Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Žalias Velnias: nenugalėtas kulkos, įveiktas klastos

 
2017 03 17 11:30
Didžiosios Kovos apygardos „A“ rinktinės skrajojančio būrio partizanai.
Didžiosios Kovos apygardos „A“ rinktinės skrajojančio būrio partizanai. GAM nuotrauka

Šį mėnesį sukanka 70 metų, kai Maskvos Butyrkų kalėjime žuvo legendinis Lietuvos partizanų Didžiosios Kovos apygardos vadas Jonas Misiūnas, pogrindyje žinotas Žalio Velnio slapyvardžiu. Bebaimiam kovotojui pavykdavo išvengti priešo kulkų, bet prieš klastą ir niekšybę jis pasirodė esąs bejėgis.

Būsimasis partizanų vadas gimė 1911 metų sausio 15-ąją. Dėl tikslios jo gimimo vietos skirtingi šaltiniai nesutaria: vieni nurodo, kad J. Misiūno gimtinė yra Pušaloto valsčiaus Valmonių kaimas, kiti tvirtina, jog pasaulį jis išvydo už 13 kilometrų nuo Valmonių esančiame Pamiškės, dar kitaip – Pagirių arba Poliesės dvare. Tokius neatitikimus galima paaiškinti tuo, kad Valmoniuose gyvenęs Jono tėvas Tomas Misiūnas buvo keliaujantis kalvis – neturėdamas nei nuosavos kalvės, nei žemės jis keliaudavo po Pušaloto valsčių ir parsisamdydavo tai vienam, tai kitam ūkininkui ar dvaro savininkui.

Taigi Jonas, kaip ir kiti devyni Misiūnų vaikai, vasarą išsiųstas piemenauti pas svetimus žmones, net nežinojo, kur sugrįš rudenį. Dėl šios priežasties ir mes nedaug ką galime pasakyti nei apie Jonuko mokslus (šaltiniai tik tvirtina, kad jis baigė pradžios mokyklą), nei apie pirmąsias dvi dešimtis jo gyvenimo metų – iki pat tarnybos kariuomenėje.

Tarnybą J. Misiūnas pradėjo 1931-aisiais, likus dar visiems metams iki šaukiamojo amžiaus. Į kariuomenę išėjo savanoriu – greičiausiai todėl, kad, mirus tėvui ir šeimai likus be maitintojo karinė tarnyba garantavo ir drabužį, ir pastogę, ir duonos kąsnį. Juo labiau kad galingas dvimetrinis milžinas buvo tiesiog skirtas kario keliui. Sunku pasakyti, ar dėl anksčiau minėtų priežasčių, ar dėl to, kad tarnauti tiesiog patiko, Jonas liko kariuomenėje pasibaigus tarnybos laikui ir buvo pakeltas į liktinius puskarininkius, o vėliau – į viršilas. Tolesnės kario karjeros J. Misiūnas taip ir nepadarė – su šiuo laipsniu jis ištarnavo iki pat sovietinės okupacijos, kol buvo išvarytas į atsargą.

1940-aisiais netekęs tarnybos, J. Misiūnas grįžo į gimtąsias vietas, tačiau po metų prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas bei Birželio sukilimas užklupo jį Kaišiadoryse. Kaip ir kodėl būsimas partizanas atsidūrė tolokai nuo gimtųjų vietų, mes nežinome – greičiausiai tai bus kaip nors susiję su jo sesers Anastazijos šeima. Šiaip ar taip, ten vėliau įsikūrė jos sūnus.

Ar J. Misiūnas aktyviai dalyvavo Birželio sukilime, sunku pasakyti, tačiau žinomas faktas, kad 1941-ųjų vasarą jis dirbo Lietuvos Laikinosios Vyriausybės įkurtoje Kaišiadorių komendantūroje. Dirbo neilgai – kaip žinoma, tų pačių metų rugpjūčio pradžioje naciai išvaikė Laikinąją Vyriausybę, o jos funkcijas perėmė okupantų paskirta civilinė administracija. Tuomet J. Misiūnas perėjo tarnauti į geležinkelio apsaugos policiją.

