TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Vilniečiai mėgo meną, puoštis ir išgerti

2009 12 02 0:00
"Noriu nusimesti susikaupusią istorinės informacijos kuprą", - sakė jau septintą knygą apie Vilnių rašantis R.A.Čaplinskas.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Rimvydas Antanas Čaplinskas, laisvalaikiu domėdamasis Vilniaus gatvių istorijomis, apie jas parašė šešias knygas. Tačiau liko daugybė įdomios informacijos apie tose gatvėse įsikūrusių vilniečių gyvenimą. Visa tai gula į šiuo metu spaudai rengiamą knygą "Vilnius: legendos ir tikrovė. Kasdienybės istorijos".

Energingas septyniasdešimtmetis, sostinės gatvių tyrinėtojas, Vilniaus etninės kultūros centro darbuotojas kitais metais pasirodysiančia "Charibdės" leidyklos knyga sako norintis nusimesti visą sukauptą informacijos kuprą (leidinys bus apie 500 puslapių). Buvęs energetikos inžinierius prisipažįsta, kad dabar kapstytis po istorijos archyvus jam labai praverčia inžinerinis kruopštumas ir kantrybė.

- Istorinių knygų apie Vilnių parašyta gana daug. Kuo jūs žadate nustebinti?

- Tai bus Vilniaus kasdienio gyvenimo istorija. Radau labai įdomių detalių apie miestiečių buitį, šventes, nelaimes, darbus, būstus, drabužius. Nuo XVII a. medžiagos archyvuose sukaupta tonos. Norisi, kad žmonės orientuotųsi, žinotų, kur gyvena, kas ir kaip buvo iki jų.

Paveikslai - net priemenėje

- Kas nustebino XVII-XVIII a. miestiečių buityje?

- Pirmiausia - turto inventoriuose minima paveikslų gausa. Jų buvo beveik visuose namuose. Ir ne kokių nors reprodukcijų, o ant drobės ar medžio tapytų originalų. Vilniečiai mėgo siužetus iš šventųjų gyvenimo, šeimos narių, karalių, vyskupų portretus, batalijų scenas, peizažus, natiurmortus. Įsivaizduojate, XVII a. inventorinėse knygose radau įregistruotų net tapytų aktų. Ir įdomiausia, kad per daugelį gaisrų, kurie vis niokojo Vilnių, žmonės pirmiausia griebdavo gelbėti paveikslus. Praeina keleri metai po gaisro ir tuos pačius meno kūrinius jau randi kitų namų turto aprašuose. Pasiturinčių vilniečių namuose jų kabėdavo po keliolika, kartais net po keliasdešimt. Paveikslais puošė ne tik svetaines, valgomuosius, miegamuosius, darbo kambarius, bet ir kamaras bei priemenes, kabindavo tiesiog virš durų. Pavyzdžiui, pirklys Antanas Šenkus XVIII a. pradžioje turėjo net 57 paveikslus, siuvėjas Bazilijus Ivaškevičius - 33, batsiuvys Jonas Urbanavičius - 6.

- Kodėl buvo tokia tvarka surašyti namų inventorių?

- Mirus vyrui magistrato atstovai smulkiai surašydavo visus namie esančius daiktus, nes žmona negalėjo savarankiškai visko valdyti. Surašius turtą jo valdymą perimdavo miesto burmistras, kol našlė antrą kartą ištekės arba reikės jį padalyti suaugusiems vaikams. Tie turtų aprašymai - fantastiški. Fiksuoti būdavo ne tik originalūs paveikslai, brangūs papuošalai, bet, pavyzdžiui, ir vyno statinės kamščiai.

Iš namų inventoriaus aprašymų matyti, kad senieji vilniečiai mėgo prabangą, jų namuose buvo nemažai gražių ir vertingų daiktų - puošnių oda apmuštų krėslų, ištaigingų lovų, sieninių laikrodžių, tuomet brangių veidrodžių.

Aistros dėl apdarų

- Ar mėgo vilniečiai puoštis?

