TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Vilniaus preferansas: lošimas be laimėtojų

2013 04 26 6:00
J.Pilsudskis apie 1918 m.  wikimedia.org nuotrauka

1919 metų balandžio pabaigos įvykiai galutinai nulėmė Lietuvos ir Lenkijos santykius visam tarpukario laikotarpiui. Tai liudija ir dokumentai iš praėjusią savaitę Užsienio reikalų ministerijoje pristatyto rinkinio. 

1919 metų balandį Vilniuje ir aplink jį klostėsi dramatiški įvykiai, iš esmės nulėmę visus tarpukario Lietuvos ir Lenkijos santykių aspektus. Balandžio 20 dieną, diplomatui Jurgiui Šauliui Varšuvoje derantis dėl Lietuvos pripažinimo, Lenkijos kariuomenė staigiu ir netikėtu manevru užėmė Lietuvos sostinę. Ir nors po poros dienų Lenkijos vadovas Juzefas Pilsudskis paskelbė atsišaukimą, kuriame žadėjo, kad Vilniaus klausimą spręs tik patys, pasak jo, "buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiai", šiais pažadais netruko nusivilti tiek Vilniaus lietuviai, tiek Kaune esanti Lietuvos valdžia. Durys dialogui dėl Lietuvos sostinės galutinai užsitrenkė 1920-ųjų rudenį, po Lenkijos generolo Lucijano Želigowskio "maišto", galutinės Vilniaus okupacijos, vadinamosios "Vidurio Lietuvos" valstybės įkūrimo ir vėlesnio jos prijungimo prie Lenkijos. Taip tarpukario Lietuva galutinai prarado savo sostinę, kurią atsiėmė tik 1939-aisiais, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Deja, tai buvo Pyro pergalė: Lenkiją užpuolusių sovietų "dovana" pasirodė esanti tik masalas pelėkautuose. Tuomet už Vilnių Lietuvai teko sumokėti savo pačios nepriklausomybe.

Kodėl kuriantis nepriklausomoms Lietuvos ir Lenkijos valstybėms Vilniaus klausimas tapo didžiausia kliūtimi šių šalių santykiams? Nejaugi ginčas dėl Lietuvos sostinės galėjo būti sprendžiamas tik ginkluota jėga ar trečiųjų šalių įsikišimu? Ar buvo alternatyva Vilniaus praradimui? Jei taip, kokią kainą už jį turėjo sumokėti Lietuva, o kokią - Lenkija?

Norėdami bent kiek priartėti prie atsakymų į šiuos klausimus, turėtume pažvelgti į 1918-1920 metų Vilniaus istorijos ne tik lietuvių, bet ir lenkų bei Antantės valstybių akimis.

Generolas L.Želigowskis (priekyje) Lenkijos kariuomenei įžengus į Vilnių. 1919 m. balandžio 20 d. / Narodowe archiwum cyfrowe nuotrauka

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Vilniaus lošime dalyvavo tik šie trys žaidėjai. Tačiau turint galvoje, kad Lenkijoje Vilniaus ir visos Lietuvos atžvilgiu egzistavo dvi priešingos koncepcijos, o Antantėje vis labiau ryškėjo prieštaravimai tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, be to, savų interesų čia turėjo ir bolševikinė Rusija, ir Vokietija, turėsime prieiti prie išvados, kad Vilniaus antklodė buvo tampoma ne į tris, o mažiausiai į septynias puses.

Didelę šių užkulisinių žaidimų dalį gerai atskleidžia praėjusią savaitę Užsienio reikalų ministerijoje pristatytas dokumentų rinkinys "Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis-1920 m. spalis)", kuriame greta lietuviškųjų pateikiami ir lenkiškieji šaltiniai. Iš jų galima susidarysi įspūdį, kaip Vilniaus problema susipynė į tokį neišrišamą mazgą.

Federacija ar aneksija?

