TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Vilniaus sugrįžimas: šviesa ir šešėliai

2015 10 09 6:00
Lietuvos kariuomenės šarvuočiai ir jų įgulos Gedimino prospektu važiuoja Arkikatedros link. Vilnius, 1939 m. spalio 28 d. Fotografas M. Trusas. LCVA nuotraukos

1939-ųjų spalio 10 dieną atgavusi Vilnių iš Josifo Stalino rankų, Lietuva įsivėlė į pragaištingą sandėrį, kuris pražudė visą mūsų valstybę. Tačiau ar tuomet buvo kitoks pasirinkimas? O jei ne, kas ir kada galutinai užrišo Vilniaus mazgą, atėmusį iš Lietuvos politikų bet kokią manevro laisvę ir galop nuvedusį šalį tiesiai į Kremliaus glėbį?

Šaltoką ir niūrią 1939-ųjų spalio 12 dienos popietę į prezidentūros sodelį rinkosi džiūgaujanti minia. Žinia apie išvakarėse pasirašytą sutartį su sovietais, kuria išsvajotas Vilnius pagaliau sugrįžo Lietuvai, pasklido greitai, ir euforijai nebuvo ribų.

Atrodytų, kad savaitę tarp Maskvos ir Kauno kursavę Lietuvos derybininkai geležinkelio sotyje turėjo būti pasitikti taip, kaip šiandien pasitinkami auksą parsivežė krepšininkai. Tačiau jokio sutikimo nebuvo: nei užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, nei kiti delegacijos nariai stotyje nepasirodė – jie buvo išlaipinti kitoje stotyje ir į Kauną atvežti automobiliais: vogčiomis, lyg slėpdami kokį negerą darbą. Kaip pokariniuose memuaruose prisimena tuometinis Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Edvardas Turauskas, tokį sprendimą prezidentas Antanas Smetona ir kabineto nariai priėmė norėdami „išvengti sovietams palankių elementų demonstracijos ir entuziazmo dėl sovietinių įgulų įkurdinimo Lietuvoje, norėta taip pat išvengti nusivylusios visuomenės kontrdemonstracijos. Pastaroji galėjo įvykti, nes spaudai pranešus sutarties tekstą ir parašius naujas sienas, nusivylimas visuomenėje dar pagilėjo“.

Vis dėlto bent jau viešai nusivylimo niekas nereiškė: tautininkų valdžios ilgai mokyta „susiklausymo“ tūkstantinė minia džiūgavo klausydama prezidento A. Smetonos padėkų geriausiai Lietuvos draugei – Sovietų Sąjungai.

Pranašiškas incidentas

Be abejo, dauguma žmonių nieko nežino apie derybų peripetijas: nei to, kad J. Stalinas ir jo užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas visą savaitę tiesiog tyčiojosi iš Lietuvos delegacijos, piršdami sovietines įgulas, nei to, kad J. Urbšys su kolegomis svarstė, ar tokiomis sąlygomis apskritai verta atsiimti Vilnių, nei kad supratę, jog įgulų išvengti nepavyks, stengėsi bent jau sumažinti jų skaičių.

Lietuvos karys sargyboje prie Trijų Kryžių paminklo Vilniuje. 1939 m. ruduo. Fotografas Izidorius Girčys.

Niekas nežinojo ir to, ką sugrįžę į Kauną delegacijos nariai išgirdo iš sunkiai sergančio Mykolo Sleževičiaus. „Ponai, ar jūs manote, kad aš esu proto netekęs? Ką jūs čia man kalbate? Kokia gali būti kalba apie Lietuvos nepriklausomybę, kai galingas ir agresyvus kaimynas įvedė į mūsų žemę 25 tūkstančius savo kariuomenės. Nebėra nepriklausomos Lietuvos“, – taip jį aplankiusių Lietuvos diplomatų optimizmą atvėsino buvęs ministrų kabineto vadovas.

Kas jau kas, o M. Sleževičius žinojo, ką kalba. Juk jis dar 1921-ųjų rugsėjį, atsiradus paskutinei galimybei išnarplioti Vilniaus mazgą, sakė, kad būtina skubiai susitarti su Lenkija. Tai daryti verčia Vokietijos ir Sovietų Sąjungos grėsmė, nes „vieni ir kiti žiūri į mažąsias valstybes, kaip į komediją, kurią reikės likviduoti, o kol kas negalima leisti susikalbėti“. Bet prie šios pranašystės grįšime kiek vėliau. O kol kas persikelkime į prezidentūros kiemelį, kur nieko neįtariančiai miniai švenčiant sostinės sugrįžimą ima rodytis pirmieji artėjančios negandos šešėliai.

