TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Vytautas Montvila: žmogus be vietos

2016 07 22 6:00
V. Montvila Marijampolėje 1935 m. Nuotrauka iš Laimono Inio biografinės apybraižos „Paukštis be pastogės“

1941 metų liepos 19-ąją Lietuvą okupavę naciai Kauno VII forte sušaudė komunistuojantį poetą Vytautą Montvilą. Prieš nepriklausomą Lietuvą veikęs menininkas buvo piešiamas itin romantiškomis spalvomis. Pažiūrėkime, koks iš tikrųjų buvo šis žmogus.

„Ateina genijai ir vėl išnyksta, atėjo Leninas visiems laikams“, – turbūt daugelis sovietmetį išgyvenusių žmonių ir vidury nakties pažadinti prisimintų šias eilutes. Tačiau vargu ar visi žinotų, kad jų autorius – poetas Vytautas Montvila, 1940-aisiais drauge su būriu kitų literatų šlovinęs sovietinę okupaciją. Vis dėlto jis, skirtingai negu kiti okupantų padlaižiai, prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui nepabėgo į Rusiją, o liko Kaune ir beveik iš karto pakliuvo gestapui į nagus.

Sovietmečiu V. Montvila buvo ypač romantizuojamas, lyginamas su pilietinio karo metais frankistų nužudytu ispanų poetu Federico Garcia Lorca ar vokiečių myriop nuteistu čekų publicistu ir antinacinio pogrindžio dalyviu Juliumi Fučiku. Kaune V. Montvilai buvo pastatytas paminklas, jo vardu pavadinta ne vieno miesto gatvė, žvejybos traleris, o kūrybai ir gyvenimui skirta ne viena knyga. Paskutinė pasirodė likus vos metams iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Šiandien V. Montvilos, galima sakyti, neprimena niekas, nebent kažin kaip išlikusi jo vardu pavadinta gatvė Garliavoje.

V. Montvila (centre) su jaunaisiais literatais. 1941 m.Nuotrauka iš Laimono Inio biografinės apybraižos „Paukštis be pastogės“

Sunki reemigranto vaikystė

V. Montvilos gyvenimas galėjo susiklostyti taip, kad šiandien nieko apie jį nežinotume. Jis galėjo gyventi JAV, susirasti darbą, prasigyventi, sukurti šeimą, jei ne viena dramatiška aplinkybė – žlugę tėvų santykiai.

Viskas prasidėjo nuo to, kad V. Montvilos senelis Jonas netoli Marijampolės nusipirko nemažą ūkį, bet dėl to įklimpo į skolas. Nebegalėdamas jų išmokėti raštingas ir nagingas stalius išvyko į Ameriką, tikėdamasis užsidirbti ir išbristi iš finansinių bėdų. Regis, užjūryje Jonui taip patiko, kad, trumpam pasirodęs gimtinėje, jis pardavė kaimynui visą savo turtą ir sugrįžo atgal – tik dabar jau su žmona, dviem dukterimis ir keturiais sūnumis, tarp kurių buvo ir V. Montvilos tėvas Mykolas. Šis į Čikagą iškeliavo drauge su jauna žmona Barbora. Ten pora 1902 metų vasario 4-ąją susilaukė sūnaus Vytauto.

Iš pradžių Montviloms sekėsi ne blogiau negu tūkstančiams kitų imigrantų, įsikūrusių Čikagos priemiesčiuose ir dirbusių didmiesčio fabrikuose. Tačiau vėliau, artėjant ekonomikos krizei, darbo vietų gerokai sumažėjo, smuko uždarbis. Regis, tai ėmė kelti vis didesnę įtampą ir šeimoje, kol vieną gražią dieną, neatlaikęs atsakomybės naštos, Mykolas tiesiog pabėgo. Barbora Montvilienė, likusi viena su vaikais, nebeturėjo kitos išeities – tik sėsti į laivą ir keliauti atgal į Lietuvą.

