TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Vasario 16-osios signatarų pėdsakais

2015 02 14 6:00
Birutė Kulnytė. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Ar pakankamai įamžintas 1918 metų vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų atminimas? Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) direktorės Birutės Kulnytės teigimu, pasididžiavimas Pirmosios Respublikos laikotarpiu ir jo priešaušriu buvo visiškai sunaikintas sovietmečiu, o šiuo metu pamažu atkuriamas.

„Pirmoji Respublika (1918-1940 m.) ir jos istorija daugybę metų nebuvo populiari, daugiau kalbame apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, džiaugiamės, kad valstybė buvo didelė, nuo jūrų iki jūrų", – LŽ sakė LNM direktorė B. Kulnytė. Ji pabrėžė, kad taip būta ne tik sovietmečiu, bet ir atgavus Nepriklausomybę.

Pasak B. Kulnytės, okupacijos dešimtmečiai visiškai sunaikino pasididžiavimą Pirmąja Respublika ir jos žmonėmis. Tiesa, pastaraisiais metais istorikai daugiau dėmesio skiria tarpukariui, bet to nepakanka. „Tuomet buvo padaryta klaidų, tačiau buvo ir didžiulis šuolis į priekį“, - teigė ji. Kaip sakė LNM direktorė, per du dešimtmečius nuo 1990 metų nebuvo tiek nuveikta, kiek nuo 1918-ųjų. Anot jos, naujausioje sociologo profesoriaus Zenono Norkaus monografijoje „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai“ atskleidžiama, kad, pavyzdžiui, ūkinė pažanga tarpukariu pasiekta didesnė nei pokomunistinėje Lietuvoje. "Be to, tada atsirado karta, kuri ir vėliau, išeivijoje, palaikė lietuvybės idėją. Jie galvojo apie Lietuvą“, - akcentavo LNM direktorė.

Signatarų namai vis dar laukia remonto

B. Kulnytė priminė, kad dėl nebroliško lenkų žygio į Vilnių laikinąja sostine tapęs Kaunas kur kas labiau didžiuojasi XX a. pirmosios pusės istorija ir turi gausybę atminimo vietų. Vis dėlto Vasario 16-osios aktas buvo pasirašytas Vilniuje.

Tad pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais būta didelio entuziazmo dėl nutarimo Vilniuje, Pilies gatvėje 26 numeriu pažymėtame name, kur Lietuvos Tarybos nariai pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, įkurti Signatarų namus. Tačiau entuziazmas greitai atslūgo, jį užgožė skandalingas tapęs remontas ir virtęs muziejininkams galvos skausmu. Anot LNM direktorės, pastatui pagal išgales „vis pudruojama nosis“, o kapitalinis remontas taip ir neatliktas. Nors valstybės atkūrimo šimtmečiui nebeįmanoma suspėti to padaryti, ji tikisi, kad anksčiau ar vėliau Signatarų namai bus sutvarkyti.

Šiuo metu muziejuje, veikiančiame penkias dienas per savaitę, eksponuojami autentiški daiktai, nuotraukos, žemėlapiai, dokumentai, baldai. Kambariai skirti XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios tautiniam judėjimui, Lietuvių draugijai nukentėjusiems nuo karo šelpti, Lietuvos diplomatijai ir t. t. Esama atskirų Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos, Jono Vailokaičio, prelato Kazimiero Stepono Šaulio memorialinių ekspozicijų.

Jeigu ne J. Basanavičius

Patys žinomiausi ir įamžinti signatarai – Antanas Smetona ir J. Basanavičius. Abiejų garbei pavadinta ne po vieną mokyklą, ir ne po vieną gatvę, tačiau pirmąjį prezidentą populiarumu smarkiai lenkia tautos patriarchas. Pavyzdžiui, J. Basanavičiaus gatvių šalyje – daugiau nei šešios dešimtys, o A. Smetonos gatvėmis vaikštoma tik šešiose gyvenvietėse.

Visuomenės palankumas tautos patriarchui J. Basanavičiui gana lengvai paaiškinamas. „Jis mokėjo save respektuoti, buvo paniręs į save, turbūt viską apgalvodavo. Asmeninės savybės ir svarbių temų iškėlimas lėmė, kad vasario 16 dieną buvo išrinktas Lietuvos Tarybos pirmininku. [...] Jis gebėjo suderinti skirtingus požiūrius. Jeigu ne J. Basanavičius, vargu ar aktas būtų pasirašytas“, – pabrėžė muziejininkė. Be to, priešingai nei A. Smetona, J. Basanavičius sovietmečiu nebuvo juodinamas, jo kapą Rasų kapinėse buvo madinga lankyti per Vėlines.

Kaip vieną svarbiausių atminimo ženklų, turinčių atsirasti sostinėje, B. Kulnytė įvardijo paminklą J. Basanavičiui. Pasak jos, paminklas tautos patriarchui turėtų stovėti skvere priešais Prancūzijos ambasadą.

Ji pritarė ir idėjai sostinėje statyti paminklą A. Smetonai, nors pripažino, kad prezidentas prieštaringai vertinamas dėl autoritarizmo einant valstybės vadovo pareigas ir pasitraukimo iš Lietuvos po Maskvos ultimatumo. „Visi, kuriems pastatyti paminklai, buvo žmonės. Ko ieškosime, tą ir rasime. Manau, reikia ieškoti pozityvumo“, - pabrėžė LNM direktorė.

