TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

V. Žaliaduonis – humaniškasis partizanų vadas

2015 10 23 6:00
Vytauto apygardos partizanai žiemą. GAM nuotrauka

Prieš 105 metus, 1910-ųjų lapkričio 2 dieną, gimęs Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinės vadas Vincentas Žaliaduonis-Rokas išsiskyrė iš kitų kovotojų garbingumu, humanizmu, paprastumu, neeiliniu organizatoriaus ir net diplomato talentu. Šio legendinio partizano vardas čekistus gąsdino ir po jo žūties.

V. Žaliaduonį-Roką, dar žinotą Dijakomo slapyvardžiu, šiandien galėtume prisiminti kaip vieną iš vyriausiosios Lietuvos partizanų vadovybės narių. Šiam kovotojui ne kartą buvo siūlytos Lietuvos partizanų Vytauto apygardos ir net visos Šiaurės Rytų srities vado pareigos. Tačiau V. Žaliaduonis tokių pasiūlymų atsisakydavo, motyvuodavo tuo, kad nebus kam perimti Tigro rinktinę, veikiančią ypatingoje teritorijoje ir kovojančią itin sudėtingomis sąlygomis. Iš tikrųjų, rinktinės vado įdirbį daugiatautėje Rytų Lietuvos dalyje sunku pervertinti, mat jam pavyko paversti sąjungininkais net ir nedraugiškai nusiteikusius lenkų Armijos Krajovos junginių kovotojus.

Už tai apygardos vadovybė V. Žaliaduonį itin vertino. Kaip ir už tai, kad rinktinės vadas sugebėjo užmegzti gerus santykius su įvairiataučio Švenčionių krašto gyventojais ir sukurti patikimų rėmėjų tinklą ne tik Lietuvos pusėje, bet ir komplikuotuose Baltarusijos rajonuose. Kita vertus, būdamas itin nuolaidus civiliams, V. Žaliaduonis negailestingai kovojo su bet kokia pačių partizanų savivale. Drausmė ir geri santykiai su vietos gyventojais leido rinktinei išlikti iki pat 1952-ųjų pavasario, nors tuo metu jos gretose buvo likę vos penkiolika kovotojų.

Kelias į girias

Kas buvo toji Tigro rinktinė, ir kodėl ji užėmė ypatingą vietą ne tik Vytauto apygardoje, bet ir visoje Šiaurės Rytų Lietuvoje? Kaip ir kada į rinktinę atėjo V. Žaliaduonis? Kokiomis aplinkybėmis šis partizanas tapo jos vadu? Kad atsakytume į šiuos klausimus, turime nusikelti į 1944-ųjų vasarą, kai per Lietuvą į Vakarus ritosi Antrojo pasaulinio karo frontas. Buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas tuo metu nelegaliai gyveno žmonos Jadvygos tėviškėje Švenčionių apskrities Daugėliškio valsčiuje. Čia jis ketino praleisti artėjantį frontą ir prisdėti prie ginkluoto antisovietinio pogrindžio.

1944-ųjų liepos viduryje, Raudonajai armijai peržengus Lietuvos sieną, šiame krašte jau veikė pirmieji lietuviški partizanų būriai. Pasirengimą sutikti sugrįžtančius bolševikus tuomet koordinavo dar 1941-aisiais įkurta Lietuvos laisvės armija (LLA) ir 1944-aisiais sudarytas jos Veikiančiojo sektoriaus (Vanagų) štabas. Ši organizacija ketino vadovauti ginkluotam pasipriešinimui visoje Lietuvoje tačiau nutiko kitaip: 1944-ųjų pabaigoje žuvus LLA įkūrėjui Kaziui Veverskiui, o 1945-ųjų pradžioje čekistams suėmus daugelį organizacijos vadų, tokio koordinatoriaus vaidmuo teko 1943-iaisiais įkurtai Kęstučio organizacijai, kuri buvo itin populiari Šiaurės Rytų Lietuvoje. Švenčionių apskrityje pirmosios kęstutėnų kuopelės ėmė kurtis 1944-ųjų rudenį, o 1945-ųjų pavasarį šiai organizacijai jau priklausė didžioji apskrities LLA vadovybės dalis. Aktyviai šioje organizacijoje veikė ir Vilniaus technikumo studentas Leonas Vilutis – Tigro rinktinės steigėjas 1944-ųjų spalio 22 dieną paskirtas pirmuoju jos vadu.