Sugrįžusi į gimtinę gyvanašlė apsistojo Marijampolėje. Vertėsi padieniais darbais pas apylinkių ūkininkus. Paskui vienas po kito piemenauti išėjo ir paūgėję vaikai. Vytautas ganė gyvulius Sasnavos apylinkėse. Žiemomis lankė Marijampolės „Žiburio“ pradžios mokyklą. Sako, sekėsi gerai, nors imperine dvasia persmelktoje mokykloje nebuvo lengva – mokytis teko rusiškai, o kalbėtis gimtąja kalba vaikams mokytojai drausdavo net per pertraukas.

Vytautas Montvila (stovi pirmas dešinėje) su Marijampolės mokytojų seminarijos moksleiviaisNuotrauka iš Laimono Inio biografinės apybraižos „Paukštis be pastogės“

Bet prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Lietuvą okupavus vokiečiams, nutrūko ir tokie mokslai – okupantai uždarė mokyklą. Karo metais Vytautas daugiausia tarnavo pas gimines – ganė karves, kurias dar reikėjo slėpti nuo okupantų akių, kad neatimtų. Vėliau, tarnaudamas pas vieną stambų ūkininką ir pavargęs nuo sunkių kasdienių darbų, vaikas pakilo į savo pirmąjį „revoliucinį“ žygį – radęs keletą vokiečių pamestų šovinių pritaisė prie jų ryšulėlio virvę, pakišo savadarbę bombą po girnomis, ir, uždegęs virvę, pabėgo. Kuo savamoksliui „teroristui“ baigėsi šis žygis, istorija nutyli, tačiau žinome, kad Vytautas ir vėliau tarnavo pas ūkininkus – iš pradžių pusberniu, paskui bernu.

Tuo metu baigėsi karas. Po Rusijoje įvykusio bolševikų perversmo Marijampolės apylinkėse pasirodė raudonųjų agitatorių, tačiau Vytautas nuo jų ir apskritai nuo politikos laikėsi atokiai. Maža to, sekdamas brolio Jono pavyzdžiu, jis 1919-ųjų balandį pėsčiomis nuėjo į Kauną ir įstojo savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Pateko į geležinkelininkų batalioną Radviliškyje. Tarnyba ten buvo nesunki, parako uostyti neteko, likdavo laiko ir knygą paskaityti, ir apie gimnaziją pasvajoti. Su tokiomis mintimis 1921-ųjų gegužės 23 dieną iš kariuomenės paleistas Vytautas ir sugrįžo į Marijampolę.

Vytautas Montvila (sėdi centre) su Marijampolės mokytojų seminarijos mokslo draugais. 1924 mMarijampolės kraštotyros muziejaus nuotrauka

Vis dėlto svajones apie gimnaziją teko atidėti į šalį – V. Montvila buvo nebaigęs ir pradžios mokyklos. Be to, pradėti mokslus nuo pirmos gimnazijos klasės drauge su beūsiais jaunuoliais devyniolikmečiui būtų buvę nepatogu. Beliko vienintelis variantas – stoti į Marijampolės mokytojų seminariją. Čia, trūkstant mokinių, priimdavo kone visus, tik jiems tekdavo sparčiau išeiti pirmų ketverių metų vidurinio mokslo programą. Be to, už studijas seminarijoje nereikėjo mokėti.

Taigi būsimasis revoliucinis poetas pasinėrė į mokslus. Vytautui sekėsi gerai, todėl valstybė, kurią jis vėliau ėmėsi griauti, paskyrė seminaristui 50 litų mėnesio stipendiją, o tai buvo nemenka paspirtis. Tiesa, pragyventi šių pinigų neužteko, tad vasaromis Vytautas vertėsi korepetitoriaus darbu, triūsė prie tiesiamo geležinkelio, dirbo kitus darbus. Galiausiai atsirado ir nuosavas būstas – jį Marijampolės priemiestyje Degučiuose pastatė 1923-iaisiais iš Amerikos grįžęs senelis. Vytauto kambarėlis buvo kuklus, tačiau jis su šeima jau nepriklausė nuo svetimų žmonių malonės. Regis, gyvenimas ėmė pamažu šviesėti, sužibo viltis išbristi iš vargo – tam tereikėjo mokytis, dirbti ir kurti. Tačiau kaip tik tuo metu V. Montvila pamažu, bet nesulaikomai pradėjo slysti visai kitokio kelio link.