Viena didžiausių ir sėkmingiausių to meto operacijų buvo Ukmergės apskrities Siesikų Vykdomojo komiteto ir milicijos skyriaus užpuolimas, kurio metu buvo sunaikinti visi ten esantys dokumentai.

Saugoti strategiškai svarbų Vilniaus-Kauno geležinkelį buvo gana pavojingas darbas, mat į jo bėgius ir tiltus nuolat kėsindavosi raudonieji diversantai. Nuo jų plėšikavimų ir smurto apsaugos policininkams neretai tekdavo ginti aplinkinių kaimų gyventojus. Ir ne tik juos. Kaišiadoryse įsikūręs J. Misiūno sūnėnas jo biografijos tyrinėtojui Stanislovui Abromavičiui yra pasakojęs, kad būsimas partizanų vadas kovoti su raudonųjų būriais 1943-iaisiais buvo komandiruotas net į Baltarusiją.

Geležinkelių apsaugoje J. Misiūnas tarnavo iki 1944-ųjų vasario, kol buvo paskelbta apie generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamos Vietinės rinktinės įkūrimą. Tuomet būsimas partizanas, kaip ir tūkstančiai Lietuvos vyrų, su didžiausiu entuziazmu įsitraukė į šio junginio gretas ir įstojo į Marijampolėje įkurtą Vietinės rinktinės karo mokyklą.

Deja, tarnyba ir mokslai truko tik tiek, kol pratrūko pamažu brendęs P. Plechavičiaus ir nacių valdžios konfliktas. Gegužės 8 dieną vokiečiai raštu pranešė, kad Vietinė rinktinė pereina SS žinion. P. Plechavičius šiam nurodymui nepakluso ir įsakė rinktinės kovotojams vykdyti tik jo paliepimus. Tuomet vokiečiai nutarė rinktinę nuginkluoti jėga. Naktį į gegužės 15-ąją SS daliniai apsupo karo mokyklą. Kova vyko visą naktį, kol lietuviams baigėsi šoviniai. Tuomet 160 mokyklos kursantų pasidavė, 106 iš jų buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Kai kur tik per kovas, kai kur be jų buvo nuginkluoti ir kiti batalionai. 80 rinktinės kovotojų sušaudyta Paneriuose. Vis dėlto daugumai Vietinės rinktinės karių pavyko pasitraukti ir išsiskirstyti. Tarp tokių buvo ir J. Misiūnas. Jis sugrįžo į Kaišiadoris ir vėl saugojo geležinkelį, kol prie Lietuvos priartėjo grįžtantys Raudonosios armijos daliniai.

Apsisprendė kovoti

Dar gerokai iki tol, kol raudonieji okupantai peržengė Lietuvos sieną, J. Misiūnas drauge su kitais geležinkelį saugojančiais vyrais ėmė kaupti ir slėpti ginklus. Viena jų slėptuvių buvo įrengta Žaliajame raiste – už 4 kilometrų nuo Kaugonių stotelės tyvuliuojančioje pelkėje. Baugi tai buvo vieta: tamsi, drėgna net ir karščiausią vasarą, o dar apipinta baisiomis legendomis. Vieni kalbėjo, kad čia vaidenasi kadaise pelkės akivare nuskendusi mergina, kiti – kad atklydėlius esą užpuola kažkokie juodi vyrai, treti – kad raiste gyvenąs žalias velnias. J. Misiūnui su vyrais tokie pasakojimai atstojo stipriausią sargybą, mat vietiniai raistelį aplenkdavo didžiausiu lanku. Na, o kalbos apie jame gyvenantį žalią velnią tikriausiai ir lėmė būsimą partizanų vado slapyvardį.

