TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Vienas prieš Oginskius

2014 06 13 6:00
Plungės dvaro rūmai apie 1930 metus. Nuotrauka iš knygos "Žemaitijos girių takais"

Po "Lietuvos žinių" straipsnio apie kunigaikštį Mykolą Kleopą Oginskį ("Politinis M. K. Oginskio polonezas Europoje", spausdintas šių metų balandžio 25 d. numeryje) pravartu papasakoti apie jo sūnų kunigaikštį Irenėjų. 

Apie tai, kaip jis, apimtas turto godulio, sužlugdė valstiečio Igno Šerūno šeimos gyvenimą. Ir kaip jo sūnus kunigaikštis Mykolas elgėsi su tikruoju Žemaitijos gyventoju – valstiečiu Justinu Šerūnu, kuris siekė atgauti savo tėviškę iš šių tituluotų skriaudikų. Kiek būta žiaurumo!

Ši istorija ne iš piršto laužta. Ji paskelbta 1975 metais Čikagoje išleistoje knygoje „Žemaitijos girių takais“. Autorius – buvęs Žemaitijos miškų urėdas Aleksandras Tenisonas. Jis šią istoriją, išklausęs iš paties nukentėjusio valstiečio I. Šerūno, pateikė skaitytojams savo knygos pabaigoje. Knyga reta, mažai kam prieinama. O istorija sukrečianti.

Čikagoje 1975 metais išleistos knygos viršelis. Knyga reta, mažai kam prieinama.

Oginskių giminė

Tačiau pirmiausia prisiminkime kunigaikščių Oginskių kilmę. Giminės pradininkas – Smolensko kunigaikščio Vasiliaus Hlašinos vaikaitis Dmitrijus Hlušonokas. 1486 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras padovanojo jam Uogintų dvarą Kaišiadorių apskrityje. Iš vietovės pavadinimo ir kilo Oginskių pavardė. Jie buvo stačiatikiai, o vėliau sulenkėjo ir priėmė katalikybę. Nuo XV amžiaus – didikai, o nuo 1783 metų – kunigaikščiai. Visa Oginskių giminė darė didelę įtaką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politiniam gyvenimui, turėjo atsakingas pareigas, tokias kaip vaivada, kancleris, lauko etmonas, vyriausiojo tribunolo maršalka, kaštelionas, Žemaitijos seniūnas. Giminėje buvo talentingų menininkų. Mykolas Kazimieras – dailininkas (Varšuvoje), Mykolas Kleopas – kompozitorius, visuomenės veikėjas, diplomatas, kovotojas, na, ir kolaborantas, emigrantas.

Mykolo Kleopo sūnus kunigaikštis Irenėjus – Raseinių bajorų maršalka, įsteigęs agronomijos mokyklą. Jo lėšomis Mikalojus Akelaitis ir Laurynas Ivinskis leido kalendorius. O jo sūnus Bogdanas įsteigė šešiametę mokyklą, rengė parodas, pastatė pirmąją elektrinę Rietave, kunigaikštis Mykolas įsteigė muzikos mokyklą, styginių orkestrą, taip pat - Plungėje, kaip ir jo tėvas kunigaikštis Irenėjus, rėmė lietuvių tautinį judėjimą.

Išvarė iš namų

O istorija tokia: kunigaikštis Irenėjus Oginskis pagal caro žemės reformos manifestą perleido valstiečiams dalį jam priklausiusių žemių. Buvę baudžiaunininkai, o anuomet jau valstiečiai, išpirko skirtus jiems valakus žemės. Jie statėsi trobesius, kūrė šeimas.

Kai visiems valstiečiams žemė jau buvo atmatuota ir perleista naujiems šeimininkams, kunigaikštis I. Oginskis parengė likusių savo žemių ir girių nuosavybės dokumentus. Matininkų sudarytus planus patvirtino apskrities ir gubernijos žemės tvarkymo įstaigose. Tačiau nė puse žodžio nebuvo prasitarta, kad į kunigaikščio nuosavybės dokumentus įtraukta buvusio baudžiauninko I. Šerūno žemė. Viskas buvo parengta slapta. Beje, į savo nuosavybės planus kunigaikštis Irenėjus buvo įtraukęs ir kitų dviejų valstiečių žemę.

Remdamasis patvirtintais žemės nuosavybės dokumentais kunigaikštis I. Oginskis pareikalavo, kad valstiečiai jam mokėtų nuomos mokestį už žemės naudojimą, nes ji esą priklausanti jam. Kiti du valstiečiai nuleido rankas ir pakluso kunigaikščio reikalavimui.

