TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

"Veikiame gestapo vardu, pulkininke"

2012 06 25 8:21

Kalbamės su dr. Kaziu Bobeliu, buvusiu Seimo nariu ir 1941 metų birželio sukilimo dalyviu. Jo tėvą Lietuvos Laikinoji Vyriausybė grąžino į iki 1940 metų birželio 15 dienos eitas Kauno komendanto pareigas. Su pašnekovu susitikome jo namuose Sent Pitersberge, Floridoje, 2010 metų gruodį.

Birželio 23-iąją sukako 71 metai nuo 1941 metų birželio sukilimo. Pernai, kai buvo minimas sukilimo 70-metis, prodiuseris Saulius Bartkus ir režisierius Algis Kuzmickas sukūrė dokumentinį filmą "Pavergtųjų sukilimas". Turėjau garbės ir malonumo šiek tiek prisidėti prie šios filmo kūrimo: rengiau interviu su sukilimo dalyviais, to meto įvykių liudininkais, taip pat su mokslininkais ir istorikais, tyrinėjančiais šį laikotarpį. Pokalbiai buvo filmuojami (iš viso apie 15 valandų) Lietuvoje, taip pat Jungtinėse Amerikos Valstijose. Valandos trukmės dokumentiniame filme, pasak S.Bartkaus, panaudota gal tik apie vieną procentą sukauptos medžiagos. Dabar skelbiamas straipsnis - lig šiol nepanaudotos medžiagos dalis.

Gėrė ir šoko "kazačioką"

- 1940 metų birželio 15-oji. Ar prisimenate tą dieną?

- Labai gerai.

- Kur tuomet buvote?

- Buvau gimnazistas. Tą dieną, šeštadienį, Kauno "Aušros" berniukų gimnazijoje buvo numatytos iškilmingos abiturientų išleistuvės ir gimnazijos mokslo metų pabaiga. Mano tėvas pulkininkas Jurgis Bobelis, Kauno komendantas, atvežė mane ir brolį į gimnaziją. Kadangi jis buvo gimnazijos tėvų komiteto pirmininkas, turėjo ta proga pasakyti kalbą. Jam kalbant, priėjo vienas jo adjutantų ir kažką pasakė. Tėvas kalbą nutraukė ir paaiškino, kad turi išvykti. Pamojavo ranka ir išėjo.

Gimnazijoje pajutom sukrėtimą. Direktorius pasakė: "Šiandien daug kalbų nebus. Ir jūs eikite namo." Nepasakė, kad Lietuva užimama, bet supratom, kad atsitiko kažkas nepaprasto. Kai tėvas išėjo, pamačiau jį tik po pusantros paros.

Iš gimnazijos su draugais: Binkiu, Budrevičium, Anilioniu, Venskevičium ir kitais, gal septyniese aštuoniese - išėjome į Laisvės alėją. Prie soboro, buvusios Įgulos bažnyčios, pamatėm daugybę rusų tankų. Didžioji dalis buvo sugedę. Kareiviai stoviniavo, rūkė "machorką", kiti - taisė. Sukiojosi moteriškės, daugiausia žydų tautybės, su gėlių "bukietais". Bėgiojo aplink, dalijo gėles rusų kareiviams. Nešė pieno, degtinės, davė maisto.

Tų tankų ir tankistų buvo pilna visur: Laisvės alėjoje, Parodos gatvėje, Žaliakalnyje... Kai kurie tankai į Parodos kalną, atrodė, negalėjo užvažiuoti - vis sustodavo. Taisė išlipę vienmarškiniai kareiviai. Kiti šoko, dainavo, "šnapsą" gėrė nesivaržydami. Butelius laikė tiesiog rankose. Tada pirmąsyk pamatėm, kaip rusų kareiviai šoka "kazačioką".

Stebėjom tuos vaizdus kokią valandą. Po to grįžom namo. Mama pasakė, kad tėvas dar negrįžęs, o rusų kariuomenė užėmė Lietuvą. Sakė niekur daugiau neiti, būti namie.