Tiek tarpukario Lietuvoje ar Lenkijoje, tiek ir dabar ginčo dėl Vilniaus esmė neretai labai supaprastinama: Vilnius turėjęs priklausyti Lietuvai, kaip senosios LDK sostinė (beje, turėjusi mažai ką bendro su 1918-aisiais atkurta Lietuvos tautine valstybe). Britų istorikas Arnoldas Toynbee 1920-1923 metų tarptautinės politikos apžvalgoje teisingai pastebi, kad Lietuvos pretenzijos į sostinę, remiantis jos gyventojų tautine sudėtimi, apskritai neturėjo pagrindo, nes, remiantis 1897 metų Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, mieste gyveno vos 2 proc. lietuvių. Taigi, Lenkijos pretenzijos į Vilnių buvo grįstos tuo, jog tiek sostinėje, tiek jos krašte lenkų buvo daugiau nei lietuvių, o jei ir kur nebuvo, lenkai ten bent jau valdė didžiąją dalį žemės.

Tačiau etninė gyventojų sudėtis nėra toks stiprus argumentas, kaip teisiniai problemos aspektai. Lenkai čia rėmėsi Ambasadorių konferencijos sprendimu, kad Lenkijos sienos, nenustatytos Versalio taikos sutartimi, bus nustatytos vėliau. Lietuva, beje, turėjo kur kas rimtesnį teisinį kozirių - tuo metu, kai sostinė buvo perduota Lietuvai, ją faktiškai kontroliavo bolševikinė Rusija, kurios vyriausybės tuo metu de jure nepripažino nė viena didžioji valstybė.

O dabar prisiminkime, kad debatai dėl Vilniaus, Lenkijos ar Lietuvos ateitis tiek Varšuvoje, tiek Vilniuje prasidėjo dar gerokai prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Pridurkime dar ir tai, kad skirtingi Lenkijos politikai laikėsi diametraliai priešingų dviejų šalių ateities koncepcijų.

Šiuos du požiūrius skyrė ne tik būsima Lietuvos vieta Europoje, bet ir Lenkijos santykiai su Rusija. Dešinieji tautiniai demokratai (endekai), kuriems atstovavo būsimas Lenkijos užsienio reikalų ministras Romanas Dmowskis, numatė be jokių sąlygų prijungti prie Lenkijos visas teritorijas, kuriose lenkai sudarė aiškią daugumą. Taigi, Vilniaus klausimas endekams buvo visiškai aiškus, o likusiai Lietuvos daliai jie geriausiu atveju numatė autonomiją. Gviešdamiesi Vakarų Baltarusijos, dalies Ukrainos ir Latvijos Latgalos, inkorporacinės politikos šalininkai tikėjosi atitinkamų susitarimų su Rusija.

Lietuvos kariuomenės 5-ojo pėstininkų pulko kariai Vievio miškuose kovų su lenkais metu. 1920-ųjų ruduo. / LCVA nuotrauka

Tačiau Rytų kaimyne kliovėsi toli gražu ne visi. Ypač jai priešiški buvo Lenkijos socialistai, puoselėję visai kitokią idėją. Jie tikėjosi atkurti kažką panašaus į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, tačiau tariantis ne su Maskva, o su Lietuva, Baltarusija ir Ukraina. Su vadinamaisiais federalistais buvo siejamas ir vienas žymiausių Lenkijos politikų J.Pilsudskis.

Tačiau vargu ar toks požiūris į šį išskirtinį veikėją visiškai atitinka tikrovę. Kaip vėliau įsitikinsime, aiškios koncepcijos J.Pilsudskis neturėjo ir nenorėjo turėti, nes buvo nusiteikęs veikti pagal aplinkybes ir remtis įvykusiais faktais. Tiesa, kilęs iš Lietuvos bajorų šeimos politikas jautė daug sentimentų savo gimtinei, tačiau niekuomet negalėjo sutikti su tuo, kad Lietuva, o juo labiau Vilnius būtų atskirtas nuo Lenkijos.