Tik I. Šerūnas atsisakė mokėti nuomos mokestį už žemę. Kunigaikštis iškėlė bylą, kad I. Šerūno šeimą iškraustytų iš ūkio. Į I. Šerūno įrodinėjimus teismai neatsižvelgė. Ir apeliacinio, ir apygardos, ir gubernijos teismų nuosprendis buvo toks pat - I. Šerūnas bylą pralaimėjo. Kas išdrįs pasipriešinti kunigaikščiui!

Kai laukai jau buvo apsėti ir šienapjūtė prasidėjo, su policija atvykę teismo vykdytojai visą Šerūnų šeimą su šešiais mažais vaikais išvarė iš ūkio. Į niekur, į tuštumą! Vyriausiasis, dar neturintis septynerių metų Justinukas, keliu varydamas galvijus, guodė tėvelius, kad užaugęs didelis jis ieškos ir ras teisybę. Išmoks rusiškai, kad galėtų susikalbėti teisme, ir tikrai susigrąžins tėviškę. Iš ūkio išvyta Šerūnų šeima tapo kampininkais už duonos kąsnį, už egzistavimą.

Žemaitijos miškų urėdas Aleksandras Tenisonas, užrašęs nukentėjusio valstiečio Igno Šerūno pasakojimą./Nuotrauka iš knygos "Žemaitijos girių takais"

Pėsčiomis į Peterburgą

Bėgo metai. Justinas Šerūnas stropiai rengėsi nelygiai kovai su skriaudiku kunigaikščiu. Kol jis suaugo, jau buvo praėję keliolika metų nuo tėvo bylos, tad iš naujo pradėti seną bylą ir dar prieš kunigaikštį nebuvo jokios vilties. „Ar pasaulyje iš viso nėra teisybės?" – Justinas nenorėjo tuo tikėti. Tad pasiėmęs teismo nuosprendį išėjo pėsčias į Peterburgą. Diližanas jam buvo ne pagal kišenę. Kaimynai atkalbinėjo, juokėsi, manė, kad Justinas išprotėjęs. Bet šis pasakė: „Nors ir visą amželį tektų vargti, teisybė turi būti surasta.“

Peterburgą vaikinas pasiekė per mėnesį. Klaidžiodamas susirado Senato rūmus, užkalbino prie rūmų durų stovintį šveicorių. Su ašaromis akyse išpasakojo savo patirtą skriaudą ir kelionės tikslą. Šveicorius užjautė Justiną, tad parašė jam rekomendacinį laiškelį ir pasiuntė kreiptis į Senato pirmininko rūmų kiemsargį Fomą. Esą šis žmogus padėsiąs, nes daugelį iš bėdos išgelbėjęs. Foma patarė Justinui palaukti, kol senatorius grįš iš atostogų po trijų savaičių. Ir davė jam darbo - pjaustyti ir skaldyti malkas.

Apie pėsčiomis atėjusį malkaskaldį – puikų darbininką iš Lietuvos - Foma jau buvo papasakojęs rūmų virėjai. Ši papasakojo grįžusiai iš atostogų poniai, o ponia – savo vyrui, Senato pirmininkui.

Išgirdęs apie keistuolį, pėsčiomis atkeliavusį iš Lietuvos, senatorius susidomėjo, ir Justinas buvo pakviestas pasikalbėti. Išklausęs pasakojimą apie bylos eigą ir peržiūrėjęs visus dokumentus senatorius pasakė, kad kunigaikštis I. Oginskis laimėjo bylą remdamasis klaidingai patvirtintais savo žemių nuosavybės planais ir dokumentais. Kol nebus įrodytas kunigaikščio nuosavybės dokumentų klaidingumas, jokios bylos niekur Justinas nelaimėsiąs. Ir patarė, kur ir į ką kreiptis.

Ėjo ir antrą, ir trečią kartą

Po trijų su puse mėnesio Justinas grįžo turėdamas viltį, kad laimės bylą, ir visa šeima galės sugrįžti į tėviškę. Jis parašė prašymą-skundą gubernijos valstiečių žeme/// aprūpinimo reikalais valdybai. „Nepatariu jums pradėti bylinėtis su kunigaikščiu, tokiu atsakingu asmeniu. Matyt, kunigaikščio dokumentų pagrindas buvo tvirtas“, - jam pasakė, bet skundą priėmė. Laikas bėgo, bet Justinas negavo jokios žinios. Byla buvo vilkinama. Tad jis dar kartą iškeliavo pėsčias į Peterburgo/// valstiečių žemės aprūpinimo reikalais vyriausiąjį komitetą. Kelias jau buvo pralaužtas ir eiti buvo drąsiau.

