TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Vajasiškio apylinkių partizanai

2013 07 24 6:00
Iš kairės: partizanai V.Miškinis-Viesulas, P.Lukošiūnas-Žilvitis, V.Rusakevičius-Tigras (1950) Laimono Abariaus asmeninio archyvo nuotraukos

Pirmaisiais Atgimimo metais kaimų ir miestelių kapinėse ar tiesiog aikštėse, kur gulėdavo žuvusiųjų Laisvės kovotojų palaikai, buvo statomi kryžiai, iškalti akmeny ar išpjauti medyje čia palaidotų ar tiesiog užkastųjų vardai. Būta ir tokių miestelių, kurių Laisvės kovotojai teliko tik fotonuotraukose ir atmintyje: jauni, gražūs, ginkluoti idealistai, kurių kapai liko nežinomi.

Vajasiškis – Zarasų rajono pakraščio bažnytkaimis, pokario metais nebuvo išimtis. Įvairiu metu miškuose pabuvojo daugiau kaip 40 šios apylinkės gyventojų, dar antra tiek buvo išvežti, represuoti. Paskutiniais Laisvės kovų metais Vajasiškio apylinkių partizanai buvo veikliausi Zarasų ir Utenos apskrityse, pavieniai šio būrio kovotojai išsilaikė iki 1958 metų. Būrys, vadinamas jo įkūrėjo Jono Dūdėno-Vyno vardu, istorikų ir negausių šia tema rašančiųjų nepelnytai primirštas, todėl vertas detalesnio aprašymo. Šį prisiminimų rašinį taip pat skiriu partizanų būrio vado J.Dūdėno ir jo bendražygių atminimui.

Stovi iš kairės: A.Dumbrava-Aidas, E.Juodvalkis-Aras, V.Miškinis-Viesulas, P.Lukošiūnas-Žilvitis; priklaupę: V.Rusakevičius-Tigras, J.Dūdėnas-Vynas, P.Pošius-Gediminas (1950)

Drauge su broliu

Vynas – ne tik svaiginantis gėrimas, aukštaičiams tai yra kortų piko sinonimas. "Vynavas" – reiškia juodbruvas, tamsiaveidis. Ryšininkės Varduvos prisiminimuose J.Dūdėnas-Vynas išlikęs kaip tikras ąžuolas – aukštas, stambus, smulkiai garbanotais plaukais Vajasiškio parapijos gražuolis. Gimęs ir augęs Zarasų apskrities Vajasiškio parapijos Trinkuškių kaime, šaulys, dar pirmosios sovietinės okupacijos metais Vajasiškio mokykloje nuplėšė nuo sienų sovietinių vadų portretus. Bėgo iš namų, slapstėsi aplink Vyželius, Tolimėnus, o vokiečiams užėjus sugrįžo į Trinkuškių kaimą ir iki antrosios sovietų okupacijos pradžios darbavosi savo ūkyje.

1944 metų žiemą drauge su broliu Jurgiu nuėjo į "Sakalo" partizanų būrį, vadovaujamą prieškario policijos pareigūno Mečio Medinio-Pinkės. Anuomet tai buvo gana gausus būrys (daugiau kaip 40 ginkluotų vyrų), padalytas į skyrius, grandis, turėjęs savo štabą ir leidęs pogrindinį laikraštėlį. 1945 metų vasarą, po kelių susidūrimų su NKVD kariuomenės daliniais, partizanų liko vos pusė, o gruodį žuvo ir pats būrio įkūrėjas M.Medinis. 1946 metais rudeniop vadovavimo būrio likučiams naštą perėmė Jurgis Dūdėnas-Vaidila.

1946 metų spalio mėnesį ties Pūslių kaimu išduoti žuvo Jurgis ir keturi partizanai. Nedaugelis išgyvenusiųjų skubėjo registruotis, kiti pirko fiktyvius dokumentus ir bėgo į miestus.

