TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Viduramžių Klaipėdos pilies slėpiniai

2014 11 28 6:00
Deniso Nikitenkos (LŽ) nuotraukos

Keturis vasaros ir rudens mėnesius trukę ir jau baigti didžiausi iki šiol vykę archeologiniai kasinėjimai Memelburgo piliavietėje leido tyrinėtojams pasinerti į dar nepažintą viduramžių Klaipėdos istoriją.

Surinkta per 3 tūkst. unikalių radinių nuo gintarinio žaidimų kauliuko iki grėsmingų ginklų bei didžiausia Europoje pretenduojanti tapti viduramžių žvejybos kabliukų kolekcija.

LŽ kalbinti mokslininkai vieningai teigė, kad netikėta radinių gausa yra tik mažas plyšys į tą laikotarpį, kuris iki tol buvo laikomas mįslingiausiu Klaipėdos periodu, - pirmuosius šimtmečius po pilies Dangės žiotyse pastatymo. Tačiau sukauptos žinios leidžia atversti visiškai naujus Klaipėdos istorijos puslapius ir įminti ne vieną iki šiol neįkandama laikytą - Livonijos, kryžiuočių ordinų riterių ir vietinių kuršių - mįslę.

Grėsė sunaikinimas

Tai gali atrodyti ir neįtikima, tačiau Klaipėdos miesto lopšiu ir širdimi laikoma piliavietė sovietmečiu buvo atsidūrusi ant sunaikinimo slenksčio. Mat septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, uostui plėtojantis ir statant vis naujus gamyklinius bei laivų remontui skirtus pastatus, sandėlius, piliavietę norėta tiesiog sulyginti su žeme ir užstatyti.

Tik įsikišus archeologams bei miesto valdžiai 1967-1969 metais piliavietė buvo įtraukta į respublikinės reikšmės saugomų kultūros objektų sąrašą. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje buvo atlikti ir pirmieji detalesni archeologiniai tyrimai. Nuo 1975-ųjų piliavietė ir senamiestis įvairių archeologų buvo pradėti tirti sistemingai, tačiau kasinėti palyginti nedideli plotai, tad ir radinių nebuvo gausu.

Derėtų pažymėti, kad uostamiesčio istorikai beveik nieko negalėjo pasakyti apie pilies gyventojų žūklės įpročius. Šiemet 90 metų veiklos jubiliejų mininčio Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (MLIM) direktorius dr. Jonas Genys LŽ juokavo, kad iki šių metų muziejuje beveik nebuvo jokių su žvejyba susijusių radinių iš Memelburgo.

Istorikai pripažįsta, kad radiniais pagrįstų duomenų apie XIII-XV a. pilėnų ir besikuriančios aplink Memelburgą gyvenvietės istoriją buvo itin mažai. Šis laikotarpis dešimtmečius buvo laikomas mįslingiausiu Klaipėdos periodu, nes daugiausia žinių yra apie XVI a. ir vėlesnių laikų tvirtovę. Tie palyginti negausūs ankstesnių periodų radiniai iš piliavietės leido daugiau spėlioti, interpretuoti Memelburgo ir jo priešpilio gyvenimą.

Viršijo rekordus

Mažai kam žinoma, tačiau dar prieš rengiantis 2009 metais minėti Lietuvos vardo tūkstantmetį vyko nematoma konkurencija tarp Vilniaus ir Klaipėdos būtent dėl istoriškai šiems miestams reikšmingiausių vietų puoselėjimo. Klaipėdiečiai buvo parengę savo piliavietės ištyrimo ir tvirtovės atstatymo projektą, tačiau nugalėjo sostinė su itin brangiu Valdovų rūmų projektu (galutinė jo kaina yra per 367 mln. litų, jau investuota apie 260 mln. litų).

Todėl šiųmečiai Memelburgo rytinės kurtinos (buvusio aukšto pylimo tarp dviejų bastionų) ir gynybinio griovio archeologiniai tyrimai, jų finansavimas buvo ilgai klaipėdiečių lauktas projektas.