Džiugią anos popietės nuotaiką kiek pritemdė nedidelis incidentas. Baigiantis mitingui, prie prezidentūros pasirodė gal dvidešimt žmonių, kurių priešakyje žengė visiems pažįstamas kairiųjų veikėjas Justas Paleckis. Sustabdęs už šios grupelės einančius žmones, šis pareiškė, kad tokia Lietuva neturinti teisės atsiimti Vilniaus ir kad dabartinę išnaudotojų valdžią turinti pakeisti liaudies interesus ginanti vyriausybė. Sodelyje esantys du policijos pareigūnai jau buvo ketiną J. Paleckį sulaikyti, tačiau prezidentūros balkone stovintis vidaus reikalų ministras Kazys Skučas mostu nurodė to nedaryti. E. Turauskas vėliau prisiminė sakęs A. Smetonai, jog už tokius akibrokštus J. Paleckio nereikia persekioti, nes „iš to bus daugiau „smarvės“ negu naudos“. Vis dėlto K. Skučui jis pareiškė: „Tai jau nebe lietuvis kalba, bet aiškus svetimas agentas.“ Ar galėjo kas pagalvoti, kad, praėjus aštuoniems mėnesiams nuo Vilniaus atgavimo, šį klounu laikytą veikėją sovietai paskirs okupuotos Lietuvos „prezidentu“? Vargu, nors miniai džiūgaujant prie Karo muziejaus, sovietų karinės misijos atstovai jau rinkosi įgulų dislokavimo vietas: okupacija jau buvo prasidėjusi.

1939 m. spalio 29 d. 14 val. 15 min. sostinėje Vilniuje, Gedimino pilies bokšte iškeliama Lietuvos valstybės vėliava. Fotografas M. Trusas.

Ar tą rudenį buvo galima išvengti J. Stalino šantažo ir nepriimti jo diktuojamų sąlygų? O gal tiesiog nevertėjo pasirašyti sutarties, atsisakyti Vilniaus ir taip pamėginti išsaugoti nepriklausomybę? Tačiau tokiu atveju visuomenės reakcija galėjo būti drastiška.

Prisiminkime, kad 1938 metų pavasarį neprieštaravusi Vokietijos agresijai Austrijoje ir mainais gavusi tylų Berlyno pritarimą spustelėti Lietuvą, Varšuva įteikė Lietuvos Vyriausybei ultimatumą, reikalaudama per 48 valandas užmegzti su ja diplomatinius santykius. Nuogąstaudama, kad atmetus šį reikalavimą vokiečiai tuoj pat užgrobs Klaipėdos kraštą, Lietuvos valdžia ultimatumą priėmė. Kaipmat buvo uždarytas Vilniaus fondas, kuriam priklausė trečdalis Lietuvos gyventojų, išvaikyta Vilniaus vadavimo sąjunga, o svarbiausia – įsteigtas Lietuvos konsulatas Vilniuje, taip tarsi netiesiogiai pripažįstant mūsų sostinę Lenkijai. Tokie valdžios veiksmai visuomenėje sukėlė šoką, pasipiktinimą ir nusivylimą. Lietuviai pasijuto pažeminti ne tik kaimynų, bet ir nuosavos valdžios. Taigi atsisakymas priimti Vilnių kad ir iš paties velnio rankų 1939-aisiais būtų suprastas kaip išdavystė.

Vis dėlto 1939-ųjų spalį padėtis buvo gerokai pasikeitusi – Lenkijos tuomet jau nebebuvo Europos žemėlapyje. Tad ar žeminanti sutartis su Kremliumi tikrai buvo vienintelė galimybė atgauti sostinę? Tuometinis Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Berlyne Kazys Škirpa kategoriškai tvirtina – tokia galimybė buvo. Tiesa, jam pritaria nedaugelis amžininkų, bet vis dėlto žvilgtelėkime į šio karininko ir diplomato pasiūlytą alternatyvą.

Lietuvos kariuomenės Vilniaus rinktinės kariai žygiuoja į atgautą sostinę. 1939 m. spalio 27-28 d. Fotografas Julius Miežlaiškis.

