TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Vienas prieš audras

2010 09 24 0:00
Amerikos lietuviai centriniame Camdeno (Naujasis Džersis) oro uoste prie lėktuvo "Lituanica-II" (orlaivis Lockheed "L-5B Vega",pritaikytas skrydžiui per Atlantą). Centre - lakūnas F.Vaitkus su žmona Marta. JAV, 1934 m. birželio 10 d.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Šią savaitę sukako 75 metai, kai Atlantą perskrido antrasis lietuvis pilotas Feliksas Vaitkus. 1935 metų rugsėjo 21-22 dienomis nuskridęs 5100 kilometrų nuo Niujorko iki Airijos jis nepasiekė galutinio kelionės tikslo - Kauno, tačiau ir šio žygio pakako, kad į pasaulio aviacijos istoriją jis įeitų kaip šeštasis Atlantą įveikęs pilotas. Deja, šis skrydis vėliau buvo gerokai primirštas. Galbūt todėl, kad sovietmečiu JAV karo aviacijoje tarnavusio lietuvio lakūno vardas minėtas nedažnai.

Antrasis transatlantinis skrydis į Lietuvos istoriją galėjo įrašyti visai kitas pavardes, jas šiandien prisimena nebent aviacijos istorikai ir entuziastai. Tačiau nutiko taip, kad įveikti Atlantą teko jaunam pilotui F.Vaitkui.

Mintis užbaigti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygį, be nusileidimo nuskrendant iš Niujorko į Kauną, Lietuvos karo lakūnams kilo nepraėjus ir mėnesiui po pirmųjų Atlantą įveikusių lietuvių žūties. Vienas jų - leitenantas Povilas Nakrošis, tą vasarą viešėdamas pas gimines Amerikoje, rugpjūčio mėnesį pasiprašė karo aviacijos vadovybės leisti jam pratęsti atostogas, per kurias jis ketinąs išsiaiškinti antrojo transatlantinio skrydžio galimybes. 1933 metų rugsėjo 15 dieną JAV lietuvių laikraštyje "Tėvynė" pasirodė tokio turinio skelbimas: "Lakūnų dėmesiui. Yra daromas žygis sekančiais, t. y. 1934 metais baigti Dariaus-Girėno pradėtą darbą - iš New Yorko be nutūpimo pasiekti Kauną. Visi Amerikos lietuviai lakūnai, suinteresuoti tuo klausimu, platesnes žinias gali gauti pas Lietuvos karo aviacijos lakūną leit. Povilą Nakrošį."

Ant žlugimo ribos

Deja, ši iniciatyva taip ir liko be atsako. Tiesa, P.Nakrošis buvo susitikęs su keliolika JAV gyvenančių lietuvių lakūnų, bet šie susitikimai taip ir baigėsi kalbomis. Netrukus paaiškėjo, jog išeiviai skeptiškai žiūri į tai, kad antrąjį transatlantinį skrydį organizuoja iš Lietuvos atvykęs pilotas, ir finansiškai jo sumanymo nerems. Beje, tuo pačiu metu P.Nakrošio pasiūlytą idėją vietos lietuviai ėmėsi įgyvendinti patys. Taigi nieko nepešęs P.Nakrošis grįžo į Lietuvą, kur 1936 metais jam bus lemta žūti aviacijos katastrofoje, o skristi į Kauną pasisiūlė patyręs komercinių oro linijų pilotas Juozas Janušauskas, Amerikos aviacijoje žinomas Josepho R.Jameso vardu. Lakūno susitikimas su įtakingo lietuvių dienraščio "Naujienos" redaktoriumi Pijumi Grigaičiu buvo lemtingas - rugsėjį redakcijoje įvykusiame pasitarime buvo nutarta sudaryti Antrojo transatlantinio skrydžio sąjungą ir jos laikinąjį komitetą, o dar po poros mėnesių Čikagoje buvo įregistruota Amerikos Lietuvių Transatlantinio Skridimo Sąjunga (ALTASS), kuri ėmėsi propaguoti projektą ir rinkti jam įgyvendinti reikalingas lėšas.

