TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Vasario 16-oji: neišdeginta tautos atmintis

2016 02 12 6:00
Pirmasis viešas ir netrukdomas Vasario 16-osios minėjimas Lietuvoje. Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse pagerbiami žuvę Nepriklausomybės kovų savanoriai. 1989 m.
Fotografai Vladimiras Gulevičius, Kęstutis Jurelė. LCVA nuotrauka

Savo laisvoje šalyje 25 kartą minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, prisiminkime, kaip ši šventė buvo švenčiame sovietinės okupacijos metais, ir kaip režimas bei jo tarnai darė viską, kad ištrintų šią datą iš mūsų atminties.

1945 metų vasarį, vykdydami sovietinės Lietuvos NKGB vadovo Aleksandro Guzevičiaus direktyvą, teritoriniai šios žinybos padaliniai ėmė rengti vadinamuosius agentūrinių-operatyvinių priemonių planus, kurių tikslas – visais įmanomais būdais sutrukdyti lietuviams minėti Nepriklausomybės dieną. Ypatingu budrumu čekistai pasižymėjo buvusioje Laikinojoje sostinėje Kaune. Likus kelioms dienoms iki Vasario 16-osios visų miesto mokyklų direktoriams griežtai nurodyta stebėti savo moksleivius. Į visas miesto gatves, aikštes ir kitas galimas žmonių susibūrimo vietas buvo pasiųstos specialiai sudarytos operatyvinės grupės, turinčios stebėti įtartinus asmenis ir užkirsti kelią galimoms manifestacijoms. Itin akylai stebėtos tradicinės Vasario 16-osios minėjimo vietos – senosios miesto kapinės, kuriose tuo metu dar stovėjo paminklas Nepriklausomybės kovų dalyviams, ir Karo muziejaus sodelis. Gausi agentų armija buvo pasiųsta ir į visas Kauno bažnyčias.

Nepaisant visų čekistų priemonių šventės sutrukdyti nepavyko. Sprendžiant iš vasario 21-ąją datuoto NKGB Kauno skyriaus pranešimo, Vasario 16-oji mieste paminėta plačiai, ypač tarp jaunimo. Daugelyje mokyklų moksleiviai į pamokas atėjo pasidabinę trispalvėmis juostelėmis, daug kur pamokos truko trumpiau, nei įprasta, o vietoj jų vyko tautinės vakaronės, nemažai jaunimo su tautiniais ženkliukais ant krūtinių pasirodė ir prie Nežinomo kareivio kapo. Be to, Stalino prospektu pervardytoje Laisvės alėjoje kažkas iškabino plakatą su antisovietiniais šūkiais, mieste iš rankų į rankas keliavo atsišaukimai. Viename jų primenama: „Kiekvieno lietuvio pareiga prisiminti, kad Vasario 16 diena yra nepaprasta. Visi Lietuvos piliečiai kaip vienas neapmirškime taip brangios mums dienos ir bent susikaupimu ją atšvęskime.“

Lietuvos laisvės lygos surengtas pirmasis sovietmečiu viešas mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Mitinge reikalauta likviduoti Stalino ir Hitlerio sandėrio prieš Baltijos valstybes padarinius ir nutraukti Lietuvos sovietinę okupaciją. 1987 m. rugpjūčio 23 d.Fotografas Romualdas Lankas. LCVA nuotrauka

Tą dieną Vasario 16-oji minėta ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Viename to meto NKGB dokumentų aprašytas Vlado Bielevičiaus bute vykęs Ukmergės mokytojų seminarijos moksleivių susibūrimas, kuriame pagerbti žuvę Nepriklausomybės kovų savanoriai. Buto šeimininkas pabrėždamas, jog ir dabar broliai žūsta už laisvę, pareiškė, kad čia susirinkusiųjų uždavinys – palaikyti žmonių tikėjimą nepriklausoma Lietuva.

Tais metais minint Vasario 16-ąją aktyviai dalyvavo ne tik moksleiviai, bet ir pirmosios okupacijos metu nespėti ištremti mokytojai, net mokyklų vadovai. Štai Tauragės gimnazijos direktorius Jonas Navasaitis surengė minėjimą, kuriame dalyvavo 150 moksleivių ir 20 mokytojų. Tuo metu Panevėžyje buvo sulaikytos dvi gimnazistės, kurios platino atsišaukimus, pasirašytus Vilniaus apygardos partizanų vardu. Kaip pažymi antisovietinį jaunimo pasipriešinimą nagrinėjęs istorikas Juozapas Romualdas Bagušauskas, šie ir kiti veiksmai parodė ne tik jaunimo, bet ir visos tautos antiokupacines nuotaikas, kurios tolydžio išryškėjo ir vėlesniais metais.