- Labai mėgo. Tai net galima laikyti jų aistra. Ant pirštų mūvėdavo po keletą prabangių žiedų, pavyzdžiui, spindėdavo auksinis su dideliu rubinu ir dar apsagstytas keturiolika deimantų. Ir tokie puikavosi ne ant valdovų, o ant pirklių ir amatininkų moterų rankų.

Tie, kurie nesipuošė, nesivaikė madų, buvo net išjuokiami. Pavyzdžiui, 1635 metais miręs turtingas pirklys Zlatavičius pašieptas dėl to, kad vilkėjo avies kailinius, nesijuosė prabangios juostos, nemūvėjo pirštinių, nenaudojo nosinių. To meto vilniečių akimis tai buvo didelė yda.

XVI-XVII a. turto inventoriuose dažnai minimi brangūs drabužiai - ilgi plačiomis rankovėmis iš brangių medžiagų siūti švarkai, vadinamieji kontušai, bei lūšies ar kitokiais kailiais pamušti žiponai.

Ypatingas dėmesys buvo skiriamas sagoms. Vieno didiko turto sąraše radau 12 sagų su perlais ir koralais, apie 100 didelių sagų su deimantais, slyvų pavidalo sagų, puoštų emaliu, taip pat briliantinių, smaragdinių sagų.

- Tai amatininkai prabanga beveik nesiskyrė nuo bajorų?

- Miestiečiai, kuriems sekėsi amatai ir prekyba, turėjo iš ko puoštis. Tai kėlė bajorų pavydą. Šalia brangenybėmis apsikarsčiusių miestiečių jie pasijusdavo paniekinti. Bajorai ėmė reikalauti įstatymais riboti miestiečių puošimąsi. Pirmą kartą tokie suvaržymai užfiksuoti 1588 metų Lietuvos Statute. Miestelėnams buvo leista mūvėti tik po du žiedus (vienas iš jų - antspaudas). Žydams drausta puoštis auksinėmis grandinėmis ir sagėmis. Daugiau teisių turėjo žydės, kurioms leista mūvėti žiedus, pagal išgales dėvėti brangius drabužius, juostis prašmatniais diržais. Dar didesni draudimai įrašyti 1613 metų Lenkijos-Lietuvos Seimo priimtame Taupumo įstatyme, kuris skelbė, kad taip žemesnio luomo asmenis mėginama apsaugoti nuo bereikalingų išlaidų. Nekilmingiems miestiečiams viešoje vietoje uždrausta rodytis apsirengus brangiais kailiais puoštais apdarais. Įstatymo pažeidėjus bausdavo piniginėmis baudomis, o drabužiai atitekdavo skundėjui. Taigi, pamatė bajoras gražiai apsirengusį miestietį, paskundė, ir drabužis jo.

- Ir miestiečiai su tuo taikstėsi?

- Žinoma, kad ne. Dėl galimybės gražiai atrodyti kilo aistros. Pasiturinčių miestiečių tokia tvarka netenkino, ir buvo rastas būdas, kaip apeiti įstatymą - įvestas abonentinis mokestis. Susimokėjai kasmet už kiekvieną šeimos narį po zlotą, ir puoškis kiek nori.

- Ar XVII a. parduotuvės gali mus kuo nors nustebinti?

- Ko jau ko, bet maisto tikrai netrūko. Rotušę supo daugybė krautuvėlių. Kai skaičiau prekių sąrašus, nustebau. Pavyzdžiui, buvo keturių rūšių cukraus - paprasto gabalinio, kanarų (cukrašvendrių), cukraus nuo kosulio (matyt, su anyžiais), cukraus nuo kirminų. Migdolų irgi buvo įvairiausių: saldieji, kartėliai, išaižyti, neaižyti, džiovintos migdolų šakelės, žiedai. Citrinos buvo labai brangios - 30 grašių už vieną. Pameistrys per savaitę tiek neuždirbdavo.