Antrojo transatlantinio skrydžio idėją entuziastingai rėmė ne tik Amerikoje gyvenantys lietuviai. ALTASS skyriai ėmė steigtis beveik visose lietuvių kolonijose - Pietų Amerikoje, Australijoje, Europoje. Visi, įskaitant ir Lietuvos gyventojus, aukojo, kiek tik galėjo, o nusipirkti bilietą į ALTASS rengiamas aviacijos šventes buvo laikoma kiekvieno lietuvio garbės reikalu.

Ir štai išaušo ilgai laukta diena: surinkus pakankamai lėšų 1934 metų balandį ALTASS už 6800 dolerių Kalifornijoje nupirko lėktuvą "Lockheed L-5B Vega". Balandžio 15 dieną J.Janušauskas parskraidino orlaivį į Ford Lansingo oro uostą Niujorke, kur po savaitės per iškilmingą ceremoniją lėktuvas buvo pakrikštytas "Lituanica II". Niekas neabejojo, kad istorinis skrydis įvyks jau tais pačiais metais.

Deja, netrukus nutiko tai, ko niekas nesitikėjo - J.Janušauskas staiga atsisakė skristi, mat ALTASS nesutiko su jo naujai iškeltomis finansinėmis sutarties sąlygomis. Viskas baigėsi tuo, kad beveik metus rengęsis skrydžiui J.Janušauskas grąžino ALTASS valdybos pirmininkui P.Grigaičiui lėktuvo raktus. Projektas atsidūrė ant žlugimo ribos, tad organizatoriai ėmė skubiai ieškoti kito kandidato. Skristi buvo pasiūlyta aviacijos šventėse entuziastingai talkinusiam lakūnui Feliksui Vaitkui. Dešimčia metų už J.Janušauską jaunesnis ir keturiskart mažiau valandų skraidęs pilotas priėmė iššūkį ir įsisuko į pasirengimo skrydžiui, aviacijos švenčių ir atsisveikinimo renginių maratoną.

Netrukus paaiškės, kad su pastaraisiais buvo gerokai paskubėta. Rugsėjį susirinkusi ALTASS valdyba konstatuos, kad lėktuvas transatlantiniam skrydžiui tinkamai dar neparuoštas, tad projektą bus įmanoma įgyvendinti tik kitais metais, tikėtina, - birželio viduryje. Tačiau dėl techninių ir biurokratinių kliūčių viskas užtruko gerokai ilgiau, o čia koją dar ėmė kišti nepalankūs orai.

17 valandų rūke

Galiausiai, baigus visus būtinus darbus ir sulaukus šiek tiek palankesnės meteorologų prognozės, ankstų 1935 metų rugsėjo 21-osios rytą F.Vaitkus jau pasirengęs kilti. Į "Lituanicos II" bakus jau įpilti 2608 litrai benzino, lėktuvo kabinoje - vainikai S.Dariui ir S.Girėnui pagerbti, tūkstantis specialiu oro pašto spaudu paženklintų laiškų. Guminė valtis, parašiutas, signalinis revolveris, termosas su kava, šiek tiek šokolado, sumuštiniai, vaisiai, išeiginis kostiumas - štai ir visa neįmantri piloto manta.

Aerodrome, apsuptas žurnalistų, kino operatorių ir fotografų, F.Vaitkus atsakinėja į paskutinius klausimus. Jo žodžiuose, balse ir veide - nė menkiausio įtampos ar nerimo šešėlio. Dar po kelių minučių pilotas apkabina žmoną ir, pamojavęs susirinkusiai miniai, žengia prie lėktuvo. Į kabiną jam tenka ropštis per viršų, nes pagrindines duris užrėmęs papildomas degalų bakas. Pro kabinos lango stiklą matyti, kaip F.Vaitkus užsideda pošalmį su ausinėmis, dar kartą tikrina visus prietaisus ir galiausiai paleidžia variklį. Pasiekus pakilimo taką, "Lituanicos II" variklis užkaukia visa savo 420 arklio jėgų galia ir nuriedėjęs paskutinius 940 metrų Amerikos žeme, sunkiai pakrautas orlaivis stebėtinai lengvai atsiplėšia nuo žemės.

