TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Viską paaukojęs dėl laisvės

2016 08 26 6:00
Petro Bartkaus šeima. Iš kairės: motinai Anastazijai ant kelių sėdi Antanukas, tėvui Antanui ant kelių – Petriukas, stovi sesuo Genutė. Apie 1929 metus. Nuotrauka iš prisiminimų rinkinio „Tėvynei jo plakė širdis“.

1949-ųjų rugpjūčio 13 dieną nelygiose kautynėse su MVD kariuomene žuvo Petras Bartkus-Žadgaila – vienas jauniausių Lietuvos partizanų vadų, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo sekretorius, legendinio partizano Jono Žemaičio patarėjas. Remdamiesi P. Bartkaus artimųjų ir bičiulių prisiminimų nuotrupomis, peržvelkime neilgą, bet šlovingą šio laisvės kovotojo gyvenimą.

Liki sveika, mergyte mano,

Ramunės žiedu laimę burk!

Man gi – likimas partizano:

Šiandien aš čia, o ryt – kažkur.

Ši gerai žinoma partizanų daina skamba ir šiandien. Tik ar visi žino, kad ji sudėta pagal partizano ir poeto P. Bartkaus-Žadgailos eiles? Tiesa, pats kovotojas poetu savęs nelaikė: 1948-aisiais viename pogrindžio leidinėlyje Alkupėno slapyvardžiu pasirašytus 18 savo eilėraščių jis palydėjo tokiais žodžiais: „Neieškokite čia meno. / Tai, ką jūs išgirsit, / Yra mintys partizano, / Žengiančio pro mirtį...“

Lietuvos partizanų Prisikėlimo apygardos vadas Petras Bartkus-Žadgaila. /GAM nuotrauka

Vis dėlto P. Bartkų galima drąsiai statyti į vieną gretą su tokiais kritusiais partizanų poetais kaip Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Diana Glemžaitė ar Benediktas Labėnas-Kariūnas, kurį klastingai nužudė MGB agentas smogikas Varnas, šiandien žinomas kaip poetas Kostas Kubilinskas. Deja, išdavystę pasirinkusių literatų tais laikais būta daugiau negu poetų, su ginklu kovojusių už Tėvynės laisvę. Pirmiesiems valdžia negailėjo nei butų, nei premijų, nei kelialapių į kūrybos namus. Antrieji rašė prie žibalinės lempelės šaltoje žeminėje, už kurios sienų kiekvieną akimirką tykojo mirtis. Jų gyvenimas buvo neilgas ir poetinis talentas negalėjo iki galo atsiskleisti. Gal todėl dabar daugelio miško poetų kūryba ir neįtraukta į mokyklų programas...

Vis dėlto šiandien žadame kalbėti ne apie poeziją, nors P. Bartkaus eiles įkvėpė ne vien kova, bet ir graži, tačiau liūdna meilės istorija (kita vertus, partizanų istorijos ir negalėjo būti laimingos). Aptarkime tai, kaip ir kodėl P. Bartkus dar gimnazijos suole pasirinko kovotojo kelią ir ėjo juo iki savo neilgo, vos 24 metus trukusio, gyvenimo pabaigos.

Rezistentas – nuo gimnazijos suolo

P. Bartkus gimė 1925 metų gegužės 3-iąją Raseinių apskrities Pakapurnio kaime, ūkininkų Antano Bartkaus ir Anastazijos Gedminaitės-Bartkienės šeimoje. Be Petro, šeima susilaukė dar trijų vaikų – dukters Genovaitės ir sūnų Zigmo bei Antano. Zigmas mirė vaikystėje.

Didelėje dviejų galų troboje gyveno Antano Bartkaus (vyresniojo) brolio Petro šeima. Šis buvo vedęs poeto Maironio pusseserę Oną Mačiulytę, tad garsusis kunigas vasaromis dažnai lankydavosi Bartkų sodyboje. O. Mačiulytės anūkas Algimantas Petrauskas prisiminimuose pasakoja, kad atvykus garbiajam svečiui kelerių metukų Petriukas nepaleisdavęs jo sutanos skverno ir visur vaikščiodavęs iš paskos, o Maironiui paprašius, deklamuodavęs kažkokį išmoktą eilėraščio posmelį. Kas žino, gal ta tolima giminystė ir bendravimas su garsiu poetu įskėlė vaikui pirmąją poetinio talento kibirkštėlę?