Iš kairės: J.Dūdėnas-Vynas, V.Miškinis-Viesulas; Pranas Pakalnis-Briedis, Balys Putrimas-Vaidūnas (1950 ).

Septyniolika prieš keturis

Jonas Dūdėnas pusantrų metų gyveno Dundulių, Aštrakalnio kaimuose, kur turėjo išsikasęs bunkerius. Globėjus ištrėmus, nebeliko ir šio menko prieglobsčio, teko slapstytis po miškelius ir daržines.

1948 metų vasarą jį susirado kaimynas gimnazistas Vytautas Miškinis. Jis su draugais kūrė mokinių pogrindžio organizaciją, ieškojo ginklų, o „užšoko“ ant MGB agentų smogikų grupės, pasivadinusios „Žalieji“. Naujiesiems pažįstamiems Vytautas išpasakojo gimnazistų pogrindžio paslaptis ir tik atsisveikindamas suvokė, su kuo turįs reikalą. Teko trauktis iš namų, nes kitas susitikimas su „draugais“ tikrai nežadėjo nieko gero. Dabar būdami dviese nutarė ieškoti ryšių su partizanais. Čia pagelbėjo Vytauto bendramintis Stasys Bagdonavičius, suvedęs su Minčios apylinkėse apsistojusiu Jono Bitkevičiaus-Sakalaičio būriu.

Praleidę vasarą su tauragniškiais, Vynas ir jau partizanas Vytautas Miškinis-Viesulas perėjo pas Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanus.

Peržiemojo Minčiagirės bunkeryje globojami eigulio Jurgio Zinkevičiaus. Neapsieita be netekčių: gruodžio 20 dieną Stūglių kaime su trimis kovotojais žuvo būrio vadas Sakalaitis. Netektis apmaudi, mat žinojo kaime esant kareivių. Manė trijų kulkosvaidžių ugnimi nušluosią priešus, o nuėjo tiesiai į mirtį. Septyniolika enkavėdistų prieš keturis partizanus – jėgos buvo labai nelygios...

1949 metų balandžio mėnesį kareiviai surado Minčiagirės bunkerį. Suėmė ryšininkę Feliciją Zinkevičiūtę-Laimę, išvežė Sibiran ryšininkes Kregždutę ir Rūtą. Lokio rinktinės vyrai persikėlė į Ažvinčių miškus, arčiau namų. Teko priimti kuopon „padegėlius“ iš Sakalaičio būrio: sušaudytomis kojomis Joną Dzikavičių-Lazdyną ir jo draugą Balį Šidlauską-Dobilą. Partizanu tapo ir ištrėmimo išvengęs ryšininkas Jonas Čičelis-Ramunis iš Salako valsčiaus Rokėnų kaimo.

Iš kairės: B.Graužinis-Uosis, Juozas Stanėnas-Aukštaitis, J.Dūdėnas-Vynas.

Pasidarė pernelyg matomi

Gyventi dideliu būriu tapo sudėtinga. Kuopa pasidarė pernelyg didelė, vadinasi, ir pernelyg matoma, pastebima priešams, todėl rinktinės vadas Žaibas J.Dūdėnui pavedė perkelti V.Miškinį-Viesulą ir Petrą Blaževičių-Perkūną (iš Salako vlsč. Gubavos k.) į Daugailių ir Degučių valsčių sandūrą, kur anksčiau veikė Liūto rinktinės Uosio kuopa (paskutiniai partizanai žuvo 1949 metų vasario mėnesį). Skiriant vadu, J. Dūdėnui buvo suteiktas Dagio slapyvardis, nors daugeliui pažinojusiųjų jis liko Vynas.