Per keturis mėnesius Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkai ištyrė 1000 kvadratinių metrų plotą. Padedant statybininkams ir jų technikai (iškeliant žemes kranu) kastasi į 6 metrų gylį (2,5 metro žemiau jūros lygio), dirbo penkių archeologų ir apie 10 jų pagalbininkų komanda.

Manoma, kad per keturis mėnesius Klaipėdos piliavietėje iškasta daugiau radinių nei per 20 metų.

Šie tyrimai yra ne tik reikšmingiausi Klaipėdos kūrimosi istorijai, vieni didžiausio masto archeologinių kasinėjimų Lietuvoje, bet ir sparčiausi - per vieną sezoną atliktas dviejų sezonų darbas. Archeologai vasarą dirbo ir šeštadieniais. Kaip istorinių kasinėjimų simbolį jie savo darbinius „džemperius“ papuošė kasinėjant rastos segės su užrašu „Meilė nugali viską“ motyvu...

Keturiose perkasose aptikta per 3 tūkst. unikalių muziejinių radinių (planuota – 2 tūkst.), triskart daugiau įvairių geležinių vinių, kniedžių, keramikos šukių, šimtai kilogramų gyvūnų ir keletas žmonių kaulų. „Per kelis mėnesius aptikta tiek radinių, kiek Klaipėdos piliavietėje per 20 metų galbūt nebuvo radę visi ją tyrę archeologai“, - teigė J. Genys.

Dabar rytinėje Klaipėdos piliavietės dalyje jau visu pajėgumu burzgia buldozeriai, sukiojasi kranas ir pluša kelios dešimtys statybininkų bei metalo ieškikliais „ginkluotų“ archeologų komandos. Jie tiria jau tik nedidelius, tiesiant įvairius inžinerinius tinklus nekasinėtus plotus. Atlikus archeologinius tyrimus tvarkoma aplinka ir pradedamos naujų MLIM patalpų statybos. Archeologiniai tyrimai ir dalies radinių restauravimas Klaipėdos miestui kainuos apie 600 tūkst. litų.

Varlių karalystėje

Memelburgo piliavietės tyrimams vadovavęs archeologas dr. Gintautas Zabiela LŽ pasakojo, kad vien rytinės kurtinos ir gynybinio griovio vietoje aptiktų radinių gausa jį gerokai nustebino. „Esu tyręs daugelį Lietuvos piliakalnių ir galiu pasakyti, kad net ir didžiausiose baltiškose piliavietėse nėra tiek daug archeologinės medžiagos, kiek mes radome Memelburge. Tai liudija visiškai skirtingų kultūrų palikimą. Tai, kas apie Klaipėdos pilies atsiradimo istoriją anksčiau buvo tik numanoma, dabar tapo apčiuopiamais faktais. O jie rodo, kad miestą čia galėjo įkurti tik Vakarų civilizacijos atstovai“, - teigė jis.

Mat daug kam kyla klausimas, kodėl kuršiai, šimtmečius gyvenę ir kadaise viešpatavę pajūryje, patys nesugalvojo pastatyti pilies tokioje strategiškai itin reikšmingoje vietoje kaip Dangės žiotys? Ir kodėl tokios vietos neįvertino karalius Mindaugas, valdęs Rytuose?

Pasak keletą dešimtmečių Klaipėdos piliavietę tyrusio archeologo prof. Vlado Žulkaus, pirmiausia pati vieta buvo itin nepatogi statyti pilį, o lietuviai galbūt nevertino jūrų prekybos bei daugiau dėmesio skyrė reikalams Rytuose, o ne Vakaruose. „Pajuokausiu, kad XIII a. Dangės žiotys buvo varlių karalystė. Kuršiai turėjo savo piliakalnius palei Dangę ir kitas upes, tačiau ne pačiame žemupyje. Čia juk buvo pelkės, kelios salos. Yra žinoma, kad ir Livonijos ordinas vargo šioje vietoje. 1252 metais pirmoji Klaipėdos medinė pilis buvo pastatyta saloje, kuri galėjo būti piečiau nuo dabartinės piliavietės. Ši pilis buvo sunaikinta, o 1253-iaisiais jau dabartinėje vietoje pastatyta mūrinė. Livonijos ordinas pasirinko kitą salą, kurioje mažiau klimpo, buvo stabilesnis gruntas“, - istorines detales atskleidė profesorius.