Tuo metu kanonados Rytuose griaudėjo vis garsiau. Liepos 7-ąją Raudonosios armijos daliniai pasiekė Švenčionis, dar po savaitės prasidėjo mūšiai dėl Vilniaus. J. Misiūnas su bičiuliais matė, kaip sutriuškinti vermachto daliniai iš sovietų užimtos sostinės traukė Kauno link. Apsispręsti, kaip elgtis toliau, laiko buvo nedaug, bet sprendimas, regis jau buvo priimtas – trauktis iš Lietuvos paskui vokiečių kariuomenę būsimas partizanas neketino.

Tačiau trauktis iš Kaišiadorių apylinkių J. Misiūnui vis dėlto teko. Kaugonys nebuvo pati geriausia vieta partizanauti: čia pat strateginės svarbos geležinkelis ir ne mažiau reikšmingas Vilniaus-Kauno kelias, netoliese sovietai pradėjo įrenginėti lauko aerodromą, aplinkiniuose kaimuose knibždėte knibžda Raudonosios armijos karininkų ir kareivių. Taigi J. Misiūnas nutarė paieškoti tinkamesnės dislokacijos anapus Neries. Tokį sprendimą galėjo lemti ir pažintis su Lietuvos laisvės armijos (LLA) savanoriu Česlovu Tveraga, kuris buvo kilęs iš Musninkų valsčiaus Rusių Rago kaimo ir ragino J. Misiūną įsikurti anapus upės.

Liepos 7-ąją J. Misiūnas su grupele bendražygių patraukė į naujas vietas. Dalį ginklų paliko Kaugonių apylinkių vyrams, o kitus sukrovė į keturis vežimus ir, persikėlęs keltu per Nerį, atsidūrė Musninkų valsčiuje. Čia jų laukė svarbus susitikimas: sužinojęs apie vyrų pasirodymą, Čiobiškio klebonas Liudvikas Puzonas pasiuntė savo brolį – miestelio mokyklos mokytoją Juozą Gediminą prašydamas pasiteirauti, ar jie vyks į Vakarus, ar liks kovoti Lietuvoje. Artėjęs į kleboniją, J. Misiūnas pareiškė: „Niekur nesitrauksime, turime ginklų ir esame pasiryžę kautis.“ Tuomet L. Puzonas pasiūlė paslėpti ginklus klebonijos klojime. Beje, tuo klebono pagalba neapsiribojo: po kurio laiko jis tapo J. Misiūno būrio kapelionu, vėliau – rinktinės štabo nariu, ryšių mazgo organizatoriumi, platino pogrindžio spaudą, organizavo naujus partizanų būrius.

Dalyvauti žmonos laidotuvėse Jonas Misiūnas negalėjo net ir labiausiai norėdamas – to neleido ypatinga taktika, kurios griežtai laikėsi apygardos vadas bei jo štabo nariai ir kurios nerasime kitose partizanų apygardose.

O kol kas Kaugonių vyrai, saugiai paslėpę ginklus, apsistojo Musninkų valsčiaus Smailių kaime ir laukė, kol per valsčių persiris frontas. Rusai Musninkų apylinkėse pasirodė liepos 14-ąją. Vengdami susidūrimo su raudonarmiečiais, J. Misiūno vyrai persikėlė į Rusių Rago kaimą pas Č. Tveragos giminaičius, bet ir ten nebuvo ramu: aplink jau šmirinėjo dezertyrus ir šnipus gaudančios SMERŠ'o grupės. Jos ieškojo ir vokiečių pagalbiniuose daliniuose, ir Vietinėje rinktinėje tarnavusių vyrų ir jų šeimų. Be to, du Tveragų sūnūs slapstėsi nuo galimos mobilizacijos į Raudonąją armiją, tad likti šioje sodyboje tapo pavojinga.

