TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Visam gyvenimui įsiminusi pažintis

2007 07 10 0:00
I.Šimelionis rodo V.Žirinovskio fotoalbume V.Edelšteino nuotrauką.
Asmeninio archyvo nuotrauka

Praėjo daug dešimtmečių nuo tos dienos, kai į Rodūnią atvykęs svečias pasisakė esąs Vilis Edelšteinas, Prancūzijos ir Vokietijos pilietis, komunistas internacionalistas. Paaiškėjo, kad jis dar ir puikus portretus tapantis dailininkas.

Įsimintina man buvo 1939 metų gruodžio 7-oji. Tada Raudonoji armija užpuolė Suomiją. Tomis dienomis buvo jaučiama įtampa ir Rodūnioje. Vakarais susirinkdavome pas netolimą kaimyną Binką pasiklausyti vakaro žinių iš Maskvos. Įpusėjus laidai, Michailas Dubinskas pristatė man neeilinį pabėgėlį iš Vakarų. Pamačiau nediduką, liesą, pagyvenusį vyriškį. Jis sakėsi esąs antifašistas, kovojęs su nacizmo siautėjimu Vokietijoje, ir pasiprašė politinės globos mūsų miestelyje. Še tau, pamaniau, - dar vienas žydelis pabėgėlis. Negi atsisakysi bent laikinai įkurdinti? Reikia padėti žmogui, nors aš niekieno nebuvau įgaliotas rūpintis nukentėjusiaisiais. Apnakvindinau jį viešbutyje - ten buvo viena tuščia lova.

Svečias sakėsi esąs Vilis Edelšteinas, Prancūzijos ir Vokietijos pilietis, komunistas internacionalistas. Jis - kovotojas su nacizmu už visų tautų laisvę ir demokratiją. Klausantis jo pasakojimo kilo kai kurių abejonių ir įtarimų. Vilis prisipažino padaręs bene didžiausią to meto diversiją - padegęs Vokietijos reichstagą. Sunerimau. Kaip čia galėjo atsirasti tikrasis padegėjas? Juk Adolfas Hitleris buvo išaiškinęs tikruosius padegėjus ir nuteisęs juos ilgus metus kalėti. O štai šis didvyris padegėjas ne kalėjime ir ne Vokietijoje, o mūsų Rodūnioje. Tai neįtikima. Tačiau negi ginčysies? Sutarėme apie tai plačiau pakalbėti kitą dieną mūsų įstaigoje - valsčiaus savivaldybėje.

V.Edelšteinas dar pasigyrė gerai mokąs ne tik rusų, bet ir vokiečių, prancūzų ir ispanų kalbas, o jo profesija - dailininkas, tapantis portretus. Tada man kilo įvairių minčių. O gal jis veržiasi į Sovietų Sąjungą tik prisidengęs padegėjo skraiste? Gal tai nepaprastas profesionalus žvalgas? Gal tai sovietinio NKVD gudrybė ar užmaskuota provokacija? Nusprendžiau būti labai atsargus. Kilo mintis pasitarti su Lietuvos žvalgybos žmonėmis, kaip man elgtis, kad pats neįkliūčiau.

J.Stalino portretai

Kitą rytą V.Edelšteinas panoro ateiti į darbovietę ir susitikti su žmonėmis. Jam viskas patiko nuo pat pradžios, ir jis pasisiūlė įsidarbinti dailininku. Tas vyras pažadėjo už kuklų atlyginimą nupiešti didelę paklausą turinčių Josifo Stalino portretų. Ir mums buvo keista - į tuščias parduotuves tik retkarčiais atveža duonos, druskos, degtukų, žibalo ar kitų prekių, bet vadų atvaizdų dar niekada nebuvo. O tada kiekvienos įstaigos garbės reikalas buvo turėti J.Stalino portretą, tik retai kas jį turėjo. Taigi paklausa užtikrinta, tik neaišku, ar jis mokės nupiešti J.Staliną.