Anot jo, pirmoji mūrinė Klaipėdos pilis buvo pastatyta gana greitai, medžiagos vežtos iš kitų ordino žemių. „Jie turėjo strategiją statyti naujas pilis užkariaujamose žemėse upių žiotyse. Taip atsirado ir Ryga Dauguvos žemupyje, analogiškai pasirinktas ir Dangės atvejis. Mat įsikurti svetimoje, priešiškoje žemėje jos nepažįstant visada buvo rizikinga. Todėl ordinas laikėsi taktikos pirmaisiais metais vandens keliu aprūpinti pilis statybinėmis medžiagomis, ginklais, maistu ir kitais būtinais gyvenimui dalykais “, - pasakojo V. Žulkus.

Tad XIII a. viduryje ir vėliau dalijantis kuršių žemes buvo užimtas svarbus strateginis punktas siekiant reguliuoti laivybą ir prekybą per Nemuną Kuršių mariomis ir Baltijos jūra. „Todėl ir pilį pavadino Memelburgu, nes „Mėmelis“ – tai Nemuno baltiškas pavadinimas, kurį panaudojo ir ordinas, o „burg“ – pilis. Kalavijuočiai manė, kad Kuršių marios – tai Nemuno žemupys“, - teigė mokslininkas.

Siekdamas kontroliuoti prekybą Nemunu ir mariomis ordinas sprendė ir aktualų viduramžių klausimą - nepriimtina buvo tai, kad minėtais vandens keliais krikščionys neleistinai prekiavo su vadinamaisiais pagonimis. „Reikia žvelgti plačiau: Memelburgas pastatytas kaip vienas iš taškelių viduramžių geopolitiniame žemėlapyje nešant krikščionybę. Tačiau realiai vadovautasi kariniais ir ekonominiais interesais. Siekta užimti žemes ir kontroliuoti jas, regione kurti stiprius prekybos centrus“, - teigė MLIM direktorius J. Genys.

Bandė papirkti

Nuostabą gali kelti tai, kad Livonijos ordino įkurtoje, vėliau kryžiuočių valdomoje Klaipėdos piliavietėje aptikta nemažai kuršiškų artefaktų. Tai įvairios XIV-XV a. segės, apyrankės, net ginklai. Šie radiniai atskleidžia mažai žinotas vietinių ir atėjūnų bendradarbiavimo subtilybes. „Kai kas Livonijos ordino atėjimą į mūsų pajūrį vadina okupacija, tačiau tai nėra tinkamas terminas. Tiesiog tais laikais vyravo tokia taisyklė: jei gali paimti, tai paimk. Tad ordino plėtra į pagoniškus kraštus buvo tų laikų Europos, Bažnyčios politika. Įdomu ir tai, kad įkėlęs koją į Dangės žemupį ordinas iki Durbės mūšio 1260 metais sugebėjo gyventi taikiai su kuršiais. Jie nebuvo, kaip gali atrodyti, iškart puolami, žudomi. Iki Durbės mūšio vyko gana pragmatiški procesai“, - pasakojo V. Žulkus.

Gintarinis lošimų kauliukas.

„Labai įdomu ir tai, kad piliavietėje radome lyviams priskiriamų papuošalų. Beje, lyviai gyveno dabartinėje Latvijos teritorijoje prie Rygos įlankos, tai buvusi finougrų tauta. Vadinasi, ordinas iš ten atsivežė sau lojalias šeimas. Lygiai taip pat į pilies gyvenimą buvo įtraukti ir kai kurie kuršiai, kurie aptarnavo Memelburgą. Šalia pilies jie turėjo net savo papuošalų gamybos vietą. Tai paliudijo rastas unikalus baltiškos apyrankės su ornamentais ruošinys“, - atskleidė G. Zabiela.