Tuomet J. Misiūnas įsirengė slėptuvę niekuo sovietams neužkliūvančio Janonių kaimo ūkininko Juozo Kupčiūno troboje. Kaip tik tuo metu į aplinkinius miškus jau masiškai plūdo nuo tarnybos sovietų kariuomenėje besislapstantys vyrai, kuriuos J. Misiūnas ragino organizuotis, imti į rankas ginklą ir priešintis. Kontaktų su besiorganizuojančiais būriais nuslėpti nebebuvo įmanoma, be to, du Tveragų šeimos nariai – buvę Lietuvos kariuomenės puskarininkiai taip pat veržėsi į kovą. Taigi J. Misiūnui teliko vienas kelias – į mišką. Taip, galima sakyti, baigėsi J. Misiūno ir prasidėjo Žalio Velnio istorija.

Nuo kuopos iki apygardos

Tą pačią vasarą J. Misiūno laukė dar vienas svarbus susitikimas. Liepos mėnesį į Musninkų valsčiaus Pigonių kaimą užsukę iš Vilniaus besitraukiantys LLA kovotojai rado čia būrį Žalio Velnio vyrų. Po susitikimo LLA atstovai suteikė J. Misiūnui įgaliojimus organizuoti šios struktūros Musninkų kuopą. Užbėgdami įvykiams už akių pažymėsime, kad Žalias Velnias šią užduotį įvykdė su kaupu – suorganizavo ne tik kuopą, bet ir rinktinę, kuri vėliau išaugo į didžiulę partizanų apygardą.

Didžiosios Kovos rinktinė susiformavo rugpjūčio pabaigoje, kai Kaugonyse susirinkę kovotojai nutarė suvienyti į abipus Neries veikiančius atskirus partizanų būrius. Žalias Velnias iki to laiko Musninkuose buvo sutelkęs bene didžiausią – poros šimtų – partizanų būrį. Dar šimtas kovotojų veikė Trakų, Aukštadvario, Vievio ir Semeliškių valsčiuose, 80 partizanų įsitaisė apie Kaišiadoris, dar apie pusantro šimto – apie Onuškį. Taigi išrinktas rinktinės vadu J. Misiūnas savo žinioje jau turėjo daugiau kaip 500 kovotojų, kurių veikla greitai išsiplėtė į Kruonio, Veprių, Širvintų, Šešuolių ir Giedraičių valsčius.

Tai buvo grėsminga jėga, kuri faktiškai kontroliavo padėtį ne tik kaimuose, bet ir miesteliuose, varė siaubą ne tik vietos partiniams bei sovietiniams aktyvistams, bet ir enkavėdistams bei vidaus kariuomenei. Kovotojai naikino aktyviausius represijų vykdytojus, nuolat rengė reidus į valsčių centrus, siaubė valdžios įstaigas, puldavo areštines ir išlaisvindavo suimtuosius. Viena didžiausių ir sėkmingiausių to meto operacijų buvo Ukmergės apskrities Siesikų Vykdomojo komiteto ir milicijos skyriaus užpuolimas, kurio metu buvo sunaikinti visi ten esantys dokumentai.

Reikia pažymėti, kad net reguliarios kariuomenės daliniai ne visada ryždavosi duoti atkirtį Žalio Velnio vyrams. Štai gruodžio 17-ąją Žaslių valsčiaus Jačiūnų kaime pasirodė maždaug 200 partizanų būrys. Tai, kad pas vietos ūkininkus ilsisi daugybė ginkluotų vyrų, niekam nebuvo paslaptis, bet nei enkavėdistai, nei stribai kaime nepasirodė. Ir tik partizanams iškeliavus, Žasliuose dislokuotam pasienio kariuomenės būriui buvo įsakyti juos pasivyti ir sunaikinti. Tačiau to neįvyko – pabūgę susidūrimo su Žalio Velnio kovotojais, pasieniečiai įsakymo neįvykdė. Tiesa, kruvinų susidūrimų su NKVD kariuomene vėliau buvo tikrai nemažai. Ypač 1945-aisiais, kai Žalio Velnio rinktinė jau buvo tapusi apygarda. Tad pirmiausia prisiminkime šios reorganizacijos aplinkybes.