Po metų pasikartojo ta pati istorija, tik šįkart kovai su tautos švente vadovauta jau tiesiogiai iš Maskvos. Vasario 14 dieną SSRS NKVD-NKGB įgaliotinio Lietuvoje Ivano Tkačenkos pasirašytoje direktyvoje operatyvinių sektorių viršininkams Vasario 16-oji įvardijama kaip itin pavojinga šventė, mat ji pogrindyje „pažymima suaktyvėjusia veikla, užpuolimais, teroro aktais“. Vis dėlto ypatingu išradingumu direktyvos autorius nepasižymi – joje nurodomos priemonės, kaip sutrukdyti Nepriklausomybės dienos minėjimą, atrodo beveik žodis žodin nusirašytos nuo pernykščių Aleksandro Guzevičiaus instrukcijų.

Tačiau jokios čekistų numatytos priemonės nedavė rezultatų nei tais, nei vėlesniais metais. Per visus okupacijos dešimtmečius okupantų mėginimai išdildyti iš tautos atminties visiems brangią datą nueis perniek. Kiekvienais metais partinė vadovybė ir čekistai mėgins jėga ir bauginamais sutrukdyti Vasario 16-osios minėjimą ar net sukompromituoti pačią Nepriklausomybės dienos idėją, bet kiekvienais metais ši diena sušvis Trispalvės šviesa ir suskambės tautiškos giesmės akordais. Ir kiekvienais metais ši giesmė veršis iš jaunų širdžių – tiek tų, kurios pačios išsaugojo nepriklausomos Lietuvos prisiminimus, tiek tų, kurios perėmė laisvės ilgesį iš savo tėvų. Tad neatsitiktinai pavergėjai su Vasario 16-osios dvasia kovojo ne mažiau įnirtingai nei su ginkluota rezistencija. Ir neatsitiktinai 1982 metais pasirodęs pogrindžio leidinėlis „Lietuvos ateitis“ rašė: „Nesistebėkime, kad atomu ginkluotas mūsų priešas išsigąsta šeštos klasės mokinuko sąsiuvinyje nupieštos Trispalvės ar paprastu pieštuku išvedžioto užrašo „Atiduokite Lietuvą lietuviams!“

LSSR KGB pirmininkas Eduardas Eismuntas (priekyje antras iš kairės) atvyksta į LSSR Aukščiausiosios Tarybos posėdį. Vilnius, 1989 m. rugsėjo 22 d.Fotografas Jonas Juknevičius. LCVA nuotrauka

Nenugalėtos Trispalvės

Žinoma, taip atvirai, kaip minėtais 1945-aisiais, Vasario 16-oji vėlesniais metais nebuvo minima – čekistai ir jų agentai, milicija ir vidaus kariuomenė, partiniai funkcionieriai ir specialūs komjaunimo operatyviniai būriai, prigąsdinti įmonių ar mokyklų vadovai darė viską, kad tądien būtų išvengta didesnių masinių manifestacijų. Vis dėlto drąsūs jauni žmonės kiekvieną kartą siuntė visuomenei ženklus, liudijančius, kad laisvės troškimas vis dar gyvas. Tą dieną mokyklose buvo draskomi komjaunimo sienlaikraščiai ir partinių bonzų portretai, ant sienų atsirasdavo patriotinių šūkių ir sovietinius okupantus pašiepiančių karikatūrų, šen bei ten pasirodydavo atsišaukimų. Tačiau svarbiausias nenugalėtos laisvės simbolis ilgus dešimtmečius buvo Trispalvė, kelianti įtūžį okupantams.