Tuo metu V. Žaliaduonis jau porą mėnesių partizanavo Daugėliškio valsčiaus Didžiagirio miške. Jį pas laisvės kovotojus greičiausiai atvedė svainiai Klemensas ir Kazimieras Basiai, liepos mėnesį įkūrę pirmąjį valsčiuje partizanų būrį. Rudenį, įsikūrus Tigro rinktinei, Rokas įsiliejo į jos kovotojų gretas, net nenujausdamas, kad jam bus lemta tapti šio junginio vadu. O kol kas, 1945-ųjų pavasarį, V. Žaliaduoniui teko ne tik rinktinės kovotojo ir jos laikinojo vado, bet ir savotiško diplomato vaidmuo, su kuriuo jis susidorojo puikiai.

Jau esame užsiminę, kad Tigro rinktinė veikė išskirtinėje teritorijoje, kurią iki Antrojo pasaulinio karo buvo okupavusi Lenkija. Tad 1944-ųjų vasarą lietuvių partizanų kaimynystėje buvo nemažai lenkų organizacijos Armijos Krajovos junginių, su kuriais kildavo konfliktų ir net susišaudymų. Santykius su lenkais reikėjo žūtbūt sureguliuoti, nes įtampa ir susirėmimai trukdė kovai su bendru priešu – sovietiniais okupantais. Šią užduotį laikinasis Vytauto apygardos vadas Vladas Mikulėnas-Storulis 1945-ųjų rudenį patikėjo V. Žaliaduoniui, tuomet ėjusiam apygardos štabo agitacijos ir propagandos skyriaus viršininko pareigas. Būtent tuomet buvo padėtas pagrindas ne tik normaliems Tigro rinktinės kovotojų ir lenkų partizanų santykiams šiaurinėje Vilniaus krašto dalyje, bet ir jų bendradarbiavimui, ypač žvalgybos srityje. Tačiau prie Armijos Krajovos kovotojų ir lietuvių partizanų santykių sugrįšime kiek vėliau. O dabar pakalbėkime apie V. Žaliaduonio vadovautų partizanų kovas, iš kurių dažniausiai minimos Kiauneliškio kautynės, palikusios ryškų pėdsaką Tigro rinktinės istorijoje.

Priešai krito šimtais

Viskas prasidėjo ankstų 1945 metų kovo 11-osios rytą 500 NKVD kareivių apsupus gerai įrengtą dviejų partizanų kuopų žiemos stovyklavietę Labanoro girioje. Priešas metė tokias dideles pajėgas todėl, jog tikėjosi stovykloje rasti mažiausiai 400 partizanų. Tačiau iš tikrųjų didžioji kovotojų dalis iš šios vietos buvo laikinai pasitraukusi, tad su gausiomis priešo pajėgomis teko susikauti stovyklavietėje likusiai Antano Krinicko-Romelio kuopai, kurioje buvo apie 120 vyrų. Bet net ir tokios pajėgos enkavėdistams pasirodė neįveikiamos. Dviejuose bunkeriuose kuopai pavyko ne tik išsilaikyti iki vakaro, bet ir sulaukti dar 200 žmonių pastiprinimo iš kitų Tigro rinktinės būrių.

Rusai buvo visai čia pat – sutemus jų laužų ugnis švietė vos už kelių šimtų metrų. Tuomet partizanai ryžosi kontratakai. Apėję sovietinius kareivius iš nugaros ir priartėję prie jų maždaug 100 metrų atstumu, kovotojai paleido pragarišką ugnį. Nesitikėdami tokios įvykių eigos, rusai sutriko ir nebesugebėjo gintis. Tuo tarpu po visą dieną trukusio susišaudymo partizanai atsitraukė, o sovietų kariškiai ėmė šauktis pastiprinimo.

