TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Valdovo kariuomenės gimimas

2016 04 27 11:10
Ričardas Dediala Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

XIII amžiuje susiformavo Lietuvos valstybė, o kartu atsirado ir bendra valstybės kariuomenė, tuo metu dar menkai teprimenanti gerai organizuotą karinę struktūrą.

Profesionalios kariaunos lietuvių žemėse atsirado gerokai prieš tai, kai kunigaikštis Mindaugas suvienijo lietuvių žemes į vieną valstybę. Iškilus vienam valdovui, radosi ir bendros kariuomenės poreikis. Didžiajam kunigaikščiui pašaukus, į karą traukė ir valstiečiai ir profesionalūs kariai. Pirmieji ilgainiui nustumti nuo karybos, o iš antrųjų susiformavo riteriškoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė.

Su istoriku Ričardu Dediala lzinios.lt kalbėjosi apie tai, kaip valstybės susikūrimo laikotarpiu vyko lietuviškos karinės organizacijos formavimasis.

– XIII amžiuje susiformavo mūsų valstybė. Kaip kartu su valstybės susikūrimu ėmė formuotis ir valstybės kariuomenė?

– Į šį klausimą istorikai iki šiol nėra davę galutinio atsakymo. Viskas prasidėjo nuo kariaunos – profesionalių karių būrio, tarnavusio karo vadui, o vėliau – kunigaikščiui. Tai žmonės, kuriems karas buvo pragyvenimo šaltinis. Kada atsirado kariaunos, taip pat yra ginčytinas klausimas. Yra nuomonių, kad tokie kariniai dariniai egzistavo jau V-VIII amžiuje, o yra manančių, kad jos atsirado tik XII-XIII amžiuje, prieš pat valstybės susikūrimą.

Pats kariaunos terminas yra gana sąlyginis, galintis savyje slėpti daug reikšmių. Kuriantis valstybei egzistavo daug kariaunų, priklausančių vietos kunigaikščiams. Kraštą suvienijęs Mindaugas šią kariaunų visumą apjungė į vieną karinę jėgą, nors ir ją dar vargiai galima vadinti valstybine kariuomene.

– Kas sudarė šį karinį junginį?

– XIII amžiuje kare dar vis dalyvavo daugybė žmonių, atstovavusių įvairius visuomenės sluoksnius. Didysis kunigaikštis turėjo teisę šaukti į karą ne tik profesionalius karius, bet ir kitus žmones. Apie XIV amžių šie žmonės palaipsniui „atsimetė“, nes vyko valstiečių nuginklavimo procesai ir galiausiai karo prievolė susikoncentravo į tam tikrą žmonių grupę, dažniausiai bajorus. Galima spėti, kad šis procesas vyko iki XV amžiaus pradžios, kai Žalgirio mūšyje po LDK vėliavomis jau kovėsi vadinamoji riteriška, bajoriška kariuomenė.

– Ar galime įsivaizduoti, kaip veikė lietuvių kariauna, remdamiesi kaimyninių kraštų pavyzdžiais?

– Lietuvių kariauna aiškiai neatitinka, tarkime, tokios klasikinės sąvokos, kaip Tacito aprašyta germanų kariauna. Tas pats pasakytina ir apie klasikines kariaunas Lenkijoje ir Rusioje – lietuvių kariauna kitokia.

Šią problemą tyrinėjęs lenkų istorikas Henrykas Lowmianskis nerado lietuvių kariaunos bendrumų su tomis kariaunomis, kurios egzistavo Lenkijoje ir Rusioje prieš tai, kai karo vadai tapo tikraisiais žemvaldžiais. Apibūdinti lietuviams H. Lowmianskis net sugalvojo terminą „tarpinė kariauna“. Jo nuomone, kariauną sudarė aplink valdovą sutelktas karių būrys (jo dydis neaiškus), kurį valdovas įkurdino tam tikroje vietoje ir išlaikė, kaip rodo Lenkijos pavyzdžiai.

Manau, kad H. Lowmianskis šiuo atžvilgiu teisus. Nuolat vienoje vietoje sutelktos „didžiosios“ valdovo kariaunos mes greičiausiai neturėjome. Priežastis gali būti, pavyzdžiui, ta, kad valdovui labai brangiai kainavo nuolat išlaikyti vienoje vietoje sukoncentruotą kariauną.

– Reiškia, valdovo kariuomenę sudarė po visą kraštą išsibarsčiusių kariaunų visuma?

– Galima spėti, kad anksčiau vietos kunigaikščių burtos kariaunos, su Mindaugo atėjimu į valdžią nepakeitė dislokacijos, tačiau jiems prisidėjo nauja pareiga – atsiliepti į didžiojo kunigaikščio šaukimą karan. Be abejo, didysis kunigaikštis prie savęs laikė grupę žmonių, iš kurių vėliau susiformavo valdovo dvaras, tačiau kitose vietovėse žmonės gyveno kaip gyvenę ir iš savo žemės pajudėdavo tik valdovui pašaukus.

