TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Valstybės paslapčių saugotojas

2013 08 26 6:00
A.Piliponis: "Numalšinę pirmojo laisvo bendravimo su pirminiais istorijos šaltiniais troškulį, idealistai liko tyrinėti Lietuvos istorijos, o pragmatikai į archyvą ėjo ieškoti dokumentų apie turėtą nekilnojamąjį turtą." Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotraukos

Buvęs Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) vadovas, vėliau Lietuvos banke su slapta informacija dirbęs Alfonsas Piliponis apie savo darbą negalėjo pasakoti net artimiausiems žmonėms. Ir dabar, jau baigęs karjerą, šis žmogus apie daug ką niekada neprabils.

Apie darbo sovietiniame archyve specifiką, labai darbingą archyvarams Sąjūdžio laikotarpį, vizitus į Maskvą dėl išvežtų dokumentų, išvykas į JAV dėl įtariamųjų žydų žudymu, patirtą spaudimą ir išsaugotus Kovo 11-osios Akto signataro Romualdo Ozolo dienoraščius – „Lietuvos žinių“ interviu su Alfonsu Piliponiu.

NKVD palikimas

- Baigėte fizikos mokslus, koks buvo jūsų kelias iki archyvų?

- Baigęs mokslus ir tarnybą sovietų kariuomenėje dirbau Vilniuje mokytoju, direktoriaus pavaduotoju, kol buvau pakviestas į Švietimo ministeriją. Tais laikais ministerijoje jauniems specialistams mokėdavo maždaug 120 rublių, tad, gavęs pasiūlymą pereiti į Lietuvos informacijos institutą vadovauti Informacijos paieškos sistemų projektavimo skyriui, kur pažadėjo dvigubai didesnį atlyginimą, sutikau. Skaitydavau paskaitas raštvedybos ir darbo mokslinio organizavimo klausimais, konsultavau archyvinių dokumentų tvarkymo klausimais, vėliau Vyriausiojoje archyvų valdyboje dirbau Raštvedybos skyriaus viršininku. LCVA direktorei išėjus į pensiją, man buvo pasiūlyta perimti jos pareigas.

- Nesijautėte šiek tiek rizikuojantis?

- Tai jau buvo Sąjūdžio metai, apie daug ką galėjome laisviau kalbėti. Vis dėlto jaučiau vidinį nerimą, kaip būsiu priimtas istorikų bendruomenės. Tačiau laikiausi principo, kad visuomenei labai trūksta neideologizuotų istorinių žinių ir autentiškos informacijos apie tragišką tėvynės likimą – Lietuvos okupaciją ir aneksiją 1939-1940 metais. Mano pagrindinis tikslas buvo netrukdyti tyrinėtojams dirbti su archyvo dokumentais, nes iki tol jie negalėjo to laisvai daryti.

- LCVA vadovavote 1986–1997 metais. Kokia buvo šio darbo specifika sovietmečiu?

- Archyvui pradėjau vadovauti 1986 metais. Tuomet man, direktoriui, kai kurie darbuotojai net atsisakė atverti tam tikrus seifus. Ir vėliau, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai Sąjūdis skatino judėti tiesos sakymo link, kai kas nepamiršo jiems įprasto tapusio režimo muštro.

Tam, kad geriau tai suvoktume, turėtume pažvelgti į praeitį. Sovietinis archyvų valdymas buvo įvestas iškart okupavus Lietuvą, jau 1940 metų rugpjūčio pradžioje, ir visa valstybės archyvų tarnyba atsidūrė Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) žinyboje. Šis organas Lavrentijaus Berijos rankose tapo represijos žinyba. Archyvai taip pat turėjo tarnauti represijoms, paslėpdami istorinę tiesą. 1940 metų rudenį Lietuvos archyvai buvo įpareigoti pradėti parengiamuosius darbus masiniams okupuotos Lietuvos piliečių trėmimams ir represijoms.