Berlyno gundymai, Maskvos patyčios

Rugsėjo 3-iąją, praėjus dviem dienoms nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios ir vermachto daliniams veržiantis į Lenkiją, Lietuvos pasiuntinys Ladas Natkevičius nusiuntė į Kauną telegramą, siūlydamas „Vilniaus rakto ieškoti Berlyne“. Dar po poros dienų pasinaudoti susiklosčiusia padėtimi ir skubiai spręsti Vilniaus klausimą pasiūlė K. Škirpa. Laiške Užsienio reikalų ministerijai jis ragino apsvarstyti, „kokių diplomatinių ir karinių priemonių imtis, kad atgautume Vilniaus kraštą, kol jo neužima vokiečiai ar į jį neįsibrauna Sovietų Rusijos Raudonoji armija“. Tą pačią dieną susirinkusi Jono Černiaus Vyriausybė, balsams pasidalijus kone po lygiai, sprendimo rengtis žygiui į Vilnių nepriėmė.

Tuo tarpu atkaklusis K. Škirpa rugsėjo 8 dieną su kurjeriu per Stokholmą siunčia Kaunui konkrečius pasiūlymus, kaip būtų galima išspręsti Vilniaus problemą. „Laikau savo pareiga pasiūlyti Vyriausybei baigti trypčioti vietoje bei diskutuoti ir pavesti ginkluotosioms pajėgoms pereiti administracijos liniją, kai tik bus gauta žinia, jog vokiečiai apsupo Lenkijos sostinę, sutriuškinę Vyslos gynybos liniją ties Varšuva.“ O kol kas pasiuntinys siūlo nepradėti jokių derybų dėl Vilniaus su kuria nors šalimi bei ruošti kariuomenę žygiui. Vėliau, jau peržengus sieną, reikėtų išvalyti iš Vilniaus krašto užsilikusius želigovskininkus, sušaukti nepaprastąjį Seimo posėdį, paskelbti komunikatą, paaiškinti užsienio valstybėms Lietuvos veiksmus bei susitarti su vokiečiais dėl skyrimo linijos tarp vermachto ir Lietuvos kariuomenės.

Lietuvos kariuomenės paradas atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą. Lietuvos kariai žygiuoja pro Arkikatedrą Gedimino prospektu. 1939 m. spalio 29 d. /Juliaus Miežlaiškio (LCVA) nuotrauka.

Teikdamas tokius siūlymus K. Škirpa smarkiai rizikavo: pirma, jis nesilaikė dar gegužės mėnesį gautos instrukcijos, nurodančios pokalbiuose su vokiečiais griežtai laikytis Lietuvos neutralumo principo. Tuo tarpu K. Škirpos nekantrumas liudijo apie kitokius diplomato veiksmus. Pagaliau neoficialių pasišnekėjimų su įtakingais Reicho veikėjais neslėpė ir pats pasiuntinys. Jis prisimena, kad įtakingas nacių veikėjas ir artimas Vokietijos užsienio reikalų ministro Joachimo von Ribbentropo aplinkos žmogus Bruno Kleistas „labai aktyviai domėjęsis, ar Kaune kas nors tuo klausimu sprendžiama“. Būtent po šio pokalbio, rugsėjo 13-ąją, K. Škirpa nusiuntė į Kauną dar vieną telegramą: „“Kadangi vokiečiai nieko mums nepraneša, o patys mobilizuoja karines pajėgas, pradeda koncentraciją ir domisi Lenkijos mažumomis, tai siūlau nebegaišti laiko – tuojau pasitarti, pranešant Berlynui dabar, o Maskvai – kai pasieksime 1920 metų sieną.“

Kaunas į pasiuntinio saviveiklą reagavo labai piktai. Rugsėjo 16-ąją per kurjerį K. Škirpa sulaukė Užsienio reikalų ministeriją kuruojančio vicepremjero Kazio Bizausko laiško, nurodančio K. Škirpai nelįsti į ne savo reikalus ir apsiritai pasirinkti kitokį toną bendraujant su vyresnybe.

Kitą dieną Raudonosios armijos daliniai iš Rytų užpuolė Lenkiją, ir Vilniaus kraštas, kaip ir numatė Molotovo-Ribbentropo pakto slaptieji protokolai, atsidūrė sovietų rankose. Teorinė galimybė Lietuvai pačiai atsiimti Vilnių taip ir liko neišnaudota.

Vilniaus atgavimo iškilmės Gedimino prospekte. Į mikrofoną kalba Valstybės radiofono pranešėjas Petras Babickas. 1939 m. spalio 29 d.