Kiemsargis Foma Justiną priėmė bičiuliškai. O senatorius parašė rekomendacinį laišką ir pasiuntė Justiną pas ///Valstiečių žemės aprūpinimo reikalais vyriausiojo komiteto pirmininką, kurio tiesioginei žiniai buvo pavesti visi gubernijos žemės komitetai. Per maža tik išpasakoti žodžiu patirtas skriaudas. Žodis – ne raštas. Tad Justinas parašė prašymą Jo Šviesybei kunigaikščiui Konstantinui Nikolajevičiui ir jame išdėstė visą bylos istoriją. Kunigaikštis priėmė prašymą ir pažadėjo nusiųsti į Vilnių: „Klaida, jei tokia pasitvirtins, turi būti atitaisyta.“

Foma supažindimo Justiną su traukinio krosnininku, šis paėmė Justiną vežti be bilieto iki Pskovo, iš ten - į Valką ir į Rygą. Tuomet dar buvo tiesiamas geležinkelis. Visą mėnesį Justinas dar darbavosi prie pylimo. Geležinkelis buvo atidarytas 1889 metais.

Netrukus Justinas gavo kvietimą į Vilniaus gubernijos žemės komisiją. Byla buvo išnagrinėta J. Šerūno naudai. Kunigaikščio Mykolo Oginskio (jau Irenėjaus sūnaus) advokatas negalėjo pateikti jokių įrodymų, kad dokumente ir plane įrašytas Igno Šerūno ūkis vėliau buvo įtrauktas į kunigaikščio Irenėjaus Oginskio žemės nuosavybės dokumentus.

Tačiau senieji teismų sprendimai dar galiojo. Pripažinus kunigaikščio nuosavybės dokumentą neteisėtu, reikėjo atšaukti ir teismų sprendimus dėl I. Šerūno šeimos pašalinimo iš ūkio. Todėl kreipėsi į kasacinį teismą, čia po poros metų buvo peržiūrėta byla. Senuosius teismų nuosprendžius kasacinis teismas panaikino.

Atrodė, kad kunigaikštis M. Oginskis turi suprasti, jog byla pralaimėta. Justinas nuėjo į Plungės dvarą paprašyti kunigaikščio, kad geruoju leistų jam grįžti į tėviškę. Tačiau kunigaikštis M. Oginskis įsakė išvyti Justiną iš dvaro. Tad beliko vėl pradėti bylą dėl nuomininko iškeldinimo iš Šerūno ūkio. Byla užsitęsė nuo taikos teisėjo iki kasacinio teismo. Teisėjai bijojo patekti į kunigaikščio M. Oginskio nemalonę. Juk varnas varnui akies nekerta. Po dvejų metų byla pradingo, niekas negalėjo jos surasti. Teko bylą pradėti iš naujo, ji buvo vis atidedama, nes kunigaikštis M. Oginskis tai buvo išvykęs, tai nesveikas, tai advokatas sirgo.

Po visų bylos nagrinėjimo atidėliojimų Justinas vėl iškeliavo į Peterburgą. Galėjo skundą siųsti paštu, bet tai buvo nepatikima – skundas galėjo kur nors užstrigti, galėjo nepatekti į Senato pirmininko rankas.

Senato pirmininkas vėl priėmė Justiną. Jis pareikalavo iš gubernijos teismo žinių, kas buvo padaryta J. Šerūno byloje Taikos teisme ir kodėl byla taip vilkinama.

Tik po šio skundo byla teisme pradėjo judėti. J. Šerūnas laimėjo Taikos teisme. Kunigaikštis kreipėsi į apeliacinį, į gubernijos ir kasacinį teismus, bet visuose M. Oginskis pralaimėjo... Ir tik XIX amžiaus pabaigoje teismo nuosprendis iškraustyti kunigaikščio M. Oginskio nuomininką iš Šerūno ūkio atsidūrė teismo antstolio rankose. Dalyvaujant visam Jerubaičių kaimui nuomininkas buvo iškeldintas iš Šerūno ūkio.

Žemė maitintoja

Plungiškiai su didele pagarba atsiliepdavo apie J. Šerūną. Kaipgi tai galėjo įvykti, kad bemokslis (tik trimetę mokyklą baigęs) tamsuolis kaimo bernelis rusų teisme įrodė savo teisę ir nugalėjo kunigaikštį M. Oginskį. Tai kaip stebuklas. O kova juk buvo nelygi ir atrodė beviltiška.

Daug vargo dėl duonos kąsnio patyrę, nesukūrę savo šeimų (tik vienas brolis buvo vedęs), palaidoję tėvus, po 30 metų bylinėjimosi I. Šerūno įpėdiniai grįžo į nuomininkų nualintą savo tėviškę.

Žemaičiams žemė – vertybė. Juk be žemės maitintojos, be prigimtinių papročių ir be kalbos nebelieka tautos. Žemaičiai per visus šimtmečius gynė savo žemę ir išlaikė kalbą bei papročius. Toks buvo ir J. Šerūnas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"