1944-ųjų gruodžio 10 dieną LLA centrinio štabo įsakymu visa Lietuva buvo suskirstyta į apygardas, šios – į rajonus, o rajonai – į batalionus, kuopas ir skyrius. 1945 metų sausio 15-ąją Didžiosios Kovos rinktinė priskirta Vilniaus apygardai ir tapo 5-uoju LLA rajonu. Tačiau Vilniaus štabas patvirtinti rajono štabo sudėties taip ir nesuspėjo: didelė štabo vadovybės dalis pateko į enkavėdistų nagus, o kiti jo nariai turėjo trauktis iš miesto.

Vienas iš pasitraukusiųjų Mykolas Kareckas-Serbentas atvyko į Žalio Velnio būstinę. Pranešęs apie vilniškio štabo sunaikinimą, jis pasiliko pas J. Misiūno kovotojus ir perėmė vadovavimą 5-ajam LLA rajonui, kurį pervardino apygarda. Žalias Velnias liko Serbento pavaduotoju. Tačiau neilgam: gegužės 14-ąją Serbentas žuvo, ir vadovavimą apygardai vėl perėmė J. Misiūnas.

Beje, tuo metu Žalias Velnias buvo išgyvenęs rimtą asmeninę tragediją, kuri davė pradžią čekistų provokacijoms prieš nesugaunamą apygardos vadą. 1945 metų pradžioje NKVD areštavo nėščią Žalio Velnio žmoną Onutę Krivickaitę-Misiūnienę. Kalėjime atsidūrė ir du septynmečiai Misiūnų dvynukai. Po mėnesio pagimdžiusią Onutę enkavėdistai paleido, tačiau pasiliko visus tris jos vaikus. Įdavę moteriai laišką, kuriame Žalias Velnias raginamas išeiti iš pogrindžio ir legalizuotis, čekistai pasiuntė ją pas vyrą. Šeima susitiko vasario 4-ąją Pigonyse. Sunku net įsivaizduoti, ką turėjo jausti J. Misiūnas, išgirdęs apie įkaitais likusius vaikus, bet, suprantama, čekistų vilionėms jis neketino pasiduoti, nes puikiai suvokė, kad taip vaikų neišgelbės, o tik pražudys ir save, ir žmoną. Šiaip ar taip, tai buvo paskutinis poros susitikimas: kitą rytą stovyklavietę užpuolus kareiviams, Onutė per susišaudymą žuvo. „Ją palaidojome nakčia Čiobiškio kapinėse. Apeigos buvo tik duobės pašlakstymas. Paties Žalio Velnio tada nebuvo“, – taip šiuos įvykius vėliau prisiminė vietos klebonas.

Nesugaunamas štabas

Dalyvauti žmonos laidotuvėse J. Misiūnas negalėjo, net ir labiausiai norėdamas – to neleido ypatinga taktika, kurios griežtai laikėsi apygardos vadas, jo štabo nariai ir kurios nerasime kitose partizanų apygardose. Dėl šios taktikos visos čekistų rengiamos ofenzyvos baigdavosi be svarbiausio norimo rezultato – sučiupti Žalio Velnio miškuose ar jį nukauti enkavėdistams taip ir nepavyko.

Ne, J. Misiūnas ir jo štabo nariai nesislapstė pelkėse ar kitose sunkiai prieinamose vietose. Priešingai – su savo vyrais jis visuomet važiuodavo gerais keliais, eidavo švariais miškais ir visada galėjo jaustis saugus. Taip buvo dėl kelių priežasčių. Pirma, Žalio Velnio štabas niekuomet neužsibūdavo vienoje vietoje ilgiau nei tris dienas, o dislokacijos vietas keisdavo keliaudamas dviem ratais. Ramesniu laiku partizanai judėdavo vadinamuoju mažuoju ratu, kurio maršrutas buvo toks: Kaugonys-Dainava-Paparčiai-Šilonys-Beištrakiai-Krušonys-Kaišiadorys-Žiežmariai-Strošiūnai-Kaugonys. Sustiprėjus NKVD spaudimui, štabo nariai su poros dešimčių vyrų apsaugos būriu judėdavo didžiuoju ratu: iš Paparčių persikeldavo per Nerį, pasiekdavo Musninkų, Gelvonų, Upninkų miškus, paskui vėl sugrįždavo į Gegužinę, Zūbiškes ar Gaižiūnus. Patekti į šiuos ratus nepastebėtas negalėjo niekas – aplinkui bazavosi nemaži partizanų būriai, o kiekviename rate buvo bent keturi kontroliniai punktai. Be to, apygardos štabas turėjo didžiulį ryšininkų būrį ir puikiai veikiančią ryšių sistemą, tad netikėtai užklupti Žalią Velnią buvo labai sunku. O ir užklupę enkavėdistai nedaug ką pešdavo – net sunaikinus kurią nors štabo slėptuvę ir išblaškius kovotojus, ryšiai per kelias dienas būdavo atkuriami.