Lietuvos ir Lenkijos unijos J.Pilsudskiui buvo maža. Jis svajojo apie Rytų imperiją "nuo jūros iki jūros", į kurios sudėtį įeitų Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos žemės. J.Pilsudskis tikėjosi, kad šis galingas blokas taps traukos centru ir Latvijai, Estijai, galbūt net Suomijai ir Rumunijai. Toks Lenkijos dominuojamas darinys į vieną visumą turėjo jungtis savanoriškai. Vėliau pamatysime, ko buvo vertas šis savanoriškumas.

Dangstėsi bolševizmo grėsme

Šioje vietoje negalime nepaminėti ir dar vieno federalistų stovyklos nario - Mykolo Romerio, karšto J.Pilsudskio šalininko, vėliau tapusio griežtu jo kritiku.

"Mane pakerėjo Pilsudskio projektas... Mane pakylėjo, ko gero, netgi ne tiek pats projektas, kurio grožis ir išmintis atitinka mano svajones, kiek pats Pilsudskio genijus", - 1919 metų gegužės 30 dieną dienoraštyje prisimins M.Romeris.

Ko buvo vertas J.Pilsudskio propaguotas savanoriškumas, netruko paaiškėti - kas nesijungs į Rytų imperiją, bus prijungtas karine jėga. Tereikia užimti Kijevą, Minską ir, žinoma, Vilnių. Planas buvo pradėtas įgyvendinti vos Lenkijai atgavus nepriklausomybę. Štai tik kelios frazės iš 1918 metų gruodžio 12 dieną įvykusio Lenkijos vyriausybės posėdžio protokolo: "P. Ministro Pirmininko manymu, pasitelkus ginkluotąsias pajėgas Lietuvoje reikėtų sukurti "įvykusio fakto" situaciją, o iš ten gyvenančių lenkų sudaryti būrius, kurie galėtų priešintis bolševikams." Posėdyje nutarta skirti 20 mln. markių Rytų žemių gynimo komitetui, o premjeras įgaliojamas "susitarti su Karo ministerija dėl paskyrimo vado karinių dalinių, kurie turi būti pasiųsti į Lietuvą." Verta pastebėti, kad nors Vyriausybės posėdyje dominavo "savanorišką federaciją" rėmę socialistai, ginkluotam Lietuvos užėmimui niekas neprieštaravo.

Maža to, dėl veiksmų plano socialistai netruko susitarti ir su savo oponentais endekais. Susitarimo tekste, be kita ko, rašoma: "Vokiečiai veikia išvien ne tik su Rusijos bolševikais, bet ir su Lietuvos Taryba, kuriai jau dabar perduoda valdyti Vilnių. Tuo tarpu apginti Baltarusiją nuo bolševikų gali tiktai Lenkija kartu su vietos gyventojais, nepaisant jų tautybės. Bet tam, kad Vokietijos kariuomenės atsitraukimas vyktų visiškai kitaip, negu dabar, taigi taip, kad Vokietija rytines sienas, kur susiduria su bolševikais, laikytų, o vakarines okupuotų teritorijų dalis atidavinėtų Lenkijai, kad valdytų kraštą."

Maršalas J.Pilsudskis ir pirmasis Lenkijos prezidentas, Vasario 16-osios Akto signataro Stanislovo Narutavičiaus brolis Gabrielius Narutavičius. / wikimedia.org nuotrauka

Kaip matome, planuojamus karo veiksmus Lenkijos politikai teisino iš Rytų gresiančiu bolševizmo pavojumi. Tai turėjo atrodyti kaip rimtas pasiteisinimas prieš Antantės valstybes.