SSRS NKVD archyvų valdyba ir Lietuvos SSR NKVD archyvų skyrius ypatingos skubos tvarka siuntė visiškai slaptas instrukcijas. Tų metų instrukcijoje nurodoma pirmiausia ypatingam saugojimui ir operatyviniam čekistiniam apdorojimui išskirti dokumentus apie, bolševikų žodžiais, "fašistinių partijų narius, policijos tarnautojus, buvusių buržuazinių įstaigų, prokuratūros ir teismų darbuotojus".

Buvo imtasi priemonių archyvų „aparatui išvalyti nuo svetimų tarybinei valdžiai elementų". „Valymo“ rezultai – 1945 metais „valstybinių archyvų organuose“ buvo 100 darbuotojų: 11 turėjo aukštąjį, neaišku, kokį, išsilavinimą, 3 – nebaigtą aukštąjį, 25 – vidurinį, 27 – nebaigtą vidurinį, 34 – žemiausią išsimokslinimą. Iš jų 24 buvo rusai, 35 lietuviai, 15 lenkų, 6 baltarusiai, 14 žydų. Ne visi šie „specialistai“ pateisino NKVD lūkesčius: 1946 metais atleisti 79, priimti 96 nauji.

Šis „intelektinis potencialas“ tvarkė tonomis be jokios apskaitos suvežtus ir suverstus išlikusius nepriklausomos Lietuvos, taip pat sovietų ir nacių okupacinių režimų dokumentus. Pagrindinis tikslas buvo nustatyti kuo daugiau „liaudies priešų“ ir „tėvynės išdavikų“. 1950 metais išnagrinėti 15 403 „operatyvinių organų“ prašymai apie 42 474 asmenis. 1952 metais išnagrinėtas 10 991 „operatyvinių organų“ prašymas apie 41 289 asmenis.

Po Josifo Stalino mirties liberalėjant sovietiniam okupaciniam režimui šio "darbo" apimtis sumažėjo, tačiau NKVD įskiepytos kai kurios tradicijos liko iki „perestroikos“ ir Lietuvos Sąjūdžio bei nepriklausomybės atkūrimo. Beje, Vyriausiajai archyvo valdybai ilgai, iki 1973 metų, vadovavo buvęs NKVD kvotų skyriaus viršininkas Eusiejus Rozauskas. Jo sąžinę slegia Rainių, Pravieniškių, Panevėžio žudynės.

Buvo ir tokia tvarka: mokslininkas, ateidamas į archyvą surinkti medžiagos moksliniam straipsniui, turėdavo atsinešti sąsiuvinį, o skaityklos darbuotojai lapus sunumeruodavo. Mokslininkas turėdavo teisę iš dokumento, kurį skaito, pasidaryti tam tikrus išrašus. Skaityklos darbuotojas juos perskaitydavo ir nuspręsdavo, ar neįsirašyta ko nors, kas kirstųsi su „troškimu“ kurti tarybų valdžią ir statyti komunizmą.

Toks NKVD darbo metodų šleifas tęsėsi ilgai...

- Kaip keitėsi jūsų vadovaujamos institucijos darbas atgavus nepriklausomybę?

- Numalšinę pirmąjį laisvo bendravimo su pirminiais istorijos šaltiniais troškulį, idealistai liko tyrinėti Lietuvos istorijos, o pragmatikai į archyvą ėjo ieškoti dokumentų apie turėtą nekilnojamąjį turtą, nes pradėta jį grąžinti. Tada visas jėgas teko skirti žmonių prašymams nagrinėti. Per dieną tekdavo pasirašyti apie 200-300 archyvo pažymėjimų.

