TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Žaliasis tiltas: nuo A. Goštauto iki „balvonų“

2016 04 01 6:00
Žaliasis tiltas, kaip modernus tų laikų statinys, buvo mėgstamas vaizduoti atvirukuose. XX amžiaus pradžia.

Šnipiškės – vienas kontrastingiausių Vilniaus mikrorajonų su modernius stiklo ir plieno daugiaaukščius aptūpusiais mediniais buvusio priemiesčio namukais. Į Vilnių priemiestis atsivėrė per Nerį pastačius Žaliąjį tiltą, kurio įdomi istorija atsiskleidžia senosiose fotografijose ir atvirukuose. O kaimo architektūros statinių bruožus dar išlaikantys mediniai Šnipiškių pastatai – nykstanti vertybė, egzotika turistams.

Vilniečiams kelionė į Šanchajumi pramintas Šnipiškes, rodos, – nieko ypatingo. Tačiau su senosiomis fotografijomis ieškant buvusių vaizdų ir panoramų, gali būti visai įdomi atrakcija. Ypač jei į miestą pabandysime dirstelti įspūdingų Vilniaus albumų autoriaus Jano Bulhako (1876–1950) akimis arba patyrinėti jį tarsi visai iš šalies, tarsi pirmą kartą atvykę. „Vilnius – tai kraštovaizdis, tai dvasios būsena, nuskaidrinta maloningos saulėtos gamtos: ji vyrauja mieste, kur su natūraliu landšaftu susilieja taurūs žmogaus intelekto kūriniai“, – rašė J. Bulhakas.

Idėjų kelionėms ar tiesiog pasivaikščiojimams po Vilnių pateikia ir Czesławas Miłoszas: „Istorikams ir polonistams bei kiekvienam literatūros mėgėjui kelionė į Vilnių – tai žygis į legendos ištakas, o gal tiesiog į šventovę, galbūt net labiau nei į Krokuvą, kur prakilnioji praeitis yra senesnė ir ne tokia gyva. Juk romantizmas prasidėjo Vilniuje. Jo gatvėmis gali klajoti vietoje kelionių vadovo laikydamas rankoje poezijos tekstus: šiame name Mickevičius rašė „Gražiną“, o aname – su šeima gyveno daktaras Becu, Slovackio patėvis, šičia vėl – profesorius Sniadeckis, ir taip toliau...“

Pasitelkę šiemet Liberto Klimkos išleistą knygą „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“ bei pernai pasirodžiusią Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos parengtą knygą „Pasižvalgymai po Vilnių. Miesto mikrorajonai“, žvilgtelėkime į praėjusius šimtmečius, kad galėtume įsivaizduoti, kas ir kaip iš istorijos glūdumos atėjo iki mūsų dienų. Pastaraisiais metais netilo diskusijos dėl sovietinių, 1952 metais ant Žaliojo tilto pastatytų skulptūrų, kurios pernai savivaldybės (jau vadovaujant Remigijui Šimašiui) sprendimu nukeltos. Daug tilto istorijų seniai nuėjo užmarštin, nueis ir ši. O tos istorijos gana įdomios, iliustruojančios Vilniaus augimą ir plėtrą, jo pokyčius.

Šnipiškės, 1892 m.Nežinomo autoriaus nuotrauka

A. Goštauto pastatytas tiltas

„Žaliasis tiltas – inžinerinis statinys, kurio istorija iš visų Vilniaus tiltų bene ilgiausia ir sudėtingiausia. Ją rašė gamtos stichijos bei audringi mūsų sostinės įvykiai, – pasakojo etnologas L. Klimka. – Legendos byloja, kad miestas kūrėsi prie brastos per Nerį. Sekliausia vieta yra ten, kur Vilnia įtekėdama suneša smėlį. Netoli tos brastos ir buvo pastatytas tiltas, jungiantis miestą su Šnipiškių žvejų kaimeliu. Pirmosios žinios apie Žaliąjį tiltą yra iš 1529 metų – kai Vilniaus vaivada Albertas Goštautas gavo privilegiją mūriniam tiltui statyti.“ Palei Nerį einanti gatvė šalia tilto vėliau pelnytai gavo A. Goštauto vardą. Tilto link vedančios Tilto gatvės pavadinimas nėra naujas. Jis aptinkamas senuosiuose dokumentuose. Toks pavadinimas byloja, koks svarbus prekybiniam miestui buvo tiltas. Iš Vilniaus Žemutinės pilies Tilto gatvė vedė Neries tilto link. Dar seniau, kai tilto nebuvo, per upę būdavo persikeliama brasta.