„Jeigu tavo išvadavimui reikalinga mano gyvybė, Tėvyne, imk ją. Man negaila devyniolikos metų. Tegul plaikstosi vėliavos“, – 1957-aisiais pogrindžio leidinyje „Laisvės balsas“ rašė Nijolė Gaškaitė, drauge su grupe Pandėlio moksleivių aktyviai dalyvavusi slaptos organizacijos „Laisvę Lietuvai“ veikloje. Ir vėliavos plaikstėsi – būtent šios organizacijos nariai 1958-aisiais ėmėsi kelių labai drąsių, netgi beatodairiškų žygių. Šios organizacijos narys (vėliau – žinomas disidentas) Petras Plumpa tų metų Vasario 16-osios išvakarėse sugebėjo iškelti Trispalvę ant 80 metrų aukščio Kauno Petrašiūnų elektrinės kamino. Tą pačią naktį jo bendražygiai Česlovas Kučinskas ir Donatas Bičiūnas nepriklausomos Lietuvos vėliava papuošė stropiai saugomą Gedimino pilies kalną.

Petrašiūnų elektrinės nuotrauka su KGB pažymėta Trispalvės iškėlimo vieta. Vėliavą 80 metrų aukštyje iškėlė pogrindinės jaunimo organizacijos „Laisvę Lietuvai“ nariai.Nuotrauka iš R. Bagušausko knygos „Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas“

Tiesa, po poros mėnesių KGB minėtą jaunimo organizaciją susekė. Visi jos nariai buvo suimti. Tų pačių metų liepą nuteistiems N. Gaškaitei ir P. Plumpai skirta po 7 metus, o Č. Kučinskui ir D. Bičiūnui – po 5 metus lagerių. Tačiau vėliavos plaikstėsi ir toliau. Jas per kiekvieną vasario 16-ąją keldavo ne tik pogrindžio organizacijų nariai, bet ir pavieniai drąsuoliai. Ir toli gražu ne visus juos kagėbistams pavykdavo išaiškinti.

Iš sovietinio saugumo dokumentų matyti, kad vien 1958 metų Vasario 16-ąją visoje Lietuvoje buvo iškelta mažiausiai dešimt Trispalvių – vieną jų kažkas net sugebėjo pritvirtinti prie traukinio, važiuojančio iš Druskininkų į Vilnių. Reikia pažymėti, kad kai kuriems vėliavų kėlėjams prireikdavo aukštalipių ar alpinistų įgūdžių – štai 1970-aisiais beveik dviejų metrų ilgio ir metro pločio Trispalvė su išsiuvinėtu užrašu „Sutraukysim vergijos grandines“ ant Klaipėdos celiuliozės fabriko kamino suplevėsavo net 102 metrų aukštyje!

Tačiau dažniausiai vėliavos per Vasario 16-ąją buvo keliamos ant mokyklų. Pogrindinė „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ mini daugybę tokių atvejų: 1973-iaisiais vėliavos plevėsavo Jurbarke, 1976 metais – Kaune, 1983-iaisiais – Kapčiamiestyje. O kadangi nenugalimosios „LKB kronikos“ informacija patekdavo į laisvąjį pasaulį ir būdavo skelbiama per lietuviškas Vakarų radijo stotis, apie šias pilietinio pasipriešinimo akcijas greitai sužinodavo visa Lietuva. Trispalvių šviesa niūrią sovietinę naktį žadino viltį ir visiems primindavo: esame, buvome ir būsime Vasario 16-ąją susikūrusios valstybės piliečiai.

Kagėbistų per kratą aptikta organizacijos „Laisvę Lietuvai“ spausdinimo šrifto kasa, platinti lapeliai ir tautiniai ženklai.Nuotrauka iš R. Bagušausko knygos „Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas“

Be abejo, tokių akcijų organizatoriai dažniai sulaukdavo represijų – priklausomai nuo laikotarpio, jiems grėsė įkalinimas, išmetimas iš mokyklos, geriausiu atveju – vadinamosios KGB profilaktinės priemonės. Tačiau daugelis jų vis dėlto veikė labai apgalvotai ir neretai sugebėdavo pergudrauti patyrusius čekistus. Tokio atvejo būta kad ir 1986-aisiais, kai Sovietų Sąjungą jau valdė „reformatorius“ ir „demokratas“ Michailas Gorbačiovas, tačiau bet kokie mėginimai priminti lietuviams jų valstybės šventę buvo persekiojami taip pat, kaip ir ankstesniais laikais.

