TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Valentinas Gustainis: „Melas visagalis, bet neamžinas“

2016 07 15 6:00
Griūvantis prezidento Antano Smetonos ir Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro tandemas blogai atsiliepė V. Gustainio karjerai. LCVA nuotrauka

Šiandien sukanka 120 metų, kai gimė žurnalistas, diplomatas, sociologas, filosofas, rašytojas Valentinas Gustainis. Perverskime keletą šio žmogaus gyvenimo puslapių, daugiausia susijusių su darbu Lietuvos spaudoje.

Valentinas Gustainis mūsų istorijos rubrikoje minimas gana dažnai – kaip įvairiausių tarpukario Lietuvos įvykių liudytojas, įdomus pasakotojas apie sutiktus žmones. Tačiau jis pats iki šiol taip ir liko citatų šešėlyje. O juk šios įvairiapusės asmenybės gyvenimas nusipelno atskiro pasakojimo. V. Gustainio veiklą sunku aprėpti vienu žvilgsniu. Jis buvo vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos žurnalistų, studijavo Heidelbergo ir Sorbonos universitetuose, parašė nemažai filosofijos darbų, vadovavo dienraščiui „Lietuvos aidas“ ir Lietuvos telegramų agentūrai ELTA, kaip žurnalistas vykdė neoficialias diplomatines misijas Lenkijoje ir Prancūzijoje. Nors politikoje aktyviai nedalyvavo, prijautė tautininkams, buvo vienas tautinės lietuvių studentų korporacijos „Neo-Lithuania“ steigėjų, o kurį laiką – ir jos vadovas. Sovietiniai okupantai V. Gustainiui atseikėjo 15 metų Sibiro tremties. Apie savo patirtį ten jau Nepriklausomybės priešaušriu jis išleido prisiminimų knygą.

Žinių – per fronto liniją

V. Gustainis gimė 1896 metų liepos 15 dieną netoli Griškabūdžio esančiame Vinkšnupių kaime, dabartiniame Šakių rajone. Galima spėti, kad jo polinkį į žurnalistiką nulėmė kai kurie Pirmojo pasaulinio karo įvykiai. Valentino gimtasis kaimas 1915-ųjų vasarį atsidūrė pačioje pafrontėje – jame kasdien pasirodydavo rusų kazokų, tačiau už gerų keturių kilometrų jau buvo vokiečių forpostai. Jų patruliai retsykiais trumpam išstumdavo rusus ir atjodavo pasižvalgyti po Vinkšnupius.

Žurnalistas diplomatas, sociologas, filosofas, rašytojas Valentinas Gustainis. /LCVA nuotrauka

Pats frontas, kaip prisiminė V. Gustainis, bent jau toje vietoje buvo labai skystas – į abi puses zujo visi, kas netingėjo. Ypač vokiečių užimtų kaimų gyventojai, varydavę į rusų pusę gyvulius, kad kaizeriniai okupantai šių neatimtų. „Ir nebuvo girdėti, kad už to „fronto“ perėjimą kas nors būtų daugiau nukentėjęs. Taip čia tęsėsi nuo 1915 m. vasario pabaigos iki gegužės vidurio“, – skaitome mūsų herojaus prisiminimų knygoje „Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus“.

V. Gustainis į vokiečių pusę keliaudavo visai dėl kitos priežasties – jis ieškojo informacijos apie karo eigą. Kaime pasirodydavę rusai patys apie tai neką težinojo, nes jokių laikraščių negaudavo. Taigi vaikinui kilo mintis pereiti tą simbolinę fronto liniją ir gauti kokios nors vokiškos spaudos. Pirmas bandymas nepavyko – sutiktas kareivėlis turėjo tik kariškų dainų knygelę, o antrasis baigėsi žandaro spyriu į sėdynę ir grasinimu nušauti. Pasirodo, nieko bloga nenujausdamas, vaikinas paprašė žandaro opozicinio socialistų laikraščio „Vorvärts“, apie kurį vieną tebuvo girdėjęs. Įsiutęs žandaras išgrūdo Valentiną lauk, įkandin dar trakštelėdamas šautuvo spyną. Ir vis dėlto V. Gustainis pasiekė savo – „Vorvärts“ jam pavyko užsiprenumeruoti per Griškabūdyje įsikūrusį vietos vokietį, turėjusį nedidelę krautuvėlę.