Atsirado įvairių konsultantų, tarpininkų tarp ieškančiųjų nuosavybės ir LCVA, tad nestigo ir įdomių faktų. Pavyzdžiui, prie Lietuvos žydų bendruomenės buvo įkurta tokia tarpininkavimo institucija „Cedek“. Po pasaulį pabirusiems Lietuvos piliečiams žydams tuomet buvo atlyginama už priverstinį darbą koncentracijos stovyklose, įkalinimą getuose ir pan. Žmonės iš įvairių kraštų rašė LCVA, prašydami surasti tai liudijančius dokumentus. Archyvas pinigų už tyrimą neėmė. O toji firma persiųsdavo iš žydų gautus prašymus LCVA ir vien už šį persiuntimą imdavo pinigus. Kai apie tai papasakojau žiniasklaidai, „Cedek“ prašymų daugiau nebesiuntė. Tačiau sulaukiau Lietuvos archyvų departamento vadovybės priekaištų dėl antisemitizmo ir nacių okupacijos metais nukentėjusių žydų padėkos.

Vizitai į Maskvą ir JAV

- Vykote į Maskvą derėtis dėl archyvų atgavimo.

- Pirmieji vizitai buvo pirmaisiais nepriklausomybės metais. Bandėme atgauti dokumentus, išvežtus pirmais okupacijos metais, pasibaigus karui. Vien iš Užsienio reikalų ministerijos archyvų buvo išvežta apie 26 tūkst. bylų, perimti Lietuvos diplomatinių atstovybių dokumentai. Norėjome derėtis su Rusijos užsienio reikalų ministerija. Važiavau aš, tarptautinės teisės specialistas profesorius Vilenas Vadapalas, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka, vėliau įsitraukė profesorius Vytautas Landsbergis. Tačiau vizitas buvo nesėkmingas. Maskviečiai pareikalavo, kad pateiktume tikslų sąrašą, kokių dokumentų norime. Tačiau tokių sąrašų tuomet, deja, neturėjome. Taip atsitiko dėl, kaip minėjau, NKVD „sutvarkytų“ archyvų.

- Latvija su Rusija sudarinėjo istorikų komisiją bendrai istorijai tirti, tačiau Estija atsisakė. Kokia buvo Lietuvos pozicija?

- Geranoriško požiūrio nebuvo. Ir dabar, kiek žinau, nėra. Iš Lietuvos istorijos instituto (LII) darbuotojų girdėjau, kad Maskvoje sudaromos dirbtinės kliūtys, neleidžiama dirbti. 2006 metais LII darbuotojai kartu su Rusijos istorikais sudarė ir išleido dokumentų rinkinio rusų kalba – „TSRS ir Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais“ – pirmąjį tomą. Sudarytojai – Algimantas Kasparavičius, Česlovas Laurinavičius ir gana liberali rusų istorikė Natalija Lebedeva. Tad šiokių tokių vilčių yra, nors greitos pažangos nesitikiu.

- Lankėtės Vašingtone dėl įtariamų žydų žudikų bylų. Ar Lietuva buvo pakankamai suinteresuota šia tema?

- Atkūrus nepriklausomybę archyve ėmė lankytis užsienio tyrinėtojai. Itin suaktyvėjo besidomintieji holokausto problema. Teko susitikti ir bendrauti su Simono Wiesenthalio centro vadovu Efraimu Zuroffu. Tuomet tą temą Lietuvoje buvo bandoma nustumti kuo toliau, lyg ji galėtų pati savaime išsispręsti. Porą kartų dėl Aleksandro Lileikio, Algimanto Mykolo Dailidės, Jurgio Juodžio, Kazio Gimžausko teko lankytis JAV teisės departamento Specialiųjų tyrimų skyriuje. Kai kas tikėjosi didesnio LCVA direktoriaus radikalumo, tad sprendžiau, kaip elgtis, kad nebūtų perlenkta lazda. Lietuvos poziciją aptariau su generaliniu prokuroru Artūru Paulausku, prezidentu Algirdu Brazausku. Buvo sutarta, kad, gavę prašymus per Lietuvos generalinį prokurorą, priimsime juos ir tyrinėtojus. Amerikiečiams reikėjo nustatyti dokumentų autentiškumą, tad jie turėjo čia atsiųsti grupę ekspertų arba kas nors iš Lietuvos turėjo važiuoti į JAV su jų atrinktais dokumentais. Niekas iš Generalinės prokuratūros nesutiko važiuoti, taip 1994 metais pirmą kartą atsidūriau JAV. Atsivėrė galimybė pažiūrėti, kaip veikia šios laisvos valstybės archyvai, kaip jie tvarkomi, kokius fondus turi.