Nuo aušrininko iki komunistų talkininko

Istorijos pradžia atrodė visai nekalta – Vytautas įstojo į seminarijoje veikusią Bešalio lavinimosi kuopą. Tai nebuvo nei socialistinė, nei apskritai kairioji organizacija: jos nariai per susirinkimus diskutuodavo mokslo, kultūros, ateizmo, pasaulėžiūros klausimais. Vis dėlto „bešaliai“ domėjosi ir komunistinėmis idėjomis, skaitė ir aptarinėjo marksizmo veikalus, tarp jų – garsųjį „Komunistų partijos manifestą“, o kai kurie kuopelės nariai net turėjo kontaktų su komunistiniu pogrindžiu.

V. Montvila (stovi antras iš dešinės) Marijampolės aušrininkų gegužinėje. 1924 m.Nuotrauka iš Laimono Inio biografinės apybraižos „Paukštis be pastogės“

V. Montvila dalyvaudavo ir viešuose katalikiškos pakraipos ateitininkų bei socialdemokratinės krypties aušrininkų debatuose. Tiesa, savo nuomonės ten nereikšdavo, tačiau jo simpatijos aiškiai krypo kairiųjų pusėn. Tada seminaristas pats ėmė ieškoti organizacijos, atitinkančios jo besiformuojančias pažiūras, bet pakeliui atsidūrė visiškai naujame judėjime, pasivadinusiame Lietuvos jaunimo sąjunga. Ši organizacija nelaikė savęs nei kairiąja, nei apskritai politine – jos uždaviniai buvę auklėti jaunimą „meno ir doros srityje“. Tačiau būtent per kultūrinę veiklą V. Montvila suartėjo su kairiosios pakraipos Marijampolės realinės gimnazijos moksleiviais – lankėsi čia veikusios aušrininkų kuopelės susirinkimuose, per kuriuos buvo daug kalbama apie socializmą ir jo įgyvendinimo būdus. Galiausiai, protestuodamas prieš kelių seminarijos ir valstybinės gimnazijos kairiųjų moksleivių pašalinimą iš šių mokymo įstaigų, V. Montvila pats pasiprašė į aušrininkų gretas ir tuoj pat tapo seminarijos aušrininkų kuopos pirmininku.

Atrodo, tuo metu didelę įtaką V. Montvilai darė jo artimas draugas Kazys Boruta. Tai jis agitavo moksleivius neiti į rengiamas eitynes už Vilniaus išvadavimą, ir už tai, likus vos mėnesiui iki baigiamųjų egzaminų, buvo pašalintas iš seminarijos. Tuo metu V. Montvilos, jau nelabai telpančio į aušrininkų rėmus, laukė kur kas liūdnesni įvykiai. 1924-ųjų liepą jis įsivėlė į pogrindinės komjaunimo kuopelės surengtą demonstraciją. Policija demonstrantus sulaikė. Sučiupo ir V. Montvilą, kuris, pasak vienos versijos, neva tik atsitiktinai ėjo pro šalį. Pagal kitą versiją seminaristas įkliuvo todėl, kad pasiėmė demonstrantų paliktą raudoną vėliavą ir parsinešė ją namo. Šiaip ar taip, V. Montvila buvo suimtas, tardomas, vėliau išvežtas į Vilkaviškį ir ten visą mėnesį laikomas kalėjime. Suprantama, po tokių nuotykių jam teko atsisveikinti su seminarija.