Petras (iš kairės), Genutė ir Antanas Bartkai. Apie 1939 metus. /Nuotrauka iš prisiminimų rinkinio „Tėvynei jo plakė širdis“.

P. Bartkaus antros eilės pusseserė Antanina Beržinskaitė-Šadauskienė mini dar vieną Petriuko nuotykį, kuris galėjo baigtis liūdnai, bet visiems sukėlė daug gardaus juoko ir net buvo suprastas kaip tam tikras ženklą. Tai nutiko per Antano ir Anastazijos Bartkų samdinių vestuves. „Vestuvės vyko senajame name, kuriame buvo senoviška didžiulė krosnis. Petriukas nesisėdo prie stalo. Nuleidęs kojas žemyn nuo krosnies stebėjo susirinkusiuosius iš viršaus. Jaunieji sėdėjo po juo, prie krosnies. Įpusėjus vestuvėms Petriukas užmigo ir „nuplaniravo“ žemyn ant stalo prieš jaunuosius. Laimingai skrido, nesusižeidė, tik išvartė kai kuriuos valgius ir gėrimus. Juokėsi, plojo svečiai, tvirtino, kas skrydis neša laimę jauniesiems, o Petriukui pranašavo lakūno ateitį“, – A. Petrausko sudarytoje knygoje prisimena A. Šadauskienė. Karo metais P. Bartkus iš tiesų įstojo į sklandytojų kursus, tačiau padangių šauksmą jam teko pamiršti – visas jėgas ir visą laiką pasiglemžė pogrindžio veikla.

O tam Petras tikrai turėjo gabumų. Jie išryškėjo 1937-aisiais, kai dvylikametis paauglys įstojo į Raseinių gimnaziją. Pasak A. Petrausko, Raseiniuose P. Bartkus nuomojosi nedidelį kambarėlį drauge su keliais gimnazistais ir, net būdamas jaunesnis už kitus, turėjo autoritetą – vadovavo bendramoksliams daugelyje sričių. Matyt, įgimtas organizatoriaus talentas vėliau lėmė ir atsakingas pareigas ginkluoto pasipriešinimo struktūrose. O priešintis okupantams, kaip teigia amžininkai, Petras pradėjo būdamas vos šešiolikos.

Petras Bartkus mokslo gimnazijoje metais. /Nuotrauka iš prisiminimų rinkinio „Tėvynei jo plakė širdis“.

1940-aisiais sovietams okupavus Lietuvą raudonarmiečiai Pakapurnį aplenkė, tačiau jų būta netoliese esančiose Žičkiškėse. „Nežinau ir šiandien, kokiu tikslu, kam, bet Petras prašė suskaičiuoti, kai nueinu vakarais į Žičkiškes pažiūrėti kiną, kiek ir kokių prie kareivinių stovi mašinų, kiek kareivių susirenka žiūrėti kino. Neprisimenu skaičių, bet už kelių dienų užėjusiam į mūsų sodybą Petrui „žvalgybos“ rezultatus perdaviau“, – rašo A. Petrauskas. Prisiminimų autorius spėja, kad Raseiniuose P. Bartkus palaikė ryšį su vyresniais pasipriešinimo dalyviais – galbūt būsimais Birželio sukilėliais, nes 1941-ųjų pavasarį trys raseiniškiai buvo suimti. Neišvengė arešto ir Petras (pasak kai kurių šaltinių, už antisovietinės literatūros platinimą), bet kaip nepilnametis greitai buvo paleistas.

Nacių okupacija nuošaliame Pakapurnio kaime, galima sakyti, nepaliko ryškesnio pėdsako, jei nekalbėsime apie ūkininkams uždėtas prievoles. Tačiau baigiantis 1944-ųjų vasarai gimtasis P. Bartkaus kaimas atsidūrė kryžminėje ugnyje. Frontas ties Raseiniais įstrigo gal devynioms savaitėms. Čia vyko intensyvūs mūšiai, miestas keletą kartų ėjo iš rankų į rankas. Beveik visiems gretimų kaimų gyventojams teko trauktis Viduklės link – gal patys ir nebūtų to darę, tačiau gintis pasirengę vokiečiai varu varė civilius kuo toliau.

