TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Visuomenės konsolidacijos Vyriausybė: akistata su negandomis

2015 12 11 6:00
XXI ministrų kabineto (1939 11 21-1940 06 17) nariai su Lietuvos prezidentu. Iš kairės: krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis, ministras pirmininkas Antanas Merkys, teisingumo ministras Antanas Tamošaitis, prezidentas Antanas Smetona, finansų ministras Ernestas Galvanauskas, vidaus reikalų ministras Kazys Skučas, ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas, 8-užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, 9-Susisiekimo ministras Jonas Masiliūnas, 10-Švietimo ministras Kazimieras Jokantas, 11-Žemės ūkio ministras Juozas Audėnas. Kaunas, 1939 m. lapkričio 22 d. LCVA nuotrauka

1939 metų gruodį savo programą Seimui pristatė vadinamoji visuomenės konsolidacijos Vyriausybė, arba paskutinis nepriklausomos Lietuvos ministrų kabinetas. Šiandien prisiminkime šiai Vyriausybei tekusius iššūkius ir dramatiškus jos ministrų likimus.

„Gerbiamieji Seimo atstovai! Ypatingai sunkiomis aplinkybėmis naujai Vyriausybei tenka pradėti darbas. Karas toliau plečiasi. Jo padariniai vis daugiau ir skaudžiau paliečia mūsų kraštą. Tokiais audringais laikais pagrindinis kiekvienos vyriausybės uždavinys yra išsaugoti tautos ir valstybės gyvybę“, – tokiais žodžiais programinę kalbą Seime 1939 metų gruodžio 6 dieną pradėjo paskutinis nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas Antanas Merkys.

Paskutinis nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas Antanas Merkys.LCVA nuotrauka

Iš tiesų naujajam kabinetui teko imtis darbo dramatiškomis aplinkybėmis, kurių ankstesnio ministro pirmininko Jono Černiaus pečiai tiesiog neatlaikė. Ekonominiai sunkumai, užgriuvę Lietuvą netekus vienintelio uosto, per kurį buvo išvežama daugiau kaip trys ketvirtadaliai, o įvežama per du trečdalius visų prekių, gresianti bankų griūtis, indėlininkams puolus masiškai atsiimti santaupas, stringanti žemės ūkio reforma... Bet svarbiausia – kanonadų griausmas Vakaruose, nuo kurio Lietuva bandė prisidengti neutralitetu, tik jo niekas negarantavo ir niekas negynė. Ir pagaliau – nelemtoji 1939 metų spalio 10-osios sutartis su sovietais, kuri leido mainais į grąžintą Vilnių Lietuvoje dislokuoti Raudonosios armijos įgulas. To aštuonis mėnesius dirbusiai J. Černiaus Vyriausybei buvo per daug – 1939 metų lapkričio 21 dieną ji pareiškė atsistatydinanti.

Tokiomis aplinkybėmis suformuoti naują ministrų kabinetą buvo nelengvas uždavinys. Tautininkai ragino prezidentą Antaną Smetoną sudaryti Vyriausybę vien iš jų atstovų – esą dabar Lietuvai kaip niekada reikia visiškai monolitinės ministrų komandos. Tačiau toks sprendimas vargu ar buvo įmanomas. Po ilgų tautininkų vienvaldystės metų prezidentas jau buvo sutikęs, kad į ankstesnį J. Černiaus kabinetą kaip privatūs asmenys patektų ir krikščionių demokratų bei liaudininkų atstovai. Būtent todėl J. Černius buvo pramintas vilties premjeru. Daužyti šią viltį didelės politinės ir moralinės krizės sąlygomis galėjo būti pragaištinga. Taigi A. Smetona ir toliau neprieštaravo, kad ir į naująjį kabinetą neformaliai būtų pakviesti tie patys opozicionieriai.

Galima sakyti, jog A. Merkys, kaip ir jo pirmtakas, tapo kompromisine figūra. Šis autoritetingas tautininkų veikėjas garsėjo ir kaip geras administratorius, todėl galiausiai jo kandidatūrai pritarė ir tautininkai, iš pradžių nenorėję sudaryti kabineto drauge su opozicijos žmonėmis, ir opozicija, kuri kratėsi darbo su premjeru būtent dėl to, kad jis buvo vienas iš tautininkų šulų.