Žinoma, tai nereiškia, kad Žalio Velnio kovotojams pavykdavo išvengti antpuolių ir nuostolių. Apygarda gerokai nukraujavo jau 1945-ųjų vasarą, kai okupantai metė prieš ją ne tik gerai ginkluotus ir fronto patirtį turinčius kareivius, bet ir sunkiąją ginkluotę, įskaitant tanketes ir šarvuočius. Per vieną tokį susidūrimą vos išvengė žūties ir pats J. Misiūnas.

Tai nutiko 1945 metų birželio 29-ąją Žaslių valsčiaus Budelių kaime, kur tuomet buvo įsikūręs Žalio Velnio štabas. Keliuose Adolfo Kinderevičiaus-Jurgino bunkeriuose ilsėjosi apie 30 partizanų. Prie bunkerio tą popietę sėdėjo penki kovotojai: pats Žalias Velnias, Aleksandras Zapkus-Piliakalnis, partizanai Zigmas Rudys-Smilga, Motiejus Bulauka-Kolumbas ir kažkokiu būdu pas partizanus patekęs jaunas klierikas. Netikėtai ramų vyrų pokalbį nutraukė prie Neries pasirodžiusi kareivių grandinė, pamažu slenkanti bunkerio link. Trauktis nebuvo kur – anapus upės taip pat buvo pilna kareivių. Supratę, kad yra apsupti, kovotojai nutarė pasislėpti gerai užmaskuotame bunkeryje.

Deja, priešas tiksliai žinojo, kur įrengta partizanų slėptuvė, tad netrukus keli kareiviai jau buvo ten, o vienas jų ėmė grabaliotis apie bunkerio angą. Kai pro vyteles pasirodė automatą laikanti ranka, Piliakalnis stvėrė vamzdį ir patraukė į save, tačiau kareivis nesutriko ir paleido papliūpą, kuri vietoje pakirto Smilgą. Dar po kelių sekundžių į bunkerį įskriejo granata. Į tai žaibiškai sureagavo Kolumbas: čiupęs granatą jis pamėgino išsviesti ją lauk. Deja, granata atsimušė į bunkerio lubas ir vėl nukrito ant slėptuvės grindų. Užbaigti mirtino pingpongo partiją liko vos kelios sekundės, ir jas išnaudojo Piliakalnis. Dar kartą sugriebęs granatą, kovotojas pagaliau išmetė ją pro bunkerio angą. Tą pačią akimirką nugriaudėjo sprogimas ir stojo tyla.

Išsiropštę iš slėptuvės vyrai rado keletą nebegyvų priešo kareivių. Tačiau tuo niekas nesibaigė: iš kitos upės pusės į besitraukiančius kovotojus prapliupo švino liūtis. Vis dėlto žūties visiems, išskyrus Smilgą, tąsyk pavyko išvengti – vyrai ištrūko ir išsiskirstė kas kur. Pats Žalias Velnias pasiekė Kaugonis, ten gyvenantis senas pažįstamas nuvedė jį į Civiškių kaime esančią partizano motinos Ievos Mastauskienės sodybą, kurioje jam teko slapstytis ištisas dešimt dienų.