Čia reikia pažymėti, kad piloto skrydis galėjo pasibaigti po kelių valandų, jam dar nepasiekus vandenyno: po poros valandų nuo pakilimo oro sąlygos virš Atlanto ėmė smarkiai blogėti. Tačiau F.Vaitkus to nežinojo ir negalėjo žinoti. Veltui Niujorko meteorologai per radiją patarinėjo pilotui grįžti atgal: jis tuo metu jau skrido virš Niufaunlando ir klausėsi nebe Niujorko, o Airijos "Athlono" radijo stoties. Tuo metu žemės po sparnais jau nebebuvo - ją slėpė lipnus tirštas rūkas. Dar po valandos migloje išnyko ir dangus. Lakūnas liko vienui vienas. Ir tik traškantis, grojantis, kalbantis radijas dar galėjo priminti, kad pasaulis niekur nedingo. "Athlonas" grojo džiazą, pasukiojus rankenėlę, pro ūžesius jau kartkartėmis pasigirsdavo ir Paryžiaus balsas. Visa tai rodė, kad "Lituanica II" skrenda teisinga kryptimi. Čia reikia pasakyti, kad jei ne radijo imtuvas, F.Vaitkaus skrydis galėjo pasibaigti tragiškai - pilotas greičiausiai būtų tiesiog pasiklydęs Atlanto miglose ir žuvęs.

Bet apie tai kiek vėliau. O kol kas padėtis virš Atlanto vis blogėjo. Juoda akla naktis. "Lituanica II" maždaug 3-4 kilometrų aukštyje grūmėsi su nepalankiu vėju, o čia dar prasidėjo smarki šlapdriba, nuo kurios lėktuvo sparnai ir korpusas ėmė dengtis ledo sluoksniu. Kad jį nutirpdytų, pilotas buvo priverstas leistis į pusantro kilometro aukštį - ten šilčiau. Tačiau čia šlapdriba virsta aklina lietaus siena. Trys valandos lietaus, dar keturiolika - tiršto rūko, vadinasi, iš viso 17 valandų aklo skridimo. Tiesa, pro debesų properšas retsykiais prasišviesdavo viena kita žvaigždė, bet orientuotis pagal tokį šviesulių kiekį buvo neįmanoma. Be to, F.Vaitkus neturėjo net sekstanto: vienam pilotuoti lėktuvą ir tuo pačiu metu naudotis astronominiais navigacijos prietaisais būtų tiesiog neužtekę rankų. Tad lakūną per miglas vedė tik blausiai švytintys kabinos prietaisai ir radijo imtuvas.

Švintant ūkanos akimirkai kiek prasisklaidė ir storų debesų properšose pilotas pagaliau pamatė bangas. Pagal visus skaičiavimus iki Airijos krantų buvo likę dar maždaug pusantro šimto kilometrų. Ir čia F.Vaitkaus laukė dar viena itin nemaloni staigmena - benzino bakuose buvo likę gerokai mažiau, nei turėjo likti. Atrodo, dėl to kaltas nesandarus degalų siurblys. Dabar buvo aišku viena - benzino iki Kauno tikrai neužteks. Vadinasi, teks leistis. Tačiau kur? Dublinas skendėjo tirštame rūke, migla gaubė ir visą Angliją. F.Vaitkus praskrido virš Airijos sostinės, tačiau Dublino per miglas nė nematyti. Prisiminęs pakeliui matytas properšas, pilotas nutarė grįžti atgal prie Balinrobo miestelio ir ten mėginti nusileisti kokiame nors lygiame lauke.

