TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Vasario 16-osios Lietuva: kokia ji buvo?

2014 02 16 6:00
Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Pirmoji ir antroji respublika. 1918 metų vasario 16-osios ir 1990 metų kovo 11-osios Lietuvos. Ar jose daugiau paralelių, ar skirtybių?

Kokie politiniai iššūkiai Lietuvos laukė išėjus iš carinės imperijos ir kokie – iš Sovietų sąjungos sudėties? Kaip gyveno eiliniai žmonės? Kodėl dabartinėje Lietuvoje nepavyksta suformuoti naujo kokybiško politinio elito, nors tai buvo padaryta po 1918-ųjų? Kas būtų, jeigu dėl Vilniaus ir Klaipėdos būtų kovojama taip, kaip šiandien statoma elektrinė? Apie visa tai portalui lzinios.lt pasakojo istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Kasparavičius.

- Nepriklausomoje Lietuvoje gyvename panašų laiko tarpą, kokį šalis buvo laisva po 1918-ųjų. Antano Smetonos laikams dalis žmonių jaučia stiprius sentimentus. Gal vis dėlto dabar gyvename geriau?

- Bendrą vardiklį, ar gyvename geriau, išvesti būtų labai sunku. Vertinimas priklauso nuo atskaitos taško.

Dabar mūsų emigravo apie 800 tūkstančių. Iš tarpukario Lietuvos nuo 1918-1919 iki 1940 metų birželio 15 dienos okupacijos emigravo 104-105 tūkstančiai. Dar prieš dešimtmetį didžioji dalis Lietuvos istorikų, dar nematydami bendros situacijos dabartinėje Lietuvoje, tuos 105 tūkstančių emigravusių pirmos respublikos piliečių traktavo kaip žiaurų smetoninės valdžios pralaimėjimą, tautos išvarymą iš valstybės, galimybių įsikurti Lietuvoje nesuteikimą. Žinant dabartinę statistiką, komentarų ir nebereikia.

Buvo kaltinamas autoritarinis režimas, neva jis išvarė žmones. Maždaug du trečdaliai emigravusių buvo po 1926 metų perversmo. Tačiau tai labiau emocinis vertinimas – parlamentinė respublika gyvavo 6 metus, o Smetonos režimas – 14 metų. Taigi, pažiūrėjus sąžiningiau, tendencija išliko ta pati.

Emigracijos mažėjimui reikia, kad valstybėje pirmiausia būtų tauta ir piliečiai. Antrojoje respublikoje po Kovo 11-osios mūsų populiacija sumažėjo 20-25 procentais, tad sunku būtų pasakyti, jog geriau gyvename.

Kitas dalykas, kad tarpukario Lietuva iš esmės visą dvidešimtmetį gyveno be sostinės. Nuo ryto iki vakaro vyko kova dėl jos susigrąžinimo. O kaip atrodė laikinoji sostinė Kaunas 1919-1920 metais, kai ten atsikėlė Mykolo Sleževičiaus vyriausybė, pirmą kartą, 1919 metų balandžio 4-ąją, išrinktas Smetona? Kaunas neturėjo šaligatvių, tik kai kurios gatvės turėjo bruką, praktiškai nebuvo kanalizacijos. Tai buvo buvusios imperijos pasienio miestas, kuriame visi namukai, geriausiu atveju, dviejų aukštų, per Laisvės alėją – centrinę miesto gatvę – dar iki 1922 metų kai kurie kauniečiai ryte karves į ganyklas pakaunėje varydavosi, o vakare parsivesdavo. Tokį Kauną ir tokį valstybės kūrimąsi užsienio diplomatai bei atvykstantys žurnalistai ir matydavo.