Iš Utenos ir Švenčionių atvykus papildomoms sovietų kariuomenės pajėgoms, pulti partizanus buvo pasirengę maždaug 2000 kareivių, ginkluotų minosvaidžiais ir prieštankinėmis granatomis. Jomis kovo 12-osios pavakare bunkeriai buvo sunaikinti. Mūšyje žuvo apie 80 partizanų. Kai kurių šaltinių teigimu, 46 būrio narius enkavėdistai palaidojo gyvus, užpylę žemėmis vieno bunkerio duris ir šaudymo angas.

Partizanų nuostoliai beveik sutampa su NKVD ataskaitoje pateikiamais skaičiais. Tuo metu NKVD raporte minimi žuvę 26 kareiviai ir stribai, tačiau liudininkų teigimu, jų buvę nuo 71 iki 200, o Juozo Lukšos-Daumanto knygoje „Partizanai“ kalbama net apie 800 nukautų priešo kareivių. Šiaip ar taip, apie didelius NKVD kariuomenės nuostolius kalba ir faktas, kad žuvusių kareivių kūnai iš mūšio į Švenčionis buvo vežami siauruku.

Šiaip ar taip, Kiauneliškio kautynės Tigro rinktinei buvo lemtingos – Labanoro girioje tapo nebesaugu, čia veikusiems partizanams teko keisti dislokacijos vietą ir skaidytis į mažesnius junginius, o Tigro rinktinės štabas kuriam laikui persikėlė į Adutiškio miškus.

Atlaidus beginkliams, negailestingas smurtautojams

Pats V. Žaliaduonis po Kiauneliškio kautynių grįžo į Daugėliškio valsčių, ten suformavo vadinamąją Roko kuopą. Tačiau 1946-ųjų pavasarį pasilikti Daugėliškio apylinkėse tapo neįmanoma: intensyvėjantys MVD kariuomenės siautėjimai privertė pusšimtį kuopos kovotojų persikelti į Adutiškio girią. Susijungęs su ten veikiančia Pūščios kuopa, šis junginys sudarė LLA Rytų grupę, o V. Žaliaduonis ir jo vadovaujama grupės dalis įsikūrė Baltarusijos teritorijoje esančiuose Belmonto (kitaip – Kazėnų) miškuose, kurie karo metais buvo pagrindinė į Lietuvą siųstų raudonųjų diversantų bazė.

Tačiau dabar V. Žaliaduonio grupės kaimynystėje veikė antisovietiniai gudų partizanai. Jų dalinius daugiausia sudarė buvę Baltarusijos policininkai, į Sibirą išvežtų ūkininkų šeimų nariai ir net buvę raudonieji diversantai. Reikia pastebėti, kad lietuvių kovotojų santykiai su negausiais gudų partizanais buvo neblogi, o neretai – netgi globėjiški. Istorikas Geistautas Gečiauskas viename straipsnyje nurodo tokį nutikimą: 1945-ųjų kovą kažkuris Labanoro girioje veikiantis Tigro rinktinės dalinys pasitraukė pailsėti į Naručio ežero apylinkes. Sutikę ten veikiantį gudų partizanų dalinį, lietuviai padėjo jam persitvarkyti savo rinktinės pavyzdžiu. Tiesa, istorikas pažymi, kad dėl kai kurių baltarusių partizanų vadų ambicijų ir gudų partizanų sąjūdžiui itin būdingos programinių nuostatų įvairovės toji „lietuviška tvarka“ gyvavo neilgai.

Tačiau dar svarbiau nei bendradarbiavimas su negausiais gudų kovotojais buvo itin geri rinktinės partizanų santykiai su Baltarusijos kaimų ir miestelių gyventojais, ir tai buvo asmeninis V. Žaliaduonio nuopelnas. Nors jo kovotojų veikimo rajone buvo daug nelietuvių ir mišrių šeimų, jam pavyko sukurti platų ir patikimą rėmėjų tinklą. Apskritai į santykius su beginkliais žmonėmis partizanų vadas žiūrėjo itin skrupulingai. Kaip viename interneto diskusijų forume pastebėjo istorikas Laimonas Abarius, Rokas nuolat pabrėždavo: jei gyventojai nelojalūs partizanams, kalti patys partizanai. Tad svarbiausias vado principas buvo kiek įmanoma riboti aktyvius veiksmus. „Būtent jo plunksnai priklauso frazė, kad tik mažuma išdavikų yra piktybiniai-idėjiniai, o kiti tokie tampa todėl, kad patys partizanai savo veiksmais – šokiais, baliais, neatsargiais vaikščiojimais – stato civilius į pavojų, iššifruoja juos kaip pogrindžio bendradarbius o šie, spaudžiami saugumo tampa, išdavikais“, – teigia istorikas.