Jau po pietų įsitikinome, kad šis pabėgėlis yra didelis portretų piešimo meistras. Tą dieną jis nupiešė net du didelius J.Stalino portretus. Vieną jų savitai įrėmino ir pakabino ant didžiausios sienos. Mane nustebino jo meistriškumas.

Jis turėjo gero popieriaus, dažų ir kitų reikmenų. Partorgui Vorfolomėjui Azarenkai pritarus, jau kitą dieną sudarėme su šiuo įtartinu reichstago padegėju sutartį, kad jis nupieš daug portretų. Pasieniečiai mums nepriekaištavo, kad įdarbinome užsienietį. Mūsų naujasis darbuotojas dirbo išsijuosęs. Jis "kepė" po kelis didelius J.Stalino portretus per dieną. Užsakymai plaukte plaukė. Pirmuosius įspūdingiausius darbus autorius pats nuvežė ir padovanojo aukštiems Lydos pareigūnams. Iš ten laimingai sugrįžęs jis džiaugėsi kaip vaikas.

Laikėsi atokiau

V.Edelšteinas atokiau laikėsi nuo padidėjusios miestelio žydų bendruomenės. Vėliau prasitarė, kad jis kilęs iš vieno Vokietijos miesto geros žydų šeimos. Dar jaunystėje įsitraukęs į pogrindinę komunistinę veiklą, jis daugiau bendravo su vokiečiais antifašistais negu su savo tautiečiais. Palaikė ryšius su Italijos, Ispanijos, Prancūzijos komunistais, ne kartą viešėjo tuose kraštuose. Man ypač rūpėjo sužinoti, kaip jis suorganizavo reichstago padegimą. Apie tai Vilis pažadėjo papasakoti vėliau. Tačiau kuo toliau, tuo labiau mūsų santykiai šalo. Susitikdavome retkarčiais įstaigos koridoriuje arba miestelyje. Per patį viduržiemį kurį laiką jis buvo visai dingęs. Retkarčiais matydavau jį žingsniuojantį su pasieniečių įgulos štabo viršininku kapitonu Šinkarenka, o tai kėlė man dar didesnį įtarimą.

Baigiantis metams, vadinamoji Vakarų Baltarusija buvo galutinai inkorporuota į sovietinę Gudiją. Tada buvo panaikintos anksčiau veikusios valsčiaus valdymo struktūros. Rodūnia tapo rajono centru, buvo sukurtos visos partinės ir sovietinės įstaigos pagal tipinius sovietinės Baltarusijos projektus.

Rajono vykdomojo komiteto pirmininkas mane laikinai paskyrė Bendrojo skyriaus vedėju. Skyrius nedidelis, daugiausia jame dirbo merginos. Sutardavome. Svarbiausia buvo tai, kad aš turėjau atskirą nedidelį kabinetą Kivelio Ragausko namuose. Tautiečiai užsukdavo pas mane pasikalbėti, pasitarti, pagalbos paprašyti, naujienų išgirsti.

Išvežė žydus pabėgėlius

1939 metų gruodžio pabaigoje žydų bendruomenę ištiko skaudi nelaimė. Atėjęs į darbą sužinojau, kad praėjusią naktį enkavedistai išvežė visus iki vieno žydus pabėgėlius. Niekas nežino, kas ateityje laukia žydų ir ne tik jų. Anksčiau nemažai pabėgėlių pasitraukė į Lietuvą, į Vilnių, o iš ten be didesnių pastangų patraukė į tolimiausius užsienius. Jiems kelią parodė, vizas teikė Lietuvos Respublikos generalinio konsulo Vilniuje daktaro Antano Trimako patarėja, mano gera draugė, vilnietė Birutė Verkelytė (vėliau - Fedaravičienė). Nuo rudojo ir raudonojo siaubo ji išgelbėjo tūkstančius okupuotos Lenkijos piliečių, daugiausia žydų. Ji padėjo ir daugeliui įvairių lenkų politinių veikėjų, aukštų pareigūnų, nors tie veikėjai 1938 metų kovo viduryje grasino Lietuvai.