Kita vertus, pažanga nuo 1919-1922 metų Kauno iki 1936-1939 metų buvo didžiulė: nutiestos gatvės, jos išgrįstos, atsirado kanalizacija, daug naujų pastatų, pradėta statyti įspūdinga Prisikėlimo bažnyčia, bankas, įkurtas universitetas. Žmonių buitis, gyvenimas tarpukariu buvo labai sunkus, kaime – dar sunkesnis. Vyko žemės reforma. De facto ji prasidėjo jau 1919 metų pavasarį, o pagrindinis įstatymas priimtas 1923 metais. Tas laikotarpis sudėtingesnis, nei tas, kai iš karto po nepriklausomybės atkūrimo buvo išdalinta po 3 hektarus, griauti kolūkiai. Tuomet reikėjo praktiškai iš vienos tautos atstovų – daugiausia lenkų – atimti žemes ir jas atiduoti bežemiams ir mažažemiams lietuviams. Savininkams reikėjo susitaikyti su turto, kurį valdė galbūt 10 ar 15 kartų, praradimu. Naujakuriams, nepriklausomybės kovų savanoriams, kurie pirmiausia gavo žemes, įsikurti tuose naujuose žemės rėžiuose nebuvo labai paprasta, jie neturėjo nei technikos, nei reikiamų darbo įgūdžių, jau nekalbant apie subsidijas iš valstybės, o reikėjo ir trobesius pasistatyti, ir padargus įsigyti, gyvulius nusipirkti, mokesčius sumokėti. Todėl labai greitai, jau trečiojo dešimtmečio pabaigoje, Lietuvoje prasidėjo varžytinės. Tad sakyti, kad gyvenimas buvo lengvas, negalima.

Su savo socialine struktūra šalis visą XX amžių gyveno panašiomis problemomis. Tuomet tik energijos resursų problema buvo ne tokia aktuali, nes kiekvienas šildėsi, kaip išmanė, nebuvo centrinio šildymo. Apie 80 proc. žmonių gyveno kaime. Ten augino bekonus, žąsis. Pieno pramonė pradėjo formuotis vėliau, nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos ir ketvirtajame suklestėjo. Lietuviai darbštūs, daug pagamindavo, bet kaip visa tai parduoti? Ilgą laiką užsienio prekybos partneris buvo Vokietija, ten siuntėme didelę dalį savo bekonų, žąsų, pieno produktų. Tačiau visada painiojosi politika. Klaipėdos kraštas atiteko Lietuvai autonomijos sąlygomis 1923-1924 metais. Tiesa, jis prie Lietuvos tarpukariu taip ir neprigijo nei kultūriškai, nei politiškai. Tuomet gana aukštos kokybės produkcija buvo superkama pusvelčiui, o ūkininkams tai buvo pagrindinis pajamų šaltinis. Reikia turėti omenyje, kad šeimos tuomet augindavo kur kas daugiau vaikų.

Visuomenė apskritai buvo daug jaunesnė. Tarpukariu daugiau nei 50 procentų populiacijos sudarė žmonės iki 20 metų. Dabar geriausiu atveju tokių būtų iki 20 procentų. Vyresnių nei 70 metų žmonių buvo apie 4-5 procentai, dabar tikriausiai yra ne mažiau 10 procentų. Taigi, buvo polėkio, veržlumo, rizikos, o tuomet – ir rezultatas. Tačiau atsakant į klausimą, buvo lengva ar sunku – tikrai nebuvo lengva. Tai rodo ir akademiniai tyrimai, ir šaltiniai, žmonių prisiminimai. Mano tėvo tėvas Žemaitijoje buvo kaimo seniūnas iki 1936 metų ir net būdamas seniūnas susidūrė su tomis pačiomis gamybos realizavimo problemomis. Ypač tai pasijuto 1933-1934 metais, kai atėjo į valdžią naciai ir prekyba su Vokietija visiškai užsidarė. Reikėjo rasti, kur viską parduoti, nes gyvulininkystė yra tokia ūkio šaka, kuri reikalauja išlaikyti cikliškumą. Taip sutapo, kad ir Didžioji Britanija, kuri buvo antra pagal svarbą užsienio prekybos partnerė, kuriam laikui sumažino pirkimus Lietuvoje apie 40 procentų. Taigi Vokietija užsidarė, britai sumažino pirkimus, o Lietuvoje buvo šimtai tūkstančių žąsų, kiaulių. Tada tuometis premjeras Juozas Tūbelis ir užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis važiavo į Maskvą ir bandė derėtis, kad bent dalį produkcijos supirktų Rusija. Apskritai prekyba su Rusija niekada neviršydavo 3-5 procentų užsienio prekybos, o dabar sudaro 50 procentų.