Interneto svetainėje sovietika.lt galima rasti pasakojimą apie du aštuoniolikmečius studentus Raimundą Drevninkaitį ir Vaidą Kolegą, nutarusius iškelti Trispalvę ant Šakių Zigmo Angariečio (dabar – „Aukuro“) vidurinės mokyklos žaibolaidžio. Slapčia pasiuvę vėliavą R. Drevninkaičio mamos siuvimo mašina jaunuoliai persirengė svetimais drabužiais, ir, vienas apsiavęs pora numerių didesnius batus, o kitas – basomis, nakties tamsoje patraukė mokyklos link. Užsiropštę apledėjusiomis metalinėmis kopėčiomis ant stogo, vaikinai turėjo ilgokai laukti, mat apačioje pasirodė kažką besivaikantys milicininkai. Galiausiai pritvirtinę Trispalvę ir užrašę keletą antisovietinių šūkių ant aplinkinių tvorų bei pastatų, studentai išsiskirstė. R. Drevninkaitis sudegino seną tėvo paltą ir batus, o flakoną su geltonais dažais užkasė.

Kitą rytą miestelyje kilo baisus sąmyšis. Tvirtai chirurginiais mazgais pririštą vėliavą milicininkams pavyko nukabinti tik prieš vidurdienį, o kagėbistai tuo metu jau purtė visus, kurie jiems atrodė įtartini – kliuvo net tą naktį alų kažkokiame rūsyje siurbusiems niekuo dėtiems Šakių pankams. Mokykloje buvo tikrinamos visų moksleivių rašysenos, o mokytojams teko knistis po moksleivių kuprines ieškant įkalčių. Tačiau veltui – triukas su dideliais batais ir basomis pėdomis padėjo vaikinams gerai užsimaskuoti – iš paliktų pėdsakų saugumiečiai nusprendė, kad vėliavą ant mokyklos stogo iškėlė stambus vyras su vaiku. „Nusikaltėlių“ taip niekas ir nerado, tačiau prieš kitą Vasario 16-ąją prie visų Šakių mokyklų budėjo itin gausios milicijos pajėgos.

KGB operatyvininkai supažindinami su užduotimis, kurias turės vykdyti per Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo minėjimą 1989 metų vasario 16 dieną.Kadras iš LRT dokumentinio filmo „Liaudis tampa tauta. Sąjūdžio kelias“

„Stebėt, mąstyt ir viską atsiminti“

Žinoma, ne vien vėliavos tais laikais pažymėdavo Vasario 16-ąją. Štai 1978-ųjų vasario 17 dieną Lietuvos SSR KGB pranešime Maskva informuojama, kad Nepriklausomybės dienos išvakarėse Vilniuje – gatvėse, gamyklose, parduotuvėse ir kitose gausiai lankomose vietose – pasirodė 265 mašinėle spausdinti atsišaukimai. Viename iš jų rašoma: „Jaunuoli, pakelk galvą ir apsidairyk. Greitai Vasario 16-oji. Suburk savo draugų grupę, kad šią puikią šventę sutiktum didele demonstracija su vėliavomis, šūkiais ir transparantais. Šalin bolševikų išgamas!. Šalin Brežnevą! Šalin parsidavusias lietuvių dūšias! Laisvę Lietuvai, laisvę jos vaikams. Tegyvuoja Laisva Lietuva.“

Išradingas patriotinis jaunimas sugalvodavo ir kitokių būdų parodyti, kad prisimena ir brangina prarastą Lietuvos nepriklausomybę, kad niekuomet neatsisakys laisvės siekių. Tarkime, 1976 metų Vasario 16-ąją Vilniaus 4-osios vidurinės mokyklos septintokai atėjo į pamokas vietoj raudono pionieriaus kaklaraiščio pasirišę tautines juosteles, o mokyklos sienas papuošė užrašais „Laisvę Lietuvai“. Kitur vyresnieji moksleiviai mėgindavo organizuoti vakarus su lietuviškomis dainomis lygiai taip pat, kaip pirmaisiais pokario metais darydavo jų tėvai, arba eidavo padėti gėlių ant Jono Basanavičiaus, Maironio, Nepriklausomybės kovų savanorių kapų. Tiesa, kitaip nei anais laikais, prigąsdinti mokytojai ir mokyklų vadovai dažnai patys mėgindavo užgniaužti tokius patriotinius proveržius.

