TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Vyčio apygarda: dešimt kovos metų

1953 metų sausio 26 dieną netoli Panevėžio žuvo vienas iš Aukštaitijos ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo vadų Bronius Karbočius-Bitė. Taip baigėsi bene ilgiausiai pokario metais veikusio laisvės kovotojų junginio - Ukmergės apskrityje įkurtos Lietuvos partizanų Vyčio apygardos istorija. 

Ankstyvą 1953 metų sausio 27-osios rytą netoli Panevėžio esančioje Molainių gyvenvietėje pasirodė enkavėdistų būrys. Žiūrėdama pro langą paskutiniojo Vyčio apygardos vado Broniaus Karbočiaus žmona Janina nė neabejojo - kareiviai tuoj įsiverš į ją priglaudusių vietos gyventojų Vilčinskų namus. Nuojautos buvo pačios juodžiausios. Ir ne be reikalo: vakar apie vienuoliktą vakaro pas J.Karbočienę buvo užbėgęs Česlovas Salagubas, vienas iš jos vyro bendražygių. Jis papasakojo moteriai, kad tądien tris Šilagalio kaime esančioje slėptuvėje vakarieniaujančius Vyčio apygardos štabo narius - jį, Viktorą Mažeiką ir B.Karbočių užklupo ginkluoti čekistai, įvyko smarkus susišaudymas. Nieko daugiau apie kovos draugų likimą negalintis pasakyti partizanas dingo nakties tamsoje. 

"O mano širdis jautė, kad kažkas baisaus atsitiko, nes prie plento, be to, žiemos metas - nei kur bėgt, nei kur slėptis. Būdavo, po bet kokių kautynių Bronius man kuo skubiausiai praneša apie save. Laukiau ir tuo kartu, per naktį nemiegojau, gal kuris užbėgs, bet tylu, ramu", - po daugelio metų knygoje "Aukštaitijos partizanų prisiminimai" pasakos J.Karbočienė. 

Dabar, pasirodžius kareiviams, vilties nebeliko: jos vyras arba žuvo, arba gyvas pateko į čekistų nagus. Šiaip ar taip į Vilčinskų namus jie atėjo neatsitiktinai, o iš kažkur sužinoję, kad namo sandėliuke yra slėptuvė, o joje - sena rašomoji mašinėlė ir dokumentai. Jų paslėpti nebebuvo kada - kareiviai jau troboje. Vieni kamantinėjo namų šeimininkę, kiti šmirinėjo po trobą ir kiemą. Neįmantrią slėptuvę čekistai greitai aptiko, bet daugiau nieko nepešė. Ona Vilčinskaitė tvirtino nežinanti, kam priklauso slėptuvėje rasti daiktai, o Janina apsimetė esanti nesveiko proto - stovėjo prie verdančio puodo ir maišė vandenyje į jį subertus krosnies pelenus. Čekistai taip ir nesuprato, kad jų rankose buvo vakar žuvusio Vyčio apygardos vado žmona.

"Visa laimė, kad visi buvo rusai, jei stribai, tai būtų iššifravę tą mano spektaklį", - vėliau prisimins J.Karbočienė. Tąsyk jie išsivedė tik namų šeimininkę Oną. Kas buvo toji pelenus verdanti "pamišėlė", čekistai susivoks tik po kurio laiko. Sugrįžę į Molainius jie ieškos  J.Karbočienės, tačiau šios pėdsakai jau bus ataušę. 

Tai beveik viskas, ką būtų galima papasakoti apie paskutiniojo Lietuvos partizanų Vyčio apygardos vado B.Karbočiaus-Bitės, dar žinomo Algimanto slapyvardžiu, žūtį, tapusią ir viso šio Ukmergės krašte susikūrusio laisvės kovotojų junginio veiklos pabaiga. Šio Aukštaitijos kampelio partizanų kova truko ištisą dešimtmetį. Jos ištakos siekia dar antinacinės rezistencijos laikus. 