Beje, sovietmečiu nei iš šio, nei iš to atsirado kitokia A. Merkio paskyrimo versija. 1969 metais žurnale „Švyturys“ paskelbtuose paskutinio premjero sūnaus Gedimino atsiminimuose tvirtinama, esą jo tėvas tapo Vyriausybės vadovu už jaunesniems tautininkams duotą pažadą skirti pinigų dienraščiui „Lietuvos aidas“. Tačiau žinant, jog galutinis žodis dėl tokių dalykų priklausė ne jaunesniems ir radikalesniems tautininkams, o nuosaikesniam ir ne kartą visus karštakošius pergudravusiam A. Smetonai, tokia versija atrodo daugiau negu juokinga. Juo labiau neįtikimi to paties rašinio teiginiai, kad prieš pat sovietinę okupaciją prezidentas ruošėsi atstatydinti A. Merkį, sudaryti kabinetą iš „fašizmu“ besižavinčių jaunesnių partijos bendražygių ir paprašyti Vokietijos įvesti į Lietuvą kariuomenę. Tuo sunku patikėti, nes tuomet nė aštuoniolikos neturėjęs premjero sūnus negalėjo žinoti tokių paslapčių. Todėl susidaro įspūdis, kad šį pluoštą atsiminimų apskritai rašė ne G. Merkys, o koks nors etatinis KGB „rašytojas“. Kam to reikėjo, iki šiol tebėra paslaptis.

Viena pirmųjų sovietinių okupantų aukų – vidaus reikalų ministras brigados generolas Kazys Skučas.LCVA nuotrauka

Nenormaliems laikams – nenormalūs įstatymai

Bet grįžkime prie paskutinės Vyriausybės laukusių sunkiai išnarpliojamų problemų, kurių viena rimčiausių buvo tais metais prasidėjęs ekonomikos nuosmukis. Finansinius valstybės sunkumus didino ne tik bendra ekonominė padėtis karo apimtoje Europoje, ne tik prarasta Klaipėda, bet ir nustekentas Vilniaus kraštas, kurį reikėjo ir pamaitinti, ir sušildyti (žiema tais metais lyg tyčia buvo labai atšiauri). Be to, Lietuvai teko rūpintis ir Antrojo pasaulinio karo pabėgėliais iš Lenkijos, ir savais bedarbiais, ir nuo sumenkusios užsienio prekybos kenčiančiais ūkininkais. „Valstybės iždo lėšos senka, o skaičius rankų, jo pagalbos siekiančių, vis daugėja“, – 1939 metų lapkričio 29-osios kalboje pabrėžė A. Smetona. Ši frazė buvo labai svarbus signalas A. Merkio kabinetui. Pažiūrėkime, kaip jam sekėsi spręsti rimtas ekonomines ir socialines problemas.

Kaip tvarkyti valstybės ūkį ir finansus tokiomis sunkiomis sąlygomis, tuometei Lietuvos Vyriausybei diktavo ir daugelio Europos šalių patirtis, tarkime, Italijos diktatoriaus Benito Mussolini propaguota korporacinio ūkio doktrina. Ji skelbė, kad kiekviena ūkio šaka turi tarnauti ne pavienio kapitalisto, o visos tautos interesams. Tokiai doktrinai su tam tikromis išlygomis simpatizavo ir A. Smetona. O štai A. Merkys, dar būdamas tik Seimo narys, siūlė sudaryti „ekonominį generalinį štabą“, tačiau tuomet liko nesuprastas. „Šiandien mes esame tos idėjos realizavimo kelyje, nes norime visus ekonominius reikalus sukoncentruoti finansų ministro asmenyje“, – svarstant 1940-ųjų biudžetą iš Seimo tribūnos pareiškė premjeras.

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys tremtyje.Nuotrauka iš leidinio „Lietuviai Sibire“.

Šie kabineto vadovo žodžiai rodė staigų posūkį į valstybinį ekonomikos reguliavimą, kuris finansų ministrui Ernestui Galvanauskui suteikė kone diktatoriškus įgaliojimus kištis beveik į visas ūkio sritis. Tam 1940 metų gegužės 7-ąją Seimas priėmė Vyriausybės pateiktą Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymą. Vėliau jį papildė Kainų priežiūros ir Darbo rikiavimo įstatymai. Tokius valdžios žingsnius kai kas vadino vos ne komunistiniais, tačiau A. Merkys neketino trauktis. „Mes žengiame į naują ekonominio gyvenimo fazę, į dirigavimo fazę. Mes esame apsupti valstybių, kur ūkis taip diriguojamas, bet pas mus tas dirigavimas bus silpnesnis negu mūsų kaimynų“, – aiškino Seimui Vyriausybės vadovas.