Vasario 16-oji minėta ir aštuntajame dešimtmetyje gausiai pasirodžiusiuose naujuose pogrindžio leidiniuose. Štai 1981 metais leidinys „Aušra“ paskelbė kreipimąsi į Lietuvos ir pasaulio lietuvių jaunimą: „Mes, Vilniaus lietuvių patriotiškasis jaunimas, minėdami 63-iąsias Nepriklausomybės Akto pasirašymo metines, skelbiame, kad mūsų Tėvynės Lietuvos valstybinė nepriklausomybė gyva mūsų širdyse! Lietuvos laisvės idėja dega mūsų protai! Mes, besibaigiančio XX – kosmoso ir atomo – amžiaus vaikai gimėme vergijoje. Tačiau savo šeimose, draugų būreliuose, kartu su Lietuvos, laisvojo pasaulio lietuviais, jaunimu, GULAG'o tremtiniais kartojame didingiausio tautos istorijos dokumento – Vasario 16-osios Akto žodžius, skelbiančius, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje. (...) Minėdami šią didžią datą, lenkiame galvas tiems, kurie padėjo pagrindus nepriklausomybei, žuvo už Tėvynės laisvę. Rusiškieji okupantai sutrypė valstybės suverenumą, bet nepajėgė išrauti iš jūsų sielos laisvės jausmo, nepriklausomos Lietuvos troškimo.“ Kreipimesi randame ir raginimų, kurie surado atgarsį Atgimimo apyaušriu: „Stebėt, mąstyt ir viską atsiminti – mūsų pirmutinė pareiga. Klausykime, ką pasakoja tėvai, seneliai, užrašykime jų pasakojimus – kaltinamąją medžiagą okupantams.“

Istorijos falsifikavimas ir kiti metodai

Bėgant metams vieną po kito į nebūtį išėjusius Kremliaus senolius pakeitė M. Gorbačiovas, kuris skelbė viešumo ir pertvarkos politiką. Tačiau komunistų ir jiems pavaldaus KGB požiūris į Vasario 16-ąją išliko nepakitęs per visą sovietmetį. Jau minėto istoriko R. Bagušausko knygoje pateikiamos KGB dokumentų ištraukos rodo, kad čekistai visais laikais stengėsi užgniaužti bet kokias užuominas į nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Štai 1954-aisiais, valdant Nikitai Chruščiovui, KGB prieš vasario 16-ąją rengė specialias operatyvines grupes. Jų nariai susitikdavo su agentais, siųsdavo juos į visas masinio susibūrimo ir pasilinksminimo vietas, organizuodavo nepastebimą civiliai apsirengusių pareigūnų, turinčių užkirsti kelią atsišaukimų platinimui, patruliavimą, o milicininkai pasų režimo patikrinimo dingstimi šniukštinėdavo įtartinų ar nepatikimų asmenų namuose. Vėliau, jau brežneviniais laikais, į kovą su patriotiniu jaunimu buvo pasitelkti ir jaunosios kolaborantų kartos atstovai – vadinamieji komjaunimo operatyviniai Felikso Dzeržinskio būriai. Varu į „dzeržinskiečius“ nieko nevarydavo – čia rinkdavosi idėjiniai skundikai ar šiaip menkystos, norintys pasimėgauti jiems suteiktais įgaliojimais persekioti tautiškai nusiteikusius savo vienmečius. Šis KGB „kadrų rezervas“,atvirai demonstruojantis savo lojalumą režimui, buvo itin nekenčiamas ir pridarydavo daug nemalonumų jauniems patriotams. Štai komjaunimo Centro komiteto biuro 1982 metų balandžio 29 dienos posėdžio protokole nurodoma, kad tų metų vasario 16-ąją 22 valandą „dzeržinskiečiai“ sulaikė grupę studentų vien už tai, kad šie dainavo lietuvių liaudies dainas, pasak dokumento, „suteikdami joms antisovietinį pobūdį“.

Žinoma, kagėbistai ir jų parankiniai kovojo ne tik su tautiškumo apraiškomis Vasario 16-ąją – šios, jų supratimu, buvo tik simptomai. Kur kas svarbesnis okupantų taikinys buvo pati tautos istorinė atmintis. Ją mėginta negailestingai naikinti barbariškai niokojant su Nepriklausomybės paskelbimu susijusias istorines vietas, naikinant paminklus žuvusiesiems už Lietuvos laisvę, kemšant į jaunimo galvas falsifikuotą istoriją ir „socialistinės revoliucijos Lietuvoje“ teorijas, prievarta diegiant kuo platesnį rusų kalbos vartojimą ar varant jaunimą į įvairiausius „internacionalinius“ klubus bei renginius. Tačiau absoliučios daugumos jaunų žmonių tai nepaveikė – šeimose įgytas imunitetas priespaudos šlovinimui ir komunistinei ideologijai buvo per stiprus.

