TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Vilniaus tvirtovės griūtis

2011 07 15 0:00
Raudonosios armijos kariai joja Didžiąja gatve Vilniuje. 1944-ųjų liepa.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

1944 metų liepos vidurys - svarbus mūsų krašte vykusių sovietų ir vokiečių karo veiksmų epizodas. Liepos 13-ąją Gedimino bokšte vėl buvo iškelta raudona sovietų vėliava, o vokiečių radijo komunikatas paskelbė, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė palikta priešui.

Kone savaitę trukusi Vilniaus šturmo operacija šiandien prisimenama ir vertinama labai prieštaringai, o kartais - tiesiog melagingai. Pamėginkime prabėgomis prisiminti kai kurias jos detales.

Bet iš pradžių - šiek tiek priešistorės. Stambią operaciją "Bagrationas", numačiusią galingą proveržį Vakarų kryptimi, sovietų karinė vadovybė suplanavo 1944 metų pavasarį, kai įnirtingi mūšiai vyko maždaug už 300-450 kilometrų nuo Lietuvos. Pati operacija prasidėjo stipriu Pirmojo Pabaltijo fronto puolimu minint trečiąsias SSRS ir Vokietijos karo pradžios metines - 1944 metų birželio 22-ąją. Dar po dienos į ataką pakilo Trečiojo ir Antrojo Baltarusijos frontų kariuomenė. Iš viso šį plieninį kumštį sudarė 124 divizijos su daugiau nei 1,2 mln. karių, 24 tūkst. artilerijos pabūklų ir minosvaidžių, daugiau nei 4 tūkst. tankų, 5 tūkst. lėktuvų. Toks galingas smūgis nepaliko jokių išeičių besiginančiai Vermachto grupei "Centras". Nepaisant įnirtingo pasipriešinimo, vokiečių gynyba greitai buvo pralaužta, dideli grupės junginiai apsupti ir sunaikinti. Nepraėjus nė mėnesiui nuo operacijos pradžios, liepos 3 dieną Raudonoji armija užėmė Minską.

Žaidėjų būta daugiau

Kitas taikinys buvo Vilnius - vienas iš svarbiausių Raudonosios armijos placdarmų, atveriančių jai kelią toliau pulti Rytprūsių kryptimi. Tad Lietuvos sostinei užimti mesti net dviejų - Pirmojo Pabaltijo ir Trečiojo Baltarusijos - frontų junginiai. Liepos 4-ąją, pasiekę Pastovį, Naručio ežerą ir Molodečną, jie visiškai priartėjo prie mūsų valstybės sienų. Tą pačią dieną abiejų frontų vadai gavo SSRS ginkluotųjų pajėgų vadovybės įsakymą pulti toliau ir kiek galima greičiau forsuoti Nemuną tarp Kauno ir Gardino, okupuoti placdarmus vakariniame jo krante ir pasiekti Šiaulių-Kauno liniją. Generolo Ivano Černiachovskio vadovaujamoms Trečiojo Baltarusijos fronto pajėgoms įsakyta ne vėliau kaip liepos 10-12 dienomis užimti Vilnių.

Reikia pasakyti, kad Vilniaus operaciją vykdančios Raudonosios armijos laukė ne tik susidūrimas su miestą ginti pasirengusiais vokiečių daliniais, bet ir susitikimas su kitomis gana rimtai ginkluotomis jėgomis. Niekas negalėjo numatyti, ar susitikimas su pastarosiomis taps sąveika, ar konfrontacija. Būtina prisiminti, kad Vilniaus krašte aktyviai veikė karinė lenkų organizacija "Armia Krajowa" (AK), o jos vadovybė neliepsnojo karšta meile nei sovietams, nei Lietuvai. Kalbėdami apie šią organizaciją, galime paminėti, kad ir tokią detalę, aprašytą 1996-aisiais išleistoje knygoje "XX a. Lietuvos mokytojai": "Liepė tėvui pakelti rankas ir išsivarė į lauką. Taip pakėlusį rankas jį varė kelis kvartalus Žvėryno gatvėmis įrėmę šautuvą į nugarą. Paskui sustabdė prie vieno namo, taikėsi šauti. Laimė, paskutinę sekundę atskubėjo žmona Liucija, pasitelkusi draugėn kaimynę, pas kurią buvo įsikūręs AK štabas. Lenkas kaimynas įtikino, kad Šikšnys - doriausias žmogus pasaulyje. Šikšnį paleido. Nuėjo plėšti ir naikinti kitų namų."