Tos derybos pavyko, sovietai įsipareigojo papildomai supirkti tam tikrą kiekį pieno produktų ir kiaulių. Žąsų nepirko – bolševikams tai, matyt, buvo per didelis delikatesas. Tuomet Smetona įpareigojo visą valdininkiją, kuri atlyginimą gauna iš biudžeto, nupirkti tam tikrą skaičių žasų – po dvi ar tris, priklausomai nuo atlyginimo ir to, ar šeimoje dirba ir vyras, ir žmona. Toks buvo vienkartinis atvejis, vėliau pavyko sustyguoti prekybą su Britanija. Tiesa, britai, žinodami sunkią mūsų situaciją, kainas dar numušė.

Lietuva stojosi sunkiai, įtempusi jėgas, bet vis tik kilo. Pažiūrėjus į Lietuvos kraštovaizdį 1920-1925 metais ir 1938-1940 metais, matomas didelis pokytis: atsirado daugybė gerų namų, ūkininkai pradėjo leisti vaikus į mokyklą, jos buvo statomos.

Išliko viena tarpukario Lietuvos rykštė – didelis kūdikių mirtingumas. Jis buvo toks aukštas ir dėl ekonominių priežasčių, ir dėl moralinių. Vaikžudystė buvo kaip keistas fantomas: kraštas katalikiškas, daugybė koplytstulpių, visa Lietuva nusėta kryžiais, o pavainikiai buvo labai dažnai žudomi. Mačiau Kauno policijos ataskaitą iš vienos nuovados – tai 5-6 kaimai – per pusmetį užfiksuota per 20 tokių atvejų. Sanitarija, suvokimas apie saugojimąsi buvo žemo lygio, vaikų daug, o visuomenė archaiška, nusiteikusi klierikališkai, nesantuokinių vaikų netoleravo. Vaikžudystėmis Lietuva pirmaudavo Europoje kartu su Rumunija, Bulgarija, Jugoslavija. Latvija ir Estija šiuo atžvilgiu buvo gerokai pažangesnės.

- Kokie didžiausi skirtumai paties išėjimo iš imperijos sudėties ir iš sąjungos? Kuris pradžioje pareikalavo daugiau politinės patirties, pastangų, išmanymo?

- 1918 ir 1990 metų situacijos gerokai skiriasi. Vasario 16-osios aktą Lietuva paskelbė po to, kai formalus suverenas – Rusijos imperija – jau buvo žlugusi, įvykusi revoliucija, caras atsisakęs valdžios, įvykęs bolševikinis perversmas. Neužbėgome įvykiams už akių. Vis dėlto nepriklausomybę paskelbėme tvyrant totaliam chaosui, vykstant pasauliniam karui, kai viskas sudaužyta, visur maras, badas, šiltinė, nusinešę šimtus milijonų gyvybių. 1990-aisiais viso to nebuvo.

Lietuvos Taryba, kuri 1917 metais atsirado kaip vokiečių okupacinės valdžios patariamasis organas, greitai šio statuso nusikratė dėka išmanios Smetonos politikos. Smetona, tiesą sakant, nebuvo drąsus žmogus, bet jis buvo geras diplomatas, matė gana toli į priekį. 1917 metų rudenį – 1918-ųjų pavasarį Taryba, svarstydama, kokia turėtų būti Lietuva, neturėjo vienos vizijos. Buvo mąstoma ir apie respubliką, ir apie monarchiją, ir apie prezidentinę respubliką. 1990 metais šių dimensijų nebuvo. Be to, 1990 metais nereikėjo spręsti teritorijos klausimo, valstybės sienos buvo aiškios. 1918 metų sausį-vasarį buvo visiškai neaišku, kur ta Lietuva. Kiek Kauno, Gardino, Vilniaus, Suvalkų gubernijos, o kaip su Naugarduku, Seinais, Lyda? Viskas buvo atvira. Visiškai neaišku, kur prasideda Lietuva, kur baigiasi Lenkija. Bandymas sustyguoti sienas pareikalavo daug išmanymo, diplomatijos, išminties – negalima buvo nusibraižyti sienų, kaip patinka, ir nežiūrint, kaip reaguos likęs pasaulis. Be to, 1990 metais, kai Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomybę, iš esmės veikė visos struktūros, netgi užsienio reikalų ministerija buvo. Tik Krašto apsaugos ministerija atsirado ne iš karto ir dar pora. Net Vyriausybės pastatas buvo. 1918-ais metais viso to nebuvo.