Todėl, būdamas atlaidus beginkliams, V. Žaliaduonis buvo itin griežtas drausmės nesilaikantiems savo kovotojams. Jau minėtas L. Abarius pasakojo, kad 1947-ųjų balandžio pradžioje Roko buvo sušaudyti trys maištą sukėlę partizanai – broliai Bronius ir Teofilius Bukauskai ir Jeronimas Dubaka. Vėliau tokio paties likimo sulaukė du rinktinėje buvę vokiečiai – Jupas ir Artileristas. Pasak istoriko, tokie griežti vado sprendimai ilgam atbaidė savavaliauti linkusius rinktinės kovotojus. „Pajutę jo kietą ranką kai kurie patys pabėgo, ypač tie, kurie buvo linkę „paulioti“ ir paplėšikauti. Vienas toks partizanas, sužinojęs apie Bukauskėlių likimą, pats įlindo į bunkerį, iš kurio jį vėliau iškrapštė rusų kareiviai“, – pasakojo istorikas.

Tiesa, ne visi nusikaltę kovotojai sulaukdavo pelnyto atpildo, nors Tigro rinktinėje teisingumas buvo vykdomas remiantis kruopščiai atliktomis kvotomis ir surinktais įrodymais. Tą liudija prie rinktinės prisiplakusio kuopos vado – žydšaudžio, vagies spekulianto ir plėšiko Kosto Malikėno-Erelio istorija. Kaip vėliau paaiškėjo, šis veikėjas nacių okupacijos metais tarnavęs policijoje, 1941-aisiais Vilniuje asmeniškai išžudė vieną žydų šeimą ir pasisavino jos turtą, terorizuodavo sugrįžtančius iš kaimo tarnautojus, atiminėdavo iš jų maisto produktus, kuriuos vėliau parduodavo juodojoje rinkoje. Išėjęs pas partizanus, Erelis lygiai taip pat elgėsi su Lietuvos kaimų gyventojais, netgi partizanų rėmėjais – grasino, plėšikavo, vogė.

Reikia pastebėti, kad toks elgesys nepakirto kaimo žmonių pasitikėjimo laisvės kovotojais – jie nesiskundė nei milicijai, nei stribams, o užtarimo ieškojo pas tuos pačius partizanus. Skundai dėl Erelio piktadarybių pasiekdavo Tigro rinktinės kovotojus dar 1946-aisiais. Jau tuomet buvo norinčių suįžūlėjusį plėšiką tiesiog nušauti, tačiau Erelis vis išsisukdavo, dėl savo nusikaltimų suversdamas kaltę kitiems. Viskas pasikeitė, kai V. Žaliaduonis vėl pradėjo eiti rinktinės vado pareigas: atlikęs išsamų tyrimą ir apklausęs ne vieną liudytoją, jis 1949 metų kovo 25 dieną perdavė K. Malikėną karo lauko teismui. Tiesa, nei teismo, nei pelnytos bausmės Erelis taip ir nesulaukė – tų pačių metų rugsėjį, besibastydamas su niekam nepavaldžiu savo būriu, jis žuvo.

Vilčių dužimo metas

Reikia pridurti, kad V. Žaliaduonis nevengė stoti į atvirą konfrontaciją ne tik su nusikaltusiais partizanais, bet ir su kitokį požiūrį į kovos taktiką bei metodus turėjusiais kitais partizanų vadais. 1945 metų rugpjūtį buvęs Tigro rinktinės vadas Jonas Kimštas-Žalgiris, paskirtas vadovauti visai Vytauto apygardai, ketino perleisti jam savo ankstesnes pareigas. Tačiau V. Žaliaduonis tuomet buvo Belmonto miškuose ir susisiekti su juo buvo neįmanoma.