E. Galvanauskas, remdamasis minėtu įstatymu, turėjo teisę reikalauti iš nebeveikiančių įmonių atnaujinti gamybą. Priešingu atveju joms galėjo būti apribota teisė naudotis savo turtu. Be to, finansų ministrui buvo pavesta nustatyti verslo įmonių darbo trukmę, tvirtinti veiklos planus ir kontroliuoti jų vykdymą, įvesti tam tikrų prekių importo bei eksporto leidimus, reguliuoti prekybos antkainius ir daugybė kitų dalykų. Kitaip sakant, 1940-ųjų pradžioje dešinioji Vyriausybė ėmėsi kurti ūkio modelį, nedaug besiskiriantį nuo tos socialistinės planinės ekonomikos, kurią Lietuva gavo atėjus sovietams.

Maža to, drastiškas ūkio reguliavimas buvo grindžiamas iš esmės policinėmis priemonėmis: nesilaikantieji ministro nurodymų turėjo ne tik mokėti dideles baudas, bet ir rizikavo pusmečiui atsidurti kalėjime. Tuo pat metu didelių įgaliojimų vadžias gavo ir Vidaus reikalų ministerija. Jos vadovas Kazys Skučas 1940-ųjų kovą pateikė Seimui Darbo jėgos rikiavimo įstatymo projektą, kuriame numatoma grynai administraciniais metodais stabdyti žmonių srautus į miestus, pervežti žemės ūkio darbininkus iš „perteklingų vietų į tas, kur jų trūksta“, o vėliau – grąžinti į kaimą visus iš ten pabėgusius asmenis, varyti studentus ir inteligentiją į talkas dirbti sezoninių žemės ūkio, melioracijos, miškų apželdinimo bei kelių tiesimo darbų...

Be abejo, toks posūkis į reguliuojamą ūkį ir priverstinį entuziazmą negalėjo būti populiarus nei visuomenėje, nei Seime, kuris, kitaip negu daugelis mano, nebuvo vien pritariamasis tautininkų balsas. Vyriausybės vadovui ir jos nariams ne kartą teko įrodinėti, kad be naujųjų įstatymų tiesiog neįmanoma išsisukti iš sunkios padėties. „Nenormalūs laikai gimdo ir nenormalius įstatymus“, – viename Seimo posėdyje aiškino E. Galvanauskas.

Ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas Kauno kalėjime. 1940 m. lapkričio 20 d.LYA nuotrauka

Vis dėlto reikia pripažinti, kad šis geležinis apynasris davė gerų rezultatų: Vyriausybei pavyko suvaldyti šlyjančius šalies ūkio reikalus, išvengti rimtos ekonominės ir finansų krizės bei priimti subalansuotą 1940 metų biudžetą, o paprasti Lietuvos gyventojai beveik nepajuto Europoje vykstančio karo įtakos.

Pelėno ginčas su smaugliu

Deja, įgyvendinti svarbiausius programinius nuostatus – tarptautinių kataklizmų akivaizdoje išsaugoti valstybės gyvybę – visuomenės konsolidacijos Vyriausybė taip ir nesugebėjo. 1940 metų pradžioje jos nariai jau puikiai suvokė, kad valstybės nepriklausomybei gresia mirtinas pavojus, tačiau visi padėties svarstymai baigdavosi be jokių rezultatų.

A. Merkio kabinetas neįvykdė vieno svarbiausių savo nutarimų, kurį vienbalsiai buvo priėmęs 1940-ųjų vasarį. Tuomet vykusiame posėdyje kalbėta, jog sovietų ginkluota agresija prieš Lietuvą yra daugiau negu tikėtina, ir apsispręsta, ką reikėtų daryti užpuolimo atveju. Tąkart konstatuota, kad Lietuvos kariuomenė neįstengtų apginti krašto nuo daug kartų stipresnio priešininko, tačiau galėtų bent kelioms dienoms sulaikyti Raudonosios armijos veržimąsi. Per tas kelias dienas visas ministrų kabinetas drauge su Lietuvos kariuomene turėtų trauktis Vokietijos link ir blogiausiu atveju – pereiti jos sieną. Taip teisėta Lietuvos Vyriausybė atsidurtų užsienyje ir pridarytų okupantams, kurie galbūt mėgintų suteikti savo veiksmams teisėtumo iliuziją, daug keblumų.