Pirmoji iš Birutės rankų vizas į Angliją gavo maršalo Juzefo Pilsudskio našlė ir jų dukterys Vanda ir Jagudka, pulkininkas, buvęs premjeras Valerijus Prystoras, buvęs Pamario vaivada Kirtiklis, Varšuvos burmistras Waclawas Starzynskis, nemažai žydų verslininkų, fabrikantų, inteligentų. Nutįsdavo bėglių eilės. Vizą lengvai gavo įžymi lenkų dainininkė ir aktorė Jadvyga Smosarska ir daugelis kitų. Savo kolegoms žydams Birutė simpatiją reiškė dar studijuodama Vilniaus universitete.

Kai 1938 metais Vilniaus universiteto rektoriaus įsakymu žydai studentai turėjo sėdėti kairėje auditorijos pusėje, Birutės iniciatyva lietuviai studentai atsisėdo šalia pažemintų žydų. Reakcingoji lenkų spauda kėlė didžiausią triukšmą ir ragino susidoroti ne tik su žydais, bet ir su lietuviais. Tačiau B.Verkelytė ir jos draugai neišsigando, jie turėjo savo įsitikinimus. B.Verkelytė padėjo tūkstančiams vyrų ir moterų.

Tuščias kambarėlis

Ankstyvą 1940 metų pavasarį tarsi nujaučiau, kad artėja grėsmė V.Edelšteinui, tad išdrįsau jam pasiūlyti trauktis ne į stalinistinį pragarą, o verčiau per Lietuvą grįžti į Vakarus. Tačiau Vilis manęs nesuprato. Jis pareiškė, kad tikroji jo tėvynė - Sovietų Sąjunga. Tada jis paragino mane išsklaidyti politines abejones ir tapti tikru komunistu. Aš niekada nenorėjau būti komunizmo statytoju, dar nuo vaikystės man rūpėjo visas savo jėgas atiduoti savajam kraštui. Štai Vilis tapo stalinizmo auka. 1940 metų balandžio pabaigoje, vieną naktį, niekam nematant ir negirdint, čekistai išsivedė jį nežinoma kryptimi. Tą lemtingą rytą kukliame jo kambarėlyje dar nebuvo išjungta elektros šviesa. Ant nedidelio staliuko gulėjo atversta knyga, greta buvo padėta laikraščių ir žurnalų, rašymo priemonių. Priešais paties Viliaus pasigamintą molbertą ant kėdės buvo sudėti jo kasdieniniai drabužiai. Įsiminė prancūziški juostuoti žaliai rusvi marškiniai ir nepaklota siaura metalinė lova.

Supratau, kad įvyko tai, apie ką nedrąsu net pagalvoti. Kilo mintis uždaryti kambario duris, bet aš jų neuždariau, mat buvo aišku, kad V.Edelšteinas suimtas. Neturėjau ko paklausti, kur jis atsidūrė.

Nuteistas kalėti

Greitai paaiškėjo, kad Vilis - pasieniečių rankose. Sunerimęs pasibeldžiau į partorgo V.Azarenkos duris, paklausiau, gal jis žino, kas atsitiko su greta gyvenusiu Viliumi. Partorgas sakė nieko nežinąs ir nieko negirdėjęs. Su V.Azarenka stabtelėjome prie pravirų V.Edelšteino durų. Norėjau užgesinti šviesą, tačiau partorgas uždraudė man net paliesti mygtuką. Kieme su V.Azarenka sutarėme niekam nė neužsiminti apie tai, ką matėme. Vėliau partorgas sakė, kad vakare, jam sugrįžus iš darbo, V.Edelšteino kambarėlio durys jau buvo uždarytos, o šviesa užgesinta.