Tuo metu savarankiškai baigęs visą gimnazijos kursą ir laukdamas karo pabaigos, kai galės laikyti brandos egzaminus, nelabai turėdamas ką skaityti, vokišką laikraštį V. Gustainis rijo nuo viršelio iki paskutinio puslapio, nepraleisdamas nė skelbimų. „Reguliarus vokiško laikraščio skaitymas jaunuolio išsilavinimui karo sąlygomis buvo labai naudingas“, – rašo prisiminimų autorius.

V. Gustainio pradžios mokyklos laikų draugas Justinas Strimaitis, pastūmėjęs V. Gustainį į žurnalistiką, o vėliau pats tapęs oficiozo „Lietuva" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. /Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotrauka.

Tiesa, Lietuvoje buvo galima gauti ir vokiečių okupacinės valdžios leidžiamą lietuvišką laikraštį „Dabartis“. Tačiau ten buvo daugiau propagandos nei žinių, todėl pasitikėjimo jis nekėlė. Vis dėlto 1916-aisiais V. Gustainis sužinojo, kad „Dabartyje“ kalbos redaktoriumi dirba jo pradžios mokyklos laikų draugas Justinas Strimaitis. Vaikinui labai parūpo, kaip šis pateko į redakciją, todėl pasistengė susitikti su bičiuliu, sugrįžusiu į tėviškę atostogų, ir pats viską išsiklausinėti. Tas susitikimas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo labai svarbus, gal net lemtingas.

1917-aisiais, Lietuvių konferencijai išrinkus Lietuvos Tarybą, J. Strimaitis netikėtai pasirodė V. Gustainio namuose. Bičiulis papasakojo, kad Taryba nutarė leisti savą lietuvišką laikraštį – „Lietuvos aidą“, o jis, J. Strimaitis, esąs paskirtas šio leidinio platinimo generaliniu agentu. Davęs draugui pluoštą reklaminių plakatų, J. Strimaitis paprašė, kad V. Gustainis juos išnešiotų po gimtojo kaimo apylinkes, o šis, be abejo, sutiko.

1918-ųjų žiemos pradžioje V. Gustainis nutarė ir pats parašyti į naująjį laikraštį. Sausį jis nusiuntė į redakciją straipsnį, pavadintą „Patriotizmo svarba“. Po ilgos tylos rašinys buvo išspausdintas vedamojo vietoje. Vaikino džiaugsmas neturėjo ribų. „Mano jaunatviška savimeilė buvo labai paglostyta, aš pasijutau jau šio to vertas“, – prisimena V. Gustainis. Taigi 1918 metų vasario 2-ąją ir galima laikyti jo žurnalistinio darbo pradžia.

Tais metais „Lietuvos aidas“ išspausdino ne vieną įvairiais pseudonimais pasirašytą V. Gustainio rašinį politinėmis, socialinėmis, švietimo temomis. Bene ryškiausias jų buvo lapkritį paskelbtas straipsnis „Lietuva ir bolševizmas“, aiškiai parodęs jaunuolio apsisprendimą priešintis plintančiam bolševizmui ir ginti nepriklausomos Lietuvos valstybės idealus. Beje, tą mėnesį nuvykęs į Vilnių, jaunas publicistas pirmą kartą apsilankė „Lietuvos aido“ redakcijoje ir asmeniškai susipažino su faktiniu dienraščio vyriausiuoju redaktoriumi Juozu Tumu-Vaižgantu. Šis, sakoma, V. Gustainį labai išgyręs.

„Pakausite, kodėl aš rašinėjau? Apie jokius honorarus tada tokie laikraščių „neetatiniai“ bendradarbiai net nesapnuodavo. Nepasakysiu, kad ėmiau rašinėti asmeninės garbės sumetimais. Juk savo rašinių pavarde nepasirašinėjau, ir niekas nežinojo, kad pseudonimai arba savotiški inicialai reiškė mano pavardę. Turbūt rašinėjau vis norėdamas ką nors pasakyti?!“ – prisiminimuose retoriškai klausia V. Gustainis.