Informacija apie aktą Dzūkijos užkampius, Aukštaitiją, kitus regionus pasiekė labai lėtai. Iš karto po vasario 16-osios pradėta galvoti apie Lietuvos kariuomenę. Savanorių, kuriuos registravo Taryba, buvo labai mažai. Nuo 1918 metų vasario 16-os iki lapkričio, kuomet suformuota pirmoji profesoriaus Augustino Voldemaro Vyriausybė, savanoriais įstojo apie 40 karininkų ir vienas kareivis.

1990 metais dėl kariuomenės yra panašumų, bet tik tam tikrų. Aktyvių karinių veiksmų, išskyrus muitininkų, pasieniečių užpuolimus, vagonėlių deginimus, - nebuvo. Karas tiesiogiai nevyko, tik atskiri veiksmai prieš atsikuriančias mūsų valstybės struktūras. Tuo tarpu 1918 metais į Lietuvą pradėjo veržtis Raudonosios armijos divizijos iš Latvijos ir Baltarusijos teritorijos. Prasidėjo realūs kariniai konfliktai su bermontininkais. Kadangi sienos dar nebuvo kontroliuojamos, jie tiesiog ateidavo ir apsigyvendavo Šiauliuose, Kuršėnuose, Radviliškyje, plėšdavo gyventojus, žudydavo, prievartaudavo moteris. Vyko susitumdymai su lenkais. Kad kažkas kažką nušovė, susišaudė, buvo šimtai atvejų. Tikri fronto veiksmai prasidėjo Suvalkijoje, priešas artėjo link Vilniaus. Tai buvo realus karas, reikalaujantis tikros kariuomenės, realių sprendimų, aukų. Per nepriklausomybės kovas netekome apie 1,5 tūkstančio žmonių. Praradome sostinę ir kitas teritorijas. 1922 metais paskelbiama respublikos Konstitucija, tačiau joje nėra sostinės.

- 1990-aisiais, kaip minėjote, buvo visa struktūra, tačiau su ja paveldėjome ir politikus, kurių daugelis ir iki šiol valdžioje tie patys. Kaip formavosi Lietuvos politikos elitas po 1918-ųjų?

- Dalis Augustino Voldemaro ministrų buvo iš senų, carinės imperijos struktūrų. Pats Augustinas Voldemaras irgi buvo carinės imperijos profesorius. Antanas Smetona taip pat baigęs Peterburgo universitetą. Martynas Yčas buvo Dūmos narys. Bet dauguma vis tik nebuvo tiesiogiai susiję su carinės imperijos valdžia.

Po spaudos draudimo panaikinimo, nuo 1904 metų iki 1914-1915 metų, kol Lietuvą okupavo kaizerinė Vokietija, Lietuvoje gana sparčiai formavosi imperinis patriotizmas. Iki tol, drausdama spaudą, carinė imperija tarsi buvo nubrėžusi raudoną liniją tarp „mes“ ir „jie“. Negalėjome tapatintis su imperija. Knygnešių platinta spauda buvo nepaliesta cenzoriaus rankos, tai leido formuotis pirmajai lietuviškai tapatybei. Kai spaudos draudimas buvo panaikintas ir pradėjo kurtis politinės partijos, lietuviai dalyvavo rinkimuose į Rusijos dūmą, ten rėžė kalbas, liberalizuota švietimo sistema, lietuviams leista dirbti mokytojais, lietuvių kalba įvesta kaip dalykas, kilo ekonomika, visa tai sparčiai formavo imperinę tapatybę. Net kai prasidėjo karas, Smetonos redaguojama „Viltis“ ragino tinkamai atlikti pareigą tarnaujant imperijai, paskelbta Gintarinė deklaracija, kurioje išreikšta viltis, kad Rusijos imperija nugalės kaizerinę Vokietiją ir po šios pergalės Rytprūsiai, Mažoji Lietuva, grįš didžiąjai Lietuvai, jos susijungs ir apjungta Lietuva gaus politinę autonomiją Rusijos imperijoje.