Bejėgis prieš klastą

Tai, kad enkavėdistai atėjo tiesiai prie Žalio Velnio štabo bunkerio, nebuvo atsitiktinumas. Kalbama, kad jo buvimo vietą nurodė NKVD užverbuotas buvęs partizanas Pranas Raudeliūnas. Greičiausiai tai buvo pirmoji išdavystė tarp virtinės būsimų išdavysčių bei provokacijų, o galop jos lėmė fatališką baigtį. Nepajėgdamas jėga įveikti Žalio Velnio, priešas nutarė susidoroti su juo naudodamas klastą.

Tačiau ir ši davė rezultatų ne iš karto. 1945 metų vasarą Žalias Velnias neatsiliepė į partizanais apsimetusių agentų-smogikų raštelį, kviečiantį į susitikimą, kaip tų pačių metų rugsėjį neatsiliepė ir į raginimą legalizuotis. Nepavyko ir operacija su migdomaisiais, kuriuos partizanų vadui turėjo sugirdyti čekistų užverbuota jo naujoji draugė agentūriniu slapyvardžiu Pušaitė. Nieko nepešė ir enkavėdistų perverbuotas buvęs partizanas Vladas, kuriam buvo pavesta nužudyti J. Misiūną – visos išdaviko pastangos sutikti nesugaunamąjį kovotoją nuėjo perniek.

Ir štai tuomet čekistai prieš Žalią Velnią metė savo „sunkiąją artileriją“ – scenoje pasirodė didžiausias ir niekšiškiausias MGB provokatorius Juozas Markulis, pogrindyje žinotas Erelio slapyvardžiu. Apsimetęs pačių čekistų įkurto netikro visos Lietuvos Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) atstovu, Erelis sugebėjo užmegzti kontaktą su J. Misiūnu. Žalio Velnio pasitikėjimą J. Markulis pelnė ir todėl, kad jo pusbrolis Jonas Markulis-Vaiduoklis buvo Žalio Velnio bendražygis, kuris 1945-aisiais žuvo apygardos štabe Čiobiškyje.

Patikėjęs J. Markuliu, Žalias Velnias dabar jau pats lindo į paspęstą kilpą. Pavargęs vadas, nuolat išgyvenantis dėl to, kad neturi pakankamo išsilavinimo ir karininko laipsnio, ėmė prašytis pakeičiamas. Toks noras buvo tikra dovana J. Markuliui. Jis netrukus atsiuntė į J. Misiūno vietą buvusį Lietuvos kariuomenės kapitoną Vytautą Pečiūrą-Griežtą, kurį apygardos vadas pažinojo nuo 1942-ųjų ir juo visiškai pasitikėjo. Niekas nė nenumanė, kad naujasis vadas yra ne kas kitas, o MGB agentas Gediminas, kuriam pavesta ne tik dezorganizuoti apygardos partizanų veiklą, bet ir įvilioti į spąstus J. Misiūną.

Būtent Griežtas, žadėdamas, kad J. Misiūnas bus nelegaliai pasiųstas į Angliją studijuoti karo mokslų, įtikino buvusį apygardos vadą vykti į Vilniuje 1946 metų rugpjūčio 12-ąją vyksiantį tariamą visos Lietuvos rezistencijos vadų pasitarimą, kurį, suprantama organizavo tas pas J. Markulis. Iš šio „pasitarimo“ Žalias Velnias nebegrįžo – kitą dieną jis buvo slapta suimtas. Apie šį faktą apygardoje niekas nė nenumanė, tad čekistai dar ilgai siuntinėjo partizanams nurodymus Žalio Velnio vardu.

Tuo metu J. Misiūnas po tardymų buvo išvežtas į Maskvą ir uždarytas į Butyrkų kalėjimą. 1947-ųjų kovą legendinis partizanų vadas žuvo – spėjama, kad jis buvo ne sušaudytas, o nukankintas. Tačiau tikros tiesos apie Žalio Velnio mirtį turbūt niekada nesužinosime – jo byla amžiams dingo slaptuose Rusijos KGB archyvuose.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"