Pirmasis vadas - prezidento sūnėnas

Jau nuo 1942 metų Ukmergės apskrityje veikė pogrindinė antinacinė organizacija "Tautinis frontas". Jos štabo ir žvalgybos viršininko pareigas tuo metu ėjo Juozas Krikštaponis, vėliau stovėjęs prie Vyčio apygardos kūrimosi ištakų ir tapęs pirmuoju jos vadu. Iš Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaimo kilęs paskutiniojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos sūnėnas J.Krikštaponis buvo profesionalus karininkas. 1934 metais baigęs Karo mokyklą Kaune, jis buvo paskirtas jaunesniuoju karininku į 2-ąjį pėstininkų pulką, o 1938-aisiais vėl sugrįžo į Karo mokyklą, kur tarnavo būrio vadu. 

1940 metais, sovietams likvidavus Lietuvos kariuomenę ir jos likučius pertvarkius į Raudonosios armijos 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą, buvęs Lietuvos karininkas buvo paskirtas 184-osios šaulių divizijos fizinio lavinimo instruktoriumi. Tokiam paskyrimui galbūt turėjo įtakos J.Krikštaponio sportiniai laimėjimai - dar besimokydamas Karo mokykloje jis buvo tapęs Lietuvos rutulio stūmimo čempionu ir laimėjęs sidabro medalį tarptautinėse varžybose Latvijoje. 

Raudonarmiečio uniformą J.Krikštaponis vilkėjo neilgai. Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, 29-ajam teritoriniam šaulių korpusui buvo įsakyta trauktis į Rusijos gilumą. J.Krikštaponis, kaip ir dauguma buvusių Lietuvos karininkų, nepanoro paklusti okupantų įsakymui ir iš Raudonosios armijos pasitraukė.

Štai nuo šios vietos susiduriame su skirtingomis tolesnės J.Krikštaponio istorijos versijomis. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro interneto tinklalapyje skelbiamoje karininko biografijoje sakoma, kad 1941 metų liepos 16-25 dienomis jis įstojo į lietuvių karių Vilniaus įgulos 2-ąjį apsaugos pulką, rugpjūčio 1-ąją buvo priimtas kuopos vadu į vokiečių organizuotą Kauno komendantūros Tautinio darbo apsaugos batalioną, o vėliau tarnavo savisaugos daliniuose, iš kurių buvo paleistas į atsargą 1942 metų rugsėjo 30-ąją. 

Tuo tarpu prieš trejetą metų spaudoje skelbtuose J.Krikštaponio sesers ir jo bendražygio prisiminimuose teigiama, kad būsimas apygardos vadas prasidėjus karui pėsčias iš Vilniaus sugrįžo į tėvų namus, iš čia dažniai važinėdavo į Ukmergę ir rengėsi pasipriešinimui. Sakoma, kad kartą Ukmergės restorane buvęs Lietuvos karininkas užstojo vokiečių įžeidinėjamą lietuvį ir po kilusio konflikto pateko į kalėjimą, iš kurio sugrįžo tik po metų. Artėjant frontui 1944 metų liepą J.Krikštaponis išėjęs iš namų ir artimieji nieko apie jį nieko nežinoję. 

Nepaisant tokių skirtingų versijų, aišku viena - tą vasarą J.Krikštaponis tikrai dalyvavo "Tautinio fronto" veikloje ir 1944 metų liepą, po šiai organizacijai priklausančių ukmergiškių ir Vilniuje veikiančių Lietuvos laisvės armijos (LLA) aktyvistų susitikimo, drauge su savo bendražygiais tapo LLA nariu. 

