TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Vis atgyjantis Vytautas Didysis

2016 04 30 6:00
Pirmą kartą dalyvaujant istorinio Žalgirio mūšio inscenizacijoje Lenkijoje šventės organizatoriams (privačiai įmonei) nepatiko, kad Vytautas su karūna. Dabar prie to jau visi priprato. Arkadiuszo Rutkowskio nuotrauka

Kai minint Žalgirio mūšio 600-ąsias metines Lietuvos kariuomenės majoras, Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas bei karo istorijos entuziastas Donatas Mazurkevičius pirmą kartą apsivilko Vytauto Didžiojo laikų šarvus, taip su jais ir nesiskiria. Ne tik kasmet vyksta į Lenkiją, kur netoli Olštyno, buvusio mūšio lauke rengiama istorinio mūšio inscenizacija, bet ir įvairiose Lietuvoje vykstančiose istorinėse šventėse su karių palyda demonstruoja tų laikų karių aprangą.

Artimiausia šventė, kurioje išvysime ir Vytautą Didįjį – gegužės 20–22 dieną rengiamos „Kauno Hanzos dienos“. Tai puiki proga iš arčiau patyrinėti, kaip atrodė Vytauto Didžiojo laikų šarvai.

Šiemet sueina 608 metai kai Kaunas gavo Magdeburgo teises. Dabar tai vienintelis Lietuvos miestas, priklausantis Naujosios Hanzos miestų sąjungai. Šventei suteiktas viduramžiškas stilius, demonstruojama to laiko muzika, šokiai, amatai ir ginklai. Riteriai kovos ir tarptautiniame turnyre Lietuvos kariuomenės vado kalavijui laimėti. Turnyras atskleidžia XIV amžiaus Lietuvos karybos tradicijas, o nugalėtojui dovanojamas kalavijas yra nukaldintas pagal Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomą XIII amžiaus Lietuvos kario kalaviją.

Kalavijas – svarbiausias to meto ginklas, tik ne visi pėstininkai galėjo juos įpirkti. Todėl, kaip teigiama istorikų, alternatyva kalavijui – kovinis kirvis. Įgudus su juo taip pat buvo galima efektyviai kautis. „Todėl riterių turnyro antros vietos laimėtojui įteikiama tų laikų kirvio kopija, trečios vietos laimėtojas apdovanojamas durklo kopija. Dovanas funduoja Lietuvos kariuomenės vadas, – pasakojo D. Mazurkevičius. – Dėl šių apdovanojimų jau ne pirmus metus kaunasi ne tik lietuviai, bet ir latviai, ukrainiečiai, baltarusiai. Epizodiškai šiame turnyre pasirodo ir Vytautas Didysis.“ Majoras gauna kvietimų ir į mokyklas moksleiviams pademonstruoti Vytauto aprangą, šarvus, ginklus bei papasakoti apie juos.

Donatas Mazurkevičius Lenkijoje kasmet vykstančiame Žalgirio mūšio minėjime, istorinio mūšio rekonstrukcijoje įkūnija Vytautą Didįjį. /Arkadiuszo Rutkowskio nuotrauka

Šarvai – ne muliažas

Kaip ir nuo kada Vytautas Didysis atsirado istorinėse šventėse, teiravomės D. Mazurkevičiaus. Pasak jo, mūšio inscenizacijos Lenkijoje vyksta nuo 1998 metų, Vytautas jose būdavo, bet pasirodydavo tik simboliškai, kadangi šventės rengėjai laikydavosi lenkų istoriko, kronikininko Jano Dlugošo versijos, esą Vytauto vaidmuo šiame mūšyje buvo tik reprezentatyvus. Visas dėmesys tekdavo Jogailai. „Nuo jubiliejinių Žalgirio mūšio metinių 2010-aisiais šventės rengėjai lenkai Vytauto vaidmenį atidavė lietuviams. Krašto apsaugos ministerija tada organizavo atranką Vytauto rolei. Ta garbė teko man, o Vytauto palyda buvo sudaryta iš Garbės sargybos kuopos karių, – pasakojo D. Mazurkevičius, laimėjęs šią rolę iš dvylikos norą pareiškusių kariškių ir policininkų. – Lietuviams Vytautas brangus ir artimas, todėl atstovavimui buvo kruopščiai ruoštasi. Drabužius, ginklus, visą aprangą kūrė istorikai. Medžiagos buvo parinktos tokios, kokios buvę tais laikais. Na, gal aprangai kiek trūksta karališkos prabangos, tačiau spalvos, formos atitinka tų laikų aprangą.“ Bendradarbiaujant, diskutuojant su kaimynais lenkais, mūsų šalies istorikams pavyko įrodyti, kad Vytauto vaidmuo nebuvo vien reprezentatyvus. Nors Lenkijoje ilgai buvo prigijusi J. Dlugošo versija, pastaraisiais metais Lenkijos žiniasklaidoje istorikai ragino baigti eskaluoti temą, esą lietuviai pabėgo iš mūšio lauko. Jau buvo pripažinta, kad toks atsitraukimas buvo suplanuota strategija.