Dauguma rajono tarnautojų dar tą pačią dieną sužinojo, kad V.Edelšteinas suimtas, bet niekas nedrįso apie tai garsiai kalbėti. Sutikęs pasieniečių štabo viršininką, neišdrįsau paklausti, koks mūsų globojamo pabėgėlio likimas. Tik po kelių dienų valgykloje pamačiau pietaujantį rajono milicijos viršininką Goladą. Artimai su juo nebendravau, bet ir susitikti nevengiau. Tai buvo gana inteligentiškas žydas. Rodūnioje jis greitai pelnė gerą vardą. Tada ir paklausiau, kas nutiko Viliui. Goladas pasakė, kad V.Edelšteiną ilgą laiką sekė Maskvos KGB. Įtarimai pasitvirtino, jis suimtas ir tardomas tikriausiai Butyrkose. Esą jis šnipinėjęs vienai kapitalistinei valstybei. Visą parengiamąjį darbą ir pačią nelengvą operaciją atliko Lydos ir Rodūnios pasienio kontržvalgybos meistrai. Goladas patarė man nesidomėti V.Edelšteinu, kad nekiltų nereikalingų įtarimų. Birželio pradžioje iš to paties Golado sužinojau, kad buvęs mūsų darbuotojas nuteistas kalėti 25 metus.

Istorijos ratas

Taip ir nežinojau, kas iš tiesų padegė reichstagą - G.Dimitrovas ar V.Edelšteinas. Tik vėliau supratau, kas nei vienas, nei kitas. Jei jį būtų padegęs V.Edelšteinas, mūsų miestelyje jis būtų sutiktas su gėlėmis, o ne pažemintas ir nuteistas kalėti 25 metus. O jeigu V.Edelšteinas buvo politinis apsišaukėlis, tad kuriems galams jis pats veržėsi į NKVD nagus? Ir čia būtų galima padėti tašką, bet štai vėl pasisuko istorijos ratas. Jis iškėlė į naujosios Rusijos politikos naująjį edelšteiną - Vladimirą Volfovičių Žirinovskį, ultranacionalistą. Šis vyras tapo net Dūmos vicepirmininku.

Parūpo išsiaiškinti, ar V.Žirinovskis, kurio tėvas - Volfas Edelšteinas, turi kokių nors giminystės ryšių su Viliu Edelšteinu. Juk šis buvo įkalintas Kazachstane. Nusprendžiau daugiau sužinoti apie V.Žirinovskio tėvą. Maskvoje nepavyko susisiekti su V.Žirinovskiu. Tada paprašiau, kad man padėtų kolegos lietuviai žurnalistai, akredituoti Europos Sąjungos Parlamento centre Strasbūre. V.Žirinovskis prisipažino, kad jo tikroji pavardė - Edelšteinas. Tautybė taip pat nekėlė abejonių, tik tėvavardis kitas. Jis mano buvusiai bendradarbei pareiškė, kad jo tėvas Volfas, o ne Vilis - taigi ne tas, kurio aš ieškojau. Vėliau bandžiau kitais būdais daugiau sužinoti apie tą V.Edelšteiną - šis žmogus mano atmintyje išliko visam gyvenimui.

Pogromas

1930 metų rudenį atvažiavęs mokytis į Vytauto Didžiojo lietuvių gimnaziją, mačiau siaubingų žydų pogromų Vilniaus gatvėse. Labiausiai įsiminė 1931 metų rudens pogromas. Lenkų smogikų eitynės pajudėjo nuo dabartinės M.K.Čiurlionio (tuomet Mala Pohuliankos) gatvės - nuo Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto rūmų. Pirmieji ėjo uniformuoti studentai korporantai, paskui juos plūdo didelė ir be galo triukšminga jaunų ir pagyvenusių žmonių minia. Jų rankose - pikčiausi antisemitiniai plakatai. Visa tai mums, paaugliams, kėlė siaubą. Išgirdę baisų triukšmą, mes baimės apimti iš savi bendrabučio kiemo (jis buvo dabartinių Profsąjungos rūmų vietoje) pasileidome prie Romanovų cerkvės. Mes norėjome iš toliau pasižiūrėti į triukšmadarius. Priartėti prie pogromininkų nedrįsome, bet aiškiai girdėjome šauksmus susidoroti su žydais.