Patys kuršiai XIII a. jau nebebuvo tie galingi baltų vikingai, kurie VIII-XI a. siautėjo Baltijos jūroje, piratavo, rengė plėšiamuosius žygius į Skandinaviją ir kitus kraštus. Taip ir nesukūrę savo valstybės, į mūsų pajūrį atėjus ordinui, kuršiai jau buvo gana silpni. „Yra žinoma, kad artimiausių Klaipėdos apylinkių kuršiai pradžioje pripažino ordino valdžią, o šis keturiems kuršių kilmingiesiems, skirtingų pilių valdovams, net išdalijo žemes, buvo pasirašytos tam tikros sutartys. Todėl pirmaisiais metais vyravo taika. Yra minimos ir naujakrikštų pilaitės, tad galima manyti, kad vietiniai apsikrikštijo“, - pasakojo V. Žulkus.

Tačiau viskas aukštyn kojomis apsivertė po Durbės mūšio - kuršiai vėl atsimetė nuo bažnyčios ir kartu su žemaičiais, lietuviais ėmė puldinėti Klaipėdą.

Žygiai į Kretingą

Bene labiausiai istoriniuose viduramžių šaltiniuose pagarsėjo Kretingos (XIII a. raštuose vadinamos Cretyn) pilies kova su Memelburgu. Po Vokiečių ordino sutriuškinimo kretingiškiai sukilo ir žemaičių remiami ėmė atakuoti Klaipėdą, neleido jos įgulai susisiekti su Ryga. Todėl 1263 metų pavasarį Klaipėdos pilies komtūras į Kretingos žemes surengė du karo žygius - kaip atsaką po Durbės.

Pirmojo žygio dalyvius iš Memelburgo Kretingos pilies gynėjai sumušė ir privertė bėgti. Per batalijas žuvo trys riteriai ir nemažai ginklininkų. Du riteriai, tarp jų ir žygiui vadovavęs Klaipėdos pilies komtūras, pakliuvo į nelaisvę. Pastarasis sulaukė liūdno likimo: jį kretingiškiai dievams paaukojo ant laužo ant Perkūnkalnio, prie Andulių piliakalnio, o ant jo ir stovėjusi Cretyn pilis. Antrą riterį kuršiai išmainė į savo karius, esančius vokiečių nelaisvėje.

Tačiau per antrąjį žygį savo jėgą pademonstravo jau Klaipėdos riteriai: jie panaudojo karinę diversiją, į Kretingą pasiųsdami mažą būrį karių. Kuršiai pakliuvo ant šio kabliuko, užpuolė memelburgiečius ir buvo negailestingai sutriuškinti pasaloje laukiančio pagrindinio būrio. Po šio 1263 metų mūšio Cretyn pilis buvo sudeginta su visais jos gyventojais ir niekada nebeatstatyta.

Vėlesniais amžiais Memelburgas buvo puldinėtas net keliolika kartų. Šią pilį bandė užimti net sembų genties atstovai, gyvenę Sambijos pusiasalyje (dab. Karaliaučiaus sritis). Tiesa, archeologiniai tyrimai atskleidė, jog pilis pirmaisiais jos gyvavimo šimtmečiais niekada nebuvo užimta, tik sudegintos jos prieigos. „Paprastai jei pilis užimama, ji sugriaunama, kad priešas nebeatsitiestų. O Memelburgas nebuvo visiškai sunaikintas. Tačiau puldinėjimų pėdsakų radome ne vieną: pirmiausia tai į gynybinį griovį išmesti įvairūs ginklai, strėlgaliai. Radome ir apdegusių spynų, grūdų, žirnių puodynę. Tai – užpuolimų, gaisrų liudytojai“, - paaiškino G. Zabiela.

