TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Vasario 16-osios kontekstai

2009 02 13 0:00
Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Antanas Merkys atidengia istorinę lentą Vilniuje prie namo Pilies g. 26, kur 1918 m. vasario 16 dieną Lietuvos Valstybės Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. 1940 m. vasario 16 d.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Pirmadienį jau 91-ąjį kartą minėsime Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo sukaktį. Šio dokumento paskelbimas pelnytai vadinamas vienu svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių, tačiau kelias nuo jo pasirašymo iki tikrosios nepriklausomybės buvo sunkus ir ilgas. Šiaip ar taip, Vasario 16-oji net ir sunkiausiais okupacijos laikais visuomet išliko kaip laisvės prisiminimas, siekis ir viltis.

1918 metų vasario 16-osios rytą Vilniaus Didžioji gatvė buvo beveik tuščia. Šeštadienis pasitaikė kaip reta bjaurus: atodrėkio vėjas drėbė retiems praeiviams į veidus šlapio sniego gumulus, kurie įdienojus virto šaltu įkyriu lietumi.

Prieš vidudienį į Didžiosios gatvės 30-ojo namo kiemą vienas po kito įsuka keliolika vyrų. Jie kyla laiptais į trečią aukštą, kuriame įsikūrę Lietuvių draugijos nukentėjusiesiems nuo karo šelpti namai. Visi šie vyrai - 1917 metais įkurtos Lietuvių Tarybos nariai. Prie namo antrojo buto durų juos pasitinka tarybos sekretorius Povilas Dogelis.

Maždaug po pusantros valandos minėto komiteto pirmininko kabinete įvyks tai, kas į Lietuvos istoriją įeis kaip vienas svarbiausių mūsų šalies įvykių, be kurio šiandien greičiausiai gyventume visai kitokioje valstybėje. Jeigu apskritai ją turėtume. Tačiau tuomet vadinamuosiuose Štralio namuose susirinkę vyrai turbūt mažiausiai apie tai galvojo. Viskas vyko labai paprastai ir proziškai.

"Kur toji plunksna?"

Laikrodžio rodyklės pamažu artėja prie vienuoliktos (ryto). Tarybos nariai tylūs ir nekalbūs, nuotaikos nepadeda praskaidrinti net visuomet linksmo Petro Klimo juokai. Laikas pradėti posėdį, tačiau jam pirmininkauti nėra kam: išvakarėse atsistatydino tarybos pirmininkas Antanas Smetona ir visas jos prezidiumas. Tad posėdį tenka pradėti vyriausiam tarybos nariui dr. Jonui Basanavičiui. Nutarimo, kuris netrukus taps vienu kertinių Lietuvos istorijos akmenų, projektas parengtas jau išvakarėse, tad posėdžio pirmininkui belieka garsiai jį perskaityti.

"Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-28 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu jos gyventojų išrinktas", - sakoma J.Basanavičiaus skaitomame Lietuvos Nepriklausomybės Akto tekste. Šiame dokumente taip pat kreipiamasi į kitas šalis, prašant pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Prasideda balsavimas. Už pirmąją dokumento pastraipą balsuoja visi tarybos nariai, tačiau, balsuojant dėl antrosios, pakyla tik 16 rankų. Koją pakiša joje įrašytas žodis "galutinai". Aiškindamas balsavimo "prieš" motyvus, Jonas Vileišis įtikinėja, kad šis žodis suteiks okupacinės Vokietijos valdžiai galimybę "versti Lietuvos Tarybą savintis viršiausias Steigiamojo Lietuvos Seimo teises bei trukdyti kuo greitesnį jo sušaukimą". Tačiau visam dokumento tekstui tarybos nariai vis dėlto pritaria vienbalsiai.

Dabar belieka pasirašyti dokumentą. P.Dogelis atneša į kabinetą plunksnakotį ir rašalinę. Pirmasis Aktą pasirašo J.Basanavičius, po jo - abėcėlės tvarka kiti tarybos nariai. Laikrodis rodo 12 val. 30 minučių.

"Kur dabar toji plunksna, kuria buvo pasirašytas aktas. Bet kas ten bežinos, - ji dingo, kaip ir daugelis smulkesnių daiktelių: juk ne tai tais laikais buvo svarbu", - 1940 metais, paskutinį kartą oficialiai minint vasario 16-osios metines, retoriškai klaus laikraštis "XX amžius".