Praslinkus frontui mūšių vietose liko daug ginklų ir amunicijos. A. Petrauskas prisimena, kad 1944-ųjų rudenį Petras liepė jaunesniems giminaičiams ir jų draugams rinkti viską, kas įmanoma – ginklus, šovinius, rankines granatas, ir kaupti „trofėjus“ miškuose įrengtose slėptuvėse. Vėliau šie ginklai atsidūrė partizanų rankose. Prisidėti prie jų ruošėsi ir P. Bartkus. Nors turėjo galimybę pasitraukti iš Lietuvos, būsimasis laisvės kovotojas to neketino daryti, atkalbinėjo ir savo gimines bei pažįstamus. „Jeigu visi pasitrauks su vokiečiais, kas nuo raudonųjų Lietuvą gins?“ – klausdavo Petras.

Pirmoji akistata su mirtimi

Partizanų būrių formavimasis ypač suaktyvėjo prasidėjus prievartinei jaunų vyrų mobilizacijai į Raudonąją armiją. Nenorėdami tapti patrankų mėsa raudoniesiems okupantams, daugelis jų traukė į miškus ir ginklavosi. P. Bartkus ėmėsi organizuoti vieną pirmųjų Raseinių apskrityje būrių, ir jis greitai tapo žemaičių ginkluoto pasipriešinimo branduoliu. 1944-ųjų rudenį P. Bartkaus vyrai jau veikė Betygalos, Girkalnio, Viduklės apylinkėse.

Petras Bartkus 1943 metais. /Nuotrauka iš prisiminimų rinkinio „Tėvynei jo plakė širdis“.

Vis dėlto pirmą kovos krikštą jis gavo sovietams dar nesugrįžus į Lietuvą. 1944-ųjų pavasarį, frontui sparčiai artėjant prie Lietuvos, Raseinių apskrityje pradėjo kelti galvas iki tol nelabai reiškęsi raudonieji diversantai. Vienas jų gegužės 9-osios pavakarę užėjo į Petro namus. Iš pradžių namiškiai nieko bloga neįtarė – ar maža kokių nelaimėlių tuomet klaidžiodavo po ūkininkų sodybas. Vyras atrodė beginklis, kalbėjo lietuviškai (tiesa, su akcentu) ir prašė duoti ko nors užvalgyti. Apie tai, kas vyko toliau, A. Petrausko parengtoje knygoje Petro brolis Antanas pasakoja taip: „Svečias atsisėdo virtuvėje ant suolo, veidu į duris. Kaip vėliau pagalvojau, buvo įtartina, kad vyriškis dešinę ranką nuolat laikė kišenėje. Paprašė pakviesti Petrą. Šis buvo kitame kambaryje, kurio langai Alkupio pusėje. Kambaryje radau atidarytą langą, o Petro nebuvo. Sunerimau. Už kelių minučių į virtuvę, įsispyręs basomis į kaliošus, vienmarškinis, atėjo Jonas Venslauskas (P. Bartkaus kaimynas ir būsimas bendražygis – aut.). Svečias, pamatęs atėjusį Joną, atsilošė į kampą už virtuvinio stalo. Jonas atsisėdo prieš vyriškį antroje stalo pusėje. Venslauskas pasiteiravo lankytojo, ko jis ieškąs. Šis paklausė Jono pavardės ir su neapykanta prabilo, kad jo draugas Petras esąs vokiečių savanoris ir kaltas prieš Lietuvos liaudį, kuri netrukus jo veiklą įvertins, nubaus.“

Petras Bartkus su savo drauge Aldona Poderyte Pakapurnyje. 1944 metai. /Nuotrauka iš prisiminimų rinkinio „Tėvynei jo plakė širdis“.