Prabangos nebuvo

Vertinant iš šių dienų archeologinių tyrimų perspektyvos Klaipėdai pasisekė, kad Livonijos ordinas čia neįkūrė prabangios savo vadovybės atstovų rezidencijos. Memelburgas XIII a. buvo gana nedidelė pilis, pradžioje gal vos su vienu bokštu ir gynybiniais įtvirtinimais. „Manome, kad pilyje kartu su komtūru, paskiriamu jos valdytoju, pradžioje rezidavo apie 10, XV a. – 15 riterių. Tačiau jie turėjo ir tarnų, ginklanešių, žirgininkų, kurie kartu gyveno. Klaipėdos pilis nebuvo ta vieta, kur reziduotų aukšti ordino kilmingieji, vadovai. Ir tai yra gerai, nes pilies gyvenimas buvęs gana paprastas. Tarkime, pilėnai nesistengė gyventi itin švariai, jie metė šiukšles, nereikalingus, sulūžusius daiktus tiesiog į gynybinį griovį“, - pasakojo G. Zabiela.

Jei Memelburge būtų rezidavusi ordino viršūnėlė, čia būtų palaikoma ypatinga švara, o archeologų dabar veikiausiai nedžiugintų daugybė kadaise vandens pripildytame griovyje rastų XIV-XV a. daiktų. Galingų pilių vietos paprastai nepasižymi gausiais radiniais, tačiau būna išlikę daug ikonografijos. „O mes ko tik neradome tame griovyje... Ir sulūžusių segių, ir ginklų, ir žiedų, apyrankių, ir daugybę tinklų pasvarų, žeberklų, spynų, apkalų, kniedžių, vinių... Net keletą muzikos instrumentų, dambrelių. Taigi vienuoliai ne tik kariavo, meldėsi, bet ir mėgavosi muzika. Yra preciziškai užfiksuota, kokiame gylyje rasti artefaktai, tad atlikę tyrimus žinosime ir laikotarpius, kada jie į griovį pateko“, - teigė G. Zabiela.

Žlugęs planas

Mokslininkų nuomone, Klaipėdos pilį išplėtoti į didesnę, galingesnę ordinui trukdė tie patys karingieji kuršiai ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kaimynystė. Pilis nuolat kentėjo antpuolius, joje buvo nesaugu gyventi, todėl ordinas gana greitai „atmušė sparnus“ ir suprato, kad šioje baltų genčių žemėje įkurti rimto centro nepavyks. „Memelburgas netapo Rygos atspindžiu. Juk kai Livonijos ordinas pastatė pilį Dauguvos upės žiotyse, dabartinėje Latvijoje, ten taip pat vietinių lyvių ir žiemgalių pilys stovėjo žemyne, palei upę ant kalvų. Ordinas sąmoningai pasirinko nepatogią vietą, žemupį, o Rygos pilis išsiplėtė į miestą. Štai Memelburge to nepavyko įgyvendinti“, - pasakojo G. Zabiela.

Klaipėdoje irgi bandyta įkurti stiprų vyskupijos centrą, šalia pilies buvo pastatyta skambiai pavadinta, tačiau nedidelė Šv. Marijos katedros bažnyčia (jos pėdsakai iki šiol nerasti), bet planus griovė kuršiai ir LDK, tad ordinui niekaip nepavyko sklandžiai prijungti platesnių žemių. „Ilgainiui ši pilis taip ir liko tik kaip vienuolių citadelė, pasienio pilaitė. Dargi neturėjo tokių viduramžių laisvųjų miestų teisių kaip Gdanskas, Liubekas. Memelburgas buvo ordino politikos vykdytojas ir ilgai nesiplėtė kaip miestas, nes tam nebuvo sudarytos sąlygos. Jos išsikovotos tik daug vėliau, kai jau buvo iškilę artimiausi Baltijos jūros pakrantėje kryžiuočių ar kalavijuočių įkurti miestai, su kuriais buvo beveik neįmanoma konkuruoti“, - pasakojo G. Zabiela.

Neatsitiktinai Livonijos ordino pastatytoje Ventspilio pilyje Latvijoje yra rastos, kaip spėjama, Memelburge kaldintos monetos, kurios iškeliavo iš Klaipėdos nepasiteisinus ordino planams.

Kabliukų fenomenas

Segė su Vergilijaus sentencija.

