TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Vengrą K.Bekešą mena Vilniaus kalva

2009 04 27 0:00
Vengrijos ambasadorius P.Noszko-Horvathas nuoširdžiai prisideda prie tautiečio K.Bekešo atminimo įamžinimo.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

"Kasparas Bekešas buvo talentingas karvedys ir labai spalvinga asmenybė. Dabar mažai kas žino apie jį, likęs tik kalvos pavadinimas", - apgailestavo Vengrijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Peteris Noszko-Horvathas.

Susirūpinimą kelia ir sostinės kalva, ant kurios XVI amžiaus pabaigoje buvo palaidotas vengrų didikas, Lietuvos ir Lenkijos valstybės karo vadas K.Bekešas. Ji yra apleista, eroduoja, slenka ir žemėja.

Slenkanti ir nykstanti.

Iš buvusios Bekešo kalvos dabar yra likę maždaug trečdalis. Kaip pasakojo Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos (VPVKRD) direktorė Audronė Kasperavičienė, XIX amžiaus nuotraukose matyti įspūdingai aukšta kalva, o kaip parodė šiemet atlikti tyrimai, XIV-XVI amžiais ji buvo dar aukštesnė. Kodėl ši kalva nuslinko? Visų pirma, labai jaunas reljefas ir kalnai, jei nėra prižiūrimi, savaime eroduoja, mažėja, keičia savo formą. Kol Vilniaus kalvos buvo skirtos gynybai, to meto žmonės visaip jas tvirtino, kad būtų stačios, neapaugusios medžiais ir priešai negalėtų užlipti.

"1831 metais čia buvo įkurta rusų tvirtovė. Ant Trijų Kryžių kalno jie įrengė vadinamąjį blokhauzą, o šituos kalnus nukasė, - į kalvas dešiniajame Vilnios krante rodė menotyrininkė. - Yra išlikę planų, kiek ir kur jie nukasti. Po to kalnai pradėjo nykti ir nyko gana sparčiai. Be to, Vilnios upė keitė savo vagą ir priartėjusi prie kalnų pradėjo juos plauti. Bekešo kalnas tada buvo dar truputėlį arčiau ir nuslinko į upę su visu K.Bekešo paminklu."

Sovietmečiu Bekešo kalvos papėdėje buvo sumanyta įrengti paplūdimį. Visų Vilniaus kalvų pagrindas yra smėlis, tačiau nesusimąstyta, kad Bekešo kalva barsto jį, pasak A.Kasperavičienės, ne iš gero gyvenimo, o slinkdama ir mažėdama. Reikėtų ieškoti būdų Vilniaus kalvoms apsaugoti, kaip stengiamasi apsaugoti Kuršių nerijos kopas. VPVKR direkcija šioje srityje bendradarbiauja su Lietuvos geologijos tarnyba ir mokslininkai sprendžia, kaip kalvas tvirtinti, kad jos nemažėtų ir nenyktų. Kai jau koks gabalas nuslenka, kaip neseniai parodė ir Gedimino kalno nuošliauža, jį sutvirtinti labai brangiai kainuoja. Jei investicijos bus skirtos laiku, jų ir nereikės tokių didelių.

Istorijos dvelksmas

"Dabar kalbame apie investicijas, tačiau kiek buvo investuota į Vilnių praėjusiais šimtmečiais! Pirmiausia pasirinkta nuostabi vieta miestui įkurti ir išsaugotos kalvos. Čia ir visame senamiestyje jaučiamas istorijos dvelksmas yra labai vertingas. Jį reikia saugoti ir mokėti pasauliui pagarsinti, - kalbėjo VPVKRD direktorė. - Vilnius yra UNESCO pasaulio paveldo paminklas, o panoramos ir kalnai yra jo vertingumo dalis. Ne kiekvienas didmiestis ar miestas Europoje turi tokias puikias gamtines sąlygas. Į Vilnių žmonės plaukia dėl gražios architektūros ir gamtos. Čia yra tas neišnaudotas potencialas. Dabar visi sakome - taupykime. Gerai, taupykime, tačiau pasinaudokime tuo, kas išliko po mūsų protėvių."