Šie prisiminimai datuojami 1944 metų birželio pradžia-liepos pabaiga, tačiau tuomet AK vadovai tikrai turėjo daug rimtesnės veiklos. Mat jau 1944 metų liepos 24 dieną vyriausiasis AK vadas generolas Tadeuszas Bor Komarowskis išleido įsakymą, nurodydamas užimti Vilnių anksčiau, nei į jį įžengs Raudonoji armija. Remiantis parengtu planu operacija "Ostra Brama" ("Aušros vartai") turėjo prasidėti pagal signalą iš Londono, veržiantis į miestą penkiomis kryptimis. Kodėl AK nutarė savarankiškai užimti miestą - paaiškinti nesunku. Greičiausiai sukilėliai norėjo, kad sovietai pamatytų, jog Vilnius jau užimtas ir Gedimino pilies bokšte plevėsuoja vėliava su balta ir raudona juostomis. (Ar neprimena tai 1941-ųjų birželio aktyvistų plano tuomet, kai į Lietuvą veržėsi vokiečiai?) Reikia pasakyti, kad Lenkijos vėliava Gedimino kalne plaikstysis neilgai, ją greitai pakeis raudonasis sovietų okupantų simbolis, o AK vadų lauks nepavydėtinas likimas. Tačiau prie to dar grįšime. Dabar pažiūrėkime, kaip ginti miestą rengėsi vokiečių kariuomenė.

Miestas verčiamas tvirtove

Vykdant dar kovo 8 dieną Adolfo Hitlerio duotą įsakymą, miestas turėjo virsti neprieinama tvirtove. Tvirtovių rengimo inžinieriai Vilniuje buvo jau balandį. Kaip vienoje savo knygų teigia karo istorikas Kurtas Tippelskirchas, aplink Vilnių 5-7 kilometrų spinduliu numatytiems žemės ir betonavimo darbams turėjo būti naudojama visa įmanoma darbo jėga. Dėl svarbios strateginės reikšmės - geležinkelių mazgo, atveriančio vartus Rytprūsių link - A.Hitlerio įsakymu Vilnius turėjo būti ginamas iki paskutinio kraujo lašo.

Miestas-tvirtovė pasišiaušė gynybai. Tačiau toli gražu ne tiek ir ne taip, kaip planuota. Sparčiai artėjant frontui, vokiečiams pavyko įrengti tik dalį gynybos mazgų ir, kaip pamatysime, ne pačiose tinkamiausiose vietose. Taigi kaip ugnies taškus teko naudoti priemiesčiuose esamus pastatus.

Lemtingą liepos 7-ąją į Vilnių atvyko miesto komendantas generolas Reineris Stahelis. Nuo šiol atsakomybė už apsupto miesto likimą teks asmeniškai jam. Mieste ir jo prieigose įsitvirtino trys pėstininkų divizijos, du kalnų šaulių būriai, kitos smulkesnės dalys. Iš viso miestą turėjo ginti 17 tūkst. karių. Palyginkime: Vilnių tuo metu buvo pradėję supti dvi sovietų armijos ir mechanizuotas pulkas, kurių gretose buvo 210 tūkst. karių.