"Pradžia buvo tokia: vokiečiams traukiantis, kapitonas Krikštaponis ir Danielius Vaitelis Ramygaloje buvo sukūrę LLA (Lietuvos laisvės armija) dalinį. O aš ir pats kilęs nuo Ramygalos. Kai vokiečiai traukėsi, siūlė trauktis kartu. Bet nutarėme nesitraukti ir likti Lietuvoje. Kapitonas Krikštaponis pasakė išsiskirstyti po namus, praleisti frontą, o paskui stengtis susisiekti vieniems su kitais. Vyravo įsitikinimas, kad baigsis karas, ir vis tiek spręsis Pabaltijo klausimas, o rusai, bet kokiu atveju - gražiuoju ar piktuoju - turės iš Lietuvos pasitraukti. Ir visa tai turi išsispręsti per metus", - 2007 metais radijo laidai "Laisvės kryžkelės" pasakojo buvęs Vyčio apygardos partizanas Bronius Juospaitis-Direktorius.

Paskelbė amnestiją stribams

Per Ukmergės ir Panevėžio apskritis frontas persirito liepos mėnesį. Rugpjūtį Deltuvos valsčiaus Atkočių kaime įvykusiame LLA Ukmergės apskrities vadovų susitikime buvo suformuota šio regiono kovotojų organizacinė struktūra. Apskritis buvo padalyta į šešis rajonus. Pirmojo rajono, apimančio Pagirių, Siesikų ir dalį Deltuvos valsčių, vadu buvo paskirtas buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas Danielius Vaitelis, o antrajam rajonui, kurį sudarė Taujėnų valsčius ir rytinė Deltuvos valsčiaus dalis, vadovavo J.Krikštaponis. 

1944 metų pabaigoje šių dviejų rajonų pagrindu ir buvo įkurta Lietuvos partizanų Vyčio apygarda. J.Krikštaponis buvo paskirtas šios apygardos vadu, o D.Vaitelis - jo pavaduotoju. 1945 metais apygardos teritorija prasiplėtė - į ją buvo įtraukti Panevėžio apskrityje veikiančios LLA Šiaurės apygardos junginiai, dar trys desantininkų būriai.

Atrodo, kad diversines mokyklas Vokietijoje baigę ir į Panevėžio bei Ukmergės apskritis permesti partizanai bent jau pradžioje sudarė nemažą Vyčio apygardos kovotojų dalį. Apie susitikimą su vienu jų minėtoje radijo laidoje prisiminė ir buvęs partizanas B.Juospaitis: "1945 metų sausio pradžioje buvo išmesti Abvero mokyklas baigę desantininkai. Į mūsų būrį prisistatė vienas iš jų - Antanas Žibas. Iš pradžių vadovybė net slėpė, kas jis per vienas. Po to visi, kurie buvome pasiryžę kovoti už Lietuvos laisvę, davėme priesaiką. Kapitonas Eitmanavičius pasakė prakalbą, kad mes esame ne kažkokie samdiniai, kad esame susirinkę savanoriškai, kad mūsų pasipriešinimas plėsis, o laisvės, tikėkimės, nereikės ilgai laukti. Po to prisiekėme, kad nepadarysime išdavysčių ir kovosime iki galutinės pergalės. Mes puikiai supratome, kad vieni sovietų armijos nenugalėsime, kad teks kovoti partizaninį karą, trukdyti okupantui, kad nenuniokotų mūsų krašto, kad reikės kovoti su savais išdavikais - skrebais."

Iš tiesų jėgos buvo nelygios. To meto MGB dokumentuose teigiama, kad 1944 metų pabaigoje Panevėžio krašte veikė 555 partizanai. Tuo metu čia jau buvo sudaryta 16 vadinamųjų liaudies gynėjų būrių, kuriuos sudarė 572 stribai. Tačiau didžiąją priešo pajėgų dalį sudarė reguliari MGB kariuomenė - kovai su Vyčio apygardos partizanais 1944 metų gruodį į Panevėžį buvo permestas 95-asis pasienio pulkas, kuriame tarnavo 1277 kareiviai ir karininkai. Taigi šio krašto laisvės kovotojams 1945-ųjų pradžioje teko keturiskart gausesnės priešo pajėgos. Jos rengėsi lemiamam puolimui. 