VPVKR direkcija yra parengusi Bekešo kalvos sutvarkymo projektinius pasiūlymus, nes reikia ne tik kalvas gelbėti, kad neslinktų, bet ir leisti žmonėms patogiai į jas užlipti, pasigrožėti Vilniaus panoramomis. Nuo Bekešo, Gedimino kapo ar Stalo kalno atsiveria gražiausi Vilniaus vaizdai, tačiau dabar tie kalnai nesaugūs. Ten, kur yra apleista, pavieniai turistai bijo ir eiti. Antra, kaip pabrėžė A.Kasperavičienė, piliakalniai yra archeologinės vertybės ir jų šlaitais vaikščioti negalima. Reikia lipti laiptais. 2005 metais nuo Vilnios slėnio į Bekešo kalvos viršūnę buvo įrengti mediniai laipteliai, tačiau dabar jų būklė yra labai bloga. Užlipti į tokį kalną reikia patogių laiptų. Praverstų ir suoliukai žmonėms pailsėti, nes ne kiekvienas gali į tokį kalną iš karto užkopti.

"Na, žinoma, ir šiukšlės - mūsų kultūros amžina problema, nors gal po kelerių metų nebe taip šiukšlinsime, - vylėsi VPVKRD direktorė. - Žmonės, matyt, negerbia savo istorijos. Juk čia, kur stovėjo Kreivoji pilis, Kreivasis miestas, buvo Vilniaus miesto pradžia."

Iš Vilniaus į Pečą

Norint atkreipti vilniečių dėmesį į reikšmingą Lietuvos ir Vengrijos istorijos paminklą, buvo surengta Bekešo kalvos švarinimo talka. Taip pat Vengrijos ambasada pritarė Lietuvos ir Vengrijos bičiulių bei Lietuvos Stepono Batoro vengrų kultūros draugijų iniciatyvai įamžinti karžygio K.Bekešo atminimą.

"Mus labai palaikė VPVKR direkcija ir ėmėsi tikrai didelio darbo, nes, kaip pasakė, neužteks įamžinti K.Bekešo atminimo. Kalva yra apleista ir reikia pasirūpinti jos aplinka. Bet tai yra Vilniaus miesto savivaldybės kompetencija," - pasakojo Vengrijos ambasadorius P.Noszko-Horvathas.

Iš miesto valdžios sulaukta pritarimo ir palaikymo, tik dėl krizės kai kuriuos darbus teko pakoreguoti. Šiemet bus pastatytas K.Bekešo atminimo ženklas, o vėliau pasirūpinta ir Bekešo kalva.

Kitais metais Vengrijos miestas Pečas taps Europos kultūros sostine. Pasak ambasadoriaus P.Noszko-Horvatho, Pečas jau užmezgė glaudžius ryšius su dabartine Europos kultūros sostine ir stengiasi pasimokyti iš Vilniaus bei pasisemti patirties įveikiant iškylančius sunkumus. Spalio mėnesį Lietuvos sostinėje rengiama Vengrijos kultūros programa, o buvusius glaudžius Lietuvos ir Vengrijos tautų ryšius XVI amžiaus antroje pusėje primins sutvarkyta Bekešo kalva ir pagerbtas K.Bekešo atminimas.


Transilvanijos kunigaikštis Steponas Batoras (Istvan Bathory) 1575 metais tapo Lenkijos karaliumi, o 1576 metais - ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Šis valdovas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Jo vardas siejamas ir su Vilniaus universiteto įkūrimu, ir su Lietuvos kariuomenės pergalėmis Livonijos kare.

Livonijos karas (1558-1583) buvo svarbiausias veiksnys, privertęs Lietuvą nepalankiomis sąlygomis pasirašyti Liublino uniją su Lenkija, nes 1563 metais, praradusi Polocką, Lietuva atsidūrė ties katastrofos slenksčiu. Tai, kad karas buvo sėkmingai užbaigtas - didžiulis karaliaus Stepono Batoro nuopelnas. Trimis karo žygiais 1579-1581 metais jis privertė Rusiją atsisakyti užkariautų žemių ir 1582 metais sudaryti sutartį, pagal kurią beveik šimtmečiui buvo atitolintas Rusijos valdymo pavojus. Jau pirmuoju žygiu karalius S.Batoras sugebėjo atsikovoti Polocką, Lietuvos praradimų kare simbolį. Vienas žymiausių karaliaus S.Batoro karvedžių buvo K.Bekešas.