Tėvą, kaip vėliau paaiškėjo, generolas Vincas Vitkauskas išsikvietė ir liepė priimti į Kauną įvažiavusį rusų dalinį. Tokie buvo pirmi įspūdžiai.

Prašė ištraukti iš Varnių

- Kaip keitėsi gyvenimas, kai pajutote, kad Lietuva okupuota?

- Po dešimties dienų, birželio 25-ąją, - atsimenu kaip šiandien: tėvą į kariuomenės štabą iškvietė generolas Feliksas Baltušis. Jis buvo rusų kilmės lietuvis, kurį paskyrė Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju vadu. F.Baltušis pasakė: "Pulkininke, nuo šios dienos jūs esate atleistas. Eikite namo. Pranešime, ką turite daryti."

Liepta perduoti pareigas majorui Antanui Biknaičiui, kuris buvo tėvo pavaduotojas, žemesnio rango karininkas. Po to tuoj pat pašalino ir A.Biknaitį, skirdami rusams tinkamą komendantą. Tėvui davė mėnesį atostogų. Netrukus liepė atvykti į Vilnių, į divizijos 29-ojo šaulių korpuso štabą. Sakė, siunčia į Maskvą, M.Frunzės karo akademiją, drauge su kitais lietuvių karininkais.

Po kelių dienų laukiam grįžtančio tėvo. Negrįžta. Mama skambina į štabą, skambina Nasvytienei, Lietuvos kariuomenės gydytojo Kazimiero Nasvyčio žmonai. Ji irgi nieko nežino. Kartu buvo ir generolas Vladas Karvelis, jis gyveno toje pačioje laiptinėje. Mama su ponia Karveliene draugavo. Karvelienė irgi blaškosi, nesulaukia vyro. Mama verkia, nežinom, ką daryti. Skambina Binkienei. O Binkiai gyveno Prūsų gatvėje tame pačiame name, kur ir Justas Paleckis, tik kitoje laiptinėje. Mes, vaikai, draugaudavom, žaisdavom futbolą: aš, Gerdas Binkis, Paleckio sūnus Vilnius, kuris vėliau žuvo, kiti...

Buvo toks atsitikimas. Vieną dieną rašytojas Kazys Binkis, Gerdo tėtė, ateina, pakviečia mane: "Kaziuk, - sako, - noriu tavęs vieno dalyko prašyti. Ar galėtum pakalbėti su tėvu, kad mane priimtų? Noriu pasimatyti." Tai buvo 1938 metais, po lenkų ultimatumo. Tėtė, sakiau, kiekvieną dieną grįžta apie trečią valandą. Tokiu metu visada būna namie. Perdaviau prašymą, tėvas iškart sutiko: "Tegul ateina, pasikalbėsime."

Pasikalbėjo jiedu, po to dar ir "čierką" išgėrė. Kai K.Binkis išėjo, tėvas mamai ir sako: "Gerdo tėvas prašė, ar negalėčiau padėti kaip nors ištraukti iš Varnių koncentracijos stovyklos Justą Paleckį?"

Po lenkų ultimatumo Kaune vyko didelės demonstracijos. Tėvas kaip komendantas bandė tuos demonstrantus raminti. Su studentais jis turėjo ypač gerų ryšių, labai draugiškai sugyveno. Su jais susitiko, pakalbėjo. Visi pradėjo skirstytis. O J.Paleckis tada išsišoko. Pasakė labai piktą kalbą, iškoneveikė Vyriausybę. Tėvas grįžo baisiai susinervinęs. Vidaus ministeris Julius Čaplikas nurodė suimti. J.Čaplikas buvo įtakingesnis už tėvą, ir J.Paleckį suėmė.

Tai K.Binkis ir sako: "Ar galėtum, pulkininke, padėti, kad kaip nors paleistų J.Paleckį? Aš irgi daug pinigų neturiu, sunku pragyventi, o turiu dabar remti dar ir J.Paleckio šeimą - neturi iš ko gyventi, kadangi jų tėvas Varniuose."