Tačiau tuo bendradarbiavimas su „Lietuvos aidu“ tąkart ir baigėsi. 1918-ųjų pabaigoje V. Gustainis nelabai turėjo laiko rašinėti, nes pasinėrė į vietos valdžios organizavimo reikalus, rėžė kalbas valsčių mitinguose, komitetų suvažiavimuose ir panašiuose renginiuose. Tuo pat metu nustojo ėjęs ir „Lietuvos aidas“ – 1919-aisiais į Kauną persikėlusi Vyriausybė įsteigė naują oficiozą, pavadinusi jį „Lietuva“.

Panemunėje dislokuoto 1-ojo artilerijos pulko, kuriame savanoriu tarnavo V. Gustainis, kariai prie pabūklo. /LCVA nuotrauka

Karys, studentas, žurnalistas

Tuomet V. Gustainiui nebuvo kada rašyti – jis savanoriu išėjo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Pateko į I artilerijos pulką, bet prie pabūklo beveik nestovėjo. Mat pulko vado adjutantas Vladas Natkevičius, sužinojęs, kad karys moka rašyti, paskyrė jį štabo raštininkus. „Prie pabūklo gali gerai dirbti bet koks kaimo bernas, o tu moki rašyti geriau už daugelį karininkų. Raštininkų mus dabar reikia labiau negu numerių prie patrankos!..“ – tokius adjutanto žodžius cituoja V. Gustainis.

Ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas, kurio dėka V. Gustainis pateko į profesionalios žurnalistikos vandenis. /LCVA nuotrauka

Vis dėlto rašinėjimo į spaudą kareivis visai neužmetė. Pasiuntė keletą straipsnelių į Generalinio štabo leidžiamą „Kariškių žodį“. Juos ne tik išspausdino, bet ir pakvietė užeiti į redakciją. Čia sutikti jauni karininkai paragino rašyti daugiau ir – o stebukle! – sumokėjo už straipsnius honorarą. Tai buvo pirmi pinigai, kuriuos V. Gustainis užsidirbo rašydamas į spaudą.

Tarnaudamas kariuomenėje V. Gustainis sulaukė 23-ejų, bet vis dar neturėjo brandos atestato, be kurio apie aukštuosius mokslus buvo galima tik pasvajoti. Galiausiai, 1921 metų pavasarį, drauge su Kauno pirmosios gimnazijos abiturientais jis sėkmingai eksternu išlaikė egzaminus ir ėmė svarstyti, kur tęsti mokslus. 1922-ųjų rudenį vaikinas pasirinko filosofijos ir valstybės mokslų studijas Vokietijos Heidelbergo universitete. V. Gustainis manė, kad jos labai pravers ateityje dirbant laikraštininku, nes jau buvo tvirtai apsisprendęs gyventi iš plunksnos.

Studentaudamas rašė į „Lietuvą“, o ten dauguma jo rašinių patekdavo į jau minėto bičiulio J. Strimaičio, tuo metu dirbusio oficiozo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, rankas. Straipsnius redakcija, žinoma, spausdindavo, be to, mokėdavo už juos honorarus, kurie buvo tikras išsigelbėjimas stipendijos negaunančiam studentui. Maža to, dienraščio vyriausiasis redaktorius Kazimieras Jokantas (tas pats, kurį 1942-aisiais sovietai sušaudė Sverdlovsko kalėjime), užuot mokėjęs už eilutę kaip kitiems dešimt centų, V. Gustainiui priskaičiuodavo po 13–15 centų, motyvuodamas tuo, kad gyventi ir studijuoti užsienyje brangu. V. Gustainis rašinėjo ir J. Tumui-Vaižgantui adresuotus straipsnius, mat jis tuo metu redagavo tautininkų pakraipos leidinius. Tai darė daugiau iš idėjos, nesitikėdamas jokių honorarų. Bet ir čia pasisekė – prieš pat išvykstant studijuoti redaktorius irgi atskaičiavo autoriui keletą tūkstančių tuomet Lietuvoje cirkuliavusių ostmarkių, dar vadintų auksinais.