Ir štai naktį į 1945 metų sausio 12-ąją gausios sovietų armijos kareiviai glaudžiu žiedu apsupo Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus miškus, kuriuose buvo dislokuoti du partizanų būriai - 40 J.Krikštaponio ir 130 prisiminimuose minimo Stasio Eitmanavičiaus vyrų. Pasitraukti iš apsupties nebuvo galimybių, tad ankstų rytą partizanai stojo į mūšį. Šešias valandas trukusiose kautynėse pirmasis Vyčio apygardos vadas J.Krikštaponis žuvo. 

Žuvus J.Krikštaponiui, apygardos vadu buvo paskirtas jo pavaduotojas Danielius Vaitelis-Briedis. Kaip ir jo pirmtakas J.Krikštaponis, D.Vaitelis buvo profesionalus karininkas - 1938-aisiais baigęs karo mokyklą jis tarnavo Panevėžyje. 1940-aisiais, sovietams okupavus Lietuvą, vyresnysis leitenantas buvo iš karto paleistas į atsargą ir pateko NKVD akiratin. Suprasdamas, kad jo, kaip ir daugelio iš kariuomenės išvarytų karininkų, laukia suėmimas, D.Vaitelis pasitraukė į Vokietiją, iš kur sugrįžo likus porai savaičių iki karo pradžios. Iki 1944 metų būsimas apygardos vadas gyveno Kaune, vėliau išvyko į Marijampolę, kur įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę, tačiau vokiečiai šį nepaklusnų lietuvių junginį netrukus išformavo. 1944-aisiais, prie Lietuvos artėjant sovietams, karininkas atsisakė pasiūlymo vėl trauktis į Vokietiją. "Aš niekur nesitrauksiu. Tėvynei gerai, ir man gerai. Tėvynė pavojuj, ir aš kartu su ja", - tokius vyro žodžius prisiminimuose cituoja jo žmona Aleksandra Vaitelienė. Sugrįžęs į Ukmergės apylinkes, D.Vaitelis subūrė Lėno miškuose pirmuosius partizanus, o žuvus J.Krikštaponiui tapo Vyčio apygardos vadu. 

Naujasis vadas iš karto ėmėsi stiprinti organizacinę apygardos struktūrą. Suvienijęs iki tol savarankiškai veikusias rinktines, D.Vaitelis-Briedis nustatė kiekvieno būrio veiklos teritoriją. Joks kitas būrys toje teritorijoje negalėjo vykdyti jokių kitų kovos veiksmų, išskyrus gynybinius. Tiesa, ryšiai tarp apygardos vadovybės ir rinktinių bei būrių buvo nelabai operatyvūs. Pasak išlikusių įvykių liudytojų, vadas asmeniškai keliaudavo po būrius ir dažniausiai duodavo žodines instrukcijas.

Esant tokiai ryšio ir vadovavimo sistemai, apygardos organizavimas užtruko ilgokai. Pasak S.Eitmanavičiaus būryje kovojusio B.Juospaičio, jie su D.Vaiteliu susisiekė tik 1945 metų vasaros pradžioje. "Tada jau prasidėjo organizuotas partizaninis judėjimas. Gavome apygardos slaptažodžius, nes be jų buvo labai lengva susišaudyti su saviškiais. Juk negali pažinti visų partizanų. Vienas slaptažodis galiodavo savaitę. Slaptažodžius gaudavo būrių vadai ir kas savaitę pasakydavo juos eiliniams kovotojams. 1945 metų rudenį slaptažodžius pradėta keisti kas dieną", - pasakojo buvęs partizanas. Tokia konspiracija buvo būtina dar ir todėl, kad Vyčio apygardoje jau 1945-ųjų vasarą - bene anksčiausiai Lietuvoje - pradėjo veikti MGB organizuoti agentų smogikų būriai. Prisidengę partizanų vardu, jie terorizavo, plėšė ir net žudė taikius gyventojus, taip mėgindami diskredituoti laisvės kovotojus paprastų kaimo žmonių akyse. 