Tėvas su Čapliku gerai sutarė, nors Čaplikas buvo tautininkas, o tėvas - krikščionis demokratas. Pasikalbėjo su Čapliku, tas ir paleido Paleckį po kokių 3 ar 4 dienų, bet turėjo pasižadėti prieš valdžią neveikti...

Taip ir nepranešė

- Grįžkime prie jūsų tėvo, kuris prapuolė M.Frunzės karo akademijoje...

- Taigi, jis negrįžta. Mama verkia, rauda. Karvelienė nieko nežino. Nasvytienė irgi nežino. Visos jau beveik isterikuoja - nė viena nežino, kur jų vyrai. Tik po kokio mėnesio ar dviejų mama sužinojo, Karvelienė atbėgusi pranešė - generolą V.Karvelį paskyrė divizijos vadu! Tada mama prašė Karvelienės, gal sužinotų, kur Jurgis? Bet nieko nesužinojom. Vieną dieną mama sumanė: "Bandysiu, - sako, - nueiti pas J.Paleckį." Prisiminė, kaip tėvas jį gelbėjo.

Nuėjo į prezidentūrą, užsirašė į priėmimą. Du ar tris mėnesius jokio pasimatymo: tai užsiėmęs, tai išvažiavęs. Pagaliau sausio ar vasario mėnesį susitikimą gavo. Mama paskambinus mums į Kauną džiaugėsi: "Vaikai, gavau pasimatymą su ponu prezidentu. Gal sužinosim, kur tėtė."

Nuvykom į Vilnių. Manęs, brolio ir mažos sesutės į prezidentūrą neįleido. Liepė gatvėje palaukti. Mamą įleido, ji turėjo raštišką pranešimą, kad Ekscelencija prezidentas priims. Laukia. Ateina sekretorė ir sako: "Labai gaila, ponia, bet prezidentas labai užsiėmęs. Dabar priimti negali. Žadėjo pranešti, kada galės vėliau."

Bet taip niekada ir nepranešė. Pamaniau: tėvas, nors ir nepažinojo, paprašytas mano draugo tėvo, pasirūpino, kad J.Paleckį iš Varnių kalėjimo paleistų, o kai mano tėvas dingo be žinios, tai prezidentas atsisakė su mama net pasikalbėti...

Ir mes nieko apie jį nežinojome iki pat karo pradžios. Visiškai nieko!

Tėvą vos atpažino

- O kas jam buvo nutikę?

- Gavo nurodymą vykti į Maskvos M.Frunzės karo akademiją. Iš viso 25 ar 26 karininkai buvo pasiųsti ten. Liukso klasės rusų vagone nuvyko į Maskvą. Priėmė juos geriausiame viešbutyje, privaišino. Kitą rytą 9 val. turėjo prisistatyti akademijoje. Jis vėliau pasakojo: "Nueinu, prieina du kareiviai, atkiša šautuvus. Nutraukia mano antpečius, nuplėšia sagas. Atima diržą ir - į Butyrkų kalėjimą.

Butyrkų kalėjime kas antrą trečią naktį - tardymai. Rėkia, muša, kankina: "Kokie vokiečių planai?" Suriša rankas. Palubėje - kablys. Pakabina ant kablio, kad kojomis nesiektų grindų. Nuvelka marškinius, visiškai nuogai išrengia, tada botagais pasikeisdami kapoja. Reikalauja pasakyti."

O ką pasakys, kai nieko nežino? Alpo iš skausmo. Priėjo iki to, kad peiliais nugaroje išpjovė tris rėžius.

Kai vokiečiams subombardavus Rygos kalėjimą tėvas beveik pėsčias parėjo į Kauną, su mama pusę metų peroksidu plovėm jo nugaros žaizdas. Tuo laiku nebuvo nei penicilino, nei kitokių vaistų. Tik tokio juodo tepalo mama gavo. Aš peroksidu, būdavo, išplaunu, mama užtepa, dedu marlės ir sutvarstome. Pusę metų šitaip. Jeigu atsiremia - visa nugara šlapia, taip pūliavo.