Dabar, manytume, reikia pereiti prie chronologinio įvykių atkūrimo. Kitaip galime pasimesti tarp įvairių prisiminimų, vertinimų, versijų ir komentarų, o šie neretai prieštarauja vieni kitiems. Taigi naktį iš liepos 6-osios, sulaukę įsakymo iš Londono, maždaug 5500 AK kovotojų pradeda šturmuoti vokiečių pozicijas. Tačiau juos atstumia stipri įtvirtinimų ugnis. Praaušus vokiečių aviacija ir artilerija priverčia lenkus trauktis. Tuo pat metu Vilniaus prieigas pasiekia Antrojo Baltarusijos fronto III motorizuotas pulkas, 5-oji tankų armija, ties Valakampiais, Žirmūnuose, forsavusi Nerį. AK šaltinių teigimu, būtent puolant Žirmūnų kryptimi aktyviai dalyvavo ir šios organizacijos kovotojai.

Beje, čia būtina atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką. Daugelis to meto memuarų autorių teigia, kad sausumos kariuomenės puolimą palaikė stipri aviacijos ugnis ir kad miestas buvo smarkiai bombarduojamas. Kai kurie kalba apie šimtus bombonešių. Tačiau ar galime tokiais tvirtinimais tikėti? Nemažai tais metais sostinėje gyvenusių ir karo istorija besidominčių vilniečių tvirtina, kad nei vieni, nei kiti priešininkai viso miesto nebombardavo. Bombos krito tikslingai, taikant dažniausiai į geležinkelio mazgą, tad šalia geležinkelio stoties buvo sugriauta keletas namų. Pasak liudytojų, namai sugriuvo net ne nuo bombų, o nuo vagonuose buvusių sprogusių sprogmenų. Tuomet nukentėjo keli Šopeno ir Sodų gatvės namai. Kliuvo (matyt, per klaidą) ir pastatui, stovėjusiam Vokiečių ir Didžiosios gatvių kampe. Kita vertus, žvelgdami į 1944-ųjų liepą darytas fotografijas, matome gerokai sugriautą mūsų miestą. Bet kas jį sugriovė - atsitraukiantys vokiečiai ar "išvaduotojai", jau visai kitos istorijos tema. O mes grįžkime prie karo veiksmų.

Likus trims dienoms iki įsakyme nurodyto termino, liepos 7-ąją prie sostinės priartėjęs III gvardijos mechanizuotas pulkas ir 5-oji gvardijos tankų armija miesto prieigose stojo į įnirtingas kautynes su maždaug 10 tūkst. vokiečių įgula, turėjusia ne daugiau kaip 70 tankų, 270 artilerijos pabūklų ir 420 minosvaidžių. Jėgos aiškiai buvo nelygios, tad po poros dienų Raudonosios armijos daliniai jau buvo apsupę Vilnių.

Apsupties replėse

Miesto gynėjams tikėtis pagalbos nebebuvo iš kur. Kaip knygoje "Rytų frontas 1944" (Ostfront 1944") rašo vokiečių autorius Rolfas Hinze, Vilniaus "tvirtovei" pastiprinti siųstas Valkirijų (Walkiren) grenadierių pulkas GR1067 miesto nebepasiekė, jam teko apsistoti Lentvario apylinkėse ir pasirengti gynybai. Šis dalinys, prieš tai buvęs tiesiogiai pavaldus Armijų grupei, nuo dabar vykdė Vilniaus "tvirtovės" vadovybės įsakymus. Taip buvo iki tol, kol įgula pasitraukė iš Vilniaus. Buvo galima nujausti, kad šios grupės laukia toks pat likimas kaip ir Vilniaus įgulos. Kai sovietai į vakarus nuo Vilniaus iš dviejų pusių apsupo pulkininko Teodoro Tolsdorffo grupę, ir, atakuodami tankais, nustūmė ją link Kauno, ši grupė liko be užnugario.

Pasak to paties autoriaus, liepos 9 dienos pavakare Valkirijų grenadierių pulko GR1067 dalys, vadovaujamos pulkininko T.Tolsdorffo, be kulkosvaidininkų kuopos, trečiasis grenadierių batalionas, 16-asis parašiutininkų-šaulių pulkas, vienas prieštankinės artilerijos divizionas ir viena žygio kuopa pabandė prasiveržti į apsuptą "tvirtovę", tačiau tai jiems nepavyko. Be stiprios sunkiosios artilerijos paramos buvo nelengva tikėtis tokio žygio sėkmės. Tad grupei buvo duotas įsakymas apsistoti į rytus nuo Lentvario, prie Vokės, ir vėl pereiti į gynybą, kad būtų galima stabdyti tolesnį priešo veržimąsi į Vakarus. Iš T.Tolsdorffo grupės kaip tik buvo gauta pranešimų apie pastebėtus stiprius priešo būrius prie vakarinio išvažiuojamojo kelio iš Vilniaus, prie Lentvario ir į vakarus nuo jo.