Čia reikėtų paaiškinti, už ką sovietai ir jų pakalikai ketino nubausti P. Bartkų. Ogi už tai, kad jis dar 1942-aisiais tapo antinacinės organizacijos – Lietuvos laisvės armijos (LLA) – nariu. Artėjant frontui LLA nariai rengėsi pasipriešinti sugrįžtančiai Raudonajai armijai, tad jos būrius P. Bartkus ėmėsi organizuoti savo tėviškėje. O dabar galime grįžti prie Petro brolio Antano pasakojimo: „Nespėjo Jonas atsakyti į kaltinimą, kai pro duris, rankoje už nugaros laikydamas pistoletą, įėjo Petras. Tarybinis partizanas, matyt, taip pat buvo ginklą paruošęs ir laikė jį rankoje po stalu. Partizanas šovė į Petrą – nepataikė. Kulka įsmigo į durų staktą už kelių centimetrų nuo Petro galvos. Spėjo raudonasis nuspausti pistoleto gaiduką ir antrą kartą, bet kulka sutrupino puodynę su rūgusiu pienu, kuri buvo pastatyta ant krosnies prie pat durų. Šovė Petras. Partizanas sukniubo ant stalo, bandė pakelti galvą, bet po akimirkos iš poros metrų nuotolio į jo galvą šovė Jonas Venslauskas.“ Kaip matome, viskas įvyko tiesiog per kelias akimirkas, tad aiškintis su užpuoliku neliko laiko. Jokių dokumentų jis neturėjo, todėl tik 1945-aisiais, jau būdamas suimtas, Antanas per tardymą sužinojo, kad nukautasis buvo sovietinis diversantas Vasilijus Basiukas.

Pasak A. Bartkaus, nuo tos dienos brolis neišeidavo iš kambario be ginklo – laukė raudonųjų keršto, bet šie daugiau nepasirodė. Tiesa, po keturių dienų diversantai mėgino susidoroti su LLA būrio nariais Viktoru ir Vytu Juodžiais. Tačiau užpuolę Armonų kaime buvusią jų sodybą sulaukė dar rimtesnio pasipriešinimo – palikę tris lavonus, raudonieji pasitraukė.

Petras Bartkus (centre su kepure) su artimiausiais giminėmis – pusbrolio Stepono šeima. 1944 metai. /Nuotrauka iš prisiminimų rinkinio „Tėvynei jo plakė širdis“.

Jono Žemaičio bendražygis

Dabar vėl persikelkime į 1945-uosius, kai Raseinių apylinkėse jau veikė gerai organizuotas P. Bartkaus vadovaujamų partizanų būrys. Manoma, jog būtent tais metais ne kas kitas, o P. Bartkus pakvietė prisidėti prie laisvės kovotojų savo tolimą giminaitį – būsimą legendinį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vadą Joną Žemaitį – ir pasiūlė jam vadovauti Žemaitijos partizanų junginiams. Šį faktą patvirtina ir 1968-aisiais išleistoje propagandinėje knygoje „Kruvinos žudikų pėdos“ paskelbti J. Žemaičio tardymo protokolai. Pacituosime tipišku čekistų žargonu ir terminais surašytą vieno tokio dokumento ištrauką: „1945 m. sausio mėn. į vienkiemį, kur aš slapsčiausi, atėjo ginkluotų LLA dalyvių grupė – P. Bartkus, V. Juodis, A. Petryla. Jie pasiūlė man stoti į LLA būrius ir vadovauti jų ginkluotai organizacijai. 1945 m. birželio 2 dienos naktį mano vienkiemyje vėl pasirodė P. Bartkus su grupe nepažįstamų banditų. Jie pasiūlė pereiti į jų gaują. Tą naktį aš išėjau su jais. Viename iš Lukaičių kaimo vienkiemių susitikau su kitais gaujos dalyviais. P. Bartkus įteikė man automatą PPD. Iš vienkiemio patraukėme į Bedančių mišką Raseinių valsčiuje, kur palapinėse gyvenome apie 40 vyrų. Iki liepos 15–17 dienos būrys vadinosi „Žebenkšties“ rinktinė.“