- Kaip jis atsidūrė Rygoje ir kaip išsigelbėjo?

- Butyrkų kalėjime tėvas sėdėjo iki 1941 metų balandžio. Tada jį pervežė į Rygos kalėjimą. Kadangi tėvas laisvai kalbėjo angliškai, vokiškai ir rusiškai, tai nutarė jį pasitelkti šifruoti perimtus pranešimus anglų ir vokiečių kalbomis, išversti juos į rusų kalbą.

Prasidėjus karui tėvas buvo Rygos kalėjime. Kai bombos susprogdino kalėjimo pastatą, jis ištrūko. Traukiniu sugebėjo atvažiuoti iki Šiaulių, o iki Kauno parėjo pėsčiomis. Karas prasidėjo sekmadienį, o trečiadienį, apie 4 ryto, jis jau pasibeldė į langą. Mama bijojo atidaryti duris. Apžėlęs buvo, baisus. Vos atpažinome.

Kitą dieną jau ėjo į tarnybą. Laikinoji Vyriausybė, kuri nežinojo kur jis yra, paskyrė jį atgal į komendanto pareigas.

Virš Kauno pakabino lempas

- Kokios nuotaikos tvyrojo karo išvakarėse, prieš ateinant vokiečiams?

- 1941-ųjų pradžioje slaptos veiklos buvo, bet ji, sakyčiau, buvo daugiau vaikiška. Antisovietinių atsišaukimų nešiojimas, klijavimas, plepėjimas savo kompanijose, "dainuškų" dainavimas... Nieko rimto. Nieko organizuoto. Bet bene kovo ar balandžio mėnesį Leonas Prapuolenis (jis pas mus gyveno) ėmė kalbėti, kad greitai prasidės karas su vokiečiais. Reikia jaunimą nuteikti, kad visi dalyvautų.

Leitenantas Vladas Garbenis vieną dieną pasakė: "Suorganizuokite kokią 15-20 jaunų vyrų, kuriuos galėtume pašaukti bet kurią dieną." Ir liepė būti pasirengusiems. Kai gausim žinią, reikės prisistatyti. Brolis Jurgis tuojau pat surinko 15-20 mūsų draugų: Žiaugrą, Anilionį, Binkį, Blažį, Venskevičių, Lapą, Budrevičių, Svilą... Visi gimnazistai. Vyresnio nė vieno. Gaudavom nurodymus, kad visas būrys nevaikščiotų kartu, eitume po vieną, po du.

Savo ausimis girdėjau, kaip Prapuolenis, Damušis, Vėbra, Garbenis, Babickas, Dobkevičius davė paskutines instrukcijas. Atsimenu kaip šiandien: "Garantuoti negalime, bet visi duomenys rodo, kad sekmadienio naktį prasidės karas." Tai įvyko likus maždaug savaitei iki karo pradžios.

Ir tikrai: kitą sekmadienį - karas. Pirmąkart gyvenime pamačiau virš miesto pakabintas lempas. Tarsi išsyk užsidegė šviesos. Kokios 5 ar 8 lempos, mat vokiečiai pakabino tokius šviečiančius žibintus su parašiutais. Mūsų namas stovėjo Kauko ir Aguonų gatvių kampe, tad visas Kaunas - po kojom. Vaizdas buvo įspūdingas: naktis, o viskas apšviesta! Atbėgo leitenantas Garbenis: "Karas! Apsirenkit! Į savo vietas!"

Kareivių - kaip silkių

Trise nubėgom į Aukštaičių gatvę, Šv. Antano parapijos salę. Čia jau buvo pilna žmonių, ir dar rinkosi. Tuoj atsirado daug viršininkų. Visi komanduoja, liepia atsistoti, rikiuotis. Bet ginklų neturėjome. Leitenantas Garbenis atėjo su uniforma. Aš su Jurgiu - vienmarškiniai. Visus suregistravo, suskirstė į kuopas. Garbenis  komandavo: "Vyrai, eisime į Parodos aikštę." Klausiam - ko? Atsako: "Ten yra ginklų sandėliai. Mums pavesta atnešti čia ginklų."