Signatarai šešėlyje

B. Kulnytės manymu, nedovanotina ir tai, kad Vilniuje dar nėra paminklo broliams Vileišiams. Nors prie stalo sėdinčius Petrą, Antaną ir Joną Vileišius vaizduojantis projektas laimėjo sostinės savivaldybės rengtą konkursą ir turėjo būti pastatytas 2012-aisiais, jam skirta vieta – skveras T. Kosciuškos gatvėje – vis dar tuščia. Beje, signataras Jonas Vileišis ir jo broliai gerai žinomi. Prie to, kaip pažymėjo LNM direktorė, labai prisideda jų artimieji. Ji pasidžiaugė, kad 2008 metais išleisti jau garbaus amžiaus sulaukusios signataro dukters Ritos Vileišytės-Bagdonienės atsiminimai.

Kitoms valstybei reikšmingoms asmenybėms ne taip pasisekė, nemaža dalis signatarų kol kas yra nugrimzdę į užmarštį. „Mūsų naujieji turtuoliai turėtų pagalvoti apie svarbias to laikotarpio figūras“, – teigė pašnekovė. Pavyzdžiui, kas šiandien žino apie spaustuvininką Saliamoną Banaitį ar ekonomistą Joną Smilgevičių? Juk jie aktyviai darbavosi valstybės labui. Tarkime, J. Smilgevičius ne tik steigė naujas akcines bendroves, Lietuvos kredito banką, bet ir populiarino žemės ūkio naujoves Lietuvoje, nemažai asmeninių lėšų skyrė labdarai ir nemažai laiko – politinei veiklai.

B. Kulnytė pažymėjo, kad artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui Pirmajai Respublikai bus daugiau dėmesio skiriama. Ji džiaugėsi idėja sostinėje kursuojančius autobusus papuošti Vasario 16-osios akto signatarų portretais. „Signatarai nebuvo atsitiktiniai žmonės. Visi nuėjo labai ilgą kelią nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio. Dalyvavo įvairioje veikloje, kad ir kur mokėsi – Dorpate ar Maskvoje, o 1905 metais, esant politiniam atšilimui, jie suvažiavo į Vilnių. Iki Pirmojo pasaulinio karo buvo labai šviesus laikas“, – aiškino muziejininkė.

Signatarų atminimo vietos

Miestuose ir miesteliuose, kuriuose signatarai gimė, gyveno ar buvo palaidoti, esama gražių iniciatyvų, tačiau B. Kulnytė užsiminė apie lietuvių kultūrinio akiračio ir istorinės atminties siaurumą. Net ir suvokiant signatarų atminimo svarbą, neretai tikimasi, kad muziejininkai atvažiuos ir pasirūpins signatarų atminimu. Vasario 16-osios akto signatarų daugiausia palaidota Kauno Petrašiūnų (Saliamonas Banaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas) ir Vilniaus Rasų kapinėse (J. Basanavičius, J. Vileišis). 2007-aisiais Rasų kapinėse pastatytas ir simbolinis kenotafas trims signatarams, kurių amžino poilsio vietos nežinomos: Kaziui Bizauskui, Pranui Dovydaičiui, Vladui Mironui. Pirmieji du sušaudyti, o kunigas V. Mironas mirė Vladimiro kalėjime neaiškiomis aplinkybėmis. Signatarų palaikai ilsisi ir kitur: M. Biržiška palaidotas Los Andželo (JAV) lietuvių kapinėse, už Atlanto ilsisi ir A. Smetona, prelatas K. S. Šaulys palaidotas Italijoje, o Jurgis Šaulys – Šveicarijoje.

Kai kurių signatarų gimtinėse esama juos primenančių ekspozicijų. J. Basanavičiaus gimtajame Ožkabalių kaime (Vilkaviškio r.) veikia LNM padalinys, o praėjusiais metais iškilmingai atidarytas restauruotas Užulėnio dvaras, pastatytas A. Smetonos. Dvaras stovi per kilometrą nuo pirmojo prezidento gimtinės.

Brėvikių dvare (Telšių r.) įkurta nedidelė ekspozicija Stanislovui Narutavičiui, o Viekšniuose (Mažeikių r.) - M. Biržiškai. Bankininkas, signataras J. Vailokaitis prisimenamas Vilkaviškio rajone esančiame Paežerių dvare, kuriame jis gyveno.

Romanų verti gyvenimai

Signatarų atminimui ne tik įrengiamos memorialinės ekspozicijos, planuojami statyti paminklai. 1995 metais išleista dailininko Jokūbo Zovės sukurta pašto ženklų serija su jų portretais, įsteigtos J. Basanavičiaus, A. Smetonos, A. Stulginskio premijos. Jau parašytos arba šiuo metu rengiamos daugelio jų monografijos. Tačiau trūksta grožinės literatūros apie signatarus, o juk Nepriklausomybės Aktą pasirašiusių 20 vyrų gyvenimas vertas romano.

. . .

1918 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai:

Jonas Basanavičius,

Saliamonas Banaitis,

Mykolas Biržiška,

Kazys Bizauskas,

Pranas Dovydaitis,

Steponas Kairys,

Petras Klimas,

Donatas Malinauskas,

Vladas Mironas,

Stanislovas Narutavičius,

Alfonsas Petrulis,

Jonas Smilgevičius,

Antanas Smetona,

Justinas Staugaitis,

Aleksandras Stulginskis,

Jurgis Šaulys,

Kazimieras Steponas Šaulys,

Jokūbas Šernas,

Jonas Vailokaitis,

Jonas Vileišis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"