XIII amžiaus pabaigoje – XIV amžiaus pradžioje matome pilių garnizonų struktūros formavimąsi. Kariai privalėjo tam tikrą laiką tarnauti netoliese esančiose pilyse. Sukurtas Nemuno ir Jūros upių gynybinis pilių tinklas. Tai jau aiškesnis karinės organizacijos atsiradimo ženklas. Palaipsniui išsiskyrė geriausių ir turtingiausių, galinčių sau leisti brangiausią ekipiruotę karių sluoksnis, iš kurio formavosi būsimoji bajorija. Jie greičiausiai ir sudarė valdovo kurtos, visiškai naujos valstybinės kariuomenės branduolį.

Visgi XIII amžiuje visa ši struktūra buvo grindžiama asmeniniais valdovo ryšiais. Tik valdant Vyteniui, 1306 metais matome pirmosios pareigybės – pilininko paminėjimą. Nuo tada ir galime kalbėti apie naujovišką kariuomenės struktūrizavimą.

– Kaip to laikotarpio kariuomenės struktūrą įsivaizduoja istorikai?

– Pavyzdžiui, H. Lowmianskio nuomone, karines pajėgos buvo sudarytos iš dviejų grupių – profesionalių karių (kariaunų) ir į visuotinį šaukimą atsiliepusių žmonių.

Istorikas Romas Batūra pateikia sudėtingesnę, trinarės kariuomenės versiją: pirmoji grupė buvo nuolatiniai valdovo pulkai, kuriuos sudarė jo palyda, bajorai, dvarionys ir „gerieji žmonės“, kartu sudarę „rinktinius pulkus“; antroji grupė – vietinė šauktinė kariuomenė, kurią sudarė valstiečiai ir bajorai; galiausiai – rusėnų žemių kariai, vėliau sudarysiantys vietininkų žemių kariuomenę.

Alvydas Nikžentaitis išskiria tris savitus laikotarpius: nuo XIII amžiaus pradžios iki XIII-XIV amžių sandūros; nuo XIII-XIV amžių sandūros iki XIV amžiaus aštunto – devinto dešimtmečio ir nuo XIV amžiaus aštunto – devinto dešimtmečio. Jo nuomone, valstybės kūrimo laikotarpiu atsirado koordinuojanti karinė jėga – didžiojo kunigaikščio kariauna, kuri sujungė visas pajėgas į vieną kariuomenę. Antrajame etape atsirado profesionali kariuomenė – gerai parengtų raitelių būriai, o trečiajame etape bajorija perėmė esminius Vokiečių ordino karybos būdus.

Dar tobulesnę sistemą pateikė Edvardas Gudavičius, kuris išskiria tris kariuomenės grupes: karius ir rinktinius karius, eilinius gyventojus (šauktinius) ir valdovo kariauną. Kaip minėta, eilinių žmonių dalies vaidmuo kariaunoje palaipsniui mažėjo, kol galiausiai XIV amžiaus pabaigoje – XV amžiaus pradžioje susiformavo bajoriška arba riteriška kariuomenė.

Pasak Dariaus Barono, XIII amžiuje kariuomenę sudarė pašauktiniai (rinktiniai raiteliai, raiteliai, pėstininkai ir žemių kariuomenė) bei didžiojo kunigaikščio kariauna. Toks pašauktinių karių skirstymas yra logiškas, spėjant, kad galiausiai iš jų susikūrė bajoriškoji kariuomenė.

– Koks valstiečių vaidmuo kariuomenėje?

– Jų pagrindinė funkcija – krašto gynyba ir priešo persekiojimas iki valstybės sienų. Gal iš to ir atsirado terminas „vytis“. Vėlesniu laikotarpiu, Jogailos privilegijoje dar vis nurodoma, kad „visi galintys laikyti ginklą privalo vyti priešą iš šalies“. Taigi, valstiečių ir „atleistinių“ (buvusių vergų) vaidmuo karo žygiuose nebuvo svarbus. Žygiuojant į priešo žemes jie gal netgi kėlė daugiau vargo nei davė naudos. Neturime aiškių žinių, kada valstiečiai buvo galutinai nuginkluoti ir išstumti iš karybos. Šis procesas vyko palaipsniui ilgą laiką.

Tiesa, net ir XVI amžiuje valstiečiai imti į kariuomenę, nes kiekvienas bajoras buvo įpareigotas atsivesti su savimi tam tikrą skaičių žmonių, priklausomai nuo jo valdomų ūkių skaičiaus. Tokie pat principai buvo taikomi ir Vakarų Europoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"