Deja, iš tiesų viskas nutiko visai kitaip: okupuojamos valstybės ministrų kabinetas tiesiog nustojo veikti kaip komanda. Jo nariai mirtinos grėsmės sau ir Lietuvai akivaizdoje visiškai pakriko ir ėmė žaisti kiekvienas už save.

Bene keisčiausias tuomet buvo ministro pirmininko A. Merkio elgesys. Po akistatos Maskvoje su sovietų užsienio reikalų ministru Viačeslavu Molotovu Vyriausybės vadovas atrodė kaip su smaugliu pabendravęs pelėnas. Buvo matyti, kad premjero valia priešintis Kremliaus planams visiškai paralyžiuota. Antraip jis, vos supratęs, jog Maskvos priekabės geruoju nesibaigs, galėjo atsistatydinti ir taip sujaukti visą Kremliaus kortų kaladę. Tokios nuomonės laikėsi ir grupė aukštų Lietuvos karininkų, kuriems A. Merkys žadėjo pats pasitraukti, tačiau pažado kažin kodėl netesėjo ir, likęs savo poste, sulaukė birželio 14-osios ultimatumo.

Naktį, kai buvo svarstomas ultimatumas, Vyriausybės vadovas atrodė jau visiškai palūžęs. Puikiai suprasdamas, jog atveria kelią „teisėtai“ Lietuvos okupacijai, paskutiniame kabineto posėdyje jis kategoriškai pasisakė už tai, kad būtų priimti visi agresoriaus reikalavimai. A. Merkys, kitaip negu prezidentas A. Smetona, ragino nedelsiant suimti sovietams neįtikusius, tačiau savo šaliai niekuo nenusikaltusius vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Galiausiai, kai A. Smetona pasitraukė į Vokietiją, A. Merkys pagal galiojančią Konstituciją perėmė šalies prezidento pareigas ir okupantų reikalavimu pamynė pagrindinį šalies įstatymą – laikinuoju premjeru paskyrė ne vicepremjerą Kazį Bizauską, o Kremliaus emisarų parinktą Justą Paleckį. „Pasilieku vilkams suėsti...“ – toks buvo vienintelis motyvas, kuriuo jis sau ir kitiems paaiškino visus savo poelgius.

Švietimo ministras Kazys Jokantas Sverdlovsko kalėjime. 1941 m.LYA nuotrauka

Vilkai, žinoma, tik to ir laukė. Savo darbą atlikęs buvęs ministras pirmininkas tapo nebereikalingas, tad beliko jo atsikratyti. Įdomu, kad paskutinę minutę Kremliaus hipnozė, regis, nustojo veikti ir A. Merkys, suprasdamas, kas jo laukia, dar pa

mėgino gelbėtis. Iš pradžių jis norėjo pereiti Lietuvos ir Vokietijos sieną prie Palangos, bet, vokiečių pasieniečiams pareikalavus atiduoti diplomatinį pasą, sugrįžo atgal. Antrą ir paskutinį kartą A. Merkys pabandė ištrūkti liepos 9-ąją, tačiau buvo sulaikytas Rygos aerodrome, iš kurio ketino išskristi į Stokholmą.

Po savaitės buvęs premjeras su žmona ir sūnumi iš formaliai vis dar nepriklausomos Lietuvos, jo įpėdiniui J. Paleckiui sutikus, buvo ištremtas į Saratovo sritį. Prasidėjus karui, 1941 metų birželio 26-ąją, sovietai visus tris suėmė ir nuteisė kalėti po 25 metus už tai, kad „aktyviai prisidėjo prie tarptautinės buržuazijos pastangų nuversti sovietinę valdžią“. A. Merkiui teko kur kas sunkesnė dalia nei daugeliui kitų nuteistųjų už panašius „nusikaltimus“ – jis atsidūrė ne lageryje, o liūdnai pagarsėjusiame Vladimiro kalėjime.

Į laisvę A. Merkys su žmona išėjo 1954 metų rugpjūčio 27-ąją, prasidėjus chruščioviniam atlydžiui. Deja, sugrįžti į Lietuvą buvusiam Vyriausybės vadovui taip ir nebuvo leista: po pusmečio pasiligojęs ekspremjeras mirė Vladimiro srities Milienkų miesto invalidų namuose.