Plunksnakotis, nors ir brangi relikvija, iš tiesų tėra detalė, tačiau sakoma, kad jį norėjęs pasiimti ir išsaugoti J.Vileišis. Tačiau P.Dogelis su tuo nesutiko, mat plunksnakotis buvo ne tarybos, o komiteto, kurio patalpose vyko posėdis, nuosavybė.

Priėmusi istorinį nutarimą, Lietuvos Taryba posėdžiaus dar porą valandų. Jai teks sudaryti penkių asmenų delegaciją, turinčią apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą pranešti Berlynui. Į ją išrenkami Stanislovas Narutavičius, Jurgis Šaulys, A.Smetona, Jonas Smilgevičius ir Justinas Staugaitis.

Belieka tik išrinkti naująjį tarybos pirmininką. Į šias pareigas siūlomi J.Basanavičius, A.Šaulys bei A.Smetona, tačiau pirmiesiems dviem savo kandidatūrą atsiėmus, tarybai vadovauti išrenkamas A.Smetona, kuriam vėliau likimas lems tapti pirmuoju ir paskutiniuoju tarpukario Lietuvos prezidentu.

15 valandą posėdis baigtas. Jokių džiaugsmo šūkių, jokių sveikinimų. Tarybos nariai tiesiog tyliai išsiskirsto pietauti, kaip vėliau prisimins P.Klimas - "paprasčiausiu būdu, tarsi nieko nebūtų įvykę". Po poros valandų taryba susirinks į popietinį posėdį. O mes per tą laiką prisiminkime, kas buvo toji Lietuvos Taryba, kur jos ištakos, kokius ji turėjo įgaliojimus, kaip sunkiai jai teko kovoti dėl savo įtakos ir autoriteto.

Nuo Vilniaus Seimo iki Lietuvos Tarybos

Visų pirma verta prisiminti, kad iki 1918 metų vasario 16-osios Lietuva išgyveno 120 sunkių Rusijos imperijos priespaudos metų. Kelios lietuvių kartos buvo negailestingai rusinamos, o bet kokios tautiškumo apraiškos slopinamos, 40 metų buvo draudžiama lietuviška spauda. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis iki galo surusinti Lietuvos imperijai taip ir nepavyko. Nėra abejonės, kad prie tautinės savimonės išlikimo prisidėjo ir knygnešių gabenama valdžios necenzūruojama spauda, ir nelegalios daraktorių mokyklėlės, kuriose buvo mokoma lietuviško rašto. Lietuviškos spaudos draudimas buvo panaikintas tik 1904 metų pavasarį. Atgauta spauda netrukus suvaidins milžinišką vaidmenį ne tik žadindama tautiškumą, bet ir skatindama pasipriešinimą carinės imperijos jungui.

Rusijoje sklandant revoliucinėms nuotaikoms, vėlyvą 1905 metų rudenį Vilniaus miesto salėje, kur šiandien įsikūrusi Nacionalinė filharmonija, susirinko Didysis Vilniaus Seimas. Jame dalyvavo daugiau nei 2000 delegatų - ne tik iš įvairių Lietuvos valsčių, parapijų, seniūnijų ir kaimų - čia buvo atstovaujama ir Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje bei Latvijoje gyvenantiems lietuviams. Viename iš šio Seimo priimtų dokumentų jau nedviprasmiškai sakoma, kad "dabartinė caro vyriausybė yra pikčiausiu mūsų priešu". Tiesa, apie nepriklausomą Lietuvos valstybę tuomet niekas dar neužsiminė, tačiau delegatai nutarė reikalauti "Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje".

Tačiau kaip tą autonomiją pasiekti?

Atsakymą tais pačiais metais pateikia pirmasis legalus lietuviškas laikraštis ir "Lietuvos žinių" pirmtakas "Vilniaus žinios". Jo redakcijos skiltyje rašoma: "Kad įgyti autonomiją pirmučiausia reikalinga galutinai sugriauti dabartinę prispaudimo tvarką. Tam tikslui reikia vienyti visas Lietuvos politiškųjų partijų ir pavienių ypatų pajiegas. (...) Visi Lietuvos gyventojai raginami "nemokėti jokių mokesčių, neleisti vaikų į rusiškas pradedamąsias mokyklas, neiti Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose į valsčiaus teismus ir visas kitas dabartinės valdžios įstaigas, neleisti savo brolių į kariuomenę, reikalui prisiėjus streikuoti visiems darbo žmonėms miestuose ir sodžiuose."