Nuo 1904 iki 1914 metų daug kas pasikeitė, lietuviai jau žiūrėjo į imperiją ne kaip į svetimą. Nukentėjusiems nuo karo gelbėti komitetas ėmė lėšas iš carinės imperijos ir šelpė karo pabėgėlius. O pabėgėlių, kurie bėgo nuo kaizerinės Vokietijos kariuomenės, buvo apie 300 tūkstančių – apie 10 procentų Lietuvos gyventojų. Tai buvo verslininkai, mokytojai, ūkininkai, dabininkai.

Socialiai, ekonomiškai vokiečių okupacinis režimas buvo labai žiaurus. Politiškai – naudingas. Tai kaina, kurią Lietuva sumokėjo, kad ji de facto išeitų iš Rusijos imperijos jurisdikcijos. Atsirado galimybė modeliuoti savo politinę ateitį į Vakarus. Tą Smetona ir darė.

Po 1920-ųjų, pasibaigus nepriklausomybės kovoms, pradėta galvoti apie naujojo elito kūrimą išstumiant senąjį, carinį elitą. Geriausias to liudininkas yra žemės reforma. Buvę lenkų, rusų dvarininkai neteko žemių, įtakos, pinigų, padėties visuomenėje. Tokiu būdu siekta sukurti vidurinįjį sluoksnį, tautinės Lietuvos valstybės socialinę atramą, kartu - ir naują elitą. Taigi, kalbant apie pirmąją respubliką, joje naujo elito formavimas buvo ryškesnis, tikslingesnis, labiau orientuotas. O po 1990 metų nebuvo net priimto liustracijos įstatymo, esu įsitikinęs, kad tuo nebuvo suinteresuota nė viena rimtesnė politinė grupuotė. Po 1996-1997 metų tai buvo tik tuščios kalbos, masalas rinkėjams. Po 50 metų trukusios sovietinės okupacijos Kovo 11-osios Lietuva intelektualine-socialine prasme paveldėjo žymiai daugiau nei vasario 16-osios Lietuva. Paveldėjome sovietinį vidurinįjį sluoksnį: tai mokytojai, mokyklų direktoriai, valdininkija, kolchozų pirmininkai, tarybinių ūkių direktoriai, gamyklų direktoriai. Ta vidurinioji klasė turėjo tam tikrus sovietinio gyvenimo standartus, modelius. Didelė dalis posovietinės viduriniosios klasės ir jų palikuonių turėjo tam tikrus standartus, kurie po 1990 metų sunkiai galėjo būti pritaikyti. Su tuo siečiau ir didelę emigraciją. Kovo 11-osios Lietuva yra persunkta sovietinės viduriniosios klasės. Po vasario 16-osios viso to nebuvo. Elitas buvo žymiai mažesnis, bet daug labiau idėjiškai motyvuotas ir ryškus.

Posovietiniam žmogui, sovietinės viduriniosios klasės atstovui, iš partinės mokyklos mokytojo transformuotis į politologijos dėstytoją, vėliau gal į verslininką, ar ministerijoje klerkauti, politines pažiūras keisti, nėra labai sudėtinga. Partijos atsiranda, išnyksta, varijuoja. Tarpukario Lietuvoje viso to nebuvo, partinė priklausomybė buvo beveik šventas reikalas, kad kažkas perbėgtų iš vienos partijos į kitą – retenybė.

Kovo 11-osios Lietuva, nerealizavusi liustracijos, nesugebėjusi išryškinti savo naujos vertybinės orientacijos, panašu, taip ir malasi vertybinėje praeityje. Išmokome lengvai žongliruoti žodžiais, kategorijomis, bet valstybė ir tautinis identitetas nuo to tikrai netampa stipresnis. Nepajėgumas ryškus klausimuose nuo tautinių iki ūkinių problemų. Tarpukariu nematyti tokių neapibrėžtų ūkinių situacijų. Prie kurio premjero bebuvo sprendimai priimami, jie buvo realizuojami: nuspręsta tiesti Žemaičių plentą – jis nutiestas, nuspręsta statyti universitetą – statomas, nuspręsta kovoti dėl Vilniaus – kovojama, sugalvota daryti pseudo sukilimą – ir Klaipėda prisijungta, ir taip toliau. O jeigu dėl Vilniaus ir Klaipėdos būtų kovota taip, kaip šiandien statoma atominė elektrinė?

