TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Vokiečius sutikome be „Heil Hitler“

2012 09 12 9:37
V.Landsbergis įžvelgė paralelių tarp 1941-ųjų ir 1990-ųjų metų įvykių/Martyno Ambrazo (ELTA) nuotrauka

Faktai – štai kas gali nuginkluoti Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio ir jo 1941-ųjų Laikinosios vyriausybės (LV) kritikus. Taip kalbėjo antradienį Vilniuje vykusio naujos Vytauto Landsbergio knygos pristatymo dalyviai.

Antradienio vakarą Vilniaus Signatarų namuose vyko V.Landsbergio knygos „Rezistencijos pradžia. 1941- ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę“ pristatymas.

Tiek pats V.Landsbergis, tiek pristatymo metu kalbėję istorikai ir apžvalgininkai pabrėžė, kad gegužės mėnesį Lietuvoje perlaidojant J.Brazaičio palaikus kilusios kritikos bangos priežastys – sovietinės istoriografijos paveldo našta bei išsamių 1941-ųjų Birželio sukilimo ir po jo šešias savaites veikusios LV veiklos tyrimų stoka.

Kaip sakė V.Landsbergis, būtent nežinojimui ir sąmoningai propagandai įveikti ir skirta naujausia jo knyga, kurią sudaro įvairūs 1941-ųjų metų dokumentai, paties V.Landsbergio straipsniai bei jo tėvo Vytauto Landsbergio-Žemkalnio atsiminimų fragmentai.

Už lango liejosi kraujas

Knygos pristatyme kalbėjęs publicistas Vidmantas Valiušaitis pabrėžė, kad dar tik dabar imama svarstyti klausimus, kurie per 22 nepriklausomos Lietuvos metus turėjo būti ištirti fundamentaliai. Jo teigimu, V.Landsbergio knygoje pateikiami istoriniai dokumentai apie LV veiklą istorikų yra nepastebimi ar net sąmoningai ignoruojami.

Kalbėdamas apie ignoravimo priežastis, V.Valiušaitis citavo vieną knygoje esantį V.Landsbergio straipsnį, kuriame šis rašo, kad šalies okupacija nėra didžiausias blogis. „Dar blogiau, kai okupuojamos smegenys, žmonių protas. Čia reikia ne mažiau rezistencijos“, - kalbėjo V.Valiušaitis.

Jo teigimu, labai svarbu, kad V.Landsbergio knygoje visa su 1941-ųjų įvykiais susijusių įvykių dokumentacija yra sudėta į vieną vietą. Pasak V.Valiušaičio, daugelis istorikų ir intelektualų imasi vertinti LV veiklą tiesiog ištraukdami iš konteksto vieną frazę ar įvykį. „O tada jis jau komentuojamas maždaug taip, tarsi kokiame salioniniame pokalbyje aptarinėtume šios dienos buitinius dalykus“, - kalbėjo V.Valiušaitis.

Pasak jo, dažnai užmirštama, kad LV veikimo metu vyko karas, o kiekviena diena jos nariams galėjo būti paskutinė. V.Valiušaičio teigimu, norint geriau suprasti to meto valstybės veikėjus, užtenka prisiminti 1988-uosius, kai pirmuosius žingsnius žengė Sąjūdis. „Tada tikrai niekas nebūtų šaudęs. Gal būtų išmetę iš darbo, gal davę „bananų“. O ir tai buvo tiek baimės, tiek netikrumo, labai atsargiai rašėme apie autonomiją SSRS sudėtyje. Visi žinojo, kad negalima tampyti liūto už ūsų. O 1941-aisiais ritosi kariuomenė, už lango liejosi kraujas. O valstybė neturėjo jokių priemonių: nei kariuomenės, nei policijos, tik gerą valią“, - pasakojo V.Valiušaitis.

Tyrimai net neprasidėję

Filosofas ir politologas Kęstutis Girnius taip pat pabrėžė, kad V.Landsbergio knyga labai vertinga dėl to, kad atkreipia dėmesį į problemas, kurias istorikai bando apeiti.