V. Montvila (sėdi pirmas iš dešinės) su „Kėdainių garso“ laikraščio bendradarbiais. 1926 m.Nuotrauka iš Laimono Inio biografinės apybraižos „Paukštis be pastogės“

V. Montvila liko ir be stipendijos, ir be pragyvenimo šaltinio. Bandė ieškoti darbo Marijampolėje, Kaune, bet nesėkmingai – kadaise motinos patarimo nepaklausęs ir jokio amato nepramokęs buvęs seminaristas nelabai kam buvo reikalingas. Štai tuomet didžiulės nuoskaudos ir pastūmėjo vaikiną komunistinio pogrindžio link. Kur buvęs, kur nebuvęs, jis vis užeidavo į Marijampolės „Žiburėlio“ bendrabutį, kuriame knibždėte knibždėjo pogrindžio komjaunuolių. Šie duodavo V. Montvilai paskaityti Vladimiro Lenino veikalų, pogrindžio komunistinį laikraštį „Tiesa“, žurnalą „Komunistas“, kitų nelegalių leidinių. Ta lektūra visiškai susuko V. Montvilai galvą – vyrukas pats tapo ne tik jos platintoju, bet ir aktyviu agitatoriumi už „kovą prieš išnaudotojus“.

Saugumo policija „Žiburėlio“ pogrindininkus susekė gana greitai. 1925 metų sausį ji suėmė vieną realinės gimnazijos mokytoją ir keletą kokinių. Kalėjimo grotų vos išvengė ir V. Montvila: darant kratą jo namuose sesuo Marytė atsisėdo ant kampe stovėjusios pintinės, kurioje buvo paslėptas komunistiniams atsišaukimams spausdinti skirtas šapirografas. Tačiau V. Montvila, net ir akylai stebimas policijos, nenurimo – dalyvavo 1925-ųjų Gegužės 1-osios demonstracijoje, prisisegęs raudoną kaspiną drauge su komunistuojančiais moksleiviais giedojo „Marselietę“... Bet visa tai buvo palyginti nekalti žaidimai, kurie nebepatiko ir pačiam V. Montvilai. Jis ėmė svarstyti apie radikalesnius kovos prieš savo valstybės santvarką būdus.

V. Montvila 1926 metais.Nuotrauka iš Laimono Inio biografinės apybraižos „Paukštis be pastogės“

Per plauką netapo teroristu

O kol kas tų pačių 1925 metų rudenį V. Montvila nusprendė tęsti mokslus. Įdomu, kad jis, nors turėdamas ne itin gerą reputaciją, be jokio vargo pateko į Kėdainių mokytojų seminariją ir kaipmat įsitraukė į aušrininkų veiklą. Reikia pažymėti, kad bent jau Kėdainiuose tarp aušrininkų buvo labai daug komjaunuolių, norėjusių išnaudoti ne tik pogrindinės, bet ir legalios veiklos galimybes. Taigi V. Montvila čia jautėsi kaip žuvis vandenyje. Maža to, jis sąmoningai konfliktavo su seminarijos vadovais – per steigiamąjį ateitininkų susirinkimą išvadino šiuos žvalgybininkais ir inkvizitoriais, „Aušrinėje“ paskelbė kandžią korespondenciją apie seminarijos gyvenimą. Nemetė seminaristas ir ankstesnės nelegalios veiklos – vėl platino komunistines proklamacijas, dalyvavo slaptuose bolševikuojančių darbininkų ir kumečių susirinkimuose. Beje, Kėdainiuose V. Montvila trumpam vėl atsidūrė už grotų. Yra dvi šio įkalinimo versijos: vieni amžininkai teigia, jog jam tiesiog teko atlikti bausmę už ankstesnius nusižengimus Marijampolėje, kiti – kad į belangę seminaristas pateko už dalyvavimą Gegužės 1-osios mitinge.

Šiaip ar taip, 1926-ųjų rudenį seminarijos direktorius Jonas Stankevičius pasistengė atsikratyti iki gyvo kaulo įsipykusio V. Montvilos. Tačiau Lietuvoje tuo metu jau pūtė kiti vėjai – 1926-ųjų gegužę į trečiąjį Seimą išrinkta kairioji dauguma ir jos sudaryta Vyriausybė buvo gerokai nuolaidesnė tiek socialistams, tiek tikram komunistiniam gaivalui. Taigi V. Montvila tais pačiais metais be vargo sugrįžo į Marijampolės mokytojų seminariją ir čia vėl griebėsi įprastos veiklos.