Kaip tvirtino D. Mazurkevičius, šventės metu jo dėvimi šarvai tikrai yra ne muliažas, nukalti pakankamai autentiškais būdais, pagaminti iš plieno, papuošti žalvariu. „Na, gal karaliui ir auksu šiek tiek galėtų būti puošti, bet įvaizdį atitinka. Gal tik kiek, kaip karaliui, yra palengvinti. O tiems, kariams, kurie kaunasi turnyruose, daromi vos vos storesni, kad nesusižeistų, – sakė D. Mazurkevičius. – To laikotarpio karių apranga buvo pakankamai moderni. Kaip metraščiuose rašė J. Dlugošas, lietuviai niekuo nesiskyrė nuo kryžiuočių, todėl Vytautas savo kariams liepė ant kairės rankos užsirišti šiaudų gniūžtę – kad būtų galima savus atskirti nuo priešų. Ir ginkluotė, ir šarvai buvo labai panašūs. Be to, jei mes Žalgirio mūšį laimėjom, tai tikrai nebuvom basi. Blogesnis irgi niekada nelaimi. Vadinasi, daug kuo net geresni buvom už kryžiuočius.“

Šarvus Vytautui pagamino brolijos „Viduramžių pasiuntiniai“ meistrai. Organizacija, bendradarbiaujanti su istorikais ir archeologais, analizuojanti viduramžių kronikas, kitus istorinius šaltinius, gamina tikslias šarvų ir ginklų kopijas, siekia kuo tikroviškiau atkurti XIV-XV amžiaus Lietuvos bei Europos kultūrinį kontekstą. „Kiek žinau, „Viduramžių pasiuntinių“ pagamintas šarvų ir ginklų kopijas perka ir italai“, – sakė D. Mazurkevičius.

Vytauto Didžiojo šarvai nenusileidžia kryžiuočių šarvams. Istorinio mūšio rekonstrukcija. /Žalgirio mūšio inscenizacijos rengėjų archyvo nuotrauka

Išjos pulti Marienverderio

Istorinio Žalgirio mūšio rekonstrukcijoje Lenkijoje D. Mazurkevičius Vytautą Didįjį jau įkūnijo šešis kartus. Ruošiasi vykti ir šiemet. Buvo metų, kai mūšio lauke mūsų atstovo nesimatė. Jį sutikti buvo galima tik Lietuvos stovykloje. „Iš dalies tai buvo ir intrigėlės, ir finansinės problemos, ir mūsų klaidos, nes neturėjome savo žirgo, o šventės rengėjai jo irgi negalėjo išnuomoti, – pasakojo D. Mazurkevičius. – Dabar susiderinom, susidraugavom, viskas gerai.“

„Kauno Hanzos dienoms“ besiruošiantis D. Mazurkevičius pasakojo, kad šventė baigsis dviejų mūšių istorine rekonstrukcija: bus demonstruojamas 1362 metų epizodas, kaip kryžiuočiai sugriovė Kauno pilį, taip pat ir epizodas iš 1384 metų, kai lietuvių kariuomenė, vadovaujama Vytauto ir Jogailos, užėmė Kaune, Neries žiotyse buvusią kryžiuočių Marienverderio pilį. „Šiuos du įvykius, kuriuos skiria 12 metų laikotarpis, mes sujungsime į vieną spektaklį, – sakė D. Mazurkevičius. – Ši dabar neišlikusi pilis buvo toliausiai į Rytus kryžiuočių pasistatyta pilis.“