Ryšiai su rinktinės štabu buvo palaikomi per Jadvygą Tumėnienę-Luraną, gyvenusią Juknėnuose, ir Alfonsą Dumbravą-Aidą Paberžėje. 1949 metų birželio mėnesį Edvardas Drunga pas J.Dūdėną atvedė mobilizacijos vengiančius Vytautą Rusakevičių-Tigrą ir Povilą Lukošiūną-Žilvitį. Rudeniop būrin įstojo trinkuškietis, 1945 metais stribų nušauto Adolfo Juodvalkio brolis Edvardas-Aras. Rugsėjo viduryje atėjo Petras Pošius-Gediminas iš Pakerniškės kaimo, už jį laidavo rinktinės vadas Žaibas. Susidarius nemažam būriui, jam suteiktas „Laisvės” būrio pavadinimas. Galima tik numanyti, kad pavadinimas parinktas siekiant supainioti saugumiečius, nes anksčiau taip pat vadinosi Sakalaičio vadovaujamas būrys.

1949 metų rudenį ties Lukošiūnų kaimu žuvus Klemenso Meidaus-Lydekaičio grupei, „Laisvės” būrys perėmė savo žinion ir didesnę Liūto rinktinės Titnago rajono dalį. 1949–1950 metais “Laisvės” būrys veikė Gaidžių, Juknėnų, Kubilių, Lukošiūnų, Šiožinių, Šlepečių, Baibių, Kloviškių, Vilkiškės, Pūslių, Paberžės, Antilgės ir Dundulių kaimų apylinkėse.

1950 metais prie būrio prisidėjo MGB išaiškintas ryšininkas A.Dumbrava-Aidas iš Paberžės ir Zigmas Tumėnas-Kęstutis iš Duobulės. Pastarasis – nepriklausomos Lietuvos pasieniečio atžala, pogrindžiui talkino ir jo sesuo Birutė Tumėnaitė. 1951 metų vasarą atėjo jaunesnysis V.Miškinio brolis Aleksandras-Dobilas.

Būriui išaugus, sudaryti du skyriai: Vyno ir Gedimino. Kiekvienas jų turėjo po čekišką kulkosvaidį, beveik visi partizanai ginkluoti automatiniais ginklais, tačiau verkiant trūko amunicijos, kiekvienam teko vos po du ragelius šovinių.

Vytauto apygardos partizanų vadų susirinkimas 1950 metų vasarą (Tauragnų vlsč. Gaidžių k.)

Nelaimė vijosi nelaimę

„Laisvės” būrys buvo pavaldus Lokio rinktinės Erškėčio kuopai ir asmeniškai Sartų rajono vadui Vincui Araminui-Šermukšniui. Jam 1949 metais lapkričio mėnesį žuvus, 1950 metų gegužės pabaigoje „Laisvės” būrys pertvarkytas į Žalgirio kuopą, o J.Dūdėnas paskirtas kuopos ir Sartų rajono vadu. Rajono štabo viršininku paskirtas Viesulas, rajono vado pavaduotoju ir organizacinio skyriaus viršininku – Gediminas. Sartų rajoną sudarė Daugailių, Degučių, Dusetų, Zarasų valsčiai, dalis Salako valsčiaus, tačiau realiai kuopa veikė anksčiau minėtų kaimų apylinkėse.

Partizanai dvi žiemas praleido Gaidžių kaime pas Albertą Gurkšnį ir Leokadiją Svikliūtę. Vieta parinkta puikiai – trobesiai ant aukšto kalno, galimybė matyti kelią ir plačias apylinkes kilometro spinduliu. Sodyboje gyveno vieniša neįgali nebylė, todėl stribams nekildavo net mintis, kad tokiuose varginguose namuose gali slėptis ieškomas būrys.

Nuo 1949 metų vasaros „Laisvės” būrys savo iniciatyva neįvykdė nė vienos akcijos prieš stribus, bet prireikus ir esant būtinybei gindavosi. 1949–1950 metais partizanai susišaudė su stribais Trinkuškiuose pas Juodvalkius, ties Gateliais, Paberže.

1951 metų pradžioje nelaimė sekė nelaimę: sausį žuvo rinktinės vadas P.Račinskas-Žaibas, balandžio mėnesį Strazduose smogikai nušovė visus septynis rinktinės štabo vyrus. Saugumas areštavo ištikimus Žalgirio kuopos talkininkus Edvardą Drungą-Nykštuką, Kazį Giką ir kitus pogrindžiui atsidavusius patriotus.