K.Bekešas (1520-1579) kilęs iš žymios Transilvanijos didikų giminės, kuri kadaise varžėsi su S.Batoru dėl Transilvanijos sosto. K.Bekešas buvo krašto vyriausiasis iždininkas, faktiškas jo valdytojas, sosto įpėdinis. S.Batorui 1571 metais tapus krašto vaivada ėmė su juo kariauti, bet pralaimėjo ir neteko visų valdų. Kai S.Batoras tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, K.Bekešas susitaikė su juo ir visaip rėmė, atsisakė pretenzijų į Transilvaniją ir buvo paskirtas karaliaus gvardijos - vengrų kariuomenės - vadu.

K.Bekešas ypač pasižymėjo Livonijos karo pradžioje per Polocko apgultį ir paėmimą 1579 metais. Mūšyje prie Polocko su Ivano IV kariuomene jis vadovavo pagalbiniam vengrų daliniui, priklausiusiam Mikalojaus Radvilos kariuomenei, ir savo sumanumu bei narsumu labai prisidėjo prie šio mūšio sėkmės.

Už karinius nuopelnus K.Bekešui buvo suteikta Lenkijos ir Lietuvos pilietybė. Po Polocko mūšio vykdamas į Gardiną K.Bekešas peršalo ir ten mirė. Jo palaikai buvo pervežti į Vilnių ir palaidoti ant kalvos prie Vilnios, kur jau anksčiau buvo palaidotas kitas vengrų karo vadas - pulkininkas Vadazis. K.Bekešas buvo arijonų tikėjimo (sakoma, kad prieš mirtį ištaręs: "Dangus man nerūpi, o pragaro nebijau.") ir jo palaikų į katalikų kapines nepriėmė. Tada artimieji išrinko Vilnios pakrantėje gražų kalną ir ten ("nešventintoje žemėje") jį palaidojo. Vėliau karalius įsakė ant kapo pastatyti paminklą. Jis buvo maždaug 20 metrų aukščio aštuonkampio bokšto pavidalo. Kalvą imta vadinti Bekešo vardu. Ilgainiui istorinis faktas buvo pamirštas, o apie kalvą sukurta įvairių legendų. 


Kaip rašė (praėjus daugiau nei 10 metų nuo K.Bekešo bokšto griūties) XIX amžiaus lietuvių archeologas ir publicistas Adomas Honoris Kirkoras, bokštas buvęs aštuoniakampis, šešių su puse uolekčių (apie 4,5 m) pločio ir 31 uolekties (apie 20 m) aukščio, aklinai mūrytas. Anga, kurią miestelėnai laikė įėjimu, A.H.Kirkoro nuomone, buvo išdaužta XVIII amžiuje per Švedų karą.

Apie bokšto formą ir konstrukciją rašę autoriai nebuvo vienos nuomonės. Pavyzdžiui, meno istorikas Marianas Moreliovskis spėjo, kad jis - ne vien antkapinis paminklas, bet galėjo būti statytas kaip sargybos bokštas karo tikslais. Napoleonas Kitkauskas rašo, kad bokšto būta didelio, o jo aštuoniasienė forma labai paplitusi Lietuvos gynybinėje architektūroje ir laidojant K.Bekešą bokštas jau galėjęs stovėti; amžininkai palei jo pamatus matę lyg kažkokio įgriuvusio rūsio liekanų, o viršutinėje sienų dalyje buvęs skliautas.

XIX amžiaus viduryje paminklas, Vilnios vandenims paplovus kalvos šlaitą, kartu su K.Bekešo kapu nuvirto į upę. Anot A.H.Kirkoro, 1838 metų gegužės 17 dieną sutrūko penkios bokšto sienos, o 1841 metų sausio 17 dieną nuvirto ir kitos trys. Po pirmos bokšto griūties tarp plytų ir akmenų buvo aptikta kepurė ir kaukolė. Daugiau jokių kaulų nerasta. Radiniai patekę į Vilniuje 1856 metais grafo Eustachijaus Tiškevičiaus įkurtą Senienų muziejų. Gali būti, kad jie po 1863 metų sukilimo numalšinimo kartu su daugybe kitų mūsų krašto senienų buvo išgabenti į Rusiją.