Iš tiesų, matomumas šioje vietoje buvo visai pakenčiamas, lygių pievų - taip pat nemažai. Tačiau tai ne šiaip sau pievelės, o ganyklos, kuriose žolę ramiai rupšnojo karvės ir avys! Nejau teks leistis ant gyvulių? F.Vaitkus pasirinko tuštesnę pievelę, joje ganėsi tik trys arkliai. Žemai praskridęs virš jų galvų pilotas nubaidė gyvulius ir tada jau mėgino tūpti.

Tačiau ir vėl nesėkmė. Iki žemės likus gal porai metrų, staigus šoninio vėjo gūsis bloškė lėktuvą ant šono ir vienas jo sparnas palietė žemę. Orlaivis akimirksniu apsisuko 180 laipsnių kampu ir jau nebevaldomas žnektelėjo žemyn. Laimei, ir greitis, ir aukštis buvo nedideli, tad F.Vaitkus visiškai nenukentėjo. Tačiau išlipti iš lėktuvo lakūnas niekaip negalėjo: nuo smūgio sulinko durys, tad kelią į lauką jam teko išsikirsti kirvuku. O prie lėktuvo jau bėga vietos ūkininkai. Padėję pilotui išlipti, airiai iš pradžių niekaip negalėjo patikėti, kad jis su tokiu nedideliu orlaiviu atskrido iš paties Niujorko.

Dabar F.Vaitkus skubėjo įvertinti nesėkmingo nusileidimo pasekmes. Lėktuvas gerokai apgadintas: nuplėšta važiuoklė, sulankstytas propeleris, sulaužytas dešiniojo sparno galas. Iš karto tapo aišku, kad kelionė per Atlantą "Lituanicai II" baigėsi. Nusiminusį pilotą paguodžia tik vietos gyventojų svetingumas. Vienas jų pasikvietė pilotą papusryčiauti ir pailsėti. Prieš tai F.Vaitkus dar susirinko iš lėktuvo visus reikalingus instrumentus, o būriui susirinkusių vaikų išdalijo didžiulę dėžę šokolado ir kramtomosios gumos, kurios Airijoje tuomet dar niekas nebuvo matęs. Po pusryčių išvargęs pilotas nuskubėjo į miestelio viešbutį ir kaip negyvas griuvo į lovą. Laikrodis rodė kiek po dešimtos ryto.

Kol F.Vaitkus ilsisi, atkreipkime dėmesį, kad jam teko leistis tikrai nelaimingoje vietoje, vėliau ten nesėkmę patirs ir pirmoji moteris iš Keiptauno nuskridusi į Londoną. Ši patyrusi airių lakūnė leisdamasi toje pačioje laukymėje taip pat sugadino lėktuvo važiuoklę, nors pati, laimei, nenukentėjo.

Kita vertus, aviacijos istorikai iki šiol nelabai tiki, kad F.Vaitkus nutarė tūpti Airijoje dėl degalų stokos, nes tuo metu lėktuvo bake dar turėjo būti apie 640 litrų benzino, o tokio kiekio turėję pakakti iki Kauno. Dabar dažniausiai kalbama, kad pilotas tiesiog neištvėrė nuovargio ir psichologinės įtampos. Tuo tarpu pats pilotas kategoriškai tvirtino, jog jam sukliudė būtent degalų stoka. "Aš būčiau lengvai laimėjęs ilgos distancijos rekordą, jei būčiau turėjęs benzino... Aš sudeginau daugiau benzino, nei buvau numatęs, dėl svorio, kuri vežiausi, ir blogų atmosferinių sąlygų", - teigė pilotas agentūrai "Reuters" vis pridurdamas, kad su minimais 640 litrų degalų jis tikrai nebūtų pasiekęs Lietuvos.