Mokesčiai už važiavimą tiltu turėjo kompensuoti statybas, kaupti lėšas remontui. Vėliau A. Goštautas savo teises perleido patyrusiam statybininkui Ulrichui Hoizijui. „Tai patvirtina valdovo Žygimanto Senojo 1536 metų privilegija, suteikianti teisę tiltą valdyti Ulricho sūnui Jonui, – sakė L. Klimka. – Privilegijoje nurodyta, kad susigrąžinęs išlaidas J. Hoizijus iš tilto eksploatacijos pajamų privalo pastatyti senelių prieglaudą šalia Šv. Dvasios bažnyčios.“

Mokesčiai buvo nemaži: įvežant vežimą malkų, šieno, javų reikėjo mokėti 1 denarą, įvarant į turgų karvę – taip pat 1 denarą, įvežant prekes vienkinkiu vežimu – 3 denarus, dvikinkiu – 5 denarus. Kad tilto statyba greičiau atsipirktų ir pajamos nesumažėtų, valdovas ta pačia privilegija uždraudė statyti daugiau tiltų Neries ruože nuo Bistryčios iki Kernavės, taip pat įrengti keltus nuo Verkių iki Panerių.

Kaip tuo metu atrodė tiltas, L. Klimka spėja tik iš istoriko Aleksandro Gvaninio išlikusio aprašymo: „Per tą upę tiltas buvo iš abiejų galų mūrinis, didelis, iš viršaus dengtas malksnomis.“ 1545 metais tiltas buvo perduotas Vilniaus magistratui, įpareigojant iš gaunamų pajamų išlaikyti senelių prieglaudą.

Šnipiškių priemiestis su Žaliojo tilto koplyčia. 1848 metų piešinys.Lietuvos dailės muziejaus archyvo nuotrauka

Šnipiškių molio karjerai

XVI amžiaus pradžioje Šnipiškių kaimelyje buvo sandėliai upe gabenamoms prekėms saugoti. XVII amžiuje priemiestis priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikams Sapiegoms. Nuo tada Šnipiškės ėmė garsėti keramikos – plytų, čerpių, koklių – dirbtuvėmis, mat čia driekėsi dideli molio ir kalkakmenio karjerai. Gyventojai rasdavę net mamutų kaulų.

Šnipiškės kūrėsi prie dviejų istorinių, XVI-XVII amžiuje atsiradusių kelių – Ukmergės (dabar Konstitucijos prospektas) ir Kalvarijų gatvių. XVI amžiuje rytinėje Kalvarijų pusėje Vilniaus magistratas pastatė rūmus rusų ir totorių pasiuntiniams. Čia stovėjo ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio šunidė, Martyno Paleckio stiklo manufaktūra, o Ukmergės gatvėje gyveno plytininkai ir puodžiai.

Dailininkas Juozapas Peška 1808 metais akvarele užfiksavo po gaisro atstatytą naują tiltą. Paveikslėlis saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos archyve.

Italas ir ledonešis

Bėgant metams tiltas sunyko. 1621 metais priimta Seimo konstitucija įpareigojo per dvejus metus tiltą atstatyti. Tačiau atstatytą tiltą 1655 metais Vilnių puolant Maskvos kariuomenei etmono Jonušo Radvilos įsakymu teko sudeginti.

1670 metais Seimas vėl priėmė nutarimą atstatyti tiltą. Medienos skirta net iš Labanoro. „Leidimą statyti gavęs italas karališkosios tarnybos pulkininkas, inžinierius Giovanni Battista Frediani užsimojo visus nustebinti nauju viliojančiu modeliu – arkiniu tiltu, – pasakojo L. Klimka. – Pakrantėje surinkus arką, planuota žiemą ledu ją permesti per upę. Ji buvo įspūdinga, kaip rašoma, aukštis prilygo Vilniaus bažnyčioms, ja pasigrožėti atėjo minios žmonių. Tačiau 1673 metų pavasario ledonešis grasino ją nunešti. Kunigai tada leido dirbti ir sekmadieniais, reikėjo kuo skubiau viską nuardyti. Vis dėlto, staiga pakilus vandeniui, arka nuplaukė pasroviui. Didžiausio tuo metu Europoje (73 metrų ilgio) arkinio tilto statyba Vilniuje baigėsi katastrofa. Pasiųsti žygūnai nesugebėjo rasti jokių tilto likučių iki pat Nemuno.“ (Dabar tiltas kiek ilgesnis – 102,9 metro.)