V. Gustainio iniciatyva 1928 metų vasarį atgaivinto „Lietuvos aido“ vienas pirmųjų numerių. /epaveldas.lt faksimilė

Kiek pasimokęs Heidelberge, V. Gustainis nutarė persikelti į garsųjį Paryžiaus Sorbonos universitetą, tačiau iš to nieko gero neišėjo – baigėsi pinigai, todėl 1924-aisiais baigti studijų teko grįžti į Kauno universiteto Humanitarinį fakultetą. Kaune jis skelbė publikacijas „Lietuvoje“, vis dažniau pasirašinėdamas jau tikrąja pavarde, kol į jo rašinius atkreipė dėmesį pats ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas.

Tai buvo svarbi aplinkybė jauno žurnalisto karjeroje. Mat 1924-ųjų birželį Berne turėjo vykti pirmoji tarptautinė telegramų agentūrų konferencija, į kurią kvietimą gavo ir mūsiškės Eltos atstovai. Savaime suprantama, jis buvo priimtas su džiaugsmu. Tačiau štai bėda – Eltai tuo metu vadovavo Magdalena Avietėnaitė, o visų kitų Europos telegramų agentūrų vadovai buvo vien vyrai. Pasijutusi nejaukiai M. Avietėnaitė nuėjo pasitarti su savo tiesioginiu viršininku E. Galvanausku. Šis patarė į konferenciją vežtis ir kokį guvų, kalbas mokantį vyruką, geriausia – neblogus straipsnius spaudoje rašantį V. Gustainį.

Šefo žodis – įstatymas. Taigi M. Avietėnaitė netrukus išsikvietė V. Gustainį į Užsienio reikalų ministeriją pasikalbėti. Išklausinėjusi, ar šis mokantis prancūziškai bei vokiškai, ir gavusi teigiamą atsakymą, Eltos vadovė iškart pasiūlė V. Gustainiui važiuoti į Šveicariją. Dar paaiškino, kad sunkių pareigų jam neužkraus – daugiausia teks dalyvauti įvairiuose priėmimuose ir vaišėse. Tokio pasiūlymo buvo neįmanoma atsisakyti!

„Pirmą kartą teko būti tikrai tarptautinėje draugijoje, pamatyti žmonių bendravimą labai aukštu kultūros lygiu. Jauno vyruko savimeilė buvo glostyte glostoma, kai čia galėjau ne tik matyti ir stebėti kone visų Europos šalių spaudos atstovus, kai galėjau su bet kuriuo iš jų pasikalbėti, šį bei tą papasakoti apie tada dar taip mažai pažįstamą mūsų jauną Lietuvą“, – taip savo pirmąją tarnybinę kelionę prisimena pats Valentinas.

A. Voldemarą pakeitęs Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis nerado bendros kalbos su V. Gustainiu, dėl ko šiam teko pasitraukti iš „Lietuvos aido“ vyriausiojo redaktoriaus pareigų. /LCVA nuotrauka

Karjeros šuoliai ir nesėkmės

Vėliau V. Gustainis vyko dar ne į vieną misiją užsienyje – tiek žurnalistinę, tiek diplomatinę, tik jau tuomet, kai į valdžią po 1926-ųjų gruodžio 17 dienos perversmo Lietuvoje atėjo tautininkai. Jiems prijaučiantis V. Gustainis asmeniškai šiuose įvykiuose nedalyvavo, tačiau sveikino pokyčius. „Buvau įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau galėjo įvykti komunistinis perversmas, kuris turėjo likviduoti Nepriklausomą Lietuvos suverenią valstybę. O aš to labai bijojau“, – atsiminimuose prisipažįsta žurnalistas.