Rudeniop, neva siųstas apygardos štabo, į Gaidžius atvažiavo Antanas Eglinskas-Margis. Šis šešių kulkų suaižytas leisgyvis partizanas, pats to nežinodamas, buvo tapęs MGB agento Bimbos (Juozo Bulkos) klastos įrankiu. Siūlė J.Dūdėnui užimti laisvas rinktinės vado pareigas, imtis atkuriamojo darbo. Vynas, nujausdamas klastą, pastebėjo, kad būsią sveikiau susilaikyti nuo organizacijos atkūrimo, ir pareigų atsisakė. Pernelyg daug pastaruoju metu neaiškiomis aplinkybėmis žuvo ir pradingo be pėdsakų kovos brolių. Tegul rinktinei vadovausiąs pats Margis, jis, kaip mokytojas, būsiąs raštingesnis, tinkamesnis.

Polekniškio kaime 2010 metų liepos 25-ąją buvo atidengtas paminklas partizanų atminimui. Iškilmėse dalyvavo partizano A.Miškinio-Dobilo dukterys Genutė Miškinytė-Smalakienė (kairėje) ir Zita Miškinytė-Mazurienė./Artūro Mazuros nuotrauka

Nuosprendis - sušaudyti

1951 metų rugsėjo 14 dieną Gaidžių kaimą apsupo kariuomenė, buvo ieškoma bunkerių. Pastebėję priešą, spėjo laiku pasitraukti Gediminas, Viesulas ir Tigras, o pavėlavusius Dobilą ir Žilvitį vežimu iš kaimo išvežė Veronika Pumputytė. Neradę miškinių, baudėjai išliejo pyktį ant nekaltų gyventojų. Suradę sodyboje negyvenamą bunkerį, žiauriai sumušė Alberto Gurkšnio žmoną. Buvo akivaizdu, kad čekistai kaimo žmonių nepaliks ramybėje, reikėjo ieškotis naujos vietos peržiemoti.

1951 metų lapkričio 24 dieną Vynas, Aras, Tigras, Kęstutis, Aidas ir Dobilas užėjo į Daugailių valsčiaus Polekniškio kaimą pas Kazimierą Juodvalkį, žadėjusį parūpinti trūkstamų šaudmenų ir vaistų. Senas draugas, praeityje “Sakalo” būrio partizanas, pasirodė esąs užverbuotas MGB. Vakarieniaujant šeimininkas partizanus pavaišino degtine, po antro stiklelio svečiai prarado sąmonę ir atsigavo jau surišti, vežami į Lukiškių kalėjimą. Šios lemties išvengė tik Aidas, kurį, stovintį sargyboje, į nugarą nušovė K.Juodvalkis.

1952 metų rugpjūčio 18 dieną Maskvos Butyrkų kalėjime sovietinio “teismo” nuosprendžiu J.Dūdėnas, E.Juodvalkis, V.Rusakevičius ir Z.Tumėnas buvo sušaudyti. Pasigailėta tik keturis mėnesius partizanavusio Aleksandro Miškinio, jam teismas atseikėjo 25 metus lagerio.

Kalbama, kad už išdavystę K.Juodvalkiui MGB dosniai atsilygino. 2010 metais šiam įvykiui atminti Polekniškyje pastatytas paminklas.

Iš Žalgirio kuopos laisvėje liko tik Gediminas, Viesulas ir Žilvitis. 1952 metų birželį prie jų prisidėjo Mediniškės kaimo mokytojas Jurgis Klibas-Kadugys. Niekuo nepasitikėdami lankė tik patikimiausius žmones, ignoravo Vytauto apygardos štabo (tuo metu vadovaujamo MGB užverbuoto Broniaus Kalyčio-Siaubo) kvietimus susitikti, atkurti organizaciją.