Marienverderio paėmimą prieš kelerius metus plačiai ištyrinėjo kaunietis istorikas dr. Vytenis Almonaitis. Tada apie giliausiai į Lietuvos valstybę įsiterpusią kryžiuočių pilį kauniečiai mažai žinojo. Dabar tai jau tapo istorinių rekonstrukcijų dalimi. Kaip ši priešų pilis apskritai atsirado Kaune, V. Almonaitis yra pasakojęs LŽ : Vokiečių ordinas pasinaudojo 1382 metais Lietuvoje kilusiu vidiniu konfliktu, kai didžiojo kunigaikščio Jogailos šalininkai suėmė ir nužudė kunigaikštį Kęstutį. Iš nelaisvės pabėgęs jo sūnus Vytautas pasislėpė pas buvusius priešus kryžiuočius. Kai Vytautas buvo Ordino pusėje, Kauno teritorijoje ir iškilo ši galinga pilis. Kadangi 1384 metais Ordino magistras išdavė Vytautui raštą, kuriuo pasižadėjo suteikti pagalbą karinėmis pajėgomis jam siekiant susigrąžinti tėvoniją, Vytautas buvo priverstas Ordinui pažadėti dar daugiau – užrašė Žemaitiją iki Nevėžio bei Kauno ir Rumšiškių gyvenvietes. Marienverderis tapo kryžiuočių antpuolių į Lietuvą baze.

Pasak V. Almonaičio, troškimas sunaikinti Marienverderį suvienijo Vytautą ir Jogailą. „Matydami įtvirtinimų mastą kunigaikščiai jai užimti sutelkė dideles pajėgas, – pasakojo V. Almonaitis. – Operacijoje dalyvavo ne tik lietuvių, bet ir rusėnų pulkai iš rytinių LDK žemių. Ordino magistras vėliau rašė, kad pilį puolė vienuolika „karalių“ bei „nesuskaičiuojama daugybė pagonių bei stačiatikių“. V. Almonaičio teigimu, prie Marienverderio pirmiausia pasirodė Vytauto pajėgos: „Lietuviai taip apgulė tvirtovę, kad, kaip tvirtina kronikininkas Johanas Posilgietis, iš jos jau niekas negalėjo išvykti. Vadinasi, lietuviai ne tik išdėstė kariuomenę krantuose, bet ir užtvėrė Nemuną. Kryžiuočiams tai kėlė nerimą. Netrukus puolėjai pradėjo veržtis prie pilies. Antrąją dieną su savo kariais atvyko Skirgaila, greičiausiai ir Jogaila.“

Istorinio Žalgirio mūšio rekonstrukcijoje kariai pliekiasi tokiais pačiais ginklais, kokiais buvo kariauta XV amžiuje. /Žalgirio mūšio inscenizacijos rengėjų archyvo nuotrauka

Lietuviai gąsdino akmensvaide

Remdamasis įvairiais šaltiniais V. Almonaitis susidarė gana tikslų Lietuvos kariuomenės apsiginklavimo vaizdą. Jo teigimu, lietuviai turėjo modernios karo technikos: „Skirgaila atsigabeno dvi svirtines akmensvaides, vadinamąsias blidas, ir gausybę šaudmenų. Kariuomenė turėjo dar vieną didesnę akmensvaidę, kuri kėlė ypatingą baimę kryžiuočiams. Lietuviai, kaip ir vokiečiai, turėjo ir paraku užtaisytų šaunamųjų ginklų bei jiems skirtų sviedinių. Vėliau Ordino magistras pabrėžė, kad apginti pilį buvo sunku todėl, kad puolėjai turėjo apgulties mašinų, bombardų ir kitų įrenginių.“

Pasak į Vytauto Didžiojo vaidmenį įsigyvenusio ir istorijos bei karo mokslus baigusio D. Mazurkevičiaus, nors iki Žalgirio mūšio dar buvo daugiau nei 20 metų, tačiau po Marienverderio paėmimo kryžiuočiai pasijuto šiek tiek atstumti. Užėmę šią pilį lietuviai Ordinui smogė gana stiprų smūgį. Tai buvo savotiška „Drang nach Osten“ (žygio į Rytus) pabaiga. Marienverderio paėmimu buvo pristabdyta kryžiuočių agresija. Tai buvo ir savotiškas revanšas už pralaimėjimą ginant Kauno pilį 1362 metais. Lietuviai atgavo pasitikėjimą. Todėl suprantama, kodėl kauniečiai savo miesto šventėje demonstruoja epizodus iš šių dviejų mūšių.