Apie dideles svetimšalių ambicijas kuršių žemėse statant Memelburgą anksčiau tik daryta prielaidų, o po šiais metais vykusių archeologinių tyrimų jau galima remtis faktais. „Tiesiog stulbinamas kiekis metalo! Akivaizdu, kad į pilį laivais keliavo daug įvairiausių daiktų iš ordino centrų. Pavyzdžiui, baltų piliavietėse metaliniai radiniai yra retenybė, ten neaptiksi jokių vinių, nes pilių sienos buvo statomos jas tvirtinant medinėmis vinimis. O Memelburge – gausybė vinių, kniedžių, apkalų, labai daug metalinių daiktų tiesiog išmesta į gynybinį griovį. O geležis juk viduramžiais buvo brangi. Tad švininių, geležinių, alavinių ir kitokio metalo daiktų gausa įrodo, kad į pilį negailėta investicijų“, - teigė G. Zabiela.

Vis dėlto archeologus labiausiai pribloškė neįtikėtinas žvejybos kabliukų kiekis: jų rasta arti 900. Dauguma kabliukų – apie 4 centimetrų ilgio, dideli, kai kurie ir su švino pasvarais. „Įdomu tai, kad daugiausia kabliukų aptikome toje vietoje, kur buvo vandens pripildytas gynybinis griovys su įbestais, nusmailintais, gynybiniais rąstų kuolais. Galbūt priešpilio gyventojai taikos metu labai noriai žvejojo tame griovyje ir kabliukus, jiems užsikabinus už kuolų, pametė. Žvejojo daug, tačiau žuvų kaulų ir žvynų radome palyginti mažai. Tai keista, gal tiesiog tie kaulai suiro. Taip pat neradome ir jokių jūrų gėrybių likučių: matyt, XIV-XV a. jų dar nebuvo atvežta iki Memelburgo“, - pažymėjo archeologas.

Šiuo metu mokslininkai kaip tik tiria gausybės rastų gyvūnų kaulų kilmę, o vėliau galės atsakyti, ką gi valgė pilėnai. „Kadangi tai buvo uostamiestis, tikėtina, kad tarp maisto buvo ir egzotiškų gyvūnų“, - svarstė G. Zabiela.

Pilis be gintaro

Be visa ko, archeologai įsidėmėjo ir radinius, kurių aptikta itin mažai. Pavyzdžiui, labai mįslingai atrodo aplinkybė, jog ištyrus tūkstantį kvadratinių metrų ir kasantis 6 metrus gylyn po žeme rasti vos keli gintaro dirbiniai: gražus žaidimų kauliukas ir keli perskilę karoliukų rutuliukai.

„Regis, pajūryje turėtų būti daug gintaro. Bet galima paaiškinti, kodėl piliavietėje jo kol kas nedaug radome. Pirmiausia, gintaras nebuvo išmetamas, o juk kasinėtas piliavietės pakraštys, o ne kiemas, kuris nėra net išsamiai tirtas. Gintarinius papuošalus, matyt, perduodavo iš kartos į kartą ir nemėtė. Kitas dalykas – pilyje nebuvo moterų. Tiesa, prof. V. Žulkus buvo radęs gintaro dirbtuvių pėdsakų papilyje“, - teigė J. Genys.

Archeologas V. Žulkus pridūrė, kad kryžiuočių ordino žemėse, pajūryje apskritai randamo gintaro nebuvo galima pasisavinti. Tai buvo laikoma ordino nuosavybe, o už gintaro rinkimą bausdavo net kankinančia mirtimi.

„Štai ir atsakymas, kodėl piliavietėje nebuvo rasta gintaro. Matyt, Baltijos aukso apdirbimas vyko, bet gaminiai būdavo išvežami. Be to, gintaras jau nebuvo taip vertinamas kaip priešistorės laikais, kai gyvavo Gintaro kelias. Pačiai piliai gintaro nereikėjo, nes čia negyveno nei puoštis mėgstantis hercogas, nei koks kunigaikštis. Kariaujantys vienuoliai buvo asketai, nors ir jie, akivaizdu, nepaisė tam tikrų taisyklių. Tai įrodo ir rastas gintarinis lošimų kauliukas, kuris galėjo būti naudojamas pilėnų žaidimams“, - svarstė V. Žulkus.