Paskutinių partizanų kasdienybė buvo nuolatinė įtampa. Agentų ir informatorių sekama Viesulo motina Uršulė Miškinienė kaimynei išliejo širdgėlą: žmonės dabar esą tiek pagedę, kad, užuot padėję partizanams, lenktyniauja kuris pirmas juos išduos... Gyveno lyg amžini klajokliai, ėjo iš miško į mišką, niekuomet ilgiau kaip dvi dienas neapsistodami vienoje vietoje. Tačiau negelbėjo nė šis atsargumas: 1953 metų gegužės 17 dieną prie Lukošiūnų kaimo išduoti žuvo Žilvitis ir Kadugys.

Iš kairės: J.Dūdėnas-Vynas, V.Rusakevičius-Tigras, P.Lukošiūnas-Žilvytis, V.Miškinis-Viesulas, E.Juodvalkis-Aras

Slapstėsi keletą metų

Likę dviese Viesulas ir Gediminas su ginklu slapstėsi dar keletą metų. 1954 metų vasario mėnesį KGB Zarasų rajono skyrius konstatavo, kad „banditai“ V.Miškinis ir P.Pošius, įsigiję fiktyvius dokumentus, apsigyveno miestuose, todėl tikslinga agentūrinę sekimo bylą „Vyrodki“ ("Išsigimėliai”) nutraukti ir perduoti į archyvą. Išvengę čekistų ir jų parankinių pinklių, partizanai dingo iš okupantų represinių struktūrų akiračio.

Trejetą metų jie vargingai gyveno palei Tauragnus. Slėpėsi po žeme, retsykiais išlįsdami į dienos šviesą, bendraudami tik su šeimininkais. 1957 metų pavasarį, išleisdamas partizanus vasaroti, šeimininkas palinkėjo susirasti naują vietą žiemoti, leisdamas suprasti, kad dar vienai žiemai nebepriimsiąs. Rudeniop P.Pošius išėjo Minčios link, o V.Miškinis 1957 metų rugsėjo 30 dieną legalizavosi. Gavęs pasą, išvažiavo pas tėvus į tremties vietą Sibire. P.Pošius išgyveno dar vienus įtampos kupinus metus, ginklą padėjo tik 1958 metų lapkričio 23 dieną, pogrindyje praleidęs daugiau kaip devynetą metų.

Nikitos Chruščiovo atšilimo metais buvę partizanai bandė kaip nors kurti savo gyvenimą. Gediminas apsigyveno Vilniuje, vedė, susilaukė sūnaus. Viesulas įgijo mūrininko profesiją, gyveno Molėtuose, kurti šeimos neskubėjo lyg nujausdamas, kad sovietinis režimas nedovanos miške praleistų metų.

1961 metų spalio mėnesį Gediminą ir Viesulą sulaikė KGB operatyvininkai, sankcionavo areštą. Po pusmečio abu teisė. V.Miškinis prisiėmė būriui inkriminuojamus nusikaltimus, tuo sau pasirašydamas mirties nuosprendį. Gelbėjo Gediminą: jis turįs šeimą, vadinasi, yra dėl ko gyventi.

V.Miškinį sušaudė 1963 metais. P.Pošius išvargo visą jam skirtą lagerio bausmę, grįžo 1976 metais, gyveno Vilniuje ir mirė 1987 metais, tą pačią dieną, kai Lietuvos laisvės lyga pakvietė į mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Ilgėliau pagyveno A.Miškinis-Dobilas, darnioje santuokoje su V.Pumputyte išauginęs tris dukteris ir sūnų. Mirė staiga, 1992 metais, sulaukęs vos 61 metų.

Toks šio Aukštaitijos partizanų būrio likimas. Jauni vyrai, pasirinkę kovos kelią, tapo išdavysčių aukomis. Žuvusiųjų amžino poilsio vietos jau niekada nebus surastos, liko tik nuotraukos – laisve tikėjusių ir už ją kovojusių drąsių žmonių atminimas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"