Vis dėlto, net ir atėjus į valdžią tautininkams, „fašistinis“ Antano Smetonos režimas niekaip netrukdė V. Montvilai įstoti į Kauno universiteto Humanitarinį fakultetą. Tiesa, studijos truko neilgai – jas nutraukė areštas ir kalėjimas. Užbėgdami įvykiams už akių paminėsime, kad istorijos, į kurias įsipainiojo komunistuojantis studentas, būtų pasibaigusios kur kas blogiau, jei tik šis būtų pasidavęs pagundai pasukti ne vien „revoliucionieriaus“, bet ir teroristo keliu.

V. Montvila su artimaisiais Kaune. Iš karės į dešinę: žmona Konstancija Montvilienė, duktė Saulutė Montvilaitė, svainė Antanina Urbanavičiūtė. 1939 m.Nuotrauka iš Laimono Inio biografinės apybraižos „Paukštis be pastogės“

Viskas prasidėjo nuo to, kad V. Montvila leidosi įkalbamas prisidėti prie grupės aušrininkų, dalyvavusių rengiant pasikėsinimą į tuometį ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą. Teroro aktą turėjo įvykdyti du prie aušrininkų prisiplakę studentai eserai, kuriems už nugaros stovėjo vadinamieji plečkaitininkai – buvusio III Seimo nario socialdemokrato Jeronimo Plečkaičio vadovaujama politinių emigrantų organizacija, jau spėjusi pagarsėti rengiant 1927-ųjų Tauragės sukilimą. Kiek pasvyravęs V. Montvila atsisakė dalyvauti išpuolyje, tačiau vien kontaktų su teroristais užteko, kad komunistuojantis studentas vėl patektų į saugumo akiratį ir šį kartą taip lengvai kaip anksčiau neišsisuktų.

Pasikėsinimas vis dėlto įvyko. 1929 metų gegužės 6-ąją A. Voldemaras su žmona Matilda ir mažamečiu sūnėnu atvažiavo į teatrą pasikaustyti iš Maskvos atvykusio Glazunovo kvarteto. Premjerą ir jo šeimą lydėjo apsaugos karininkai – vyresnysis leitenantas Pranas Gudynas ir kapitonas Leonas Virbickas. Apie 20 valandą premjero automobilis sustojo prie įėjimo į teatro sodelį. Visiems buvo žinomas Vyriausybės vadovo įprotis važiuoti ne prie pat teatro, o palikti automobilį gatvėje ir pėsčiomis pereiti sodelį. Kaip tik tuo metu nuaidėjo šūvis. Kulka kiaurai pervėrė M. Voldemarienės apsiausto skverną ir pataikė P. Gudynui į galvą. Šis susmuko. Į krūtinę sužeistas L. Virbickas išsitraukė ginklą ir leidosi bėgti šaulio link. Tačiau antro šūvio nebuvo. Vėliau paaiškėjo, kad teroristui užsikirto revolveris.

Kalėjimas nieko neišmokė

Valdžios atsakas į šį pasikėsinimą buvo griežtas – apsaugos karininką nušovusį teroristą nuteisė myriop, o jo tiesioginius bendrininkus įkalino iki gyvos galvos. Tiesa, po dvejų metų A. Smetona patenkino nuteistųjų malonės prašymus ir išleido juos į laisvę. Tačiau iškart po išpuolio saugumo policija „sėmė“ visus, kurie turėjo bet kokį ryšį su pasikėsinimo organizatoriais ir vykdytojais. Tarp tokių atsidūrė ir V. Montvila.