Tačiau vokiečiams Varšuvos planai buvo nė motais - jie nė neketino perleisti savo okupuotų žemių Lenkijai. Mėgindami nutiesti koridorių į Vilnių, lenkai mėgino derėtis tiek su Kaune įsikūrusia Vokietijos okupacine valdžia, tiek su Vilniuje reziduojančia Lietuvos vyriausybe. J.Pilsudskio nusivylimui, pasiuntinio Olgierdo Gorkos misija abiejuose miestuose baigėsi nesėkmingai. Varšuvos emisaras mėgino įtikinti lietuvius įsileisti lenkų kariuomenę į Vilnių bendros kovos su bolševikais dingstimi, tačiau šie iškėlė sąlygą - prieš tai Vilnius turi būti pripažintas Lietuvai. Na, o vokiečiai be jokių paaiškinimų atsisakė praleisti lenkus Lietuvos sostinės link, nors patys gruodžio 14 dieną nutarė iš Vilniaus evakuotis.

Vokiečiams traukiantis, padėties kontrolę mėgino perimti ginkluoti vietos lenkai. Jų veiksmai pirmiausia buvo nukreipti prieš sostinėje mėginančius įsitvirtinti bolševikus. Lenkijos užsienio reikalų ministerijos spaudos biuro telegramoje pasiuntiniui Berne Augustui Zaleskiui rašoma: "Sausio 1 d. vokiečiai atsitraukė iš dalies priemiesčio, valdydami tik Pohuliankos (dabar - J.Basanavičiaus g. - aut.) priemiesčius. Lenkai užėmė miestą, nekliudomi Tarybos delegatų. (Čia kalbama apie Vilniaus miesto Darbininkų delegatų tarybą, kuri 1918 m. gruodžio 16 d. pripažino Vinco Kapsuko Laikinąją revoliucinę Lietuvos darbininkų ir valstiečių vyriausybę.- aut.). Sausio 1 d. naktį mėginta šturmu paimti namus, kur posėdžiavo Delegatų taryba, bet šis bandymas nepavyko. Taryba pasidavė tik sausio 2 d. po pietų. Sovdepo patalpose buvo rasti 5 bolševikų vadovų lavonai. Nežinoma, ar jie nusižudė, ar buvo savo bendrų nužudyti."

Telegramoje taip pat pranešama apie lenkų kautynes su vokiečių husarais šių kontroliuojamoje miesto dalyje ir apie tai, kad lenkai priešinosi nuo Nemenčinės Antakalnio gatve slenkantiems raudonarmiečiams, tačiau, pasibaigus amunicijai, spalio 5-ąją turėjo patraukti link Lentvario.

Lemtingas balandis

Lygiai po mėnesio vokiečiai, nenorėdami būti apkaltinti bendradarbiavimu su bolševikais, vis dėlto praleido lenkų kariuomenę į Rytus. Lenkijos pajėgos pajudėjo Gardino link, pakeliui šluodamos raudonųjų valdžią, tačiau svarbiausias J.Pilsudskio tikslas buvo Vilnius.

Protesto demonstracija Kauno laisvės alėjoje, Lenkijos kariuomenei užėmus Seinus.n/ LCVA nuotrauka

Dar po mėnesio žygį į sostinę ėmė planuoti ir Lietuvos Vyriausybė. Atrodytų, kad tiek Lietuva ir Lenkija turi vieną bendrą tikslą - išstumti lauk bolševikus. Lietuviai aiškiai leidžia suprasti, kad yra pasirengę kovoti petys petin su lenkais, tačiau tik su sąlyga, jog Vilnius bus pripažintas Lietuvai. Siekdama apsidrausti nuo galimų netikėtumų, Lietuvos delegacija Paryžiaus taikos konferencijoje balandžio 5 dieną pranešė Prancūzijos ministrui pirmininkui Georges'ui Clemenscau, kad lenkų įsiveržimas į Lietuvos teritoriją bus laikomas agresija. Jie nė nenumano, kad išvakarėse J.Pilsudskis savo patikėtiniui Paryžiuje Leonui Wasilewskiui išsiuntė laišką, kuriuo faktiškai skelbiama lenkų ofenzyva į Vilnių. "Iki šiol iš Paryžiaus negavau jokios telegramos, kuri mane sulaikytų nuo Jums žinomų mano sprendimų, todėl, kai Jūs gausite mano laišką, operacijos jau bus pradėtos. Jos dabar tokioje stadijoje, kad, kol tikslas bus pasiektas, turi būti laikomos visiškoje paslaptyje", - rašo J.Pilsudskis.