Labai tyliai, vienas paskui kitą ėjom iki pasiekėm Parodos gatvę. Mūsų buvo 11, čia prisidėjo dar du. Virš miesto šviesu. Pradėjo kristi bombos. Atėjus į vietą - aukšta tvora. Garbenis ėmė lupti lentą. Vargais ne galais išlupo ir griuvo aukštielninkas su ta lenta. Bet greit pašoko, įkišo galvą pro tą plyšį. Mostelėjo ranka: "Tyliai į vidų!"

Prapuolenis ėjo prie pirmojo paviljono. Viskas užrakinta. Eina aplink. Mes iš paskos kaip avinai. Jis sako: "Reikia išplėšti duris, kitaip nieko nebus." Pradėjo švisti. Buvo gal kokia 3-4 val. ryto. Prapuolenis sako: "Stovėkit už kampo. Tik keli lipkit į vidų. Jei išgirs rusai, visus nušaus." Ir aš įlipau. Anilionis įlipo. Viduje - dėžės. Medinės, ilgos. Baisiai sunkios. Su spynomis. Atlupom lentą, žiūrim, alyva sutepti šautuvai.

Tuoj apsiginklavom. Visi, kiek galim panešti - į Aukštaičių gatvę. Šautuvai sunkūs. Aš tris nešiau. Brolis, mačiau, nešė, Gerdas nešė. Visi po du ar po tris.

Atnešėm juos į Aukštaičių gatvę. Viršininkai juos paėmė, pastatė mus į sargybą prie namo kampo. Man įdėjo dvi kulkas, kadangi jų trūko.

Jau buvo prašvitę. Ir tuo metu pradėjo bėgti rusai. Parodos gatve - į viršų. Masė rusų. Sunkvežimiai, traukiamos patrankos, pėsti kareiviai... Aš tokio vaizdo gyvenime nemačiau ir niekad nematysiu. Sunkvežimiu važiuoja, o prilipę rusų kaip silkių. Kiek tik gali mašina pavežti. Kiti netelpa. Jie rankomis laikosi įsitvėrę už bortų ir važiuoja.

- Kaip vyko sukilimas? Kokie buvo tolesni jūsų veiksmai?

- Aktyviuose veiksmuose aš nedalyvavau. Mūsų būrio darbas buvo eiti sargybą Aukštaičių gatvėje ties parapijos namais. Vėliau mus pastatė į sargybą prie Parodos gatvės, mat sandėliai buvo dideli, pilni ginklų. O Jėzus Marija, kiek buvo ginklų!

Duodavo ikrų

- Tai iš kur tiek daug žuvo sukilėlių? Sakoma, kad apie 2 tūkstančiai...

- Galėjo žūti ir daugiau. Savo akimis mačiau, kaip buvo nukauta apie 10 sukilėlių. Tarp jų, ir mano geriausias draugas Kęstutis Ciplijauskas. Jis buvo Kauno aukščiausiojo tribunolo teisėjo sūnus. Ėjom Vytauto prospektu. Staiga pasirodė sunkvežimis, pilnas rusų kareivių. Sustojo. O mes - su šautuvais. Sakau: "Kęstai, bėgam atgal į tarpuvartę!" Aš spėjau įbėgti. O Kęstas bėgo prie kiosko, tikėjosi už jo prisiglausti. Rėkėm jam: "Kęstai atgal! Atgal!" Jis vis tiek - už to namuko. Iš to sunkvežimio paleido seriją iš kulkosvaidžio. Nukovė vietoje. Tiesiog mano akyse. Po to jį iškilmingai palaidojom.

- Vertindami to meto įvykius, ne vienas tyrinėtojas ir J.Paleckio, ir J.Ambrazevičiaus-Brazaičio Vyriausybes vadina marionetinėmis. Kokia jūsų, to meto amžininko, nuomonė?