Jo kolega J. Genys pažymėjo, kad XIV a. viduryje iš Vakarų Europos į Klaipėdą jau turėjo būti atvežamas ir vynas, alus. „Bet visų kasinėjimų metu rasti menki geriamųjų indų likučiai. Tarsi pilyje nebuvo vyno, alaus gėrimo kultūros...“ – stebėjosi jis.

Ambicijos – didelės

Kalbėdamas apie tolesnę Klaipėdos piliavietės raidą ir šiemet iškastų archeologinių radinių likimą MLIM direktorius neslėpė didelių planų. „Dabar statybininkai tvarko atidengtą Antrojo pasaulinio karo laikų gelžbetoninį kuro sandėlį, kuriame bus įkurta nauja ekspozicija. Joje į minėtą karą pažvelgsime kitaip, per karių buitį, eksponuosime Klaipėdos krašte rastus radinius. Minėtas sandėlis buvo pastatytas rytinės kurtinos, jungusios du bastionus, vietoje. Todėl ta kurtina dabar bus atstatyta papildomai pastatant naujas patalpas, jos bus prijungtos prie buvusio sandėlio. Naujai pastatytose patalpose, po žeme, bus konferencijų salė ir kavinė. Darbai turėtų būti baigti kitais metais“, - aiškino jis.

2016-aisiais, tikėtina, nauji didžiuliai archeologiniai tyrimai vyks šiaurinės kurtinos vietoje, kuri buvo tarp dviejų dabar išlikusių bastionų. „Atlikus tyrimus bus atstatoma ir ši kurtina. O joje planuojame įrengti unikalias muziejines ekspozicijas po žeme. Vienoje dalyje bus savotiška tyrimų laboratorija. Planuojame lankytojams iš akademinės pusės gyvai parodyti, kaip vyko archeologiniai kasinėjimai piliavietėje. Tad bus suformuota archeologinių sluoksnių atodanga su radiniais, parodomi brėžiniai, tyrimų medžiaga. Greta bus eksponuojami ir šių metų kasinėjimų radiniai, kurie dabar tvarkomi muziejaus restauratorių, konservuojami, valomi“, - pasakojo jis.

Toje pačioje kurtinoje norima eksponuoti ir sumažinto vieno XVII a. Klaipėdos senamiesčio kvartalo modelį su kelių metrų aukščio pastatais, suformuotu gatvių grindiniu ir kt. „Jei bus skirtas finansavimas, ateityje planuojama atstatyti ir nugriautus du buvusius bastionus bei atkurti patalpas po jais, taip pat atstatyti visas kurtinas tarp bastionų, rekonstruoti sunaikintus gynybinius griovius, pripildytus vandens. Pagal išlikusią istorinę medžiagą atstatytume ir buvusį išorinį pilies tiltelį Kuršių marių pusėje. Taip būtų iš dalies atkurta XVII a. tvirtovės gynybinė struktūra, jos pagrindinis kompleksas“, - teigė archeologas. Didžiausia ambicija – atstatyti XVI-XVII a. pilį - lieka tolimoje ateityje, mat ir iki šių planų gali tekti išleisti ne vieną dešimtį milijonų litų. Šiemet prasidėję piliavietės atkūrimo pirmojo etapo darbai kartu su archeologiniais tyrimais atsieis apie 15 mln. litų.

„Tai, kaip tvarkoma Klaipėdos piliavietė, yra puikus europietiškas precedentas. Mat ji iš pradžių etapais ištiriama, tada po truputį, dalimis atstatomos buvusios struktūros ir tik vėliausiai mąstoma apie pačios pilies atkūrimą. Tai yra sektinas pavyzdys, kai istorinis, archeologinis kompleksas atkuriamas ne „nuo stogų“, o po žingsnelį“, - klaipėdiečius gyrė G. Zabiela.***

Pakabutis su Nukryžiuotuoju.