Sunku pasakyti, kuo būtų pasibaigęs Lietuvos kariuomenės žygis į tuščią Vilnių, tačiau tikėtina, jog susidūrimais su Raudonąja armija o gal ir kokios nors sovietinės respublikos įkūrimu Vilniaus krašte. Šiaip ar taip, faktas, kad lietuviai jokių žygių nesiėmė, Maskvai patiko. „Gerai padarėte, kad nėjote, nes maišatyje kas ten atskirs lenkų kareivį nuo lietuvio“, – vėlesniame pokalbyje su E. Turausku neslėpė pasitenkinimo SSRS pasiuntinys Kaune Nikolajus Pozdniakovas. Tuo metu dvi plėšrūnės – Vokietija ir Sovietų Sąjunga – jau buvo bebaigiančios doroti sudraskytą Lenkiją. Desertui buvo pasilikta rugsėjo 28-osios sutartis dėl draugystės ir sienų, ja vokiečiai atsisakė ankstesnių pretenzijų į dalį Suvalkijos, visą krašto teritoriją perleisdami sovietams. Tą pačią dieną Maskva leido suprasti Kaunui norinti pasikalbėti.

Kad išsiaiškintų, ko iš tikrųjų siekia Maskva, Lietuvos Vyriausybė iškvietė į Kauną pasiuntinį L. Natkevičių. Rugsėjo 30-ąją prezidentūroje surengtame pasitarime diplomatas papasakojo apie V. Molotovo užuominas, jog „Vilniaus klausimas gali rasti sprendimą“. Esą toks sprendimas Kremliuje jau parengtas, tačiau prieš tai sovietai norį žinoti, su kuo eis Lietuva – su sovietais ar su vokiečiais. Maža to, sovietai ragino apsispręsti kiek galima greičiau.

Lietuvos derybų delegacijos Briuselyje ir Ženevoje vadovas Ernestas Galvanauskas, 1921-ųjų rudenį siūlęs priimti Tautų Sąjungos siūlomą Vilniaus problemos sprendimą, netrukus sulaukė pasikėsinimo. /Nuotrauka iš „Lietuvos albumo“.

Kitą dieną pasitarimo dalyviai nusprendė nusiųsti į Maskvą patį užsienio reikalų ministrą J. Urbšį – mat būtų pravartu pasiderėti dėl naujų SSRS ir Lietuvos sienų. Tiesa, A. Smetona buvo gana skeptiškas. „Kokia viso to prasmė? Mažo bendravimas su dideliu dideliam maža duoda naudos, o mažam gali padaryti didelės žalos“, – abejojo prezidentas.

Rugpjūčio 3-iąją į Maskvą atvykusiam J. Urbšiui ant stalo iš karto buvo padėtos visos sovietų kortos: Maskva ir Berlynas pasidaliję Europą įtakos sferomis, visa Lietuvos teritorija tenkanti sovietų įtakos zonai, todėl siekdama užsitikrinti savo saugumą SSRS nebesitenkins Lietuvos neutralumu ir nori sudaryti su ja savitarpio pagalbos paktą. Šiuo paktu Lietuva turinti įsileisti į savo teritoriją 50 tūkst. raudonarmiečių. Mainais už tai ji atgausianti Vilnių ir Vilniaus kraštą.

A. Smetona, pasirodo, buvo teisus: mažo pokalbis su dideliu nuo pat tos akimirkos neturėjo jokios prasmės. Veltui Lietuvos delegacija važinėjo konsultuotis į Kauną, veltui gavo aiškias instrukcijas svetimos kariuomenės neįsileisti, veltui bandė siūlyti vietoj to padidinti ir apginkluoti Lietuvos kariuomenę, veltui aiškino, kad neutrali Lietuva taps sovietams apsaugine zona Vokietijos agresijos atveju. Lietuvių argumentų niekas neketino klausyti – šalies likimas buvo nulemtas jai nedalyvaujant. „Įspūdis aiškus: jei ir Vilniaus neimsim, tai vis vien įgulos [įsikurs]“, – pasitarime pas respublikos prezidentą konstatavo K. Bizauskas. Maža to, derybose lietuviams net buvo leista suprasti, kad Lietuvai atsisakius įsileisti sovietines įgulas Vilnius gali būti prijungtas prie Baltarusijos SSR.

Padėtis buvo beviltiška. Lietuvos delegacijai liko tik vienas manevras – derėtis dėl įkurdinamų raudonarmiečių skaičiaus ir jų dislokacijos vietų. Galiausiai J. Stalinas „geraširdiškai“ nusileido: Lietuvoje įsikurs tik 20 tūkst. kareivių. Štai su tokia „pergale“ pažeminti lietuviai turėjo sugrįžti į Kauną.