Beje, lyginant senąjį elitą, kurį paveldėjo vasario 16-osios Lietuva, ir kurį paveldėjo Kovo 11-osios Lietuva, jis yra visiškai skirtingos kokybės. Kaip bežiūrėtume į carinę imperiją, ji iš esmės buvo Vakarų pasaulio dalis. Tai akivaizdu pažvelgus į teatrų repertuarus, laisvą judėjimą, susisiekimą, kapitalizmą. Senasis lietuvių elitas buvo gana išprusęs, mokantis kalbas, apsirengti, etika ir estetika buvo labai aukštos prabos. Jei pažiūrime į sovietinį elitą, tai viskas ir matosi – kas pastatyta ant Neries krantinės, tokie ir žmonės. Viena iš tokio „elito“ lyg ir į prezidentus ruošiasi keliauti. Yra du esminiai skirtumai: po vasario 16-osios tendencingai, aiškiai kūrėme naują elitą, o to visiškai nedarėme po Kovo 11-osios. Tiesą sakant, nebuvo aišku, nuo ko pradėti, ką reikėtų atriboti.

Carinis elitas, kurį paveldėjome, buvo didžiąja dalimi europinis, matęs pasaulio, studijavęs Vakarų aukštosiose mokyklose. Tuo tarpu sovietmečiu mes turėjome tam tikrą rezervatą su tam tikromis mentalinėmis lubomis. Ir tos lubos dabar visur matosi – nuo aukščiausių valdžios ešelonų iki žemiausių. Tai, kad su elitu yra tikrai didelės problemos, ypač buvo suvokiama pirmosios prezidento Valdo Adamkaus kadencijos metu. Buvo guodžiamasi, kad užaugs nauja karta. Tačiau ta nauja karta iš tiesų jau užaugo ir iš dalies jau atėjo, bet tikėtis, kad tas limituotas elitas sugebėtų užauginti kažką gero – sunku. Lageryje ir užauga lagerinė sąmonė. Solženycinai, kurie atsiranda lagerio sistemoje, yra retenybė. Lagerinis mentalitetas, manau, šiandien puikiai matosi tiek senajame elite, tiek jų palikuonyse, kurie labai mikliai įsitvirtina Lietuvoje. Ne visai šventinis pastebėjimas: manau, kad Kovo 11-osios Lietuvos laukia arba Prancūzijos ketvirtosios respublikos likimas, kai didelė dalis prancūzų visuomenės sukilo prieš valdžią ir jos nusikratė, arba tradicinis kelias, kaip XVII amžiaus pabaigoje ar 1940-aisiais mūsų problemas sprendė svetimi. Galime patys spręsti savo valstybės situaciją ir imti atsakomybę už ją į savo rankas, arba galime laukti, kiek ta sistema vegetuos.

Pažiūrėjus į mūsų kariuomenę, gynybinę koncepciją – ji absoliučiai grįsta tik tariamu mūsų ypatingu saugumu dėl užsienio pagalbos. Tarpukariu, kokia kariuomenė bebuvo, per nepriklausomybės kovas ir vėliau davė ryškius rezultatus. Tuo tarpu šiandien gyvename karinio – geopolitinio saugumo vakuume. Neturime jokios karinės patirties, bandėme kurti kariuomenę, pamatėme, kad tai sudėtinga, nusprendėme, kad ją kurti turi už mus protingesni, didesni ir gražesni. Šiandien taip ir gyvename, neva, jeigu reikės – mus apgins.

- Kaip vasario 16-osios Lietuvoje sugebėjo įsitvirtinti autoritarinis režimas? Galbūt ir dabar, jeigu ne tarptautiniai įsipareigojimai, tokį turėtume?