Lietuvos geologijos tarnybos specialistų parengtas Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato hipsometrinis (žemės paviršiaus formų) planas.

Bekešo kalva priklauso Sapiegynės ir Rokantiškių erozinio kalvyno vakariniam pakraščiui. Bekešo kalvos aplinkoje šimtmečiais vyko ir dabar tebevyksta aktyvūs geologiniai procesai: Vilnia plauna krantus, vyksta didžiulė požeminių vandenų iškrova šlaituose ir iš rytų bei šiaurės vakarų kalvą ribojančiojoje griovose, formuojasi nuošliaužos, sliuogai, tirpstantis sniegas ir lietus plauna smėlingos kalvos paviršių, kalvos šlaitus ardo augmenija bei šlaitais laipiojantys miesto gyventojai, kaskart žemyn nustumiantys šlaitų smėlį.

Nemaža Bekešo kalvos dalis nuslinko į upę. Viršus labai apardytas įvairiais laikais ten kastų duobių. Bekešo kalva savo forma primena ankstyvąjį piliakalnį. Šiuo metu ji virš Vilnios iškyla iki 52 metrų aukščio ir yra apie 12 metrų žemesnis nei Trijų Kryžių kalnas.


XIX amžiaus pabaigoje pastebėta, kad Bekešo kalva turi kultūrinį sluoksnį. 1893 metais Vilniuje įvykusio IX Rusijos archeologų suvažiavimo parodoje buvo eksponuojami archeologui V.Griaznovui priklausę daiktai iš Bekešo kalno: puodų šukės, gyvulių kaulai, žalvario įvija ir kiti radiniai. Panašios medžiagos 1930 metais rado lenkų archeologas J.Kostževskis. Ji pateko į Poznanės muziejų Lenkijoje.

1933 metų liūtys vėl smarkiai apardė Bekešo kalno šlaitą. Keletas čia rastų daiktų sukėlė susidomėjimą ir pateko į tuometinį Vilniaus universiteto Archeologijos muziejų. Bekešo kalva pirmą kartą archeologiškai tyrinėta XX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. Pirmiesiems tyrimams 1933 metais vadovavo archeologai Vlodzimiežas ir Helena Holubovičiai. Nors tyrimų materialinė medžiaga saugoma Nacionaliniame muziejuje, tyrimų dokumentacija-ataskaita prarasta. Autoriai savo kasinėjimų apibendrinimus yra paskelbę spaudoje. Ši publikuota medžiaga lieka vienintelis jų archeologinių tyrimų, kuriais galime remtis šiuo metu, šaltinis. Tyrimų metu aptiktas apie 1,9 metro storio kultūrinis sluoksnis. Kada ši teritorija buvo apgyvendinta - neaišku, publikacijoje atsargiai užsimenama apie XII- XIII amžius. Tuomet ištirtame apie 500 kvadratinių metrų plote aptikti net šešių sudegusių medinių pastatų fragmentai, kurie buvo statyti iš gulsčių, kampuose sukirstų rąstų. Pastatuose buvę lentų grindys, kampuose stovėjo iš molio ir akmenų plūktos krosnys. Atstumas tarp pastatų siekė vos du metrus. Atrodytų, kad atkastų pastatų grupė sudarė tankiai užstatytą gyvenamą kvartalą. Nors gynybinių pylimų nebuvo aptikta, autoriai manė, kad Bekešo kalvoje rasta Kreivosios pilies arba net miesto vieta.

Prielaida, kad Kreivoji pilis buvo Bekešo kalvoje, netrukus buvo atmesta. Anot Adolfo Tautavičiaus, pirmiausia, nerasta įtvirtinimų. Antra, Bekešo kalva iš šiaurės rytų nėra apsaugota. Gretimi Stalo ir Plikasis kalnai yra aukštesni už Bekešo kalvą. Iš jų būtų buvę lengva užpulti ant Bekešo kalvos stovėjusią pilį.

(Parengta pasinaudojus Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos sukaupta medžiaga.)

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"