TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

VSD pradėjo dirbti sau, o ne valstybei

2008 08 22 0:00
R.Burkovskis.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

"Daugiau netylėsiu ir padarysiu, kad visi viską žinotų", - lemtingus žodžius ištarė Vytautas Pociūnas, kai jau ištremtas į Gardiną išgirdo, kaip Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovybė susidorojo su jo buvusiu VSD mokiniu, pavaldiniu ir bendražygiu Raimondu Burkovskiu. Šis pažadas prabilti iš tikrųjų galėjo lemti arba bent paskubinti tragišką įvykių Breste atomazgą.

Į VSD R.Burkovskį iš "Lietuvos geležinkelių" pakvietė buvęs III valdybos viršininkas Linas Petronis, bandomuosius pokalbius su kandidatu pavedęs savo pavaduotojui V.Pociūnui. Papasakojęs apie save, šeimą, tėvus, gyvenančius Jonavoje (motina lietuvė, tėvas ukrainietis, daugiau nei trisdešimt metų išdirbęs "Achemoje"), R.Burkovskis pelnė V.Pociūno pasitikėjimą, tapo jo draugu ir bendraminčiu. Todėl, kai V.Pociūnas buvo paskirtas valdybos viršininku, R.Burkovskis laikinai ėjo pavaduotojo pareigas. Paskui abu buvo išvyti iš VSD: iš pradžių - viršininkas, po pusės metų - ir jo laikinasis pavaduotojas.

Minint antrąsias Vytauto Pociūno žūties metines LŽ kalbina buvusį Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūną, daktarą Raimondą BURKOVSKĮ ir prašo prisiminti bendrą darbą, VSD anuomet tvyrojusią atmosferą, kuri sugriovė ne vieną likimą. Tai pirmasis R.Burkovskio interviu žiniasklaidai.

- Galėtumėte prisiminti VSD tvyrojusią atmosferą? Girdėjome, kad Jūsų išėjimas iš VSD irgi nebuvo paprastas.

- Deja, taip. Kai VSD pradėjo vadovauti KGB rezervo karininkas Arvydas Pocius netrukus buvo leista suprasti, kad man ten ne vieta. Kadangi buvau operatyvinis darbuotojas, turintis neblogą žinių bagažą, ypač transporto srityje, jutau, kad esamoje sistemoje mano savarankiškas mąstymas nepageidaujamas. Žinojau, kad į mano vietą parinktas žmogus, lojalus naujiesiems vadovams. Patekau į "neištikimų" šiems VSD vadovams darbuotojų sąrašą, nes prisiekiau tarnauti valstybei, o ne jiems.

Susiklosčius tokiai situacijai nusprendžiau pasitraukti. Prieš tai susiradau darbą "Lietuvos geležinkeliuose" (beje, su VSD vadovų rekomendacija), kur dirbau 4 metus, iš ten ir atėjau į VSD. Man parašius prašymą išeiti iš VSD ir likus kelioms dienoms iki darbo pabaigos, "Lietuvos geležinkelių" vadovų buvau informuotas, kad jie sulaukė skambučio iš VSD vadovybės ir negali manęs priimti.

"Lietuvos geležinkelių" vadovai pasiūlė darbą kitame skyriuje, manydami, kad VSD netrukdys, tačiau, matyt, buvo nuspręsta bet kokiomis priemonėmis neleisti man dirbti "Lietuvos geležinkeliuose", kur galėčiau kelti grėsmę jų planams. Tiesa, girdėjau ir tokių versijų, kad mano atvejis turėjo būti pamoka kitiems "neištikimiems". Keletą mėnesių teko priverstinai "ilsėtis", kol pradėjau dėstyti Vilniaus Gedimino technikos universitete. Psichologiškai buvo labai sunkus metas, o tuo metu dar žuvo V.Pociūnas.

Dabar pačiam atrodo keistas mano naivumas, kai prisimenu savo džiaugsmą VSD vadovu tapus A.Pociui, nes laikiau jį drąsiu ir sąžiningu žmogumi. Tačiau kai nuėjau jo paklausti, kodėl man trukdoma įsidarbinti, aiškiai sutrikęs jis mėgino paaiškinti, jog man jokių pretenzijų neturi, niekas esą niekur neskambino, kad jis buvęs patenkintas mano darbu ir jokių trukdymų ateityje nebus, netgi padės įsidarbinti. Tai, kad sako netiesą, buvo matyti netgi per pokalbį - su manimi kalbėdami jie nedrįso žiūrėti į akis. Tuo labiau kad išeidamas iš departamento aš buvau įtrauktas į VSD pareigūnų rezervą. Tai, kad man nėra priekaištų, lyg ir patvirtino buvusio VSD vadovo teisiniai veiksmai: išeidamas iš departamento patekau į VSD pareigūnų rezervą. Vienas reikalavimų įtraukiant į rezervą - pareigūnas turi būti nepriekaištingos reputacijos.