LSSR KGB 5-osios tarnybos 2-ojo skyriaus viršininkas Vilhelmas Šiaudinis, 1988-ųjų vasarį rengęs paskutinio mėginimo sutrukdyti Vasario 16-osios minėjimą planą.kgbveikla.lt nuotrauka

Paskutinis čekistų mūšis

Kaip jau minėta, kovos su didžiausia „ideologine diversija“ – Vasario 16-osios minėjimais, KGB neatsisakė net per patį gorbačiovinės „perestroikos“ įkarštį. Maža to, artėjant 1988-iesiems – jubiliejinei Nepriklausomybės Akto sukakčiai – artėjanti šventė kėlė sovietinei vadovybei ypatingą siaubą. Juo labiau kad 1987-ųjų rugpjūčio 23-iąją iš pogrindžio išeinanti Lietuvos laisvės lyga (LLL) mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje pirmą kartą viešai paminėjo kitą istorinį įvykį – Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymą. Būtent per šią Juodojo kaspino dieną pirmą kartą viešai ir be išlygų pareikšta, kad Lietuvos priklausymas Sovietų Sąjungai buvo ir yra neteisėtas.

Tad jubiliejinei Vasario 16-ajai partinė valdžia ir kagėbistai rengėsi tarsi karui. Tai, be kita ko, liudija ideologine kontržvalgyba užsiimančios KGB 5-osios tarnybos 2-ojo skyriaus viršininko Vilhelmo Šiaudinio pasirašyta pažyma gremėzdišku pavadinimu „Apie užsienio emigrantų ir kitų antisovietinių centrų priešiškus siekius ir tendencijas prieš Lietuvos SSR“ . Jau pati šio dokumento antraštė rodo, kad kovotojai su „ideologiniais priešininkais“ arba nenumatė tikrų kylančio tautinio atgimimo ištakų ir potencialo, arba mėgino įtikinti savo vadovybę, jog padėtis Lietuvoje yra ir bus kontroliuojama. Šiaip ar taip, iš pažymos turinio matyti, kad išsilaisvinimo judėjimo židinį čekistai įžvelgė ne pačioje Lietuvoje, o Vakaruose. Remiantis tokiu požiūriu, pirmiausia reikėjo kovoti su antisovietinių užsienio lietuvių organizacijų „propaganda“ bei „ideologinėmis diversijomis.“ Dokumente yra įdomus teiginys, rodantis, kad bent jau „ideologinė kontržvalgyba“ nesugebėjo arba nenorėjo teisingai prognozuoti kylančio judėjimo masto ir perspektyvų. „Nors dauguma lietuvių reakcinių emigrantų organizacijų ir supranta, kad artimiausioje istorinėje perspektyvoje Lietuvos „išlaisvinimas“ yra nerealus, vis dėlto savo antisovietinėje veikloje ir toliau kelia šį šūkį, nes neturi kuo jį pakeisti“, – tvirtino ideologinės kontržvalgybos analitikai, regis, nė nenujaučiantys, kad iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo lieka dveji metai ir dešimt dienų.

1986 metų Vasario 16-ąją vėliavą virš Šakių Zigmo Angariečio vidurinės mokyklos iškėlęs studentas Raimundas Drevninkaitis tėvų namuose 1988 m.sovietika.lt nuotrauka

Kita vertus, tokį dokumento toną galėjo įkvėpti ir jo „užsakovas“ – 1988 metų sausio 18 dieną LKP CK biuro įkurtas Operatyvinės veiklos štabas, kuriam nurodyta „užkirsti kelią Vasario 16-osios 70-mečio minėjimui“. Šiaip ar taip, KGB pažymoje beveik žodis žodin kartojama šio štabo nario LKP CK sekretoriaus Liongino Šepečio pateikta interpretacija: „Mums pasisekė į švarius vandenis ištraukti daug nacionalistinių ir religinių ekstremistų (…). Bet nacionalistai nesudėjo ginklų. Dabar jie, visaip skatinami iš užsienio, vėl rengiasi antisovietinėms akcijoms ryšium su Vasario 16-osios jubiliejumi.“