Už klaidas sumokėjo gyvybe

O kaip susiklostė A. Merkio komandos narių likimas? Šeši ministrai buvo okupantų suimti, penki jų – nužudyti, trims pavyko ištrūkti į laisvąjį pasaulį.

Vidaus reikalų ministras K. Skučas, kurį sovietams ir A. Merkiui pritariant suėmė pati nepriklausomos Lietuvos valdžia, 1940 metų liepos 23 dieną buvo išvežtas į Maskvą ir uždarytas į NKVD kalėjimą Lubiankoje. Rugsėjį NKVD vadovo Lavrentijaus Berijos pavaduotojas Vsevolodas Merkulovas suformulavo jam tokius kaltinimus: „K. Skučas yra provokacinių veiksmų prieš Lietuvoje esančias sovietines karines įgulas tiesioginis kaltininkas. Jis, būdamas Lietuvos vidaus reikalų ministras, vykdė žiauriausią politiką prieš Lietuvos revoliucinį judėjimą. Be to, 1934–1939 metais, būdamas Lietuvos karo atašė Maskvoje, šnipinėjo prieš Sovietų Sąjungą.“ Tą pačią 1941 metų birželio 26-ąją, kai kolegą okupantams įdavęs A. Merkys atsidūrė Vladimiro kalėjime, A. Skučo byla perduota teismui. Liepos 8 dieną surengtame Karinės kolegijos posėdyje generolas buvo nuteistas mirti, o po trijų savaičių – sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

Teisingumo ministras Antanas Tamošaitis, paskutiniame Vyriausybės posėdyje raginęs pareikšti protestą dėl sovietų ultimatumo, žuvo dar anksčiau. Jo mirties aplinkybės ir šiandien nėra visiškai aiškios. Vieni šaltiniai teigia, jog 1940 metų liepos 11 dieną suimtas A. Tamošaitis buvo nukankintas Kauno kalėjime, kiti – kad mirė kalėjime Maskvoje.

Iš sovietinių okupantų gniaužtų ištrūkęs finansų ministras Ernestas Galvanauskas Majungoje, Madagaskare. 1952 m.Nuotrauka iš knygos „Ernestas Galvanauskas. Politinė biografija“.

Okupantų teismo nesulaukė ir ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas. 1940-ųjų liepą suimtas buvęs diplomatas drąsiai sutiko savo lemtį. „Aš prisipažįstu kaltas, kad 1917–1918 metais kovojau dėl nepriklausomos tautinės Lietuvos valstybės sukūrimo. Aš prisipažįstu kaltas, kad 1918–1919 metais padėjau sukurti Lietuvos kariuomenę, kuri turėjo kovoti prieš sovietus kai kuriose Lietuvos dalyse“, – tokie K. Bizausko žodžiai liko okupantų sufabrikuotos bylos protokoluose. Vien jų pakako keliems mirties nuosprendžiams priimti. Prasidėjus karui K. Bizauskas su grupe Lietuvos politinių kalinių buvo skubiai išgabentas į Rusijos gilumą, tačiau jos nepasiekė. 1941 metų birželio 26 dieną jis sušaudytas pakeliui – Baltarusijoje, prie Bigosovo geležinkelio stoties.

Mirties nuo okupantų kulkos neišvengė ir švietimo ministras Kazys Jokantas. Jis, sulaikytas likus vos savaitei iki karo pradžios, buvo išvežtas į Sverdlovsko sritį, vėliau apkaltintas dalyvavimu antisovietinėje tremtinių pogrindžio organizacijoje, nuteistas mirti ir 1942-ųjų rugpjūčio 25 dieną sušaudytas. Toks pat likimas ištiko ir tą pačią dieną suimtą susisiekimo ministrą Joną Masiliūną – jis nužudytas 1942 metų gruodžio 28-ąją po pusantrų metų kalinimo Archangelsko srities lageriuose.