Vytautas Didysis pasirodo daugelyje istorinių švenčių Lietuvoje. /LŽ archyvo nuotrauka

Vytauto obelys ir šaltinis

Keliaujant po Lietuvą tenka matyti daug su Vytautu Didžiuoju susijusių vietų. Pirmiausia, žinoma, svarbi Trakų salos pilis, kuri buvo baigta statyti Žalgirio mūšio išvakarėse ir tapo mėgiamiausia Vytauto rezidencija. Senieji Trakai – Žalgirio mūšio vado gimtinė. Paminklų ir koplytstulpių, pastatytų Vytautui Didžiajam šiuo metu Vikipedija priskaičiuoja netoli pusės šimto. Ypač daug paminklų buvo pastatyta 1930 metais, kai buvo minėtos Vytauto mirties 500-osios metinės, tik didžioji jų dalis buvo nugriauta sovietmečiu. Dauguma tais metais gimusių berniukų buvo pavadinti Vytautais. Tarpukario Lietuvoje kunigaikščio vardą turėjo net saldainiai, tabakas, odekolonas. Vienas ūkininkas naują obelų veislę norėjo pavadinti Vytauto vardu, tačiau iš jo buvo pareikalauta įrodyti, kad visi obuoliai bus pačios aukščiausios rūšies. Suprantama, ūkininkas to įrodyti negalėjo, todėl ir neturime Vytauto veislės obelų.

Lietuvos karių XV amžiaus aprangą Hanzos dienose išbandė ir sunkiojo metalo grupės "Thundertale" (Perkūno sakmė) nariai (kairėje) - Laurynas Baškys, bei Jonas Chockevičius. Viduryje - D. Mazurkevičius. Metalistai mėgsta karingomis dainomis priminti gilias istorines lietuvių karybos tradicijas. /Asmeninio albumo nuotrauka

Birštonas galbūt labiausiai iliustruoja, kaip istorinė atmintis po reikšmingo Žalgirio mūšio perėjo į žmonių gyvenimą. Nors medinė pilis, kurioje Vytautas mėgdavo apsistoti medžiodamas Nemuno kilpos miškuose, sunyko, tačiau čia Vytauto kalnu vadinamas piliakalnis. Populiarumo nepraranda kurorto mineralinis vanduo „Vytautas“. Kaip pasakojama Birštono turizmo informacijos centre, seniai šaltinį savo žemėse atradęs žmogus jį buvo pavadinęs savo dukros Viktorijos vardu. Tačiau Juozo Tumo-Vaižganto pastangomis šis šaltinis buvo pervadintas į Vytauto. Tuomet dažnai Birštone lankydavęsis rašytojas rašė: „Negražu ir nusikalstama šaltinį buržuaziškai vadinti „Viktorka“. Jis turėtų būti vadinamas Vytauto kalno ašarėlėmis“. Kadangi tryško netoli Vytauto kalno, žmonių buvo pradėtas taip vadinti. Iki 1930 metų buvo vartojami abu mineralinio vandens pavadinimai. Tačiau minint Vytauto 500-ąsias mirties metines, kai kiekvienas miestelis šiam jubiliejui stengėsi ką nors padaryti, tuometinė Sveikatos ministerija įpareigojo Birštono kurorto valdybą pervadinti šaltinį Vytauto vardu. Tokį turime iki šiol. Tik jis dabar išgaunamas ne toje vietoje, kaip buvo Antano Smetonos, Jono Basanavičiaus, J. Tumo-Vaižganto, Maironio lankymosi laikais. To šaltinio ištakas apsėmė 4 metrus po Kauno hidroelektrinės statybos pakilęs vanduo. Kai Birštonas, palikus Nemunui, neteko savo istorinio šaltinio, tolėliau atrastas kitas ir savo chemine sudėtimi labai artimas buvusiajam, vėl gavo Vytauto vardą.

Veliuonoje 1930 metais pastatytas ir sovietmečiu vietos gyventojų išsaugotas paminklas Vytautui, kur jis vaizduojamas su svarbiausiu to metu ginklu - kalaviju. /E. Giedraičio nuotrauka

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"