Archeologiniai radiniai (2014 m.)

Arti 900 žvejybos kabliukų iš viduramžių.

Keli šimtai akmeninių ir molinių tinklo pasvarų.

Apie 500 metalinių apkalų, skirtų laivams tvirtinti, drabužiams puošti ir net knygoms.

Per 50 spynų ir durų raktų.

Beveik 100 įvairiausių papuošalų: įvairaus viduramžių laikotarpio segių, žiedų su stiklo akutėmis ir žmonių veidais, taip pat vienas medalionas su žvėries atvaizdu.

Apie 200 XIII-XV a. arbaleto strėlgalių, keliolika kirvių ašmenų, keli ietigaliai, dviašmenis ir vienašmenis kalavijai.

Per 150 įvairių peilių.

Apie 10 retai randamo XIV-XV a. žaidimo - kaulinio kėglių - muštuko detalių.

Keliolikos itin retų XV a. kryžiuočių monetų, sidabrinių brakteatų lobis. Pinigai gulėjo viename žemių gniutule.

Iškastos pavienės XIV-XVI a. monetos: kryžiuočių, Kazimiero šilingai, kryžiuočių ketvirtis, pusė skoto, Revelio artigas, Livonijos ordino brakteatai ir kt.

Išskirtiniai radiniai: neolito laikų akmeninis kovos kirvis, kadaise atsitiktinai patekęs į piliavietę; kario žiedmarškės, nesunykę rūbų fragmentai; gintarinis lošimo kauliukas; du dambreliai; dvirankis ilgakotis ginklas alebarda; kirvis su ginkladirbio įspaudu (kryžiuku apskritime); segė su Vergilijaus sentencija “Amor vincit omni” ("Meilė nugali viską"); segė su, kaip spėjama, senų Livonijos riterių giminių herbais; skutimosi geležtės; baltiškos, ornamentuotos apyrankės ruošinys; rašyti ant vašku padengtų lentučių skirtas metalinis įrankis stilius, metaliniai titnago skiltuvai, moliniai verpstukai, kaulinės šukos ir kt.

Rasti ir žmonių kaulai, kurie į piliavietę greičiausiai pateko su žemėmis iš greta buvusių, statant pilies įtvirtinimus sunaikintų viduramžių kapinių.

***

Klaipėdos pilies istorijos vingiai

1252 m. prie Dangės žiočių pastatyta medinė Livonijos ordino pilis.

1253 m. kitoje, aukštesnėje vietoje pastatyta nauja mūrinė pilis.

1260-1263 m. pilis puldinėta sukilusių kuršių ir žemaičių.

1379 m. lietuviai sudegino miestą ir pilį.

1393 m. miestą užpuolė žemaičiai ir bandė paimti pilį.

1399 m. (1401 m.) pilyje vyko dideli perstatymo darbai.

1402 m. darbus nutraukė užpuolę žemaičiai.

1409 m. Klaipėdos pilis jau perstatyta.

1414 m. pilį paėmė ir sudegino lietuviai.

1422 m. pilis vėl atstatyta, iškasti gynybiniai grioviai ir padaryti pylimai.

1440-1441 m. baigti pilies išoriniai sutvirtinimai.

1452 m. pilį vėl paėmė lietuviai.

1454 m. pilį užėmė ir dalį jos sudegino žemaičiai.

1516-1519 m. Klaipėdos pilis buvo sutvirtinta pylimais, bastėjomis.

1520 m. Memelburgą užpuolė Gdansko karo laivai.

1538-1550 m. pilis kapitališkai perstatyta.

1627 m. pilis sutvirtinta bastionais (du jų išlikę iki dabar).

1629 m. Memelburgą nuniokoja švedai.

1660-1666 m. pilis po gaisro atstatyta.

1669 m. naujas gaisras pilyje pridarė didelių nuostolių.

1686 m. rekonstruoti bastionai.

1770 m. pilis pradėjo nykti, pradėti pardavinėti ir naikinti išoriniai įtvirtinimai.

1872-1874 m. nugriauti paskutiniai pilies mūrai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"