TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Vienos paros kronika

2011 01 12 0:00

Šį straipsnį parašiau kolegos Algirdo Gineičio, dirbusio "Mūsų žodžio" redakcijoje, prašymu prieš 20 metų, gal mėnesiui praėjus po Kruvinojo sekmadienio. Tačiau jis nebuvo išspausdintas, nes man kolega grąžino su prierašu: "Išlaikytas kaip senas vynas. Tik reikia perkošti!"

Ir jo būta teisaus, nes rašiau gan atsainiai ir paskubomis. Dabar jūsų dėmesiui pateikiu "perkoštą" straipsnį apie 1991-ųjų sausio 13-ąją.

- Kaip manai, mus šiąnakt puls? - paklausė manęs Krašto apsaugos savanoris, šiaulietis Algis Ulčinas, kai ruošiausi važiuoti namo pailsėti, nes buvau labai pavargęs.

- Manau, kad ne. Tačiau visko gali būti. Jei puls, tai pirmiausia pasistengs užimti televiziją, o po to jau laukite svečių.

Paspaudęs dailiai nuaugusiam uniformuotam žemiečiui ranką, išskubėjau namo, į Justiniškes. Ir nesitikėjau, kad po trijų valandų vėl jį pamatysiu...

Antrą valandą nakties mane pažadino žmona. Viską supratau. Esu Japonijos telegramų agentūros "Kydo Cusin" bendradarbis, todėl skambinu į Maskvą, kur įsikūręs vienas agentūros skyrių. Ten jau žino apie sovietų kariškių akciją ir prašo išsamesnės informacijos. Skambinu buvusiam Sąjūdžio Vilniaus miesto koordinacinio centro nariui Juozui Šatui, nes jo buto langai žiūri tiesiai į parlamento rūmus. Man atsakoma, kad jie dar neužimti. Sėdu į savo zaporožietį, pakeliui paimu nepažįstamą vaikiną ir žmonos pusseserę Elvyrą Lapinskienę, kurios vyras Romas sugipsuota koja jau ne vieną parą talkina rūmų apsaugai. Nuo tilto prie Pedagoginio instituto matėsi, kad kelias, vedantis į Aukščiausiosios Tarybos rūmus, sausakimšas mašinų. Kai parodžiau žurnalisto pažymėjimą ir akreditacijos kortelę, milicininkas praleido. Mano bendrakeleiviai liko aikštėje, o aš nuskubėjau prie rūmų paradinio įėjimo, kur per visą akreditacijos laikotarpį, t. y. nuo kovo 11 dienos, pirmą kartą budinčiųjų buvau užregistruotas specialiame žurnale. Vestibiulyje tamsu. Tik nuo Gedimino prospekto sklindanti šviesa leido matyti žmonių siluetus. Mat langai buvo užbarikaduoti stalais, krėslais. Pagalbiniais laiptais, kurių metalinės atramų dalys buvo išplėštos, pakilau į antrą aukštą, kur buvo posėdžių salė. Pakeliui stvėriau besimėtantį strypą manydamas: to gal prireiks?.. Tačiau pakilnojęs jį supratau, kad įvykus susidūrimui net nesugebėčiau užsimoti... Jau iki to būčiau panašus į kruviną rėtį. Ir gimė aforizmas: "Tikras vyras yra tas, kuris laiko apsikabinęs šautuvą arba moterį."

Posėdžių salėje radau deputatus, žurnalistus. Vieni nusimetę paltus ir pasidėję dujokaukes buvo įsitaisę kėdėse, stebėdami, kaip aktyvesnieji susispietę dalijasi naujienomis. Jau buvo žinoma, kad yra žuvusiųjų.

Kadangi magėjo daugiau žinoti, apytamsiais laiptais (liftai išjungti) pakilau į ketvirtą aukštą, kur buvo įsikūręs Aukščiausiosios Tarybos informacinis centras. Ten sutikau JAV nacionalinio radijo korespondentę Aną Kuper. Jos akyse ašaros. Teiravosi, ar nemačiau jos vyro - "New York Times" korespondento Bilo Kelerio. Ji sakė, kad Bilas ten, kur šaudo. Raminau, bet mano žodžiai nepadėjo. Beje, šeima buvo tarp penkių užsienio žurnalistų, dalyvavusių 1987 metais mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Vėliau jie daug kartų buvojo mūsų sostinėje. Juokaudavo, kad Vilnių pažįsta kaip savo penkis pirštus. Vėl grįžau į salę. Mačiau Bilą su bloknotu ir rašikliu rankose klausinėjantį ką tik iš televizijos atvykusį inžinierių Eduardą Potašinską. Širdyje pasidarė ramiau. Salėje pasirodęs "Respublikos" vyriausiasis redaktorius Vitas Tomkus prašė tų, kurie daugiau informuoti, žinių, kad su kitų laikraščių redakcijomis išleistų specialų leidinį ir padalytų jį žmonėms nemokamai. Iš salės išėjau, kai tarp E.Potašinsko ir deputato Jurgio Jurgelio kilo konfliktas dėl įvykių interpretacijos.