Pasak K.Girniaus, nagrinėdami LV veiklą, daugelis istorikų į dokumentus pažvelgia nebent ieškodami ko nors sensacingo. „Beveik niekada nėra mėginimo suprasti, ką tie žodžiai reiškia, ko tuo metu buvo siekiama“, - kalbėjo K.Girnius. Jo teigimu, turimuose dokumentuose yra nemažai faktų, kurie reikalauja nuodugnesnio tyrimo – tai ir užuominos apie leidimą steigti koncentracijos stovyklą, ir LV išleisti Žydų padėties nuostatai, kurie kelia daugybę klausimų.

„Bet svarbiausių klausimų tyrimai praktiškai net nėra prasidėję. Nėra net jokio ketinimo suprasti, tik traukiami pavieniai dokumentai, ir iš jų kuriamas pasakojimas, kokį nori matyti istorikas“, - apgailestavo K.Girnius.

K.Girnius citavo V.Landsbergio kalbą, pasakytą gegužės mėnesį perlaidojant J.Brazaičio palaikus Kaune. Tuomet jis ragino nepamiršti, kad J.Brazaitis, kaip ir kiti LV nariai, rizikavo savo gyvybe. Nors ir galėjo pasakyti, kad jis – literatūros profesorius, ir likti atokiau nuo politikos, J.Brazaitis jautė pareigą likti šalyje ir prisiimti pareigas jai.

K.Girnius ragino nepasinerti į svarstymus, ar nebūtų buvę geriau, jei LV būtų atsistatydinusi iškart, vos paaiškėjus pirmiems faktams apie vykdomas žydų žudynes. „Gal ir reikėjo ko nors imtis, bet jei bandai truputį realistiškiau įsivaizduoti, ką jie galėjo daryti, lengvų atsakymų nėra. Kas būtų atsitikę, jeigu jie būtų nutarę atsistatydinti? Naciai jau turėjo voldemarininkus, kurie mielai būtų atėję ir perėmę valdžią. Tik Lietuvai ir žydams nuo to būtų buvę gerokai blogiau“, - pasakojo K.Girnius.

Dėl sukilimo ginčytis neverta

Pasak istoriko Mindaugo Tamošaičio, dėl Birželio sukilimo prasmingumo ginčytis net neverta. Esą, 1941-ųjų birželį kiekvienas lietuvis žinojo, kad sovietus iš šalies būtina išvyti. Istorikas taip pat teigė, kad ir J.Brazaičio asmenybės negalima vadinti kontroversiška. „Apie patį J.Brazaitį pasakyti kažką blogo – turbūt tai būtų nuodėmė“, - sakė M.Tamošaitis.

Pasak istoriko, sudėtingesnė buvo pagrindinio Lietuvių aktyvistų fronto iniciatoriaus Kazio Škirpos asmenybė. 1926-aisiais jis buvo vienas nedaugelio karininkų, bandžiusių priešintis Antano Smetonos perversmui, mėginusių ginti demokratinę santvarką. Tačiau vėliau, dirbdamas Lietuvos pasiuntiniu Berlyne, jis įgavo didelį pasitikėjimą Vokietijos valdžia, dėl ko jo santykiai su A.Smetona tapo dar labiau įtempti.

Tačiau, kaip teigė M.Tamošaitis, vertinant K.Škirpos vaidmenį rengiant Birželio sukilimą, reikėtų surasti daugiau originalių istorinių šaltinių. Tas pats, pasak istoriko, pasakytina ir apie visą 1941-ųjų istoriją. „Holokaustas jau beveik ištyrinėtas, o su Birželio sukilimu vis dar vargstame. Tikiuosi, tik laiko klausimas, kada mes, istorikai, pajudėsime ir pateiksime rimtą įvertinimą“, - kalbėjo M.Tamošaitis.

Neleisti perpasakoti gandų

Pats V.Landsbergis pasakojo, kad knyga nebuvo planuota. „Ją išleisti paskatino triukšmai, protestai ir demagogija aplink J.Brazaičio perlaidojimą Lietuvoje. Protestuodami jie gerokai perlenkdavo savo lazdeles. Man tas perlenkimas nepatiko“, - pasakojo knygos autorius.