Kaip jau užsiminėme pradžioje, Lietuvos Vyriausybė, nenumanydama, kad J.Pilsudskis jau apsisprendė dėl Vilniaus puolimo, kovo 14 dieną nusiuntė į Varšuvą Jurgį Šaulį. Diplomato laukė sudėtinga ir įvairialypė misija - tartis su Lenkija dėl Lietuvos pripažinimo, diplomatinių ir ekonominių santykių užmezgimo ir bendros kovos prieš bolševikus. Taigi, lietuviai buvo pasirengę derėtis. O lenkai? Pažiūrėkime, ko prieš derybas ėmėsi J.Pilsudskis.

Dar kovo pradžioje jis per specialų kurjerį siunčia laišką tuo metu Lomžoje buvusiam M.Romeriui, kviesdamas skubiai pasikalbėti. "Žino ten, Varšuvoje, ir prisimena retkarčiais apie tai, kad esu tas bene vienintelis Lietuvos lenkų žmogus, kurio populiarumas ir autoritetas Lietuvoje, ir visų pirma tarp lietuvių ir visos krašto demokratijos turimas pasitikėjimas kvalifikuoja suvaidinti tarpininko vaidmenį sunkių ir komplikuotų užduočių misijose dėstant bet kokius susitarimus", - kovo 7-ąją į dienoraštį įrašo M.Romeris.

Susitikimas su J.Pilsudskiu pakirto M.Romerio tikėjimą savo mokytoju ir sužlugdė jo viltis, kad dviem valstybėms pavyks surasti bendrą kelią. Tapo visiškai aišku, kad lenkams reikia ne atkurti buvusią LDK, o paprasčiausiai prisijungti Lietuvą prie Lenkijos. Lietuviai nori išlaikyti tautinę valstybę etninėje teritorijoje. Tokiomis aplinkybėmis svajoti apie dviejų tautų brolybę sunku. Tuo tarpu J.Pilsudskis ir jo aplinka planuoja sukurti Vilniuje Lietuvos vyriausybę, kuri nesipriešintų aneksiniams Varšuvos planams. Tokioje vyriausybėje turėtų būti ir vienas kitas lietuvis. M.Romeris prašomas surasti tokį kandidatą Kaune.

Kalbinti lietuvius į Vilniaus vyriausybę M.Romeris atsisakė, tačiau į Kauną vis dėlto išvyko. Nors ir žinodamas, kad lenkai rengiasi pradėti karinį žygį į Vilnių, jis vis dar tikėjosi, jog J.Pilsudskis nenaudos okupacinių metodų, savo dienoraštyje tvirtindamas, jog Lenkijos vadovas "privalo iš lenko užkariautojo virsti į laisvės riterį ir Lietuvos valstybingumą".

"Kad taip būtų! Kad Pilsudskio veiksmo ir dvasios logika atverstų jį tikrajai ir gimtajai Tėvynei - Lietuvai!" - skaitome dienoraščio puslapiuose.

Balandžio 4-ąją atvykęs į Kauną, M.Romeris su J.Pilsudskio planu supažindino įtakingus kairiuosius politikus Steponą Kairį ir Joną Vileišį. Lietuviams buvo paaiškinta, kad norint sustabdyti galimą aneksiją, kurią gali paremti bolševikų užguiti Vilniaus krašto gyventojai, būtina sudaryti vyriausybę Vilniuje tą pačią akimirką, kai į miestą įžengs J.Pilsudskio daliniai. Tuomet tarp Lenkijos ir Lietuvos susidarytų lygiavertė sąjunga. Žinoma, jei Vilniaus vyriausybė formaliai atsiribotų nuo Lietuvos Tarybos.