Apskritai rinktis buvo iš ko - nuo geležinių įrankių iki maisto. Kiekvienoje parduotuvėje galėjai rasti ir gyvsidabrio. Tuo metu tai buvo pagrindinis vaistas nuo sifilio. Tik neaišku, ar juo besigydydamas mirsi nuo gyvsidabrio, ar nuo sifilio.

Knygų netrūko

- Knygos - brangūs daiktai. Ar jos senųjų vilniečių namuose buvo retenybė?

- Jų netrūko. Patys turtingiausieji norėdami pasipuikuoti turėjo po vieną kitą knygą, tarp jų dažnai būdavo Biblija. Knygos atrodydavo prabangiai - odiniais viršeliais, sidabriniais apkaustais. Ne tokie turtingi vilniečiai - amatininkai - turėdavo daugiau knygų: keliolika, keliasdešimt ir įvairiomis kalbomis. Magistrato narių namuose pasitaikydavo ir po pusantro šimto knygų. Pavyzdžiui, vienas miręs magistrato narys, testamentu savo turtą užrašęs unitų vienuolynui, paprašė jį palaidoti. Be kito turto, buvo 115 knygų įvairiomis kalbomis.

Po pirklio, Vilniaus burmistro Lebedžio mirties (XVII a.) registruota net 118 knygų rusų, lenkų, lotynų, hebrajų kalbomis. Homerą, naudodamasis žodynu, jis skaitė graikų kalba. Tarp knygų - net Erazmo Roterdamiečio veikalas, kuris buvo patekęs į bažnyčios draudžiamų knygų sąrašą. Nustebau, nors paskui paaiškėjo, kai netikėtai aptikau faktą, kad ruso Lebedžio žmona buvo vokietė liuteronė.

- Gal teko matyti muziejuose ką nors iš archyvuose minimų paveikslų, knygų?

- Nelabai. Vilnius daug kartų degė, ypač miestą nusiaubė didelis 1610 metų gaisras, sudeginęs net Katedrą. Apie šią nelaimę išliko įdomus jėzuitų aprašymas. Jie pasakoja, kad gaisras kilo sausringą liepos mėnesį, kai vakarų vėjas pūtė į miestą. Jėzuitai puolė gelbėti žmonių turto, paskui pamatė, kad ugnis artėja prie jų namų Šv. Ignoto gatvėje. Tada pradėjo gelbėti savo namus: plėšė stogą, gegnes kišo į rūsį, bibliotekos knygas taip pat ten sumėtė. Kai apsižiūrėjo, kad aplink - ugnis, trauktis jau nebuvo kur. Apsipylė actu, susėdo rūsyje ir laukė, kol gaisras nuslops. O tuo metu karaliaus žmona Konstancija greičiausiai nuo Trijų Kryžių kalno žvelgė į degantį miestą - kaip Neronas į degančią Romą...

Bet Vilnius buvo labai gyvybingas. Praeina kiek metų, ir jis vėl atsistato. Karaliaus Zigmanto Vazos sekretoriaus 1627 metais išleistoje knygoje rašoma, kaip popiežiaus nuncijus, vaikščiojęs po miesto degėsius, stebėjosi, kad vilniečiai prie savo namų pelenų stovi ramūs ir tylūs. Juos prakalbinus, nukentėjusieji atsakydavo: "Dievas davė, Dievas atėmė, Dievas vėl pasirūpins." Knygos autorius buvo nustebintas tokio santūrumo, sakė: "Jei toks dalykas būtų atsitikęs Italijoje, tai ne dešimtis, o šimtus metų būtų girdėti dejonės ir aimanos, o čia neatrodė, kad patirta kokia nors žala ar nelaimė. Toks buvo šių žmonių pasitikėjimas Dievu." Praeidavo keleri metai, ir miestas vėl būdavo atstatytas dar gražesnis.

Vakarai be žiburių

- O gaisrinių tarnybų tuo metu nebuvo?