Kita vertus, V. Gustainis neįvertino visų būsimų perversmo pasekmių. Jis buvo įsitikinęs, kad po gruodžio 17-osios Lietuvoje neįsitvirtins autoritarinis režimas, kad tai tik būtina priemonė, leisianti reformuoti valstybės Konstituciją, įtvirtinti ją referendumu, o tuomet vėl turėtų būti grįžta prie normalių rinkimų ir parlamentinės demokratijos. Taip publicistas rašė ir savo straipsniuose, spausdinamuose „Lietuvoje“ bei tautininkų „Lietuvyje“. Beje, seimų laikais ėjusi „Lietuva“ tautininkų valdžiai nelabai tiko ir patiko. Tuo metu tautininkų leidžiamas „Lietuvis“ neturėjo didelio autoriteto. Taigi prezidentas Antanas Smetona ir premjeras Augustinas Voldemaras nutarė kiek įmanoma sustiprinti šį laikraštį, o biudžeto lėšomis leidžiamą „Lietuvą“ likviduoti.

Telegramų agentūros ELTA vadovas V Gustainis tarp bendradarbių. Kadras iš 1940 metų pradžios kino kronikos

Ir štai vieną 1927-ųjų gruodžio dieną savo namuose Kęstučio gatvėje V. Gustainis sulaukė netikėto svečio. Jį aplankė vienas tautininkų šulų kunigas Vladas Mironas. Svečias pakvietė žurnalistą kitą dieną atvykti į prezidentūrą pasikalbėti labai aktualiu klausimu. Prezidentūroje V. Gustainio laukė A. Smetona ir A. Voldemaras. Prezidentas be užuolankų pareiškė, kad dabartiniam „Lietuvio“ redaktoriui Liudui Noreikai reikia kvalifikuoto padėjėjo, ir paklausė, ar V. Gustainis nesutiktų eiti šių pareigų.

Sutrikęs žurnalistas ėmė atsikalbinėti: viena yra rašyti pačiam, kita – imtis administracinio darbo, kurio jis visiškai neišmano. Tačiau valdžios vyrams tai pasirodė per menkas argumentas. „Ne šventieji puodus lipdo“, – pareiškė A. Voldemaras, o pokalbyje dalyvavęs V. Mironas atskleidė, kad iš tiesų V. Gustainiui siūloma tapti ne L. Noreikos padėjėju, o tikruoju „Lietuvio“ redaktoriumi. Pats laikraštis, nors ir leidžiamas iš privačių lėšų, bus laikomas tautininkų oficiozu, o štai valdiškoji „Lietuva“ būsianti visai panaikinta. Paprašęs duoti laiko pagalvoti, V. Gustainis nuskubėjo pas savo gimnazijos laikų draugą tautininką Joną Augustaitį. Šis jam patarė nedvejoti ir sutikti, mat taip atliksiąs „didelį tautinį darbą“.

Priėmęs valdžios vyrų pasiūlymą ir pradėjęs plėsti bei gerinti „Lietuvį“, V. Gustainis nusprendė, kad geriausia būtų formaliai uždaryti ne tik valdiškąją „Lietuvą“, bet ir jo vadovaujamą tautininkų oficiozą, o tada įkurti naują leidinį. Jis įtikino prezidentą ir premjerą atgaivinti vilniškio „Lietuvos aido“ vardą – juk šiame laikraštyje 1918-aisiais paskelbtas Vasario 16-osios Aktas, be to, pirmuoju leidinio redaktoriumi buvęs ne kas kitas, o A. Smetona.

Telegramų agentūros ELTA redaktorių pasitarimas V. Gustainio vadovavimo laikais Kadras iš 1940 m. pradžios kino kronikos.

Taip 1928-ųjų vasario 1 dieną vėl pasirodė „Lietuvos aidas“. Jo antraštėje buvo nurodyta, kad laikraštis įsteigtas 1917 metais Vilniuje. Jau pirmajame programiniame straipsnyje „Laisvės ir tiesos keliais“ vyriausiasis redaktorius leido suprasti, jog „Lietuvos aidas“ nebūsiąs siauros nacionalistinės pakraipos dienraštis: „Nors tautininkai buvo maždaug nacionalistai, bet jie jokiu būdu nenorėjo būti šovinistais. Ideologiniuose dalykuose norėjo būti tolerantais, kiek tai nekliudė valstybės sudarytai santvarkai.“ Vėliau prisiminimuose V. Gustainis rašys nesistengęs, kad redakcijoje dirbtų vien tautininkai, ką jau kalbėti apie neetatinius laikraščio bendradarbius.