Pagaliau Kaune

Tačiau palikime versijas nuošalyje ir persikelkime į 1935 metų rugsėjo 22-osios Kauną, ten apie F.Vaitkaus nesėkmę dar niekas nieko nežino. Nors transatlantinio piloto buvo laukiama ne anksčiau kaip 15 valandą, miestiečių minios į Aleksoto aerodromą plūsti pradėjo jau nuo pat ryto. Vidudienį čia jau neįsivaizduojama spūstis - tiek pačiame aerodrome, tiek aplinkinėse gatvelėse nebebuvo kur obuoliui nukristi, o minia vis dar plaukė. Kad laukimas neprailgtų, virš aerodromo suko ratus aeroklubo lakūnų pilotuojami lėktuvai bei sklandytuvas. Minia, žinoma, džiūgavo, tačiau visi laukė svarbiausio - kada pagaliau pasirodys "Lituanica II". Laikrodžio rodyklėms artėjant prie trečios valandos, laukimo įtampa jau, regis, pasiekė kraštutinę ribą.

Dauguma susirinkusiųjų tuomet dar nežinojo, kad 14 val. 16 min. Eltos teletaipai išstukseno skubią britų "Reuters" telegramą: "Yra žinių, kad Vaitkus nukrito Balinrobe, Majo grafystėje, Airijoje. Lėktuvas atsimušė į medį ir smarkiai nukentėjo. Lakūnas išliko sveikas." Netrukus kitoje telegramoje "Reuters" patikslino, kad šiuo metu lakūnas miega viešbutyje Balinrobe, tačiau vakare greičiausiai jis jau vyks į Dubliną. Galiausiai 16 val. 30 min. apie save pranešė ir pats Atlanto nugalėtojas. Lietuvos aeroklubui adresuotoje telegramoje jis rašė: "Gailiuosi šiandien sugadinti Tamstų ūpą, bet turėjau priverstinai nutūpti Balinrobe, Airijoj, ir apgadinau "Lituanicą II". Aš buvau tiek laimingas, kad nebuvau sužeistas. Linkėjimų. Feliksas Vaitkus."

Abiejose Atlanto pusėse, regis, nuvilnijo palengvėjimo atodūsis. F.Vaitkus ne tik įveikė vandenyną, per 22 valandas 30 minučių vienas nuskridęs 5100 kilometrų, bet yra gyvas ir visiškai sveikas. Šalia šio fakto nesėkmingas nusileidimas Airijos ganykloje neatrodė toks reikšmingas. Tad tiek iš Amerikos, tiek iš Anglijos, tiek iš Lietuvos į mažą ir ligi šiol beveik niekam nežinomą miestelį ėmė plūsti sveikinimo telegramos. Bene pirmieji transatlantinį pilotą pasveikinti suskubo Mančesterio lietuviai. "Sveikiname Tave, Atlanto Nugalėtojau, ir linkime laimingai sujungti mus su mūsų Tėvyne Lietuva", - tokią jų telegramą tomis dienomis citavo "Lietuvos žinios". Pirmieji iš Lietuvos F.Vaitkų pasveikino LAK vadovybė, Užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktorius Juozas Urbšys, Lietuvos karo aviacijos viršininkas pulkininkas Antanas Gustaitis.

Telegramos plūdo nepertraukiamu srautu, tačiau F.Vaitkui ne sveikinimai rūpėjo. Didžiausias jo rūpestis - kaip ir kur suremontuoti apgadintą lėktuvą. Taisyti jį vietoje, Amerikoje ar vis dėlto Lietuvoje. Remontas Airijoje kainuotų apie 12 tūkst. litų, plukdyti jį atgal į JAV - toloka. Taigi pasidaręs su ALTASS ir Lietuvos aeroklubo atstovais F.Vaitkus nutarė išmontuoti "Lituanicą II" čia pat, Balinrobe, vėliau nugabenti jį į Dubliną, o iš ten laivu nuplukdyti į Klaipėdą.