- Magistratas miesto gyventojus buvo įpareigojęs turėti kartis su kabliais, kibirų, kad per gaisrą visi galėtų gesinti. Be to, susitarta 7 val. visiems gesinti ugniakurus, visus žiburius. Miesto sargai iš bokšto stebėjo, ar dar iš kurio nors kamino nerūksta dūmai, o pamatę žiburį lange belsdavosi ir liepdavo gesinti. Tad esant tokiai tvarkai išalkęs vėlų vakarą karštos vakarienės neišsivirsi. Tokios priešgaisrinės taisyklės. Be to, centrinėje miesto dalyje, Pilies gatvėje, kur daug kapitulos namų, įsigalėjo reikalavimas juos statyti tik mūrinius, o stogus dengti čerpėmis.

Vandens negėrė. Užteko alaus

- Įdomu, kaip miestiečiai puotaudavo?

- Jie mėgo išgerti. Beveik trys ketvirtadaliai namų valdų turėjo savo alaus daryklas, tai, manyčiau, vandenį nelabai kas ir gerdavo. Tik alus tada buvo silpnas. Patikdavo, žinoma, ir midus, ant stalo pasitaikydavo ir atvežtinio vyno.

Puotų mieste netrūko. Pavyzdžiui, amatininkų cecho nariai po Mišių rinkdavosi į savo sueigos namus. Damų čia neįleisdavo, jos net galėjo būti nubaustos, jei mėgintų slapta klausytis. Aptarę reikalus, vyrai puotaudavo. Išgerdavo daug. Tad dėl to buvo išankstinis susitarimas į tokius susirinkimus nesinešti jokio ginklo - maža ką gali padaryti.

Skaičiau įdomų įrašą viename amatininkų cecho statute: "Prie brolijos stalo elkis mandagiai, nekalbėk nešvankiai, ant brolijos stalo nelipk ir brolijos midaus nelaistyk." Jei įkaušęs midaus ar alaus kiek nors išliesi, už bausmę kitą kartą turėsi atgabenti statinaitę to gėrimo.

Saksų dinastijos valdymo laikais (XVIII a.) buvo paplitusi visuotinė girtuoklystė. Per bajorų, didikų puotas neprisigerti buvo neįmanoma, nes nuolat buvo keliami tostai už garbingus svečius ir už visus reikėdavo išgerti. Per tokias puotas po stalu būdavo pakreikta šieno, numestas kilimas - kad būtų kur prigulti.

Skaičiau vieną aprašymą apie Lietuvos-Lenkijos pakraštyje gyvenusį bajorą, kuris savo svečius kartais net mirtinai nugirdydavo. Jis turėjo tokią tradiciją - kiekvienas, pirmą kartą pasirodęs jo valdose, į šeimininko sveikatą privalėjo išgerti taurę vyno. O taurė buvo gorčiaus - 4 litrų.

Už karo nuopelnus - kava

- O kada vilniečiai pradėjo mėgautis kava?

- XVII a., kai Jono Sobieskio valdymo laikais Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė padėjo Vieną apginti nuo turkų. Tada turkų lageryje kariai surado keliolika maišų kavos pupelių. Vienas lenkas, sėkmingai pasižymėjęs mūšiuose, kai karalius pasiteiravo, ko norėtų už nuopelnus, paprašė tos kavos. Taip ji atkeliavo ir į Vilnių. Tačiau išsivirti kavos iš žalių pupelių ne bet kas mokėjo. Atsirado specializuotų kavinių. Suprantama, naujovę priėmė ne visi, kai kas net mėgino aiškinti, kad nuo kavos prišoks džiova ir psichikos ligos.

- O kaip galite apibūdinti ankstesnių laikų vilnietį?

- Kaip sakoma, "kožnas pabažnas" (kiekvienas mirtingasis) negalėjo juo tapti. Norintis būti vilniečiu pirmiausia turėjo įrodyti, ko yra vertas, kuo gali būti naudingas miestui, pirklys ar amatininkas yra. Tik davęs priesaiką miesto Rotušėje tapdavo miesto piliečiu ir gynėju.