Žinoma, lietuviškai transliuojančios Vakarų radijo stotys ne kartą skelbė pranešimus ir apie būsimus šventės renginius, ir apie jos organizatorius. Bet šie ir neketino slėpti savo planų – dar 1987 metų gruodžio 6-ąją LLL aktyvistai apie juos laišku informavo patį M. Gorbačiovą. Tiesa, kaip vėliau prisiminė LLL vadovas Antanas Terleckas, laiške buvo kalbama tik apie gėlių padėjimą atmintinose istorinėse vietose ir pamaldas bažnyčiose, o ne apie numatomas masines demonstracijas: taip mėginta apmulkinti sovietinę vadovybę ir įtikinti ją netrukdyti iškilmėms. Tačiau veltui – artėjančiam Nepriklausomybės jubiliejui okupantai rengėsi taip, tarsi tai būtų žūtbūtinės kautynės už imperijos interesus.

Nepaisant įsisiūbavusios „perestroikos“ KGB 5-oji tarnyba vis dėlto buvo likusi remtis senais veikos metodais. Į jų rinkinį kaip visuomet įėjo sekimas, bauginimai, šantažas, mėginimai bent trumpam fiziškai izoliuoti aktyviausius jubiliejinio minėjimo organizatorius. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas jaunimui – moksleiviams ir studentams – jiems, bauginant represijomis, buvo prigrasinta Vasario 16-ąją nesirodyti gatvėse. Tuo pat metu planuota daugelį didesnių miestų moksleivių išvežioti po įvairiausias ekskursijas, mokyklose pradėti rengti pasitarimai jaunimo komunistinio internacionalinio auklėjimo temomis, rusų kalbos vakarai, internacionalinių klubų apžiūros, draugystės su rusų mokyklomis savaitės. Panašiai buvo veikiama ir įmonėse bei įstaigose, ypač tose, kurių darbuotojai pastebėti dalyvaujant 1987-ųjų mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo.

Nuo KGB pastato Gedimino prospekte Vilniuje nuimamas Lietuvos SSR herbas. Vilnius, 1991 m. Fotografas nenurodytas.LCVA nuotrauka

Tačiau būta ir naujų veiklos formų, randančių atgarsį ir šiais laikais. Štai Vilniuje, rengiantis galimiems mitingams ir susibūrimams, buvo specialiai mokomi asmenys, turintys polemizuoti su „reakciniais elementais“ gatvių debatuose, o tai labai panašu į šiandieninių interneto „trolių“ veiklą. Sostinėje buvo numatyta išleisti į viešas vietas 2750 tokių „komentatorių“. Maža to, į kovą buvo mesta ir „sunkioji artilerija“. Į Vilnių atsiųstas SSKP CK Politinio biuro narys Andrejus Gromyka vasario 5 dieną pareiškė: „Sovietų valdžią lietuvių liaudis atkūrė 1940 metais. Ir dabar ji tvirta kaip niekada. Galbūt kai kur užsienyje ir yra lunatikų, kurie to nesupranta. Na ką gi – gyvenimas juos pagydys.“

Maža to, tik vasario 14-ąją į Lietuvą įleistiems užsienio žurnalistams kitą dieną buvo parodytas partinės vadovybės ir KGB surežisuotas spektaklis – vadinamasis protesto mitingas. Jame specialiai parinkti „darbininkai, kolūkiečiai, studentai ir moksleiviai“ paskelbė JAV prezidentui ir Kongresui skirtą rezoliuciją, smerkiančią lietuvių „nacionalistų“ užmačias ir „Amerikos kišimąsi į sovietinės Lietuvos reikalus“.

Tačiau šis cirkas nieko neįtikino, o tik įpylė alyvos į ugnį. Iš LSSR KGB pirmininko generolo Eduardo Eismunto vasario 22 dienos įsakymo matyti, kad jo žinybos mėginimai sutrukdyti „užkietėjusių nacionalistų ir ekstremistiškai nusiteikusių religinių fanatikų“ surengtą Vasario 16-osios minėjimą žlugo, jubiliejiniai Nepriklausomybės dienos mitingai vyko kone visuose Lietuvos miestuose ir rajonuose. Dar po metų, Trispalvei jau laisvai plaikstantis Gedimino bokšte, KGB buvo bejėgė sutrukdyti viešai Vasario 16-osios šventai – išvakarėse surengtame pasitarime čekistams buvo nurodyta tik stebėti įvykius. Pusšimtį metų trukusi okupantų kova su tautos atmintimi patyrė fiasko.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"