- Tikrai galėtų būti. Yra ne tik tarptautiniai įsipareigojimai, bet ir tarptautinė konjunktūra. Tarpukaryje nuo 1920 metų Vengrija, Italija, Ispanija, Portugalija, Sovietų Sąjunga, Lenkija ir tada Lietuva, Latvija, Estija – visi suko totalitarinio režimo keliu taip, kaip šiandien šalys su malonumu stoja į Europos Sąjungą. Mes nuo to neatsilikome. Be to, gavome paskatą po to, kai Lenkijoje maršalas Juzefas Pilsudskis 1926 metų gegužę įvykdė karinį perversmą ir įvedė diktatūrą. Mes pagalvojome, kad, jeigu pagrindinė partnerė persitvarko, modernizuojasi, - ir mums reikėtų. Tai nebuvo sudėtinga. Visuomenė buvo patriarchališka, katalikiška, kurioje kunigas yra didelis autoritetas, ypač kaime, kiti autoritetai buvo vaistininkas, gydytojas, viršaitis. Tokioje visuomenėje reikalingi autoritetai. Iki tol ji turėjo autoritetą – carą. Paskui jis išnyko, atėjo Lietuvos Taryba, kuri žmonėms buvo ne visai aiški, kas tokia yra, po to keitėsi Seimai. Per šešerius metus – keturi Seimai. Smetona ir Voldemaras visuomenėje turėjo tam tikrą autoritetą, jį dar labiau sustiprino po to, kai po autoritarinio perversmo ekonominis kilimas buvo labai pastebimas. Gyventojų indėliai lyginant 1925 metus ir 1929-us beveik padvigubėjo. Po perversmo buvo sudarytos naujos prekybos sutartys su Italija, Vokietija. Europa atsigavo po karo, režimas ta prasme taip pat pataikė į gerą laiką. O tai, kad kas trejus metus nevyko rinkimai, visuomenei labai nerūpėjo. Tiems 80 procentų kaimo gyventojų rūpėjo, kaip užauginti bekoną ir jį parduoti, o ne tai, kas dedasi Kaune. Dabar surengus apklausą ir pasiūlius žmonėms didesnes algas, geresnes darbo sąlygas ir socialines garantijas, bet kad būtų sutaupyta nerengiant Seimo rinkimų dar aštuonerius metus, abejoju, ar kas būtų nepatenkintas, išskyrus partijoms priklausančius 3 procentus gyventojų. Tai ekonominiai dalykai bei ne itin politiškai egzaltuotos visuomenės reiškinys. Demokratijos veikia gerai ten, kur didelė visuomenės dalis mano, kad tinka valdyti ir gali tai daryti. O ten, kur dauguma visuomenės tik laukia gero valdymo, demokratija veikia labai sunkiai. Graikijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje streikai yra gana įprastas dalykas, per metus įvyksta du-trys streikai. Pas mus jų nebūna. Streikų nebuvimas yra pirmas požymis, kad šioje visuomenėje sąlygų demokratijai dar nėra. Tai akivaizdu. Gyvename formalioje demokratijoje, kurioje procedūros lyg ir išlaikomos, bet kas renkama, dėl ko renkama, kokios kokybės yra tie išrinktieji, kaip jie valdo – tik Dievo ir pačių išrinktųjų reikalas.

- Reiškia, reikės dar ilgokai palaukti, kol, kaip sakėte, pati visuomenė galės apsispręsti baigti su tokia valdžia, siekti proveržio?

- Arba kažkas padės mums tai padaryti. Manau, kad mūsų laukia dar ne vienas socialinis ir politinis iššūkis. Tie iššūkiai laukia ne tik iš Rytų, kaip dažnai mėgstama manyti. Jie gali būti labai įvairios struktūros ir iš įvairių pusių. Kaip su jais susidorosime, jeigu sunkiai sprendžiame kasdienes, rutinines valstybės problemas? Linkėčiau visuomenei ir parlamentui, tam establišmentui, kuris dėl kažkokių priežasčių atsidūrė valdžioje, pradėti gana radikaliai keistis, adekvačiau suvokti valstybės problemas. Jeigu jas spręsime tokiais tempais, kaip dabar, pasekmės gali būti labai prastos. Neturime guostis, kad priklausome vienai ar kitai saugumo ar ekonominei struktūrai, ir tai esą viską garantuoja. Anaiptol. Pasaulis yra dinamiškas, visuomenės ir valstybės niekada negali žinoti, kas jų laukia. Turime stengtis, kad visuomenė būtų konsoliduota, o valstybė pajėgi atremti įvairius iššūkius, o ne vien tik laukti geros sąjungininkų valios, kuri, tiesą sakant, gali reikiamu metu ir neateiti. Lenkija 1939 metais turėjo puikias savitarpio pagalbos sutartis su Britanija, Prancūzija, o „pagalbos“ sulaukė iš Raudonosios armijos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"