Spaudos paraginti, lietuviai ėmėsi steigti savą valsčių savivaldą ir mokyklas. Netrukus buvo pakeistos maždaug dviejų penktadalių valsčių valdybos, varomi lauk iš Rusijos atsiųsti raštininkai, renkami savi viršaičiai ir valsčiaus teisėjai. Vien Kauno gubernijoje beveik pusė pradinių mokyklų jau mokė lietuvių kalba.

Tačiau nors švietimo srityje caro administracija darė tam tikrų nuolaidų, su mėginimais keisti kad ir vietos valdžią ji taikstytis neketino. Daugelis tų, kurie mėgino vykdyti Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimus, atsidūrė Sibire, kiti buvo priversti emigruoti.

Teisybės dėlei reikia pridurti, kad tuo metu net tarp inteligentų ėmė reikštis kapituliacinės nuotaikos. Atsirado daug manančiųjų, kad kovoti prieš imperijos galybę nėra jokios prasmės.

Požiūrį į buvusią priespaudą labai pakeitė ir 1915 metais užgriuvusi kaizerinės Vokietijos okupacija, kuri buvo tikrai sunki. Jokia caro valdžia lietuviams nebuvo uždėjusi tokios sunkios ekonominės naštos: mokesčių, rekvizicijų, ūkinio gyvenimo suvaržymų, nekalbant jau apie daromas kliūtis kultūriniam ar politiniam gyvenimui. Tad keliavusiam po kraštą būsimam Vasario 16-osios akto signatarui J.Basanavičiui beliko tik liūdnai konstatuoti, kad visi paprasti žmonės laukia grįžtant rusų. Vargu ar šie žmonės ilgėjosi rusų žandarų ar valdininkų - veikiausiai jie troško tiesiog taikos ir stabilumo. Kaip tuo metu savo užrašuose pastebėjo kitas Nepriklausomybės Akto signataras J.Staugaitis, daugelis paprastų Lietuvos žmonių tiesiog negalėjo įsivaizduoti, kad mūsų tauta gali pati valdyti savo valstybę.

Iliuzijos, kad "rusas sugrįš" išsisklaidė po 1917 metais Rusijoje įvykusio bolševikų perversmo. Juk 1916 metų birželį Šveicarijos Lozanoje jau buvo įvykęs Pavergtųjų tautų kongresas, kuriame Lietuvai atstovavęs kunigas Vincas Bartuška mūsų delegacijos vardu paskelbė, jog Lietuva sieks visiškos nepriklausomybės.

Su Rusija kariaujanti Vokietija tuomet taip pat nebuvo suinteresuota, kad Lietuva liktų Rusijos sudėtyje. Tiesa, tikrieji vokiečių tikslai paaiškės labai greitai, tačiau kol kas Berlynas pareiškia sutinkąs, kad lietuviai patys spręstų savo valstybingumo klausimą. Taigi, 1917 metų rugsėjo 18-22 dienomis Vilniuje susirenka J.Basanavičiaus vadovaujama lietuvių konferencija, kuri nepriklausomybei siekti išrenka Lietuvos Tarybą. Ją sudarė 20 įvairaus amžiaus, socialinės padėties, skirtingų profesijų bei politinių pažiūrų žmonių. Nuo šiol joje posėdžiaus 8 teisininkai, 4 kunigai, 3 agronomai, 2 finansininkai, po vieną gydytoją ir spaustuvininką. Pagal politines pažiūras taryboje buvo 8 krikščionys demokratai, 2 tautininkai, 2 socialdemokratai, vienas liaudininkas, o likusieji nepriklausė jokiai partijai.