- Manau, kad J.Paleckis nebuvo rusų agentas. Mes su jo vaiku žaisdavom, J.Paleckį mačiau mažiausiai šimtą kartų. Jei ne daugiau. Dar prieš jam tampant prezidentu. Mačiau jį keletą kartų demonstracijose, mačiau kalbantį, bet labiausiai įstrigęs toks J.Paleckio vaizdas. Žaidžiam futbolą: aš, Bielskis, Blažys, Binkis, Anilionis... Ateina vyras su dideliu papirosu. Gana aukštas, liesas. Sako: "Tai ką jūs čia darot?!" Kažkuris iš mūsų: "Pons Palecki, žaidžiam futbolą." - "Ką jūs sakot?!" Ir nueina.

Apsisukęs vėl grįžta. Dar kitą kartą ateina be marškinių, tik su kelnėmis ir apatiniais. Niekad nemačiau jo be cigaretės.

Mano nuomone, J.Paleckis buvo geras žmogus, bet silpnos valios. Todėl lengvai laužomas. Ką jam sakė Pozniakovas, Dekanozovas - tą jis darė.

Bet jis vis tiek, manau, buvo lietuvis. Išgelbėjo Gerdą Binkį. G.Binkis buvo suimtas, nuteistas sušaudyti. Jo pamotė Sofija Binkienė buvo "komunistuojanti", kairiųjų pažiūrų. Labai bendraudavo su Paleckiais, gyveno šalia. Kai Gerdą suėmė ir uždarė į kalėjimą, J.Paleckis jį ištraukė. Žinoma, prieš tai "davė pipirų": "Ko tu lendi kur tau nereikia?!" Lietuviškumo jis vis dėlto turėjo daugiau už Gedvilą ar Sniečkų.

J.Paleckis priklausė lietuvių ir sovietų draugijai. Jos nariais buvo nemažai inteligentijos, Vyriausybės, karininkijos atstovų. Tėvas sakydavo, kad ten patiekdavo labai gerą vakarienę, gausiai išgerti. Svečiai ypač noriai vaišindavosi rusiškais ikrais. J.Paleckis ten nuolat lankėsi.

Padarė klaidą

J.Ambrazevičius-Brazaitis buvo Kauno "Aušros" mergaičių gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas. Kaip premjeras, man įspūdžio nedarė. Ne todėl, kad būtų kaip nors netinkamai elgęsis. Tiesiog negalėjau "suvirškinti" to, kad mano vakarykštis gimnazijos mokytojas staiga - ministras pirmininkas!

Kiek asmeniškai pažinojau J.Ambrazevičių-Brazaitį, jis buvo nepaprastai padorus, rimtas žmogus. Patriotas. Sąlygos susiklostė taip, kad jam teko eiti ministro pirmininko pareigas labai sudėtingu istorijos momentu. Ir manau, kad tada J.Ambrazevičius-Brazaitis nepaprastai tiko tam postui. Jis buvo labai taktiškas, ramaus būdo, niekada nesikarščiuodavo.

Esu daug sykių jį matęs. Vėliau buvau sutikęs Vokietijoje, kai jis ėjo VLIK'o informacijos, po to užsienio reikalų tarnybų valdytojo pareigas. Gerai jį pažinojau, mat studijavau Tiubingene, o jis gyveno Pfulingene, prie pat Tiubingeno. Už 2-3 kilometrų buvo Roitlingenas, jau didesnis miestelis, kuriame buvo įsikūrę ir S.Kairys, ir M.Kurpavičius, ir V.Sidzikauskas, ir kiti VLIK'o nariai. VLIK'o būstinė buvo Pfulingene.

- Kodėl buvo surengtas voldemarininkų pučas prieš Laikinąją Vyriausybę?

- J.Ambrazevičius-Brazaitis padarė vieną klaidą. Jis, kaip humanitaras, be reikalo bandė ieškoti kompromiso su tais, su kuriais kompromiso nebuvo galima rasti. Tokie kaip J.Pyragius, K.Šimkus, S.Kviecinskas, P.Kubiliūnas veikė išvien su vokiečiais, buvo tikri išdavikai. Ir jie netrukus atvirai sukilo prieš Vyriausybę. Su jais buvo neįmanoma susitarti.