Beveik tuo pat metu į štabą atėjo A.Hitlerio įsakymas - nesitraukti nė per pėdą. Ir vaduotis iš apsupties. Į tai 3-iosios tankų armijos štabo vadas generolas Heidkemperis atsakė, kad išvaduoti Vilnių iš apsupties įmanoma tik sulaukus rimto pastiprinimo. Tačiau pastiprinimo nebuvo.

Liepos 9-osios vakare Raudonosios armijos pėstininkai ir tankai keliose vietose pralaužė pietrytines vokiečių gynybos linijas. Esant tokiai padėčiai, viltis ištrūkti iš apsupties žiedo labai menka... Čia praleiskime ilgus epizodus apie pasitarimus iš vokiečių kariuomenės vadovybės, kur jokių racionalių sprendimų nebuvo priimta.

O situacija Vilniuje klostėsi visai dramatiškai. Štai ką rašo jau minėtas R.Hinze: "Liepos 10 dieną "tvirtovės" komendantas informavo apie prarastas teritorijas miesto šiaurinėje dalyje - nuo šiaurinio tilto per Nerį iki bažnyčios ir į rytus nuo bažnyčios; pietvakariuose - nuo taško 84,2 Neries upėje iki geležinkelio bėgių. Pranešimo pabaigoje generolas R.Stahelis dar kartą prašė paramos - papildyti zenitinių patrankų šaudmenų atsargas ir skirti karinių oro pajėgų virš teritorijos, esančios į priekį nuo Vilnelės, Neries ir geležinkelio. Šį pranešimą ir prašymą generolas R.Stahelis dar perdavė telefonu. Vėliau ryšys su juo nutrūko."

Negalima teigti, kad A.Hitleris ir jo generolai neieškojo sprendimo, kaip išgelbėti Vilniaus įgulą, tačiau čia jų nuomonės nesutapo ir sprendimai buvo nevykę. Naktį į liepos 11-ąją koviniai vokiečių karinių oro pajėgų junginiai, įskaitant ir pikiruojamuosius bombonešius, atakavo visas sovietų geležinkelio stotis, iš kurių buvo pildomi jų rezervai. Kitą dieną "tvirtovės" priešlėktuvinė artilerija pašovė 30 priešo tankų. Generolas Reinhardtas matė tik vieną kryptį, kur galėtų prasiveržti įgula, - būtent vakarus, T.Tolsdorffo grupės link. Įvykdyti tokiam sumanymui buvo labai mažai laiko, nes Armijų grupė "Nord" kairiajame 3-iosios tankų armijos flange sustabdė puolimą, o jos dešinįjį flangą patraukė į šiaurę nuo Utenos, taigi padėtis ėjo blogyn. 225-oji pėstininkų divizija vienu kampu buvo įstrigusi už 7 km į šiaurės vakarus nuo Utenos. Kai jai pastiprinti pažadėti ir laukiami tankai buvo atšaukti, divizija įstrigo galutinai.

Vyriausioji 4-osios armijos vadovybė taip pat suprato, kad iš dviejų pusių apsupta jos armija nebeilgai išlaikys savo pozicijas, o ką jau kalbėti apie tai, kad ji galėtų sėkmingai prisidėti prie "tvirtovės" įgulos išsiveržimo. Laikas buvo miesto gynėjų nenaudai. Naktį į liepos 11-ąją tapo visiškai aišku, kad apsuptos vokiečių pajėgos pasmerktos, o Vilnius - prarastas negrįžtamai.