Jau gruodžio mėnesį Lietuvos Taryba kreipėsi į Vokietiją, prašydama pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir Berlyne įsteigti jos atstovybę. Gruodžio 11 dieną taryba pasirašo pirmąjį Nepriklausomybės Aktą, tačiau jame numatyta glaudi abiejų valstybių sąjunga. Tai buvo didelė klaida. Daug kas šį dokumentą supras kaip Lietuvos prisijungimo prie Vokietijos deklaraciją, todėl vos užgimusiai Lietuvos Tarybai vėliau teks ilgai kovoti, kad atgautų savo prestižą bei reputaciją, prie kurios žlugdymo aktyviai prisidės ir vokiečių okupacinė valdžia.

Sunkus kelias į pripažinimą

Bet apie tai kiek vėliau. O dabar, drauge su dvidešimčia signatarų sugrįžkime į Štralio namuose vykusį vakarinį vasario 16-osios posėdį, kuriame jau svarstomi tik smulkūs einamieji reikalai. Iki to laiko naujasis tarybos sekretorius J.Šaulys Nepriklausomybės Aktą jau spėjo įteikti Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui Vilniuje Georgei von Boninui. Kol tarybos nariai vakariniame posėdyje svarstys įvairius klausimus, dokumento tekstas jau bus pasiekęs Berlyną. Vokiečių reakcijos ilgai laukti neteks, tačiau tai įvyks dar po poros dienų.

O kol kas, vasario 16-osios vakarą, P.Klimas savo dienoraštyje įrašys tokius žodžius: "16.II. Šiandien 12-30 val. dieną Liet. Komiteto bute Didžioji gat. 30-2 mažam kambary susikimšusi Taryba "paskelbė" vienu balsu Lietuvos nepriklausomybę. Tai yra susijungusios tarybos vaisius. Tai yra ir pamatinės reikšmės aktas Lietuvos istorijoje."

Tačiau kodėl ironiškasis P.Klimas šiame tekste žodį "paskelbė" įdėjo į kabutes. Greičiausiai todėl, kad priimti Nepriklausomybės Aktą buvo nepalyginamai paprasčiau, nei jį paviešinti. Reikėjo, kad apie priimtą dokumentą kuo greičiau sužinotų tiek Lietuvos visuomenė, tiek okupacinės Vokietijos valdžia. Abiem atvejais reikėjo gauti oficialų vokiečių administracijos leidimą, nes bet kokia spauda Lietuvoje buvo griežtai cenzūruojama, o susisiekti su Berlynu buvo galima taip pat tik per okupacinės valdžios institucijas ir su jų pritarimu.

Šiaip ar taip, vasario 18 dieną Nepriklausomybės Akto tekstą išspausdino keli Vokietijos laikraščiai. Tačiau, įsikišus cenzūrai, kituose leidiniuose skelbti šį dokumentą buvo uždrausta. Ne ką geriau buvo ir Lietuvoje. Vasario 19 dieną dokumentas spausdinamas dienraščio "Lietuvos aidas" pirmajame puslapyje. Čia pat skelbiamas ir J.Šaulio straipsnis "Dėl nepriklausomybės paskelbimo", kuriame sakoma: "Įvyko tai, ko visa Lietuva seniai troško bei laukė. Ir Lietuvos Taryba, pasiryžusi prie šito žingsnio, išpildė tik aiškią tautos valią, kartkartėmis ir įvairiais būdais išreikštą. Nuo šios valandos Lietuvos valstybė, Lietuvos Tarybos keliama, atgimsta iš nauja. Atgimsta kartu mūsų vaidentuvėje ir visa virtinė jos kūrėjų bei gynėjų, o ypačiai visos eilių eilės tų jos gaivintojų, kurie, valstybei žlugus, puolėsi kelti ją vėl ant kojų žodžiu, raštu, darbu."

Tačiau šis numeris taip ir neišvydo dienos šviesos. Mat pagal galiojusias to meto taisykles signalinis laikraščio egzempliorius buvo įteiktas cenzoriui. Šis, užuot išbraukęs jam neįtikusį tekstą, tuoj pat į spaustuvę atsiuntė būrį kareivių. Šie išbarstė jau surinktą raidžių rinkinį, konfiskavo kelis korektūrinius egzempliorius, o spaustuvę paprasčiausiai uždarė.