Žebenkšties rinktinė iš tikrųjų egzistavo gerokai ilgiau. Šiam Raseinių apylinkėse veikusiam junginiui, kurį sudarė maždaug 60 būrių, turėjusių 700 kovotojų, nuo pat įkūrimo vadovavo LLA aktyvistas kapitonas Juozas Čeponis-Budrys, o J. Žemaitis, tuomet žinotas Dariaus slapyvardžiu, 1945-aisiais buvo paskirtas jo štabo viršininku. Tuo metu P. Bartkus vadovavo rinktinės organizaciniam skyriui. Tų pačių metų vasarą J. Čeponis, J. Žemaitis ir P. Bartkus nutarė suvienyti Šiaulių, Raseinių, Kėdainių ir Tauragės apskrityse veikusius partizanų junginius. Tam Kelmės valsčiaus Virtukų miške buvo įkurta gerai įtvirtinta vadavietė.

Petras Bartkus (sėdi ketvirtas iš kairės) tarp bendraminčių ant Pakapurnio kalno. Pirmas iš kairės sėdi partizanas Benas Venslauskas, stovi pirmas iš kairės partizanas Viktoras Juodis, šešta – Aldona Poderytė, septintas – partizanas Jonas Venslauskas. /Nuotrauka iš prisiminimų rinkinio „Tėvynei jo plakė širdis“.

Rinktinės vadai nežinojo, kad jų pasirengimą stebi tarp partizanų infiltruotas priešo agentas slapyvardžiu Vytulis. Būdamas vieno iš rinktinės vadų – Algimanto Zaskevičiaus-Šalnos – ryšininkas, jis sužinojo ir pranešė enkavėdistams, kur dislokuotas rinktinės štabas. Supratę, jog užčiuopė itin svarbią kovotojų organizacinę grandį, čekistai metė prieš rinktinės kovotojus milžiniškas pajėgas. Liepos 22 dieną partizanų stovyklą, kurioje buvo šešios dešimtys kovotojų, apsupo maždaug pusantro tūkstančio enkavėdistų ir stribų. Nors jėgos buvo nelygios, gerai ginkluoti partizanai apie tris valandas priešinosi užpuolikams ir atsitraukė tik pasibaigus šoviniams. Rinktinės pasitraukimą pridengė į Virtukų mišką atskubėjęs Liudo Jankausko vadovaujamas Liolių būrys. Būtent jo kovotojams ir teko didžiausi nuostoliai – žuvo tiek pats būrio vadas, tiek dar 14 partizanų. Vis dėlto priešo nuostoliai šiose kautynėse buvo kur kas didesni. Enkavėdistų duomenimis, jų nukauta keturios dešimtys. Vietos gyventojai teigė, jog mūšyje sužeisti ir nukauti čekistai bei stribai buvo gabenami keliais sunkvežimiais. Nors NKVD ir stribų būriai dar kelias dienas naršė apylinkes, pasitraukusių partizanų pėdsakų jiems nepavyko rasti.

P. Bartkaus ir kitų Žebenkšties rinktinės vadų pastangos suvienyti partizanų junginius nenuėjo perniek – 1946 metų rugsėjo 12 dieną buvo įkurta Jungtinė Kęstučio apygarda. Žuvus pirmajam jos vadui Jonui Kasperavičiui-Visvydui, apygardos vairą perėmė P. Bartkaus į laisvės kovotojų gretas pakviestas J. Žemaitis. Galima drąsiai sakyti, kad vadovaujant šiam legendiniam partizanui Jungtinė Kęstučio apygarda išgyveno savo geriausius laikus. Ji buvo ne tik didžiausia Žemaitijoje, bet ir pajėgiausia tiek kariniu, tiek intelektiniu požiūriu. Jau tada J. Žemaitis turėjo tikslą suvienyti visus Lietuvos partizanus į vieną galingą pasipriešinimo sąjūdį, o pirmieji žingsniai šia kryptimi buvo žemaičių apygardų reorganizavimas rengiantis sujungti jas visas į stambesnį teritorinį darinį.