J.Basanavičiaus gatvėje triukšmadariai dar labiau suįžūlėjo. Netrukus pasigirdo dar piktesnių šauksmų. Minia puolė žydų gyvenamuosius namus, parduotuves, įmones. Visa tai labai paveikė mus. Mūsų bendrabučio vedėja Marija Žukauskaitė nuramino mus ir vakare, prieš gulant, pamokė, kaip sukalbėti kolektyvinę maldą už taiką ir ramybę mūsų senojoje sostinėje.

Kitą dieną po pamokų pasukome kitu keliu ir savo akimis pamatėme vakarykščio pogromo padarytą žalą. Labiausiai nukentėjo Pylimo ir J.Basanavičiaus gatvių kampiniame name įsikūrusios siuvamųjų mašinų "Singer" parduotuvės langai. Ant šaligatvio mėtėsi storų stiklų gabalai. Viduje buvo matyti išvartytos siuvamosios mašinos. Nepagailėta ir buvusios kuklios žydų kirpyklėlės. Ten ir aš užsukdavau. Vidutinio amžiaus vyriškiai labai jau skoningai nukirpdavo plaukus pagal madingiausius jaunimo fasonus. Tik už 30 grašių nukirpdavo ežiuku ir dar iškvėpindavo odekolonu. Už išdaužytų langų vėl dirbo meistrai. Labai nukentėjo fotografų Vaisbordo ir Brudnerio dirbtuvės. Dar pavasarį mes, pelesiškiai (trys Šimelioniai - Motiejus, Stasys ir aš kartu su Juliumi Jurša), nusifotografavome pas Vaisbordą. Ta ketvertuko nuotrauka labai patiko ir meistrui, ir mums. Buvo skaudu, kad taip smarkiai nukentėjo Vaisbordo nedidelis, gražiai tarp žalumynų skendintis namas. Tikriausiai ten ir gyveno meistras su šeima. Čia pat įsikūrusi Šapiros įmonė. Tai buvo viena didžiausių medienos ir statybinių medžiagų įmonių. Ji buvo ne taip nukentėjusi, nes apdairus šeimininkas, pajutęs artėjančią audrą, laikui uždaręs ir užbarikadavęs stiprius ir aukštus parduotuvės vartus. Buvo sudaužyta ir maža cukrainė priešais režisieriaus Michailo Zelwerowicziaus dramos teatrą nedideliame dviejų aukštų mūriniame name vien tik už tai, kad šio namo savininkas buvo žydas.

Uniformuoti pogromininkai dar užpuolė dvi duonos ir pyrago kepyklas. Jose mes retsykiais nusipirkdavome dar šiltų, skanių, minkštų bandelių už 10 grašių.

Nukentėjo apie 100 vilniečių

Bendrabutyje iš mokytojo Mykolo Vidžiūno sužinojome, kad per muštynes Naugarduko ir Slovackio gatvių sankryžoje žuvo 21 metų Teisės fakulteto pirmakursis, klierikas Stanislovas Vaclavskis. Ši žinia pakurstė antisemitines nuotaikas. Abi šalys dar naktį pradėjo ruoštis žūtbūtinei kovai. Netrukus po S.Vaclavskio laidotuvių (Senato valia jis buvo palaidotas Saulės kapinėse, esančiose netoli Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios) beveik visame mieste įsiplieskė naujos riaušės. Šį kartą labiausiai nukentėjo vargingiausias - vadinamasis žydų kvartalas. Mušeikos bandė padaryti daugiau žalos čia skurstantiems vargšams.

1931 metų antisemitinės riaušės prasidėjo Lenkijos nepriklausomybės dienos išvakarėse - lapkričio 9 dieną ir truko ilgiau kaip savaitę. Visose pagrindinėse gatvėse vyko įnirtingi mūšiai. Policija nepajėgė sutramdyti abiejų šalių mušeikų. Jau pirmąją pogromo dieną - lapkričio devintąją 20 valandą Liejyklos gatvėje buvo smarkiai sumuštas lenkas studentas Janas Slonskis, o beveik tuo pačiu metu Pylimo gatvėje - žydas studentas E.Grodzienskis. Netoli daug kartų buvo smarkiai smogta į galvą lenkui Heliodorui Houwaldui. Kitą dieną prie prozektoriumo Naugarduko gatvėje buvo parblokštas ir smarkiai sumuštas pagyvenęs bedarbis žydas Alelas Šimanovičius, o kitą dieną daug smūgių per galvą gavo ir profesorius fizikas Vaclovas Dzevulskis, pabandęs nuraminti įsisiautėjusius triukšmadarius. Tomis dienomis nukentėjo apie 100 vilniečių, 24 žydai pateko į ligonines, 60 jaunuolių buvo suteikta ambulatorinė medicinos pagalba Šventojo Jokūbo ligoninėje.