Kai Lietuva pasiskelbė nepriklausoma, ji neturėjo jokios kariuomenės, jokių ginkluotų pajėgų. Kariuomenę ėmė organizuoti generolas Stasys Pundzevičius, tėvas ir pulkininkas Andrius Butkūnas. Kadangi tėvas buvo Kauno komendantas, jis tapo tos organizuojamos kariuomenės vadu. Vokiečiai iš karto stengėsi perimti šių ginkluotų pajėgų kontrolę. Ir veikė pirmiausia per voldemarininkus.

Grasino gestapo vardu

Vokiečiai iš karto pradėjo tėvą spausti, kad jis įsteigtų getą. Kol tėvas buvo komendantu, geto steigimą vilkino. Bet tuo metu J.Pyragius, K.Brunius, K.Šimkus, I.Taunys, Žarskus, kiti ponaičiai voldemarininkai pradėjo kelti riaušes ir prieš Vyriausybę, ir prieš J.Bobelį. Esą jis "bolševikų pakalikas", atsisako pasirašyti dėl žydų geto steigimo.

Į mūsų namus atvažiavo J.Pyragius, Žarskus, V.Stanevičius, Deksnys, K.Šimkus ir kiti suimti tėvo. Bet jam jau buvo pranešta, kad ruošiamas sukilimas prieš Vyriausybę ir komendantūrą. Tėvas išvyko į komendantūrą. Voldemarininkai sumušė tarnaitę, išdaužė langus, išgriozdė namus, bet tėvo nerado.

Komendantūroje jau buvo prieita iki susišaudymų. Nedaug trūko, kad būtų pralietas kraujas. Su savo keliais draugais buvau tėvo apsaugos būryje ir mes buvom užsibarikadavę komendantūroje. Man dar ir šiandien ausyse tebeskamba sukilimo naktį - iš liepos 23-osios į 24-ąją - J.Pyragiaus ištarti grasinantys žodžiai pulkininkui J.Bobeliui, ginančiam Lietuvos Laikinosios Vyriausybės pozicijas: "Mes čia veikiame gestapo vardu ir jūs, pulkininke, greičiau pasiduokit ir eikit namo. Duodam jums penkias minutes laiko apsigalvoti. Jei ne, tai gestapas viską pats sutvarkys. Tada jums bus blogiau."

Tėvas ne kartą dėl Lietuvos rizikavo gyvybe. Buvo savanoris, dviejų Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius. Nepabūgo tautos išdavikų žodžių, išvarė juos lauk. Jiems nepavyko tuomet jėga paimti Kauno komendantūros ir ją ginančių vyrų.

Bet jėgos, žinoma, buvo nelygios. Voldemarininkai buvo tik įrankis vokiečių rankose. Komendantūrą galų gale naciai užėmė, tėvą suėmė ir uždarė į gestapo būstinę. Tą naktį taip pat suėmė ir L.Prapuolenį. Jį išsivežė voldemarininkai. Tėvą gestapo rūsyje išlaikė apie 10 dienų, po to skyrė 2 mėnesių namų areštą. Prapuoleniui baigėsi blogiau - jį išsiuntė į Dachau koncentracijos stovyklą.

Tėvas sugebėjo paleisti apie 2000 suimtų ir IX forte uždarytų žydų. Išgelbėjo visus vaikus ir moteris. Ir mūsų namuose du žydai - Potruchas ir Davydovičius - šešias savaites slapta gyveno tarnaitės kambaryje. Po to mamos tėviškėje juos globojo Dominykas Miniotas. Jo brolį Juozą ir abu tėvus bolševikai buvo išvežę į Sibirą, tad jo namuose buvo vietos. Potruchas buvo Kauno muilo fabriko direktorius, Davydovičius - prekybininkas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"