Deja, įdomus, kūrybiškas ir gerai mokamas „Lietuvos aido“ vyriausiojo redaktoriaus darbas truko vos ketverius metus – visus planus ir sumanymus sugriovė užkulisinės politinės intrigos. Kaip žinoma, tuo metu A. Smetonos ir A. Voldemaro draugystė jau buvo beprieinanti liepto galą, o 1929-ųjų rudenį prezidentas tyliai atsikratė politinio oponento ir asmeniniu priešu tapusio ministro pirmininko. Į jo vietą paskirtas prezidento svainis Juozas Tūbelis gerokai apkartino V. Gustainio karjerą.

„Kadangi Voldemaro konflikte su Smetona aš aiškiai ir nedvejodamas stojau Smetonos pusėje, tai man nesudarė jokių sunkumų ir toliau likti oficiozo redaktoriaus kėdėje. Voldemarui vis dar „nepasiduodant“, reiškiant didelę opoziciją naujai vyriausybei, aš neiškenčiau jo adresu parašyti gana griežtą straipsnį, jo laikyseną aiškiai smerkiantį“, – prisimena V. Gustainis. Tačiau labai greitai oficiozo redaktoriui ėmė trūkti ankstesnio bendravimo su A. Voldemaru, mat naujasis ministras pirmininkas J. Tūbelis, palyginti su intelektualiuoju ekspremjeru, pasirodė jam kaip siauro akiračio ūkininkas, su kuriuo taip ir nepavyko rasti bendros kalbos.

Komunistuojantis kultūrbolševikas Kostas Korsakas, sovietinių okupantų paskirtas ELTOS direktoriumi vietoj atleisto, o vėliau ir suimto V. Gustainio. /LCVA nuotrauka

J. Tūbelis, žinoma, neatsisakydavo skirti laiko susitikimams su oficiozo vyriausiuoju redaktoriumi, tačiau jų pokalbiai virsdavo ilgais ir nuobodžiais premjero monologais apie šalies ūkį, turinčiais mažai ką bendra su laikraščio reikalais. „Taip keletą kartų pas ministrą pirmininką Tūbelį nusivylęs, su juo ryšį palaikydavau tik grynai formaliai, laikas nuo laiko prašydamas audiencijos“, – rašo V. Gustainis. O kartą, kalbėdamasis su A. Smetona, redaktorius pareiškė, kad A. Tūbelis esąs geras Lietuvos ūkio žinovas, bet menkas politikas. Šie žodžiai, matyt, pasiekė ir premjero ausis, nes greitai jis tapo itin šaltas ir oficialus.

Maža to, ministras pirmininkas ėmė primygtinai piršti V. Gustainiui anoniminio autoriaus straipsnius, kurie turėjo būti skelbiami kaip dienraščio vedamieji. Ir tik iš Laisvės alėjoje sutikto Balio Sruogos redaktorius sužinojo, kad šių tekstų autorius yra be darbo likęs diplomatas Ignas Šeinius, kuris greičiausiai buvo numatytas į V. Gustainio vietą.

Viskas baigėsi 1932 metų gruodžio 17 dieną, kai rytą paskambinęs ministras pirmininkas ultimatyviai pareikalavo tą pačią dieną paskelbti kaip vedamąjį jo siunčiamą straipsnį, nekeičiant šiame nė žodžio. Tačiau redaktorius, permetęs akimis tekstą, nedvejodamas išbraukė paskutinę pastraipą, kurioje itin netaktiškai užsipuolamas tuometis Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos sekretorius Liudas Gira. Kitą rytą į V. Gustainio kabinetą atėjęs J. Tūbelis, net nepadavęs rankos, pareiškė: „Po to, kas vakar atsitiko, tarp mūsų klausimas atsistojo taip: arba aš, arba tamsta, bet vienas iš mūsų turi pasitraukti!“ Suprantama, trauktis iš pareigų teko V. Gustainiui. Labai greitai į jo kėdę, kad ir koks nepatenkintas buvo A. Smetona, atsisėdo jau minėtas I. Šeinius.