V.Landsbergio teigimu, daugelis su LV veikla susijusių dokumentų yra likę be dėmesio. „Net tarp to, kas sovietiniais laikais paskelbta kaip propagandinė medžiaga, yra svarbių dalykų, kurių dabar nežinoma. O žinoma ir dažnai skamba tai, ką pasakoja kalbėtojai ir politiniai teisėjai, pasikliaudami tiesiog tuo, kas girdėta. Tą patį daug kartų mačiau ir kalbant apie Kovo 11-ąją, todėl stengiausi skelbti dokumentus, tikėdamasis, kad tai šiek tiek sutrukdys perpasakoti gandus“, - kalbėjo buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas.

V.Landsbergis pasakojo, kad visuomenei būtina pristatyti kuo daugiau faktų apie 1941-ųjų istoriją. „Reikia šviesti bent jau mąstančią visuomenę, kurios Lietuvoje dar yra. Tegul ji žino apie faktus, kada prasidėjo Lietuvos pasipriešinimas. Toks yra mano požiūris: tai buvo visos ilgos – nežinau, ar jau pasibaigusios – Lietuvos rezistencijos pradžia‘, - sakė V.Landsbergis.

Jis stebėjosi dažnai girdimu pasakymu, esą 1941-ųjų birželį vokiečiai peržengė Sovietų Sąjungos sieną. „Ar tai reiškia, kad mes pripažįstame, kad tai buvo teisėta Sovietų Sąjungos siena? Ar Lietuva buvo Sovietų Sąjungos dalis? Sukilėliai ir LV turėjo labai aiškų tikslą – padaryti, kad taip nebūtų, kad vokiečiai įžengtų ne į Sovietų Sąjungą. Ir dabar jau 22 metus nuo Kovo 11-osios bandome grąžinti į sąmonę, kad mes nebuvome Sovietų Sąjunga, buvome tik laikinai okupuota Lietuvos valstybė. Ta pati padėtis buvo ir 1941-aisiais“, - pasakojo V.Landsbergis.

Nemąsto realistiškai

V.Landsbergio teigimu, skaitant kai kuriuos LV dokumentus išties galima pagalvoti, kad juose yra nereikalingų dalykų. Vis tik jis sakė suprantantis, kad to meto sąlygomis nebuvo galimybių prie kiekvieno jų prisėsti ir pamąstyti, ką kiekvienas jame esantis žodis reikš ateityje. „Visa situacija, susijusi su J.Brazaičio pelenų perlaidojimu, parodė, kad daug apsišvietusių žmonių nemąsto realistiškai, nemąsto apie to laikotarpio sąlygas, apie tai, ką žmonės anuomet galėjo galvoti ir kaip galėjo formuluoti tikslus“, - sakė buvęs Sąjūdžio vadovas.

V.Landsbergio teigimu, iš esamų dokumentų akivaizdu, kad LV nariai tiek į Vokietiją, tiek į Sovietų Sąjungą žvelgė kaip į okupantus, ir siekė su jomis abiem kovoti. J.Brazaičio ir jo aplinkos žmonių dėka Lietuva labai greitai apsisprendė antinacinės koalicijos naudai, nors Vokietija tuo metu valdė Lietuvos teritoriją, ir buvo realu, kad ji laimės karą.

Knygos autorius pažymėjo, kad, priešingai, nei teigė prieš iškilmingą J.Brazaičio perlaidojimą pasisakę istorikai ir intelektualai, LV Lietuvos teritorijos nevaldė, jos nutarimai negalėjo būti skelbiami nei vykdomi. Todėl ir jai priskirti kaltę dėl tuo metu prasidėjusių žydų žudynių yra neteisinga.

V.Landsbergis taip pat pasakojo istoriją, kaip LV nariai samprotavo, kaip reikėtų elgtis, į Kauną atvykstant vokiečių karinei vadovybei. „Jie svarstė: o kaip mes juos sutiksim? Ir nutarė tai padaryti be „Heil Hitler“. Nors tai būtų labai patikę, galbūt net kai kas jiems būtų atleista“, - pasakojo V.Landsbergis.

Knygą „Rezistencijos pradžia. 1941- ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę" išleido „Jungtinės spaudos paslaugos“.

Portalas lzinios.lt yra rašęs apie kontroversijas, kilusias gegužės mėnesį Kaune perlaidojant J.Brazaičio palaikus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"