Kitą rytą J.Vileišis pareiškė, kad lietuviai nepritaria J.Pilsudskio planui, ir dar nusistebėjo, jog Lietuvoje gerbiamas M.Romeris apskritai leidžiasi įveliamas į tokias užkulisines intrigas. Pats M.Romeris buvo įsitikinęs, kad J.Vileišis taip ir nesuprato jam siųstos žinios. Savo dienoraštyje jis cituoja Lietuvos politiko žodžius: "Jeigu Lietuvos lenkai ir Lenkija nenori gerbti ikišiolinio lietuvių valstybinio darbo, jeigu siūlo šiandien dar kažkokią sanklodą, perbraukdami visą Lietuvos valstybingumo kūrinį bei nori jį pastatyti į tabula rasa lygmenį, o jeigu dar planuoja užimti Vilnių ir tuo užėmimu sudaryti militarinės prievartos židinį, kad lietuviams tuo spaudimu galėtų diktuoti kažkokios sanklodos sąlygas, nesiskaitydami su lietuvių Lietuvos valstybingumui įvykdytais faktais, jeigu ir toliau nori Lietuvą laikyti kaip savo palivarką, tai tokia arogancija atves lietuvius prie kraštutinumo, ir jie imsis visų priemonių, kad su lenkų klausimu visiems laikams būtų baigta, ir Lenkijos atžvilgiu, kuri taip lietuvius traktuoja, užimtų tiesiog nesutaikomai priešiškas pozicijas."

Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas M.Romeris, iš J.Pilsudskio šalininko tapęs jo politikos kritiku. / wikimedia.org nuotrauka

Šiuos žodžius M.Romeris į dienoraštį įrašė balandžio 21-ąją, kitą dieną po to, kai Lenkijos daliniai užėmė Lietuvos sostinę. Balandžio 22 dieną J.Pilsudskis paskelbė kreipimąsi į buvusios LDK gyventojus, kuriame, be kita ko, sakoma: "Lenkijos kariuomenė, kurią atvedžiau, kad nuverstų smurto ir prievartos valdžią, nuverstų gyventojų nepalaikomą krašto vyriausybę - ši kariuomenė Jums visiems atneš laisvę. Noriu suteikti Jums galimybę išspręsti tautinius ir tikybinius vidaus reikalus taip, kaip patys norėsite, be jokios prievartos ar spaudimo iš Lenkijos. Todėl nors Jūsų žemėje dar gaudžia patrankos ir liejasi kraujas, įvedu ne karinę, o civilinę valdžią, į kurią kviesiu vietos žmones, tos žemės sūnus."

Permainingas lošimas

Kreipimasis Vilniaus lietuviams suteikė vilčių, jog su lenkais pavyks susitarti. Tą pačią dieną mieste įvyko vilniečių lietuvių sueiga, išrinkusi Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą.

Tačiau iliuzijos netruko išsisklaidyti. Vilnių J.Pilsudskis traktavo kaip mainų objektą, priversiantį lietuvius sutikti su glaudžia dviejų šalių sąjunga. To jis nė neketino slėpti. Gegužės 2 dieną prancūzų laikraštyje "Journal des debats" paskelbtame interviu į žurnalisto klausimą, ar tiesa, kad sudarius uniją Lenkija paliktų Lietuvai lenkiškas teritorijas kartu su Vilniumi, J.Pilsudskis atsakė: "Be jokios abejonės. Vilnius yra visiškai atskiras klausimas. Vilniaus reikalauja visi. Taigi, gali mus sukiršinti, jeigu bus vykdoma vienokia politika, bet gali ir visus sutaikyti, jeigu bus vykdoma kitokia. Siūlau sutvarkyti taip, kad Vilnius taptų jungtimi, o ne ginčo objektu."