Įdomi paralelė - kai A.Pocių paliko gyventi tarnybiniame bute, valstybės vadovas sakė, kad žmogaus negalima išvaryti į gatvę apeliuojant į bendražmogiškas vertybes, nes jis turėjo mažamečių vaikų. Tačiau man dar nespėjus išeiti iš VSD, jau buvo trukdoma susirasti kitą darbą ir nežinia kodėl jam buvo neįdomu, kad tuo metu žmona nedirbo, augino 3 vaikus, o mes buvome paėmę paskolą būstui pirkti. Teko pačiam ieškoti išeities.

- Yra buvusių pareigūnų pastabų, kad VSD vadovų stalčiuose užsigulėdavo kai kurių tyrimų medžiaga. Ar galėtumėte tai paliudyti?

- Ši frazė paimta iš buvusio kontržvalgybininko K.Braziulio liudijimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, kadangi būtent jų, kontržvalgybininkų, rengtos pažymos "nusėsdavo" VSD vadovų stalčiuose.

Mūsų valdyboje situacija buvo kiek kitokia. Kai kurie mūsų parengti dokumentai būdavo pateikiami vadovybei, kuri spręsdavo, ką su jais daryti - ar pateikti Vyriausybei, ar surinkti papildomų duomenų, ar išplėsti patį tyrimą į jį įtraukiant daugiau asmenų. Tos informacijos būdavo pateikiama gana daug, dar dirbant V.Pociūnui mes rengdavome analitines pažymas, įvairius raštus šalies vadovams, dažniausiai prezidentūrai, Vyriausybei. Ten buvo pateikiama VSD turima informacija apie tam tikrus aktualius šalyje vykstančius procesus, įvardijamos galimos problemos.

Išsiuntus V.Pociūną į Baltarusiją pastebėjau, kad mūsų valdybos atliekami tyrimai ekonominio saugumo srityje stringa, susiduriama su įvairiomis, netgi gana formaliomis kliūtimis norint tęsti veiksmus. Pavyzdžiui, turėdamas informacijos, kad pagrindiniai "Dujotekanos" akcininkai gali vykdyti galbūt neteisėtas ir valstybės ekonominiam saugumui pavojų keliančias veikas, gavau aiškų nurodymą nesikišti, nes tai ne mūsų valdybos darbas.

Buvo nemažai niuansų dėl tranzito į Kaliningradą. Mačiau, jog siekiama, kad į tranzito rinką ateitų bendrovės, susijusios su rusišku kapitalu, buvo matyti aiškus Rusijos siekis kontroliuoti tranzitą per Lietuvą Kaliningrado kryptimi.

Mūsų buvo nemažai dirbama siekiant sustabdyti rusiško kapitalo skverbimąsi į tranzito geležinkeliais rinką, kol Seimas priėmė teisingą sprendimą ir uždarė kelią privataus kapitalo bendrovėms užsiimti krovinių gabenimu į Kaliningradą. Tai buvo didelis laimėjimas, ilgo mūsų valdybos darbo rezultatas. Tačiau šis rezultatas sutapo su mano priverstiniu išėjimu iš VSD, galbūt todėl, kad nuosekliai veikiau prieš tokių įmonių skverbimąsi į milijardais vertinamą rinką.

- Ar Jums dabar, jau iš šono stebint, atrodo, kad departamentas kuo nors pasikeitė?

- Nerašyta taisyklė, jeigu specialiosios tarnybos dirba gerai, jos dirba tyliai. Aš labai norėčiau tikėti, kad VSD dirba labai gerai ir "nereklamuoja" savo tyrimų. Tačiau šiuo metu visuomenė ir žiniasklaida laikosi nuomonės, kad departamentas pastaruoju metu yra, švelniai tariant, apmiręs.

Atrodo, kad departamento vadovai vis daugiau politikuoja. Seimo tyrimo komisija nepasiekė, kad VSD dirbtų geriau, ji apnuogino departamento bėdas, bet praktiškai nieko nebuvo padaryta jas sprendžiant, priešingai, tik dar labiau buvo sugadinta VSD reputacija. Gerai departamento veiklai užtikrinti būtinas visuomenės palaikymas. Didelė visuomenės dalis į departamentą žiūri neigiamai, daug kam VSD asocijuodavosi su KGB, nuo kurio daugelis nukentėjo. Atrodo, kad departamentas dirba tik sau, o ne valstybei.