Neries potvyniui pasiglemžus italo arką, statybas pavyko atnaujinti tik 1678 metais. Tiltas buvo statomas ilgai ir lėtai, tad Šnipiškių žvejai turėjo papildomo uždarbio per upę valtimis ir keltu kilnodami žmones.

Kadangi Neries pakrantėse buvo iškirsta daug medžių, pavasario polaidžiai darėsi vis grėsmingesni. 1684 metais dar nespėtą pabaigti tiltą irgi gerokai apgadino ledonešis.

Žaliasis tiltas apie 1860-1870 metus. Tolumoje, ties Lukiškėmis, matyti Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia. Jos dar neužstoja jokie pastatai.

Vėliau, suremontavus likusius mūrinius taurus, tarpatramiai buvo padaryti iš medžio. Pasak L. Klimkos, 1766 metais medinės dalys nudažytos žaliai. Nuo tada tiltui prigijo „Žaliojo“ pavadinimas, kurį jis buvo praradęs tik sovietmečiu.

M. Počobutas, gaisras ir napoleonmetis

Kaip pasakojo L. Klimka, tiltas per metus duodavo 1200–1400 auksinų pajamų, iš kurių buvo išlaikoma prieglauda, ja rūpinosi Šv. Trejybės bažnyčios klebonas. Nuo XVIII amžiaus pabaigos juo buvo garsus astronomas ir Vilniaus universiteto rektorius Martynas Počobutas (1728–1810).

„Per tiltą mokslininkas turėjo daug galvos skausmo. 1789 metais reikėjo jį perstatyti. Norėdamas sukaupti tam lėšų, M. Počobutas atsisakė mokėti mokestį nuo klebonijos, skirtą kariuomenei išlaikyti, – teigė L. Klimka. – Dėl to buvo apkaltintas norįs pinigus pasisavinti.“ Iš pradžių tiltą projektavo garsus architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius (1753–1798), tačiau vėliau buvo pasirinktas Mauracho projektas. Darbus prižiūrėjo Verkių rūmus projektavęs architektas Martynas Knakfusas (1742–1821).

Tilto viršus buvo suręstas iš sakingų pušų. Tai, pasak L. Klimkos, jį ir pražudė. 1791 metų balandžio 22 dieną Neries pakrantės namuose kilus gaisrui, degančios stogo dangos lėkė net iki tilto. Vėjas greitai įpūtė liepsną ir tilto išgelbėti nepavyko. „Šis įvykis kai kam iš miestelėnų sukėlė pikto džiugesio, nes sklandė gandai, kad dalį pajamų iš tilto astronomas M. Počobutas naudoja observatorijos reikmėms“, – pasakojo etnologas. Be tilto miestas išbuvo iki 1806 metų. Kaip jis atrodė atstatytas, 1808 metais akvarele užfiksavo dailininkas Juozapas Peška.

1916 metais tiltas priminė geležinių konstrukcijų tunelį. Projekto autorius - garsusis Peterburgo kelių inžinierių instituto profesorius Nikolajus Beleliubskis. Įvažiavimą viršuje puošia skydelis su Vyčiu.

Prancūzmečiu tiltą išardė atsitraukianti rusų kariuomenė. „Stebint pačiam Napoleonui, jo kariai ties Pilies kalnu mikliai surentė laikiną tiltą. Pabaigus statybas, imperatorius nuo tilto vidurio pasisėmė Neries vandens ir atsigėrė“, – pasakojo L. Klimka. Žaliasis tiltas buvo atstatytas tik 1813 metais, vėliau atnaujintas, o 1848 metais jau remontuotas.

Kaimo stiliaus namai

Etnologų teigimu, XIX amžiuje Šnipiškių namai buvo statomi pagal klasikinio lietuviško kaimo gyvenamojo namo modelį: Rytų Lietuvai būdingo stačiakampio plano, su žemu dvišlaičiu stogu. Kai kur namai puošti šiaurės slavų medinei architektūrai būdingais gausiais pjaustiniais. Viena didžiausių šio rajono vertybių – iki šiol išlikęs grindinys Samuelio Fino ir Šilutės gatvėse.