Versijos ir pramanai

Dabar dar kartą suteikime žodį R.Hinze. "Vilniaus įgula toliau priešinosi iš visų pusių puolančiam priešui. Taip pat gynėsi ir nuo visų ryšių su užnugariu atkirsta, į vakarus nuo Vilniaus apsupta T.Tolsdorffo grupė. "Tvirtovės" įgulos vadas generolas R.Stahelis, esant tokiai padėčiai, įgulos prasiveržimą planavo naktį į liepos 13-ąją. Tam reikėjo užmegzti ir palaikyti ryšį su prie Kauno stovinčiais daliniais bei su T.Tolsdorffo grupe, kovojančia prie Lentvario. Bet iš 6-osios tankų divizijos į Kauną atvykusių dvidešimties tankų ir Kaune stovinčių parašiutininkų-šaulių bataliono dalių nepakako sėkmingai atakai ir prasiveržti iki T.Tolsdorffo grupės. Todėl generolas Heidkemperis ketino palaukti, kol atvyks kitos 6-osios tankų divizijos dalys ir kitą dieną užmegzti asmeninį ryšį su T.Tolsdorffo grupe. Tai leido tikėtis, kad iš Vilniaus link T.Tolsdorffo grupės besiveržiantys būriai ras atsitraukimo kelią į vakarus."

Užbėgdami įvykiams už akių, pasakysime, kad abiem grupėms vėliau pavyks susijungti. Kita vertus, čia mes susiduriame su dar viena įdomia įvykių versija, aptinkama tik sovietų šaltiniuose. Tarkime, vienas iš to meto memuarų autorių, dalyvavęs mūšiuose dėl Vilniaus, teigia: "Vilniaus grupės mėginimai išsiveržti iš apsupties nepavyko. Liepos 13 dieną 5-osios armijos daliniai išvadavo sovietų Lietuvos sostinę. Tūkstančiai vokiečių kareivių pasidavė į nelaisvę, o grupės vadas generolas leitenantas R.Stahelis, bėgdamas iš miesto, nuskendo Neries upėje." Šis melas vėliau tiražuotas ne kartą. Iš tiesų Vingio parke užspausti vokiečių kariai mėgino persikelti per upę į Lazdynus. Žinoma, jis galėjo nuskęsti, tačiau keisčiausia, kad "skenduolis" netrukus iškilo, buvo apdovanotas Riterio kryžiumi, paskirtas vadovauti Varšuvos, o vėliau - Bukarešto gynybai. Ir savo gyvenimą jis baigė ne Neries vandenyje, o sovietų gulage, kur atsidūrė, patekęs į nelaisvę.

Trumpai prisimindami ir keletą kitų neatitikimų, pasakysime, kad sovietų šaltiniuose niekur neminimas AK vaidmuo. Kuo sėkminga Vilniaus išvadavimo operacija baigėsi šios "sąjungininkų" organizacijos vadams ir kovotojams? Ogi tuo, kad AK štabo nariai, generolo I.Černiachovskio pakviesti pasirašyti bendradarbiavimo susitarimo, buvo suimti. Vėliau Lukiškių kalėjime atsidūrė ir dar viena AK karininkų grupė, o keli tūkstančiai eilinių šios organizacijos kovotojų buvo internuoti ir pateko į stovyklą prie Medininkų.

O "išvaduotojai" jau traukė tolyn. Tuoj po Vilniaus operacijos Baltarusijos fronto armijų kariuomenės užėmė Dzūkiją ir pasiekė Nemuną, o sostinę užėmusi Pabaltijo fronto 5-oji armija po poros savaičių jau šeimininkavo Kaune. Miestą sovietai užėmė be mūšio - nenorėdami būti apsupti, vokiečių daliniai iš buvusios laikinosios sostinės pasitraukė anksčiau, nei Kauną pasiekė Raudonosios armijos daliniai. Užėmusi Kauną ir sulaukusi pastiprinimo, 5-oji armija iki rugpjūčio pabaigos užėmė visą Suvalkiją ir įsiveržė į Rytprūsius. "Vaduoti" kitų tautų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"