Tačiau buvo ir patriotiškai nusiteikusių žmonių, kurie savanoriškai talkino departamento pareigūnams teikdami informaciją ar kitokią reikalingą pagalbą. Deja, dabar VSD operatyviniams pareigūnams dar sunkiau bendradarbiauti su žmonėmis, nes departamento reputacija yra prastesnė. Tai labai kenkia atliekamiems tyrimams. Kita vertus, dėl pernelyg didelio veiklos politizavimo tyrimų metu surinkta medžiaga patenka į viešumą, atskleidžiami operatyviniai duomenys, todėl tolesnis tyrimas praktiškai netenka prasmės. Kartais pastebiu, kad žiniasklaidoje pateikta informacija negali būti žinoma eiliniams žurnalistams, todėl pagrįstai manyčiau, kad ji gaunama iš specialiųjų tarnybų. Mano požiūriu, šiandien departamentas neatlieka savo funkcijų taip, kaip galėtų atliktų. VSD liko gabių jaunų pareigūnų, tačiau daug prityrusių, deja, išėjo.

- Ar tokių žmonių, kaip Jūs, daug pasitraukė?

- Ne savo noru iš VSD atleistų pareigūnų, mano žiniomis, iš viso buvo trys, iš jų geriau žinomi V.Damulis ir K.Braziulis. Savo noru išėjo daugiau. Teko kalbėti su keletu išėjusių darbuotojų ir jie patvirtino, kad jų apsisprendimui nemažai reikšmės turėjo ir departamente tvyrojusi atmosfera. Jie nematė prasmės toliau dirbti susiklosčius tokiai situacijai, ypač padidintos vidaus kontrolės sąlygomis, draudžiant bendrauti su vadovams "pavojingais" asmenimis, ypač buvusiais ilgamečiais kolegomis. Tokio asmens laisvės ribojimo sąlygomis, esant neigiamam visuomenės požiūriui, pasirinktas paprastesnis kelias. Daugelis iš jų dabar savo žinias sėkmingai taiko versle, nors, mano požiūriu, taip nėra racionalu - tai nuostolis valstybei. Kiekvienas išėjęs operatyvinis darbuotojas dirbdamas aplink save sukuria tam tikrą sistemą, kuri jam padeda spręsti iškeltus uždavinius.

Tokiam pareigūnui išėjus žlunga ir sistema. Tie darbuotojai, kurie lieka ar ateina naujų, viską turi kurti iš naujo. Iš patirties galiu pasakyti, kad tai trunka mažiausiai dvejus metus. Vakarų šalyse tokių institucijų darbuotojus stengiamasi išlaikyti, o dabartinė VSD vadovybė elgiasi priešingai.

- Prisiminkite V.Pociūno žūtį. Kodėl iš pradžių buvo paskelbta tokia velionį žeminanti žūties versija, iš esmės šmeižto kampanija?

- Matyt, ji buvo sumanyta norint sustabdyti kilusį triukšmą dėl žūties aplinkybių, bijant tyrimo, kuris atskleistų tikrąsias V.Pociūno išsiuntimo į Baltarusiją aplinkybes.

Sugalvotos žuvusįjį įžeidžiančios žūties aplinkybės turėjo nuo tokių veiksmų atgrasinti. Buvo žaidžiama visuomenės reakcija. Skaičiau komentarus žmonių, kurie nesugebėjo blaiviai įvertinti pateiktos informacijos, - jie tyčiojosi. V.Pociūnas buvo žmogus, daug metų dirbęs departamente, patriotas tiesiogine šio žodžio prasme, kokių departamente buvo mažai. Jis ne kartą apdovanotas už gerą tarnybą. Žmonės, kurie paskleidė šmeižikišką versiją, turėtų itin atgailauti dėl savo veiksmų.

Turint tokį patį tikslą - pateisinti išsiuntimą į Baltarusiją - buvo skleidžiamos kalbos, kad V.Pociūnas esą buvo prastas vadybinkas ar vadovas, kuris nesugebėjo sutarti su pavaldiniais. Idealių žmonių nebūna, tačiau tai buvo pareigūnas, kuris turėjo daug pažinčių, sugebėdavo iš gautos informacijos atsirinkti tai, kas yra svarbiausia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"