Išvengti sovietų represijų pavyko tik trims Vyriausybės nariams. Krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis buvo vienas iš nedaugelio kabineto narių ir vienintelis Lietuvos generolas, paskutiniame Vyriausybės posėdyje raginęs ginklu pasipriešinti okupantams. Nesulaukęs ministrų pritarimo, V. Musteikis dar nesėkmingai bandė pakelti Marijampolės 9-ąjį pėstininkų pulką, kad šis, kaip ir buvo nutarta vasario mėnesį, pridengtų prezidento pasitraukimą Vokietijos link. Tą pačią birželio 15-ąją paskui A. Smetoną sieną perėjo ir K. Musteikis. Nacių okupacijos metais jis parvyko į Lietuvą ir vadovavo Verslų ūkio inspekcijai, tačiau 1944-aisiais, sugrįžtant Raudonajai armijai, vėl buvo priverstas trauktis nuo neišvengiamos žūties. Iš pradžių įsikūrė perkeltųjų asmenų stovykloje Vakarų Vokietijoje, 1949-aisiais persikėlė į JAV ir 1977-aisiais mirė Čikagoje.

Tuo metu finansų ministras E. Galvanauskas, kuriam 1940-ųjų birželio 15–16 dienomis teko nepalanki ir nesėkminga misija vykti į Eitkūnus bei įkalbėti A. Smetoną sugrįžti į Kauną, iš pradžių sutiko priimti finansų ministro portfelį marionetinėje „liaudies vyriausybėje“. Vėliau jis prisimins, kad taip tikėjosi pasipriešinti rublio įvedimui ir atitolinti Lietuvos finansų sistemos sužlugdymą. Be abejo, šios pastangos liko beviltiškos: liepos 5-ąją E. Galvanauskas buvo atleistas iš pareigų. Jausdamas, kad tuoj bus suimtas, jis ryžosi įveikti tuo metu jau akylai sovietų saugomą sieną ir trauktis į Vokietiją. Vėliau buvęs politikas persikėlė į Madagaskaro salą, kurioje nuo 1939 metų gyveno jo žmona. 1963-iaisiais E. Galvanauskas apsigyveno Prancūzijoje ir čia po ketverių metų mirė.

Paskutinė Vasario 16-osios šventė prieš okupaciją Vilniuje, Didžiojoje gatvėje. Centre - ministras pirmininkas Antanas Merkys.LCVA nuotrauka

Į Vakarus pasitraukė ir Maskvos ultimatumą siūlęs priimti žemės ūkio ministras Juozas Audėnas. Tiesa, 1940-aisiais okupantai jo nežinia kodėl nelietė, tačiau sovietams sugrįžus Lietuvių aktyvistų fronte veikęs politikas nutarė antrąkart likimo nebebandyti ir pasitraukė į Vokietiją. 1949-aisiais jis persikėlė į JAV, ten aktyviai veikė įtakingose lietuvių išeivių organizacijose ir kurį laiką vadovavo Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui. Mirė 1972-aisiais Niujorke.

Vienintelis XXI kabineto narys, kuriam pavyko ne tik sugrįžti į Lietuvą, bet ir sulaukti atkurtos nepriklausomybės buvo užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys. Jis, suimtas drauge su A. Merkiu, kalėjo Tambovo, Saratovo, Maskvos, Gorkio, Ivanovo, Vladimiro kalėjimų vienutėse, tačiau nepalūžo. Karo metais net rašė Josifui Stalinui memorandumus apie būtinybę atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Po diktatoriaus mirties išėjęs į laisvę, J. Urbšys su žmona dar dvejus metus negalėjo sugrįžti į Tėvynę, kol 1956-aisiais pagaliau gavo leidimą apsigyventi Kaune. Ten jis ir mirė 1991 metų balandžio 30 dieną, sulaukęs 95-erių.

Nė vienas iš paskutinės nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės ministrų, 1939-ųjų lapkritį stojusių prie valstybės vairo, nė nenumanė, kad jiems bus lemta tapti savo valstybės pakasynų liudytojais, dalyviais ir net įrankiais, kad daugumos gyvenimo kelias baigsis toli nuo Lietuvos, kad daugiau kaip pusė jų neišvengs okupantų prievartos ir mirties.

Jei ne 1940-ųjų katastrofa, šią Vyriausybę prisimintume tiesiog kaip darnią profesionalų komandą, kuri kėlė sau nelengvus ūkinius, ekonominius uždavinius ir puikiai su jais susidorojo. Taip būtų buvę, jei šis kabinetas būtų dirbęs bent kiek ramesniais laikais. Deja, juodžiausią Tėvynei valandą paskutinei Vyriausybei pritrūko vienybės, drąsos ir ryžto, kad bent jau pamėgintų pasipriešinti užklupusiai negandai. Bet ar galima ją už tai smerkti? Juolab žinant, kad dauguma ministrų už savo klaidas sumokėjo pačią didžiausią kainą...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"