Nujausdamas tokią įvykių eigą P.Klimas vis dėlto jau buvo spėjęs savavališkai išspausdinti kelis laikraščio egzempliorius ir juos paslėpti. Pasak kitų versijų, pirmasis laikraščio puslapis su Nepriklausomybės Aktu buvo slapta išspausdintas kitoje spaustuvėje ir skubiai išplatintas visoje Lietuvoje. Tuo tarpu "Lietuvos aidas", protestuodamas prieš vokiečių cenzūros veiksmus, tą dieną iš viso nepasirodė.

Tokią okupacinės valdžios reakciją paaiškinti nesunku: iš Berlyno netruko atskrieti griežtas raštas, kuriame sakoma, kad "savo 1818 metų vasario 16 d. nutarimu Lietuvos taryba yra išvertusi pamatą Lietuvos pripažinimui nepriklausoma valstybe".

Nuo to laiko Vokietijos okupacinė valdžia darys viską, kad diskredituotų Lietuvos Tarybą ir jos veiklą. 1918 metų vasarą ir rudenį ji pradės drastiškas arklių, grūdų, miško rekvizicijas, nutrauks "Lietuvos aido" leidimą. Vėliau P.Klimas savo prisiminimuose rašys: "O krašte rekvizicijų našta tuojau buvo pasunkinta, cenzūra dar pikčiau spaudė ir pačiai tarybai nebuvo leista vykdyti kokias nors valdymo funkcijas. Taryba pasijuto apgauta, provincija nebetikėjo jos autoritetu."

Į vieną dūdą su vokiečiais pūtė ir aktyviai Lietuvoje veikusi lenkų politinė bendruomenė, kuri savo veiklą koordinavo su Varšuva. A.Smetonos vadovaujamą Lietuvos Tarybą lenkai tuomet pašaipiai vadino "ta ryba ze smietaną" ("ta žuvis su grietine"). Be to, pradėjus grįžti karo pabėgėliams iš Rusijos, tarybą mėginta pakreipti Maskvos link. Taigi po kaimus ir miestelius važinėjo gausybė įvairiausio plauko agitatorių, raginusių nepasitikėti taryba ir nevykdyti jokių jos sprendimų.

Padėtis ėmė taisytis tik vėlų rudenį. Spalio 5 dieną Vokietijos kancleris Maksas von Badenas Reichstage paskelbė tautų apsisprendimo teisę. Dar po poros savaičių taryba gavo ir kanclerio pritarimą dėl Lietuvos Vyriausybės sudarymo. Nors Vokietija faktiškai dar tebebuvo okupantė, Lietuvos nepriklausomybės procesas pagaliau buvo įteisintas, o lapkričio 2 dieną priimta pirma laikinoji valstybės Konstitucija. Tuo metu išaugo ir visuomenės pasitikėjimas taryba. Lapkričio 18-23 dienomis žmonės jau ir pavieniui, ir ištisomis delegacijomis važiavo į Vilnių, mėgindami iš tarybos narių gauti atsakymą, ar vykdyti vokiečių reikalavimus dėl rekvizicijų ir kitus okupacinės valdžios potvarkius.

Tačiau vieno svarbaus sprendimo tais metais tarybai taip ir nepavyko įgyvendinti - žlugo jos sumanymas paskelbtąją nepriklausomybę atšvęsti drauge su visa tauta. Iškilmių rengimo komisija buvo sudaryta dar balandžio mėnesį, o pačią šventę norėta surengti ne vėliau, kaip birželio 15 dieną. Tačiau, laiku negavus vokiečių valdžios leidimo, šventę buvo nutarta perkelti į liepos 2-ąją. Tačiau vokiečių valdžiai tylint "Lietuvos aidas" pranešė, kad iškilmės bus surengtos rudeniop, pasibaigus žemės ūkio darbams.

Tačiau atsitiko taip, kad Nepriklausomybės paskelbimas buvo paminėtas itin kukliai: 1919 metų sausio pirmą dieną Kazio Škirpos vadovaujami Lietuvos kariuomenės Vilniaus komendantūros kariai Gedimino pilies bokšte iškilmingai iškėlė trispalvę. Nuo to laiko sausio 1-ąją ir minime kaip Lietuvos vėliavos dieną. Tiesa, trispalvei čia bus lemta iškaboti mažiau nei savaitę, nes jau sausio 6-ąją Vilnių užėmę bolševikai nuplėš nuo jos geltoną ir žalią juostas, palikdami tik raudoną. Bet tai jau visai kita istorija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"