Prezidentas Antanas Smetona sako kalbą Vilniaus atgavimo proga surengtame mitinge. Kaunas, 1939 m. spalio 12 d.

„Vilniaus kompleksas“

O dabar grįžkime prie M. Sleževičiaus ir paklauskime, kodėl būtent jis taip skausmingai reagavo į nelemtąją spalio 10-osios sutartį. Ar ne todėl, kad ankstesnės jo pastangos pagaliau išnarplioti Vilniaus mazgą nedavė rezultatų ir kad lietuvių sąmonėje įsitvirtinęs „Vilniaus kompleksas“ ilgainiui atėmė iš Lietuvos bet kokias galimybes išvengti agresyvių didžiųjų kaimynų pinklių? Kad atsakytume į šį klausimą, turime nusikelti į 1921 metų Kūčias, kai Lietuvos Vyriausybė notoje Tautų Sąjungai atmetė Vilniaus problemos sprendimą, kuriam prieš tai pritarė didžioji Lietuvos politinio elito dalis. Šis sprendimas buvo suformuluotas vadinamajame antrajame Pauliaus Hymanso projekte, kurį rugsėjo 8 dieną Ženevoje pateikė Tautų Sąjungos Taryba.

Projekto esmė buvo tokia: Vilnius pripažįstamas Lietuvos sostine, o Lietuva ir Lenkija – dviem savarankiškomis valstybėmis, kurias sieja tik bendros Užsienio reikalų bei Ekonominės tarybos, turinčios po lygiai narių iš kiekvienos šalies. Be to, šios dvi institucijos galėjo nagrinėti tik klausimus, patenkančius į abiejų kraštų interesų sritį.

Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa, 1939-ųjų rugsėjį siūlęs Lietuvos Vyriausybei pačiai atsiimti Lietuvos sostinę nelaukiant, kol ją užims Lenkiją užpuolusi Raudonoji armija. /Nuotrauka iš K. Škirpos atsiminimų knygos „Sukilimas“

Pažiūrėkime, ką Tautų Sąjunga siūlė mainais į Vilniaus pripažinimą Lietuvos valstybės sostine: Vilniaus kraštas tampa savarankišku kantonu, jo rytinė siena eina 37–70 kilometrų ryčiau, nei numatyta 1920 metų liepos 12-osios Lietuvos ir Sovietų Sąjungos taikos sutartimi, iš jo teritorijos išvedami visi kraštą okupavę daliniai. Tačiau buvo ir dar viena sąlyga – Lietuvos valstybėje numatomos dvi oficialios kalbos – lietuvių ir lenkų.

Reikia pažymėti, kad Lenkijai toks projektas nelabai patiko, tačiau Tautų Sąjunga rugsėjo 20 dieną aiškiai pareiškė daugiau į diskusijas nesileisianti – šis projektas esantis galutinis dokumentas, o ne pagrindas deryboms.

Varšuva antrąjį Hymanso projektą ėmė svarstyti nenoromis ir tik spaudžiama Londono bei Paryžiaus, o dauguma Lietuvos diplomatų neslėpė pritarimo tokiam problemos sprendimui. Tarkime, Lietuvos pasiuntinys Helsinkyje Ignas Šeinius Ambasadorių konferencijoje kalbėjo, kad projekto atsisakymas reikštų pasitraukimą iš Santarvės valstybių orbitos, tuomet jau „vokiečiai ir rusai nepasigailėtų Lietuvos patekus jų politikos reikalų sferon“. Lietuvos derybinės delegacijos Briuselyje ir Ženevoje vadovas Ernestas Galvanauskas buvo dar konkretesnis: 1921 metų spalio 16-osios pranešime Vyriausybei jis pareiškė: „Hymanso projekto atmetimas atneš Lietuvai užgrobimą karinės jėgos keliu ir Lietuvos valstybės žlugimą.“

Tačiau gal diplomatų požiūriui nepritarė Lietuvos politikai? Nieko panašaus: beveik visos parlamentinės partijos iš esmės suprato projekto reikšmę Lietuvos ateičiai. Net ir skeptiškiausiai Lenkijos atžvilgiu nusistačiusių krikščionių demokratų atstovas Seimo vicepirmininkas Justinas Staugaitis tuomet sakė: „Nors Lenkija yra didžiausias mūsų priešininkas, tačiau mes turime su ja bendrų interesų, būtent, apsiginti nuo Rytų.“ Taip pat mąstė ir liaudininkai, jų veikėjo M. Sleževičiaus pranašystę jau citavome.