Tuo metu Lietuva nekantraudama laukė paties piloto. Atlanto nugalėtoją norėta parskraidinti specialiai tam iš Lietuvos pasiųstu karo lėktuvu, tačiau nacių Vokietijai nesutikus leisti Lietuvos karo lėktuvui skristi virš savo teritorijos, šio plano teko atsisakyti. Tad palikęs Dubline išmontuotą "Lituanicą II" F.Vaitkus išvyko į Londoną, o iš ten, išlydėtas Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Anglijoje Broniaus Balučio, reisiniu lėktuvu išskrido į Berlyną. Po Lietuvos pasiuntinybės ten surengto iškilmingo priėmimo jau tą patį vakarą lakūnas išvyko į Lietuvą traukiniu. Pirmieji transatlantinį pilotą Pagėgių geležinkelio stotyje spalio 2 dieną sveikino vietos valdžia, visuomenės veikėjai ir kariai. Į Klaipėdą vagonas, kuriame važiavo F.Vaitkus, įriedėjo papuoštas gėlių vainikais. Po trumpų priešpiečių lakūnas buvo nuvežtas į Rumpiškių aerodromą, kur jo jau laukė parengtas lėktuvas ANBO IV - juo lakūnas parskris į Kauną.

O Aleksote ir vėl minios žmonių. Pasitikti F.Vaitkaus pakilo šeši karo lėktuvai. Ir štai minia džiaugsmingai suūžia - vakarų pusėje pasirodė septyni lėktuvai, kurių priešakyje - Atlanto nugalėtojo pilotuojamas ANBO IV. Minia netveria džiaugsmu, dar akimirka ir, regis, ji tiesiog nušluos užtvaras ir užlies nusileidimo taką. Taip ir įvyko - nepaisydami pavojaus žmonės puolė prie pat nutūpusio lėktuvo. Laimei F.Vaitkus suspėjo išjungti orlaivio variklį ir didelės nelaimės pavyko išvengti. Tačiau tai dar ne viskas - minia ant rankų nešė pilotą į tribūną, o ši, neatlaikiusi tokio svorio, sulūžo. Tačiau ir šįkart niekas rimtai nenukentėjo.

Dabar F.Vaitkaus vėl laukė mitingų, susitikimų ir sutikimo vakarų maratonas, kurį vainikuos spalio 5 dieną įvykęs iškilmingas posėdis Valstybės teatre. Čia lakūnui buvo įteiktas prezidento Antano Smetonos įsaku skirtas Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinas bei gausybė įvairių visuomeninių organizacijų dovanų. O po poros dienų Karo aviacijos viršininkas A.Gustaitis pasiūlė tarnybą Lietuvos karo aviacijoje, suteikiant jam majoro laipsnį ir bataliono vadui prilygintas pareigas. Tačiau tarnybos ir pasiūlyto 1150 litų atlyginimo F.Vaitkus atsisakė - vėliau "Trimito" žurnale lakūnas paaiškino, kad nors Lietuva ir traukia, Amerikoje jis turįs materialiai geresnių pasiūlymų.

Sugrįžęs į Ameriką F.Vaitkus baigė Čikagos universitetą - jam buvo suteiktas filosofijos bakalauro laipsnis. Vėliau technologijos institute įgijo lėktuvų konstravimo inžinieriaus specialybę. 1940-aisiais, jau vykstant Antrajam pasauliniam karui lakūnas buvo pašauktas į karinę tarnybą ir paskirtas vyriausiuoju bandymų pilotu. Nuo šiol jam pirmajam teks paimti į rankas vadinamųjų skraidančių tvirtovių "Boeing B-17 Flying Fortress" ir "Boeing B-29 Superfortress" šturvalus. Išėjęs į atsargą F.Vaitkus įsidarbino "Boeing" bendrovės firmos realizavimo skyriuje.

Tačiau taikus gyvenimas truko neilgai. Prasidėjus Korėjos karui 1951 metų lapkričio 14 dieną F.Vaitkui vėl teko apsivilkti karo lakūno uniformą. Jis tarnavo Nortono aviacijos bazėje Kalifornijoje, o 1955 metais buvo perkeltas į Vakarų Vokietijoje esančią "Lindsey" aviacijos bazę, kur buvo paskirtas JAV oro pajėgų Europoje aprūpinimo viršininku. Deja, ši bazė buvo paskutinioji F.Vaitkaus tarnybos ir gyvenimo vieta. Atlanto audras įveikęs pilotas 1956 metų liepos 25 dieną mirė nuo širdies priepuolio savo bute. Jam buvo vos 49-eri.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"