Visi miestiečiai priklausė kokiai nors socialinei grupei - pirklių ar amatininkų, jų pameistrių, mokinių. Kaip sakoma, laisvų nebuvo. Bajorus galima vadinti migruojančiais paukščiais - vasarą jie išvykdavo į savo dvarus, o žiemą grįždavo į miestą.

Visi amatininkai priklausė saviems cechams - kad būtų tvarka. Tai buvo tarsi savotiškos profsąjungos. Cechas paremdavo nusigyvenusį amatininką, jei reikdavo, net savo sąskaita palaidodavo, rūpindavosi, kad našlei netektų elgetauti. Kai atsirasdavo jokiam cechui nepriklausantis meistras, vadinamas peckeliu, vyresniesiems paliepus būdavo sudaužomi jo darbai, dirbtuvės, atimamos medžiagos, sulaužomi įrankiai. Laisvų menininkų nebuvo.

Elgetos skambino varpais

- Štai minėjote, kad laisvų menininkų nebuvo, visi ką nors dirbo. O elgetos?

- Buvo ir elgetų cechas, turintis savas taisykles, pavyzdžiui, draudžiama rodyti savo žaizdas ir jomis graudinti praeivius. Moterys su mažais vaikais negalėjo sėdėti gatvėje. Dėl nešvankių dainuškų elgetos taip pat galėjo nukentėti. Jie Šv. Jonų bažnyčioje turėjo Marijos Snieginės altorių, kurį privalėjo prižiūrėti, pasirūpinti žvakėmis.

Viename Didžiosios ir Savičiaus gatvės kampinių namų elgetos kartą per mėnesį rinkdavosi į susirinkimus. Juos prižiūrėdavo bizūnininkai. Šie išvaikydavo atvykėlius iš kitur, išimtys būdavo daromos tik per didžiąsias šventes.

Visai paliegę elgetos užuovėją rasdavo prieglaudose prie magistrato, vienuolynų, bažnyčių. Kol dar krutėdavo, gaudavo šiokių tokių darbelių, pavyzdžiui, skambinti bažnyčių varpais. Jų gausmas mieste beveik nenutildavo - tai kas nors gimdavo, tai mirdavo, tai kokia nors religinė šventė, tai Mišios.

- Kas miestiečiams buvo privaloma?

- Lankyti bažnyčią ar cerkvę. Kiekvienas amatininkų cechas privalėjo išlaikyti savo altorių. Tai buvo nurodyta jų statutuose. Už Mišių nelankymą skirdavo baudas. O bauda būdavo tokia - tekdavo pristatyti pusę ar visą vaško galvą (16 kg luitą), iš kurio bažnyčia žvakes liedavo.

Pavardės slėpė kilmę

- Vilnius po Gedimino laiškų, kuriais iš visų kraštų čia kurtis buvo pakviesti amatininkai, buvo daugiatautis. Ką įdomaus aptikote apie tautiškumą?

- Iš kur tik nebuvo atvykusių amatininkų! Iš Olandijos, Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Portugalijos, archyvuose aptikau net vyndarį iš Makedonijos. Įdomus faktas - jų kilmės vieta būdavo tik iki atvykimo į Vilnių. Davę priesaiką miestui, jie jau tapdavo vilniečiais. Paskui net iš pavardžių sunku būdavo suprasti, iš kur jie kilę. Kai po Liublino unijos oficialia raštų kalba tapo lenkų, visos pavardės mikliai sulenkėdavo, pavyzdžiui, garsus XVII a. laikrodininkas Jokūbas Gerkė tapo Gerkevičiumi. Rašydamas Didžiosios gatvės istoriją radau čia gyvenusį Panderendą. Pavardė man pasirodė keista. Vėliau išsiaiškinau, kad tai olandas Vanderendas. Lenkinant pavardes, pavyzdžiui, Jono Žvirblio sūnus jau tapo Vrublevskiu. Kartais lietuviai, turėdami nelabai gražią pavardę, taip pat naudojosi proga ją pataisyti. Koks nors Jonas Kiaulė mielai tapdavo Kevla, Kevličiumi, Kevlovskiu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"