Taigi rinktinės vadu tuomet paskirtas buvęs policininkas Jonas Kamarauskas-Karijotas. V. Žaliaduonio požiūris į šį kovotoją buvo nevienareikšmiškas. Viena vertus, Rokas vadino jį „tikru kariu pasiryžėliu“, laikė „sumaniu ir kietu kovoje“, tačiau garbėtroška bei prastu organizatoriumi, ir visiškai nepritarė jo pasirinktai aktyvios kovos taktikai. Be to, Rokas smerkė Karijotą dėl jo elgesio su partizanais, mat šis įvedė kūno bausmes, o vieną kitą kovotoją net sušaudė vien todėl, kad šie prakalbo apie galimybę legalizuotis. Žinia apie dviejų kovotojų nesutarimus pasklido taip plačiai, kad pasiekė ir čekistų ausis, tad MVD operatyvininkai net mėgino išprovokuoti ginkluotą jų vadovaujamų junginių susirėmimą.

Karijoto vadovavimas Tigro rinktinei truko neilgai – 1946-ųjų spalį jis žuvo. Tuo pat metu rinktinės vadu buvo paskirtas V. Žaliaduonis, tačiau jis apie tai nieko nežinojo bent iki 1947-ųjų balandžio, o realiai vadovauti rinktinei pradėjo tik 1948 metų rugpjūčio 5 dieną.

Tuo metu rinktinė išgyveno ne pačius geriausius laikus. Po 1948-ųjų pavasarį įvykdyto didžiausio pokario istorijoje trėmimo, Švenčionių apskrityje labai sumažėjo partizanų rėmėjų. Be to, retėjo ir pačių kovotojų gretos: vien 1948-aisiais mūšiuose žuvo 20 partizanų, dar dešimt pateko į nelaisvę. G. Gečiausko skaičiavimu, 1949-ųjų rudenį rinktinėje tebuvo likę vos keturios dešimtys, o 1950-aisiais – ne daugiau kaip 25 aktyviai veikiantys partizanai.

Vilties, kad tokioms negausioms pajėgoms pavyks atsilaikyti prieš sovietinę karo mašiną ir milžinišką šnipų bei išdavikų tinklą, nebebuvo. Tačiau ore tuo metu jau kvepėjo paraku: aštrėjanti padėtis Korėjos pusiasalyje daug kam teikė vilčių, kad jei ne šiandien, tai rytoj prasidės naujas karas – šį kartą tarp Vakarų valstybių ir Sovietų Sąjungos. Tuo tikėjo ir nemaža dalis 1948–1949 metų trėmimų išvengusių Lietuvos kaimo vyrų, nenorėjusių atsidurti karo mėsmalėje ir panašiai kaip 1944-aisiais vėl patraukusių į mišką. Šie žmonės papildė ir praretėjusias V. Žaliaduonio kovotojų gretas.

Kad karas neišvengiamas, tvirtai tikėjo ir pats rinktinės vadas. Štai kodėl jis, tuo pat metu būdamas ir Vytauto apygardos štabo, ir jo organizacinio skyriaus viršininku bei Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo nariu ne kartą atsisakė siūlymo palikti Tigro rinktinę ir tapti Vytauto apygardos ar net Rytų Lietuvos srities vadu. Kovotojas manė, kad po būsimo sovietų karo su Vakarais Lietuva vėl bus nepriklausoma valstybė, todėl norėjo ne tik veikti vadinamajame Vilniaus krašte, bet ir pastūmėti Tigro rinktinės veikimo teritoriją kuo toliau į Rytus – iki pat 1920 metų liepos 6-osios Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartimi nustatytos sienos. Kaip pažymi G. Gečiauskas, tokiems tikslams labai pritarė tiek Vytauto apygardos, tiek LLKS Rytų Lietuvos srities vadovybė.

Kita vertus, artėjančio karo nuojauta sukomplikavo Tigro rinktinės kovotojų santykius su lenkų partizanais, kurie V. Žaliaduonio vadovavimo pradžioje buvo beveik broliški. Dabar, matyt, paskatinti emigracijoje įsikūrusių lenkų politikų siekių susigrąžinti Vilniaus kraštą, vieno Armijos Krajovos būrio kovotojai ne tik ėmėsi antilietuviškos propagandos, bet net mėgino išprovokuoti Tigro rinktinės susidūrimą su MGB kariuomene. Tačiau nutiko priešingai: 1949-ųjų vasarą sovietai beveik sunaikino patį Armijos Krajovos būrį ir problema išsisprendė savaime.