Tragediją išgyveno kartu su žydais

Esu laimingas, kad tokių ir panašių riaušių nebuvo Rodūnioje. Čia lietuviai ir žydai gražiai sugyveno visais laikais. Kai 1940 metų birželio 15 dieną Raudonosios armijos daliniai įsiveržė į Lietuvą ir atėmė mūsų valstybėje visų gyvenusių tautų laisvę ir nepriklausomybę, mes kartu su žydais išgyvenome tą tragediją. Tiesa, miestelyje buvo ir tokių žydų, kurie pritarė bolševikų kėslams, bet jų buvo mažuma.

Greitai ir aš pajutau Lietuvos okupacijos padarinius. Už simpatijas Lietuvai ir lietuvybės puoselėjimą savajame krašte patekau į nemalonę, buvau apkaltintas sovietinės tėvynės išdavimu, atleistas iš darbo visiems laikams su "vilko bilietu". Vykdomojo komiteto pirmininkas Švaronokas patarė nešdintis, kur akys neša. Mano akys buvo nukreiptos į Lietuvą, bet ten jau siautėjo bolševikai. Tad ką daryti man, dvidešimtmečiui? Aš ir nepagalvojau, kad rajono valdžia nutarė mane išgrūsti ir pasodinti į kalėjimą. Šią baisią žinią man pasakė rajono milicijos viršininkas Goladas. Dar jis sakėsi kalbėjęs, kaip mane paimti į kariuomenę - šitaip aš galėčiau išvengti kalėjimo. Tik aš turįs niekam neprasitarti apie šį mūsų pokalbį. Tai buvo mano vienintelis išsigelbėjimas.

Nuo tų sunkių ir net tragiškų metų praėjo beveik septyni dešimtmečiai, tačiau šiurpi mano krašto ir mano paties tragedija gyva ir dabar.

Portretą - į skutelius

Neseniai lankiausi Jurbarke pas savo seserį Marytę, senatvėje ten įsikūrusios dukros mokytojos Alenos Plevokienės šeimoje. Kalbėjomės apie tuos ypač sunkius sovietmečio ir vokietmečio metus. Pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis įsiveržę į tėvų sodybą esesininkai, lydimi lenkų kolaborantų, nuplėšė V.Edelšteino pieštą ir man 1940 metų pradžioje dovanotą mano portretą, suplėšė į skutelius. Taip žiauriai naciai, vietinių pakalikų lydimi, susidorojo su tuomet Tambovo srities miškuose buvusio tremtyje, manimi drauge ir mano gerbėju, portreto autoriumi V.Edelšteinu, stalinistų nublokštu į Kazachstano lagerius.

Pasveikinti neįstengė

Praėjusį rudenį atsitiktinai įsijungęs Rusijos televizijos centrinį kanalą sužinojau apie sėkmingas savo tėvo V.Edelšteino paieškas, kurias daug metų vykdė sūnus V.Žirinovskis, Rusijos Dūmos vicepirmininkas. Politikas Izraelyje rado tėvo kapą. Norėjau ta proga jį pasveikinti. Gaila, kad neįstengiau tuomet taip pasielgti. Patyriau, jog šis aukštas pareigūnas man yra nepasiekiamas.

Štai koks mano ir V.Edelšteino tragiškas likimas. 1940 metais jis tapo Almatos krašte katorgininku, o aš 1941 metų vasarą kalėjau Minsko mirtininkų stovykloje ir 1945-ųjų vasarą jau buvau Vorkutos gulage.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"