Nutariau informacijos "pažvejoti" aikštėje. Pasikalbėjęs su vienu kitu žmogumi užsukau pas Šatus. Svetingų šeimininkų bute radau būrį žmonių. Jaunimas klausėsi užsienio radijo, vyresnieji gurkšnodami kavą dalijosi įspūdžiais. Paskambinau į agentūrą ir glaustai informavęs, kas nūnai vyksta Vilniuje, telefono ragelį perdaviau gydytojui Jonui Lauraičiui, kuris smulkiau mano kolegai papasakojo, kas vyko prie televizijos bokšto. Ten jis teikė sužeistiesiems medicininę pagalbą. J.Lauraičiui baigus pasakoti, paskambinau Arvydui Juozaičiui ir paklausiau, ar nesiruošia atvykti į Aukščiausiąją Tarybą. Mano klausime buvo daugiau teigimo, kad jis šią sunkią valandą privalo būti čia. "Manęs neįleis", - po pauzės pasigirdo atsakymas. "Įleis", - užtikrinau jį.

Susitarėme po pusvalandžio susitikti čia. Arvydui atvykus, išėjome į parlamentą. Posėdžių salėje, kur jau buvo per 80 deputatų, su Arvydu išsiskyrėme. Daug kas pasigedo profesorės Kazimieros Prunskienės, kurios nebuvo ir namuose. Kažkas iš deputatų pasakė, kad ji gali būti Labanore pas mamą. Pasigesta ir premjero Alberto Šimėno. Pasigirdo balsų, kad jis gali būti pagrobtas desantininkų. Be šios versijos, karštai buvo aptarinėjamos ir kitos... Tik Romualdas Ozolas buvo ramus salės kampe besišnekučiuodamas su keliais žurnalistais. Prisiartinau prie jų. Jie kalbėjo apie galimą rūmų šturmą. R.Ozolas iš dešinės kelnių kišenės ištraukė dailų pistoletą ir pilną apkabą šovinių. Leido suprasti, kad ginsis iki paskutinio. Kita grupelė kolegų klausėsi deputato Vytauto Kvietkausko pasakojimo apie susitikimus Baikonūre su generolu Algimantu Naudžiūnu ir stebėjosi, kad toks žmogus susidėjo su perversmininkais. Klausiamas, ar tikrai desantininkai prisiriję narkotikų, jis atsakė abejojantis šia versija. Jo nuomone, žmogaus, einančio žudyti kitą žmogų, žvilgsnis yra drumzlinai bukas: "Pažiūrėkite į linksmo ir liūdinčio žmogaus akis. Ir jūs pamatysite skirtumą."

Dar neprasidėjus plenariniam posėdžiui deputatė Rūta Gajauskaitė, baimindamasi, kad šturmuojant rūmus žus nemažai jaunuolių iš krašto apsaugos, pasiūlė visiems palikti parlamentą, kaip kadaise taktiniais sumetimais padarė Kutuzovas, be kovos atidavęs Napoleonui Maskvą, ir posėdį surengti kitur. Tačiau šiam pasiūlymui nebuvo pritarta.

Apie 4 valandą ryto, gavus žinią iš rūmų gynybos štabo, vadovaujamo Jono Gečo, kad karinė technika (kariškių žargonu - "karobki") grįžta į Šiaurės mietelį, prasidėjo plenarinis posėdis. Pirmininkavo deputatas Aurimas Taurantas. Jis siūlė svarstyti Nepaprastosios padėties įstatymą. Buvo patvirtinta nauja Vyriausybė, kuriai vadovauti ėmėsi Gediminas Vagnorius.

Aušo. Iš Aukščiausiosios Tarybos sekretoriaus Liudviko Sabučio kabineto priimamojo perdaviau žinias agentūrai. Čia įsikūrė ir deputatas, žurnalistas Benas Rupeika. Jis nuolat teikė informaciją Kauno radijui. Laikomos pamaldos už žuvusiuosius. Į oro uostą išvyko grupė deputatų pasitikti Rusijos Federacijos tarybos atstovų oficialios delegacijos.

Dieną iš įvairių krašto vietų į parlamentą plaukė nerimastingos žinios, o nuo Pedagoginio instituto pro Aukščiausiosios Tarybos rūmus retsykiais pravažiuodavo karinė technika - "karobki". Taip buvo bandoma įbauginti žmones. Tačiau šie iš netoliese esančios statybvietės nešė armatūros grotas, kuriomis dangstė langus, aptvėrė paradinį įėjimą.

Apie vidurdienį Maskvos delegacija išvyko į Šiaurės miestelį. Prieš tai jiems buvo parodyti įvykių prie Lietuvos radijo ir televizijos bei televizijos bokšto vaizdai, kad jie turėtų svarių argumentų kalbėdamiesi su kariškiais. Tuo metu rūmų vestibiulyje išsirikiavo uniformuoti jaunuoliai, kurie, kartodami KAD generalinio direktoriaus Audriaus Butkevičiaus ištartus žodžius, prisiekė Tėvynei. Priesaiką priėmė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Šią ypatingą ceremoniją stebėjo deputatai, žurnalistai, jie fotografavo ir filmavo. Mano akyse kaupėsi ašaros. Dieve mano, kuo jie ginsis? Daugelio ginklas - metaliniai laiptų strypai, buteliai su benzinu. O kuo gintis mano kolegoms? Rašikliu, fotoaparatu arba kino kamera?

Kai prieš vidurnaktį perdaviau informaciją į Maskvą, mano kolegos japonai paprašė pasisaugoti, kariškiams užpuolus. Tada pamaniau: būtų architektai broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai žinoję, kad rūmai ateityje bus Lietuvos nepriklausomybės bastionas, jie nebūtų projektavę pastato-akvariumo.

***

Namo grįžau po trijų parų. Tiesa, dar turėjau "problemą" - neberadau savo zaporožiečio, kuris, pasak liudininkų, trukdė iš regionų atvykusiems autobusams. Mano automobiliukas buvo nuneštas į pievą...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"