Paskutinis pavasaris

1950-ųjų pavasarį tapo visiškai aišku, kad JAV ir Sovietų Sąjunga nesivels į tiesioginį konfliktą dėl Korėjos, tad greito karo, o tuo kartu ir Lietuvos išsivadavimo viltys galutinai išblėso. Prastos žinios negalėjo neatsiliepti rinktinės nuotaikai ir kovinei dvasiai – rudeniop joje prasidėjo tarpusavio nesutarimai. Juos dažnai išprovokuodavo alkoholis, kuriuo dalis kovotojų mėgino nuplauti užgriuvusią juodą neviltį.

Tuo metu priešas nesnaudė – balandžio mėnesį visoje Vytauto apygardos teritorijoje pradėti šukuoti miškai. Be to, rinktinės kuopų vadų ir eilinių kovotojų gretas retino MGB agentais smogikais tapę buvę partizanai. Vienas jų – Ungurys – 1951-ųjų spalio pabaigoje asmeniškai nušovė du rinktinės kovotojus, kiti du jo išduoti žuvo per susišaudymą su MGB kareiviais, dar du buvo suimti. Taigi metų pabaigoje rinktinėje liko vos penkiolika partizanų. Artėjo ir paties V. Žaliaduonio eilė...

Baigiantis 1952-ųjų žiemai V. Žaliaduonis sulaukė žinios – Vytauto apygardos vadas Bronius Kalytis-Liutauras kviečia susitikti ir aptarti naujo Rytų Lietuvos srities štabo formavimo reikalų. Tigro rinktinės vadas, be abejo, nežinojo, kad Liutauras dar 1951-ųjų gruodį buvo užverbuotas MGB ir dabar yra agentas Ramojus. Tačiau įtarimų, kad Liutauru aklai pasitikėti negalima, vis dėlto būta, nes susitikti V. Žaliaduonis apsisprendė tik kovo pabaigoje.

Galiausiai 27 dieną V. Žaliaduonis, lydimas adjutanto Mykolo Cicėno-Erškėčio, atvyko į vieną netoli Ceikinių esantį Bujutiškės vienkiemį. Vyrams suėjus į vidų, sodybą iš karto apsupo keliolika kareivių ir stribų. Supratę, kad gyvi vis tiek neištrūks, partizanai stojo į nelygią kovą. Per susišaudymą jie spėjo nukauti MGB karininką ir vieną stribą. Tačiau jėgos buvo nelygios – abu kovotojus tuoj pat pakirto automatų papliūpos. Žuvo ir sodybos šeimininkas Mykolas Vaiškūnas.

Partizanų kūnai buvo nuvežti į Ceikinius, o vėliau užkasti kažkur Ignalinoje. V. Žaliaduonio žmona apie vyro žūtį tuomet nieko nežinojo – ji jau pusantrų metų kalėjo Permės srities Kizellago lageryje. Partizanų vado sūnus ir dukra ilgus metus negalėjo net užsiminti apie savo tėvą – svetima Jakubėnų pavarde jie užaugo Vilniaus vaikų namuose.

Su Tigro rinktinės vado žūtimi, galima sakyti, baigėsi ir šio junginio kovų istorija. 1952-aisiais Adutiškio giriose veikė tik dešimt jos kovotojų, o paskutiniai rinktinės partizanai Zenonas Puzanas-Ungurys ir Vaclovas Vaitiekėnas-Barzdėnas žuvo 1953-iaisiais. Per stebuklą išliko tik vienas rinktinės kovotojas – Paberžio kuopos partizanas Stasys Guiga-Tarzanas. 1952-ųjų vasarį ištrūkęs iš apsupties, jis daugiau nei tris dešimtmečius slapstėsi partizanų rėmėjos Onos Cinčikaitės sodyboje, kur 1986-aisiais mirė, taip ir nesulaukęs išsvajotos Lietuvos laisvės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"