Saugo paslaptis

- Kas tapo akstinu keisti darbą ir pradėti dirbti su slaptais dokumentais Lietuvos banke?

- Su tuometinio Lietuvos archyvų departamento vadovybe išsiskyrė požiūriai kai kuriais darbo organizavimo klausimais. Prisimenu, pavyzdžiui, kaip aktyvus Sąjūdžio narys R.Ozolas, prasidėjus Sausio įvykiams, saugumo sumetimais vienam archyvo darbuotojui patikėjo saugoti savo kruopščiai rašytus dienoraščius ir kai kuriuos kitus dokumentus. Tačiau archyvo darbuotojas tuos dokumentus atsainiai paliko kažkokiame kampe kartu su savo sukaupta marksistinės literatūros kolekcija. Viena darbuotoja juos rado ir paklausė manęs, ką su jais daryti. Paslėpiau tuos dokumentus ir dienoraščius. Tačiau apie tai nutekėjus informacijai, nes ir tuomet būta "kurmių", Lietuvos archyvų departamento vadovybė ėmė reikalauti juos atiduoti, tam pasitelkė net Valstybės saugumo departamentą. Atsisakiau atiduoti dokumentus, susisiekiau su Romualdu ir kitą rytą jam juos grąžinau. Šis konfliktas nepraėjo be pasekmių, darbe nuolat jaučiau įtampą.

Tuo metu Lietuvos bankas steigė archyvą ir domėjosi, kokią įrangą reikėtų pirkti, kaip tvarkytis. Taip konsultuodamas gavau pasiūlymą pereiti į Lietuvos banką, 1997 metų rugpjūtį pradėjau dirbti.

Buvo tikrai labai įdomu. Jau buvo priimtas įstatymas, reglamentuojantis informacijos, sudarančios valstybės ir tarnybos paslaptį, apsaugą. Pagal įstatymą reikėjo atskirti bendrą raštvedybą nuo specialiosios, būtent tai ir dariau. Teko administruoti ir tvarkyti dokumentus, kuriuose - su pinigų gamyba ir kredito įstaigų priežiūra susijusi informacija, sudaranti valstybės ir tarnybos paslaptį.

- Dirbote ir "Snoro" bei Ūkio bankų griūčių metu. Ar nejautėte spaudimo dėl informacijos ir ar efektyviai buvo naudojama jūsų pateikta informacija?

- Po "Snoro" griūties Seime dirbo trys komisijos, vadovaujamos Loretos Graužinienės, Ligito Kernagio ir Valentino Mazuronio. Pateikdavau joms medžiagą, susistemindavau, aprašydavau. Tačiau neteisėtai gauti informacijos tikrai nebuvo norinčiųjų. Beje, vadovaudamasis profesine etika, niekada nesakysiu savo nuomonės, kaip naudojama ir kam teikiama informacija.

- Atrodo, kad jūsų darbas reikalavo didžiulės savikontrolės.

- Taip, tačiau nesu lengvo populiarumo ieškotojas. Jeigu norėčiau būti matomas, nueičiau į netradicinės orientacijos žmonių eitynes, susimuščiau su kokiu nors Petru, kam jis Dievo kūrinius įžeidinėja, ir kokius tris mėnesius visuose komerciniuose televizijos kanaluose būčiau „žvaigždė“. Būčiau populiarus kaip Kristina iš Vilniaus, Vytautas iš Kauno ar kitos „žvaigždės" ir galėčiau kandidatuoti į Seimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"