Tuomet kas gi prieštaravo tokiam Vilniaus problemos sprendimui? Galbūt jam nepritarė visuomenė. Sovietiniai istorikai teigdavo būtent taip: sutikti su Tautų Sąjungos pasiūlymu sutrukdęs „liaudies pasipiktinimas“. Panašių minčių galime rasti ir šiais laikais – prieš penketą metų kilusiose diskusijose tautininkų ideologiją išpažįstančioje žiniasklaidoje galėjome rasti minčių apie tuomet kilusį visuomenės pasipiktinimą. Tačiau pavartę ano meto spaudą pranešimų apie protesto mitingus nedaug ką rasime. Tik „Lietuvos ūkininkas“ informuoja, jog spalio 23 dieną socialistų liaudininkų Kauno kuopos iniciatyva Valstybės teatre susirinkę įvairių partijų nariai bei nepartiniai piliečiai Hymanso projektui nepritarė.

Kremliaus išlošta partija

Tiesa, buvo tuomet ir ryškesnių nepritarimo ženklų. Praėjus vos porai dienų nuo minėto susibūrimo, kažkas susprogdino ant E. Galvanausko miegamojo palangės padėtą bombą. Lietuvos derybininkų vadovas atsidūrė ligoninėje, o pasikėsinimo organizatoriai ir vykdytojai taip ir nebuvo surasti. Šiaip ar taip, įtarimų šešėlis ir šiandien krinta ant tautininkams artimų šaulių, garsiausiai reiškusių nepasitenkinimą būsimais sprendimais.

Tuo pat metu Seime buvo išplatintas anoniminio „Lietuvos gelbėtojų komiteto“ atsišaukimas, reikalaujantis pasipriešinti Vyriausybės ketinimams priimti Hymanso sutarties projektą, o tautininkų spaudoje pasipylė antilenkiškų straipsnių lavina. Sunku paneigti, kad už tokių publikacijų nekyšojo ir Kremliaus ausys, ypač turint galvoje istoriko Zenono Butkaus teiginius, jog už kiekvieną antilenkišką publikaciją sovietų pasiuntinybė mokėdavo tautininkų spaudai, mokėdavo dosniai – tą liudija ir dabar prieinamas susirašinėjimas tarp sovietų diplomatų ir jų viršininkų Maskvoje.

Šiaip ar taip, po lapkričio viduryje Kauno šaulių visuotiniame susirinkime nuskambėjusių kalbų, kad tas, kas priims ir pasirašys Hymanso projektą, niekur nepasislėps ir „kaipo tėvynės išdavikas bus tinkamai nubaustas“, bei vėlesnio pasikėsinimo į E. Galvanauską, politikų nusistatymas ėmė keistis. Kaip vėliau prisiminė Lietuvos ir Lenkijos derybų delegacijos narys Petras Klimas, dabar „padorus pilietis nebegalėjo hymansininku dėtis, [...] realiai galvojantį politiką parbloškė ura-patriotiškai skeryčiojantis demagogas“. Viskas baigėsi tuo, kad gruodžio 22 dieną visos Seimo frakcijos pasisakė prieš Tautų Sąjungos pasiūlymą, o Kalėdų išvakarėse Vyriausybė paskelbė esanti priversta „su giliausiu pasigailėjimu pareikšti, kad ji negali priimti jai rekomenduoto susitaikymo“.

Taip Lietuva galutinai susigadino santykius su Tautų Sąjunga, likdama akis į akį su Maskvos bolševikais. Kad toks sprendimas įdavė į J. Stalino rankas nenumušamą kortą, liudija ir sovietų Užsienio reikalų liaudies komisariatas savo 1921 metų ataskaita, kurioje Hymanso projekto žlugimas vadinamas vienu iš didžiausių sovietinės diplomatijos nuopelnų.

Nuo toks akimirkos Lietuva, praradusi paskutinę galimybę atgauti savo sostinę, sėdo lošti su Kremliumi neišlošiamą partiją, o jos politikams beliko įtikinėti save tuo, kad Sovietų Sąjunga yra vienintelė jėga, galinti apginti šalį nuo agresyvių Lenkijos kėslų. Ketvirtajame dešimtmetyje, iškilus dar ir nacių Vokietijos grėsmei, šalis atsidūrė visiškoje aklavietėje, atvedusioje į pragaištingą 1939-ųjų spalį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"