Reikėtų pažymėti, kad kovoje su okupantais D.Vaitelis naudojo ne vien jėgos metodus. Dar nebūdamas apygardos vadu jis 1945 metų pradžioje paskelbė amnestiją Pagirių miestelio stribams ir paragino juos įsitraukti į laisvės kovotojų gretas. Rezultatas buvo neįtikimas: 32 sovietinių okupantų talkininkai su ginklais pabėgo iš miestelio, o dalis jų vėliau prisijungė prie vieno Pagirių valsčiuje veikiančio būrio. Tačiau ir priešai veikė ne vien jėga. D.Vaiteliui tapus apygardos vadu, čekistai nusprendė pasinaudoti viena jo Kauno laikų pažintimi, vos nepražudžiusia tiek paties vado, tiek jo kovotojų. 

Klasta ir išdavystės

Dar nacių okupacijos metais gyvendamas Kaune D.Vaitelis susipažino su mediku Juozu Markuliu. Mums šis personažas pažįstamas iš ankstesnių pasakojimų apie partizanų kovas - vėliau jis bus tituluojamas didžiausiu Lietuvos pasipriešinimo kovų išdaviku. Tačiau tuomet J.Markulis jokių įtarimų būsimam partizanų vadui nesukėlė. Buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas ir Šaulių sąjungos narys, Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto dėstytojas ir pogrindinės LLA aktyvistas, regis, negalėjo kelti nepasitikėjimo. Tiesą sakant, išdaviku J.Markulis tuomet dar nebuvo. 

1944-ųjų vasaros pabaigoje LLA 1-ojo Ukmergės apskrities būrio vadu tapęs D.Vaitelis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad tų pačių metų gruodžio 28 dieną, žuvus LLA vadui Kaziui Veverskiui, pogrindinės organizacijos archyvas pateks į čekistų rankas, Kaune likęs J.Markulis bus suimtas ir sutiks bendradarbiauti su priešu. Vykdydamas savo šeimininkų nurodymus, Ąžuolo ir Noreikos agentūriniais slapyvardžiais vadintas išdavikas imsis įgyvendinti plataus masto operaciją, kurios tikslas - likviduoti visą ginkluotą pogrindį, suvienijus partizanų vadus į MGB įkurtą vadinamąjį Vienybės komitetą.

Suprantama, kad vienu iš laisvės kovotojų Ereliu pasivadinusio J.Markulio taikinių buvo Vyčio apygardos vadas D.Vaitelis. 1946 metais išdavikas ėmė ieškoti ryšių su Kauno laikų bičiuliu. Kaip ir per ką buvo užmegztas jų ryšys, lieka paslaptimi, tačiau žinoma, kad nuo 1947 metų pradžios pas Erelį ne kartą lankėsi bent dvi D.Vaitelio ryšininkės, o pas apygardos vadą buvo atvykęs J.Markulio ryšių įgaliotinis, kurio slapyvardis Dėdė Petras. 

Nors dar 1947 metų pradžioje partizanų vadai buvo gavę informacijos, kad J.Markulis - MGB agentas, o jo organizuojamas Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS) tėra tik gudriai priešų paspęsti spąstai, D.Vaitelis aklai pasitikėjo savo "bičiuliu", kuris parūpindavo ginklų, maisto, suteikdavo daug reikalingos informacijos apie padėtį Lietuvoje ir užsienyje. Pasitikėjimas buvo toks didelis, kad apygardos vadas 1947 metų pavasarį netgi sutiko nuvežti į Vilnių ir perduoti J.Markulio žinion gydymo reikalingą sužeistą savo žmoną Aleksandrą, o tų pačių metų rudenį dalyvavo Vyčio apygardos teritorijoje Erelio organizuotame BDPS karinės kolegijos posėdyje. 