Tačiau apie tai – kiek vėliau. Kol kas, 1947 metų lapkritį, J. Žemaitis paveda apygardos štabo organizacinio skyriaus viršininkui P. Bartkui, kuris tuomet buvo žinomas Mažrimo slapyvardžiu, ir kitam štabo nariui Broniui Liesiui-Kaukui įkurti naują partizanų teritorinį junginį – Prisikėlimo apygardą. Tų pačių metų žiemą abu štabo nariai rengia susitikimus su būsimos apygardos teritorijoje veikiančiais rinktinių vadais, o 1948-ųjų kovą suformuoja junginio štabą. Galiausiai apygardos vadu paskirtas P. Bartkus, dabar jau vadinamas Žadgaila, 1948 metų balandžio 1 dieną išleidžia pirmąjį įsakymą, skelbiantį apie naujojo junginio įkūrimą. Trijų mašinraščio puslapių dokumente daugiausia vietos užima kreipimasis į laisvės kovos brolius. Jis baigiamas tokiais žodžiais: „Kovodami dėl savo tautos laisvės ir nepriklausomybės, mes kartu kovojame ir dėl viso kultūringojo pasaulio likimo. Mums atitenka sunkus, bet didingas, gražus ir garbingas uždavinys. Tegul Aukščiausiojo palaima lydi mūsų žingsnius ir mūsų darbus.“

Partizanų vadai po suvažiavimo. Pirmoje eilėje iš dešinės: Petras Bartkus-Žadgaila, Adolfas Ramanauskas-Vanagas; antroje eilėje iš dešinės – Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas. /LCVA nuotrauka

Paskutinis žygis

Pradėjęs vadovauti apygardai, P. Bartkus iškart ėmė stiprinti partizanų drausmę, tobulinti kovos metodus ir taktiką. Matydamas, kad kovotojams labai trūksta kvalifikuotų žemesniųjų padalinių vadų, nusprendė organizuoti jų mokymus. Apygardos vadas mėgino užmegzti ryšius ir su Latvijos laisvės kovotojais. Deja, šis sumanymas nepavyko – kaimynų būriai veikė gana padrikai, neturėjo nuolatinių vadų, tad ryšius galėjo palaikyti tik pavieniai lietuvių partizanų būriai.

Kita vertus, 1948-ieji tapo ne tik naujų teritorinių padalinių kūrimo, bet ir visoje Lietuvoje veikusių partizanų junginių centralizavimo metais. Ir čia P. Bartkus taip pat suvaidino svarbų vaidmenį. Kai 1948 metų gegužės 5 dieną Kęstučio, Žemaičių ir Prisikėlimo apygardų vadai po kelias dienas trukusio susitikimo pasirašė deklaraciją, skelbiančią apie tris apygardas vienijančios Vakarų Lietuvos (Jūros) srities įkūrimą, P. Bartkus buvo paskirtas šios srities vado J. Žemaičio pavaduotoju.

Tiesa, J. Žemaitis savo pareigų faktiškai nėjo, nes jam teko kita misija – organizuoti vyriausiąją pogrindžio vadovybę, bet P. Bartkus ir toliau liko šio legendinio kovotojo dešinioji ranka. Įkūrus laikiną organizacinį vienetą – Vieningą laisvės kovos sąjūdžio organizaciją (VLKSO), suvienijusią dalį Lietuvos partizanų, P. Bartkus 1948-ųjų liepą buvo paskirtas jos štabo organizacinio skyriaus viršininku, o tų pačių metų spalį – Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) sekretoriumi. Eidamas šias pareigas jis drauge su J. Žemaičiu intensyviai rengė būsimos bendros pogrindžio organizacijos statutą. Visą šį darbą vainikavo 1949-ųjų vasario 2–22 dienomis Prisikėlimo apygardos teritorijoje, dabartinio Radviliškio rajono Minaičių kaime, vykęs Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Per jį nutarta bendrą viso krašto ginkluoto pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS). Vasario 16-ąją P. Bartkus-Žadgaila drauge su J. Žemaičiu ir dar šešiais LLKS Tarybos posėdžio dalyviais pasirašė istorinę deklaraciją. Tame dokumente LLKS buvo įteisinta kaip vienintelė visuotinio ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizacija, o jos Taryba – kaip vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Beje, ši deklaracija ir šiandien oficialiai laikoma Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingu teisės aktu.