Jis buvo suimtas praėjus vos keturioms dienoms po nepavykusio pasikėsinimo. Policija užklupo V. Montvilą Marijampolėje – jis buvo parvažiavęs namo ruoštis egzaminams. Vis dėlto kalėjimo tąsyk dar pasisekė išvengti. Pritrūkus svaresnių įrodymų, kad studentas dalyvavo rengiant teroro aktą, jis atsipirko 600 litų bauda, kurią Marijampolės karo komendantas skyrė „už palaikymą ryšių su priešvalstybiniais gaivalais ir priešvalstybinę darbuotę“. Tačiau laisve V. Montvila džiaugėsi neilgai. Rugpjūčio pabaigoje jis vėl buvo suimtas ir šį kartą atsidūrė už grotų. Lapkričio 2-ąją Karo lauko teismas nuteisė V. Montvilą dešimčiai metų sunkiųjų darbų kalėjimo.

Už ką konkrečiai V. Montvila buvo teisiamas, dabar sunku pasakyti, nes jo bylos archyvuose neišliko. Tačiau, pasak kito bylos dalyvio, pats poetas laikė save „nereikalinga to atentato auka“. Kiti prisimena, kad teisme V. Montvila, tikėdamasis, jog pristigus įrodymų jis bus išteisintas, elgėsi įžūliai ir svaidė kandžias replikas teisėjams, o tardamas paskutinį žodį buvęs toks drąsus, kad kitiems kaltinamiesiems „įkvėpė jėgų kovoti ir nepasiduoti“. Bet visa tai žinome tik iš sovietmečiu skelbtų publikacijų, kurių patikimumas gali kelti pagrįstų abejonių.

Montvilų šeima, sugrįžusi į Lietuvą iš JAV. Pirmoje eilėje (iš karės): Kęstutis, Marytė, Vytautas, antroje eilėje – Jonas, Barbora Montvilienė ir jos sesuo

Vis dėlto per pirmus Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjime praleistus metus V. Montvilos bravūra išgaravo kaip kamparas. Jau 1930-aisiais poetas drauge su grupe kitų nuteistųjų parašė prezidentui A. Smetonai malonės prašymą ir „fašistinė diktatūra“ netruko jį patenkinti. 1931 metų sausio 20-ąją V. Montvila išėjo iš kalėjimo.

Tačiau laisvėje buvusio kalinio laukė nepavydėtinas gyvenimas, kuriam jis pats save ir pasmerkė. Į universitetą V. Montvila nebegrįžo, nei darbo, nei pastogės Kaune nesusirado. Parvykęs į Marijampolę glaudėsi pas motiną ir seserį, tapo jų išlaikytiniu. Tiesa, darbo V. Montvila ieškojo, dažnai važinėjo į laikinąją sostinę. Tuo metu poetas susidėjo su žurnalo „Trečias frontas“ leidėjais, o vėliau – su pagarsėjusiais sovietinių okupantų talkininkais Petru Cvirka, Kostu Korsaku, Jonu Šimkumi, Antanu Venclova. Tačiau ir prie jų nepritapo. Kaip savo užrašuose teigė į žurnalo leidėjų gretas įsitraukęs komunistas Valys Drazdauskas, išėjus vos trims leidinio numeriams „iš „Trečio fronto“ prasišalina arba yra išmesti Jakubėnas Kazys, Kiela, Tysliava, Montvila Vytautas, Biliūnas Jonas“. O ir patį žurnalą dėl vis ryškėjančios marksistinės jo pakraipos valdžia 1930 metų spalį uždarė.

V. Montvila vėl „liko ant ledo“, vertėsi atsitiktiniais darbais. Rašinėjo į K. Borutos iniciatyva leidžiamą almanachą „Darbas“, kartkartėmis spausdinosi „Aušrinėje“. 1933-iaisiais, valdžiai suėmus jo bičiulius K. Borutą ir K. Jakubėną, „revoliucionierius“, pakviestas poeto Butkų Juzės, spruko į Kretingą. Įsidarbino vietos „Inkaro“ spaustuvėje. Tačiau atlyginimas čia buvo toks menkas, kad V. Montvila neištvėrė, metė darbą ir sugrįžo į laikinąją sostinę. Įsitaisė į Kauno šoferių profsąjungos raštinę dirbti sekretoriumi. Vėl atvirai varė komunistinę propagandą, kol 1935 metų sausio 12-ąją Kauno karo komendantas Pranas Saladžius nurodė V. Montvilą, „kaipo pavojingą visuomenės tvarkai ir rimčiai, išsiųsti iš Kauno miesto ir apskrities vieneriems metams į Marijampolės apskritį ir laikyti policijos priežiūroje“.