Po mėnesio D.Vaitelis supras padaręs mirtiną klaidą. Jis sužinos, kad iš Vilniaus tik per laimingą atsitiktinumą pavyko pabėgti J.Markulio į sostinę įviliotiems Vytauto ir Algimanto apygardos vadams Vincui Kauliniui-Miškiniui ir Algimantui Slučkai-Šarūnui. Tuomet Šiaurės rytų Lietuvos srities vadas Jonas Kimštas-Žalgiris išleis įsakymą, kuriame visiems partizanų vadams bus nurodyta nutraukti bet kokius ryšius su J.Markulio-Erelio vadovaujamu BDPS komitetu. Beje, demaskuotam provokatoriui partizanai buvo paskelbę mirties nuosprendį, tačiau jo įvykdyti nepavyko - žlugus čekistinei operacijai, MGB agentas buvo išsiųstas į Leningradą. 

Tuo metu Vyčio apygardos laukė skaudi netektis. 1948-ųjų gegužės 13 dieną Taujėnų valsčiuje Gružų miške prie laužo besiilsinčius apygardos štabo narius užpuolė stribų ir enkavėdistų būrys. Per susišaudymą žuvo pats apygardos vadas D.Vaitelis-Briedis, jo pavaduotojas Jonas Kilijonas-Mikas ir štabo apsaugos būrio vadas A.Šyvys-Šalapka. Apygarda ilgam liko be vadovybės. 

Atkurti štabą ir reorganizuoti junginio struktūras ėmėsi D.Vaitelio adjutantas Alfonsas Smetona-Žygaudas. Jam vadovaujant apygardoje įvyko nemažai permainų. Šilų kaime dislokuotame apygardos štabe atsirado rašomųjų mašinėlių, kitos spausdinimo įrangos, pradėti leisti raštiški įsakymai, instrukcijos, ėjo pogrindinis laikraštėlis "Lietuva brangi". Nors 1949 metų vasarą priešui sunaikinus štabą žuvo nemažai partizanų, 1950-ųjų pradžioje apygardoje veikė dar 13 partizanų būrių, maždaug šimtas kovotojų. 

Likę gyvi kovotojai ir apygardos vadas 1950 metų vasarą persikėlė į Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Kačėniškių miške įrengtą bunkerį. Tačiau ir apie šią slaptavietę čekistai netruko sužinoti - teigiama, kad jos buvimo vietą nurodė Kaune suimtas partizanas Alfonsas Stankevičius-Fakyras. Liepos 5 dieną MGB kareiviams apsupus ir susprogdinus bunkerį žuvo apygardos vadas A.Smetona-Žygaudas bei dar du štabo nariai. 

Tačiau pati apygarda veikė dar beveik trejus metus. Iki 1951-ųjų balandžio jai vadovavo Mykolas Šemežys-Putinas, o jam žuvus pareigas perėmė B.Karbočius-Bitė. Tai buvo patys sunkiausi ir žiauriausi metai, kupini skaudžių netekčių ir dar skaudesnių išdavysčių. Pakeitę kovos taktiką, čekistai dabar nebeteisdavo suimtų partizanų, su sąlyga, jei šie sutiks bendradarbiauti ir taps agentais smogikais, kurių uždavinys - padėti suimti ar sunaikinti savo buvusius kovos draugus. Dėl šių išdavysčių 1952 ir 1953 metais žuvo daugelis rinktinių ir tėvūnijų vadų, o 1953-iųjų sausio 26 dieną nelygiame mūšyje krito ir paskutinysis apygardos vadas. 

Taip baigėsi dešimtmetį trukusi organizuota Vyčio apygardos partizanų kova. Tačiau pavieniai kovotojai vis dar laikėsi. 1954 metų pradžioje Biržų krašte veikiančioje Žaliosios rinktinės Pilėnų tėvūnijoje buvo likę dešimt kovotojų. Paskutinieji jų - Mykolas Suveizdis-Budrys ir Edvardas Žilinskas-Vanagas žuvo 1956 metų liepos 15 dieną netoli Pandėlio.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"