Tai buvo aklavietė. Suprasdamas, kad lietuviai neketina atsisakyti savarankiškumo mainais į Vilnių, J.Pilsudskis puolė į neviltį - Lietuvos užsispyrimas trukdė jam galutinai įgyvendinti savo viziją. Taigi, J.Pilsudskis nusiuntė į Kauną savo patikėtinį L.Wasilewskį, pasiūliusį rengti bendrus rinkimus į Seimą, kuris, susirinkęs Vilniuje, apsispręstų dėl Lietuvos santvarkos ir jos santykio su Lenkija. Tačiau ir šį planą lietuviai atmetė.

1920 metų pavasarį J.Pilsudskiui atsirado kitų rūpesčių, iš kurių svarbiausias buvo santykiai su Sovietų Rusija. Visi ženklai rodė, kad taikos su bolševikais nebus, todėl teks kliautis ginklo jėga. Balandžio pabaigoje Lenkija pradėjo didelį puolimą prieš bolševikus Ukrainoje. Netrukus kovos veiksmai persikėlė į lietuvių ir lenkų ginčijamas teritorijas. Dabar jau bolševikai, gundydami galimybe atsiimti Vilnių, siūlė lietuviams bendrą frontą prieš lenkus.

Liepą lenkų padėtis fronte buvo tiek prasta, kad Varšuvai teko prašytis Antantės diplomatinės ir karinės paramos. Mainais Lenkija turėjo ne tik pripažinti Lietuvą, bet ir nedelsiant užleisti jai Vilnių, tolimesnį sprendimą dėl jo priklausomybės palikdama tarptautinei konferencijai.

Lenkijos kariuomenės generolas L.Želigowskis. XX a. 3-asis dešimtmetis. Fotografas Janas Bulhakas. / LCVA nuotrauka

Tą pačią liepos 12-ąją, kai Lietuva ir Sovietų Rusija pasirašė taikos sutartį, Lietuvos Vyriausybė nutarė perimti lenkų paliekamą teritoriją. Po trijų dienų Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, kuriame tuo metu jau šeimininkavo bolševikai. Šie sostinėje buvo pradėję įvesti savo tvarką, tačiau po Lietuvos ultimatumo rupgjūčio 26-ąją Raudonoji armija iš Vilniaus pasitraukė. Tą pačią dieną vyriausybė paskelbė, kad valdžią Vilniaus mieste ir jo krašte perima Lietuva.

Deja, savo sostinę Lietuvos valstybė valdė vos 44 dienas. Likus vos porai dienų iki spalio 7-osios, kuomet Lenkija pasirašė Suvalkų sutartį, kuria galutinai pripažino Vilnių Lietuvai, J.Pilsudskis ir jo aplinka jau buvo paruošusi generolo L.Želigowskio "maišto" planą. Spalio 9-ąją "sukilėlio" vadovaujami daliniai užėmė Lietuvos sostinę. Vilnius ir jo kraštas buvo paskelbtas vadinamąja "Vidurio Lietuvos" valstybe, kuri 1922-aisiais tapo viena iš Lenkijos vaivadijų.

Tačiau tai - jau kito pasakojimo tema. O šį norėtųsi užbaigti eilutėmis iš M.Romerio laiško savo buvusiam idėjiniam vadui J.Pilsudskiui, parašyto tais pačiais 1922 metais: "Tu, Pone, kuris buvai didis kurdamas nepriklausomą Lenkiją ir kuris turėjai kuriančio veiksmo auksinį ragą Lenkijoje, lietuviškuose reikaluose esi silpnas ir visuomet nugalėtas. (...) Visose tavo kalbose ir veiksmuose dėl Lietuvos visą laiką charakteringas tas pats faktas, kuris taip ryškiai sutvisko, - pradedi viena, o baigi kita; stojiesi kaip lietuvis, sėdiesi kaip lenkas; rauniesi į skrydį kaip erelis, o eini per žemę kaip nykštukas. Nenugalėsi, Pone, ir Lietuvos reikaluose neįsirašysi į didžiųjų herojų gretas... Reikalas, kurį tveri Vilniuje, nėra nei didis, nei Tavo."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"