Kolaborantų gretose

Pasibaigus tremties laikui V. Montvila, niekur negaudamas darbo, bastėsi tarp Marijampolės ir Kauno. „Aš kaip paukštis, išmestas iš lizdo: kur kepurę pasikabinu, ten namai“, – taip savo pasirinktu gyvenimu poetas skundėsi žmonai Kastei Urbanavičiūtei. Užtat prieš valstybę nukreiptos veiklos V. Montvilai netrūko – jis aktyviai dalyvavo demonstracijoje, kurioje skambėjo šūkis „Tegyvuoja Sovietų Sąjunga“, prisidėjo prie visuotinio darbininkų streiko ir galiausiai užmezgė ryšius su 1936-aisiais į Lietuvą sugrįžusiu pogrindžio Lietuvos komunistų vadovu Antanu Sniečkumi. Šis, vykdydamas Kominterno VI kongreso nutarimus, iš pogrindžio ėmė skelbti apie „Liaudies fronto“, turėjusio nuversti A. Smetonos Vyriausybę, sudarymą. Į „Frontą“ buvo įtraukti ne tik įvairių pakraipų kairieji, bet ir nepartiniai inteligentai. Tarp jų greta P. Cvirkos, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, K. Korsako, Salomėjos Nėries, A. Venclovos, Liudo Giros bei kitų buvo ir V. Montvila.

Nuo 1959 iki 1990 metų Kauno Ąžuolyne stovėjęs paminklas Vytautui Montvilai.Nuotrauka iš atvirukų rinkinio „Paminklai lietuvių rašytojams“

Visi šie veikėjai vėliau tapo aktyviais sovietinių okupantų kolaborantais. Ar reikia sakyti, kad tokį pat kelią pasirinko ir V. Montvila? 1940-aisiais jis eilėmis šlovino okupaciją, „tautų tėvą ir mokytoją“ Josifą Staliną, tikėjosi būti išrinktas į vadinamąjį Liaudies Seimą, tačiau į rinkimų sąrašus nepateko. Kalbėta, kad tuo pasirūpino rinkimų komisijos narys Juozas Baltušis, kuris nemėgo V. Montvilos, laikė jį nesusitupėjusiu oportunistu. Šiaip ar taip, veiklos poetui netrūko. Jis rašė ir spausdino agitacinius eilėraščius, vertė Vladimirą Majakovskį, kaip Rašytojų sąjungos konsultantas auklėjo jaunuosius autorius komunizmo dvasia. Visą šią veiklą nutraukė 1941-aisiais prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas.

Kitaip negu jau minėti stalinizmo trubadūrai, V. Montvila kažin kodėl nepabėgo į Rusiją. Romantinė šios istorijos versija tokia: jis tai padarė sąmoningai, nes jautėsi niekuo nenusikaltęs savo liaudžiai. Tačiau kiti šaltiniai tvirtina, kad poetas paprasčiausiai nespėjo to padaryti. Birželio 22-osios naktį V. Montvila atsisveikino su šeima, bet netrukus grįžo namo, mat kiti į Rusiją sunkvežimiu išvažiavę rašytojai jo nelaukė, paliko likimo valiai. O likimas galėjo būti tik vienas – nacių okupuotoje Lietuvoje komunistų talkininkas neturėjo šansų likti gyvas. Gestapas suėmė V. Montvilą 1941 metų liepos 7 dieną. Po poros savaičių su grupe pasilikusių panašaus plauko veikėjų jis buvo sušaudytas Kauno VII forte.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"