Tuo metu P. Bartkaus laukė nauja misija. Norėdamas sustiprinti LLKS Generalinį gynybos pajėgų štabą, J. Žemaitis tų pačių metų vasarą paskyrė jį štabo organizacinio skyriaus viršininku ir pasiuntė į Pietų Lietuvą. Tada Žadgaila dar nenujautė, kad šis žygis truks vos kelias dienas ir bus paskutinis jo gyvenime.

Paminklas partizanams Radviliškyje, kur 1991 metais perlaidoti Petro Bartkaus palaikai. /Nuotrauka iš prisiminimų rinkinio „Tėvynei jo plakė širdis“.

Į kelionę P. Bartkus su grupe Prisikėlimo apygardos štabo pareigūnų išsiruošė rugpjūčio 12-osios vakarą. Kaip prisimena vienintelis gyvas likęs Lietuvos partizanų suvažiavimo dalyvis, tuomet – apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio adjutantas Viktoras Šniuolis, pirmasis ilgesnis stabtelėjimas buvo numatytas maždaug už 20 km esančiame L. Grigonio bunkeryje. Tačiau sunkiais nešuliais ir ginklais apsikrovę vyrai žygiuodami smarkiai pavargo, todėl nutarė apsistoti Užpelkių miško pakraštyje. Čia partizanų laukė dar keturi Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės kovotojai. Niekas nė neįtarė, kad vienas jų – Leonas Juškus-Kariūnas – yra MGB agentas Zelionyj, o netoliese įsitaisę kareiviai tik laukia jo ženklo.

„Užkūrėme mažą lauželį, pastatėme sargybinį – nutarėme pailsėti. Dalis vyrų užmigo. Atsiguliau tarp P. Bartkaus ir brolio. Puikus rugpjūčio rytas. Miške – įvairiausi čiulbančių paukščių balsai, proskynose –margas miško gėlių kilimas. „Kažko taip neramu, negera, lyg žemė traukia...“ – pašnibždomis pasakė Bartkus ir, atsigulęs ant šono, užmigo“, – po daugelio metų prisimins iš lagerių grįžęs V. Šniuolis. Gal šie žodžiai vis dėlto buvo artėjančios mirties nuojauta? Tą gražų rytmetį daugumai jo kovos draugų gyventi buvo likusios vos kelios valandos.

„Apie 10 valandą atėjo ryšininkas Dangus. Jis pasakė, kad aplink visur ramu, rusų kariuomenės, stribų nematyti. Netrukus turėjo atnešti pusryčius. Staiga – šūviai. Tarp medžių sumirgėjo rusiškos kareivių milinės. Pagrindinė ugnis – iš miško pusės. Užvirė pragaras. Rusų buvo dešimteriopai daugiau. Patyrę kovose partizanai grūmėsi kaip liūtai. Lyg žemėn prasmego ryšininkas Dangus ir partizanas Leonas Juškus. Dengdami vieni kitus veržėmės į miško gilumą. Iš ten – uraganinė ugnis. Šalia manęs sudejavęs, kulkų serijos mirtinai suvarpytas, šonu krito Petras Bartkus“, – pasakojo V. Šniuolis.

Nelygiame mūšyje tą rytą, be P. Bartkaus, žuvo Prisikėlimo apygardos vadovybės narys Bronius Liesis-Naktis, prisiminimų autoriaus brolis apygardos štabo viršininkas Vytautas Šniuolis-Svajūnas ir dar du partizanai. Žuvusiųjų kūnai kurį laiką gulėjo Radviliškio saugumo komiteto kieme, o vėliau buvo sumesti į vienos sodybos šulinį. Rasti ir palaidoti juos Radviliškio kapinėse artimiesiems pavyko tik po keturių dešimtmečių. Dabar ten stovi didelis balto akmens paminklas, jame iškaltos žuvusiųjų pavardės. Nėra tik žodžių, kuriuos partizanas ir poetas P. Bartkus parašė žuvusiam draugui, lyg būtų skyręs sau pačiam: „Visas jėgas tu paaukojai laisvei, bet laisvo krašto tu jau nematei.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"