Nuo diplomato misijos iki tremties

V. Gustainis liko laisvai samdomas žurnalistas. Daugiausia rašė į žurnalus „Vairas“, „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Tautos ūkis“, o pasitraukus iš pareigų I. Šeiniui – ir į „Lietuvos aidą. 1934-aisiais kaip šio dienraščio korespondentas V. Gustainis buvo paskirtas į neoficialią diplomatinę misiją Lenkijoje. Kadangi diplomatinių santykių Kaunas ir Varšuva tuo metu nepalaikė, diplomatų funkcijas neformaliai atlikdavo prie Užsienio reikalų ministerijos akredituoti abiejų valstybių žurnalistai. Jų tikslas buvo tirti ir veikti kitos šalies viešąją nuomonę.

Tuo metu V. Gustainis vienintelis dirbo užsienyje su Lietuvos Vyriausybės žinia. Per publikacijas „Lietuvos aide“ žurnalistas pateikė tautiečiams daug informacijos apie Lenkiją, kuri, nors ir būdama Lietuvos kaimynė, daugeliui mūsų šalies žmonių buvo nežinoma žemė. Darbo Varšuvoje metais jis taip pat parašė visuomenei skirtą knygą „Lenkai ir Lenkija“, supažindinančią su Lenkijos gyvenimu bei jos politika.

Vėliau tokią pat misiją V. Gustainis tęsė Prancūzijoje, kurią Lenkija nuolat siekė paversti savo užtarėja per ginčus su Lietuva. Grįžęs į Lietuvą ir vėl pradėjęs eiti Eltos direktoriaus pareigas, diplomatinę misiją vykdęs žurnalistas išleido knygą „Prancūzija“. Joje konstatavo, kad „Lietuvai glaudūs santykiai su Prancūzija itin įdomūs ir pageidaujami yra dviejose plotmėse: kultūros ir užsienio politikos. (…) Lietuva žiūri į Prancūziją kaip į labai galingą Europos taikos veiksnį.“

Deja, nei taikos Europoje, nei Lietuvos vietos joje išsaugoti nepavyko. 1940-aisiais Lietuvą okupavus sovietams V. Gustainis buvo atleistas iš Eltos direktoriaus pareigų, o į jo vietą paskirtas komunistuojantis kultūros veikėjas Kostas Korsakas. Nelemtąją 1941 metų birželio 14-ąją žurnalistas buvo suimtas Seredžiuje ir su šeima ištremtas į Altajaus kraštą. Tie 15 tremties metų verti atskiro pasakojimo, juolab kad jie sugulė į neploną prisiminimų knygą, pavadintą „Be kaltės“. Dabar galime pacituoti nebent kelis šios knygos sakinius apie sugrįžimą į Lietuvą 1956-aisiais: „Neturėdami jokių perspektyvų gauti butą ir apsigyventi kur nors mieste, nutarėme prisiglausti Griškabūdyje pas mano sesutę, kuri jau kelias dešimtis metų gyveno savo sename namelyje. Medinis namelis dabar buvo visai sukrypęs. Sesuo neturėjo iš ko jo remontuoti. Bet ir čia atėjo pagalba. Vietiniai meistrai, kuriuos anais laikais mažai tepažinojau (...), sutiko pusvelčiui suremontuoti tą namelį.“ Ten, Griškabūdyje, 1971 metų spalio 11-ąją V. Gustainis ir mirė. Vis dėlto, matyt, buvo laimingas, kad jam pavyko dar 15 metų pagyventi Tėvynėje. Gal ne šiaip sau juodžiausius prisiminimus apie tremtį V. Gustainis baigia citata iš vienos Iljos Erenburgo knygos: „Melas visur esantis ir visagalis, tačiau, laimei, jis ne amžinas.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"