Šalia Žaliojo tilto esantys Lietuvos architektų sąjungos rūmai taip pat turi savo istoriją. Šioje vietoje XVIII amžiuje dar stovėjo Vitebsko vaivados Piro statytų rūmų griuvėsiai. Jie buvo vadinami Piromontu. Ant tų griuvėsių 1894–1900 metais gydytojas Hilarijus Raduškevičius pagal architekto Juliano Januševskio projektą pasistatė įmantrius istorizmo architektūros rūmus. Vėliau čia veikė avalynės fabrikas, stiklių įmonės administracija, buvo įsikūręs sovietų karinis dalinys, studentų bendrabutis, Greitosios medicinos pagalbos stotis. Architektų sąjunga įsikūrė 2004 metais.

Žaliasis tiltas, kaip modernus tų laikų statinys, buvo mėgstamas vaizduoti atvirukuose. XX amžiaus pradžia.

Visai čia pat, priešais Neries ir Vilnios santaką, 1721 metais Šv. Marijos Teresės bažnyčią buvo pasistatę karmelitai (į Lietuvą iš Liublino ir Krokuvos jie atvyko 1624 metais). Vėliau medinės bažnyčios vietoje Oginskiai pastatė mūrinę. Nors vieta buvo parinkta graži, tačiau pavasario potvyniai 1837 metais nušlavė šią šventovę. (Potvynių nušluojami pakrantės statiniai – nieko naujo. Šiemet irgi nuplaukė viena kavinė.)

Sovietmečiu nukasta kalva su koplyčia

Nors Neris tiltų statyboms buvo negailestinga, miestiečiai juos vis statydavo ir statydavo. Kai 1880 metais į vidury upės nuleistas atramas per potvynį įsirėmė sieliai, tiltas buvo smarkiai apgadintas. Tada ir nutarta statyti vienaarkį metalinį. Jį suprojektavo ir 1893 metais pastatė garsusis Peterburgo kelių inžinierių instituto profesorius Nikolajus Beleliubskis. Įvažiavimą papuošė skydelis su Vyčiu – tuometiniu Vilniaus gubernijos herbu. „Manoma, kad statyboje galėjo dalyvauti ir garsusis Vileišių šeimos atstovas Anupras Vileišis“, – teigė L. Klimka. Šį tiltą 1944 metų liepos pradžioje susprogdino iš Vilniaus atsitraukiantys vokiečiai.

Vilniaus archyvuose saugomi kadaise buvę įslaptinti dokumentai, atskleidžiantys, kad nemokšiškai bandant pašalinti tilto griuvėsius, 1944 metų rugpjūčio 28-osios naktį driokstelėjo toks sprogimas, jog kilometro spinduliu aplink tiltą išbyrėjo langų stiklai, o silpnesni mediniai namukai išvis neatlaikė sprogimo. Laikinas medinis tiltas pėstiesiems suręstas tik 1945 metų pavasarį. Juo žmonės vaikščiojo kelerius metus.

Naujas vienaarkis tiltas pradėtas statyti 1949 metais. Lietiniai ketaus turėklai su ąžuolo lapų ažūru buvo atvežti iš Rytprūsių, išardžius vieną iš Priegliaus tiltų. Statybos metu buvo nukasta kalvelė šalia Šv. Rapolo bažnyčios. Ant kalvelės nuo 1710 metų stovėjo išvaizdi koplytėlė su stebuklingąja Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra. Dabar ji saugoma Šv. Rapolo bažnyčioje. Kalvelės su koplytėle vaizdas išlikęs tik senose nuotraukose ir paveiksluose.

1952 metais ant tilto buvo pastatytos keturios socialistinio realizmo stiliaus skulptūrinės grupės: „Žemės ūkis“, „Pramonė ir statyba“, „Taikos sargyboje“, „Mokslo jaunimas“. Tiltas pavadintas Vilniaus vadavimo iš hitlerininkų operacijos vado sovietų armijos generolo Ivano Černiachovskio vardu. Žaliąjį pavadinimą tiltas atgavo tik 1990 metais.

L. Klimkos nuomone, prie šio ilgiausią istoriją turinčio Vilniaus tilto reikėtų informacinio stendo, kur būtų surašytos jo istorijos datos, pateikti piešiniai ir nuotraukos, kaip jis atrodė įvairiais laikais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"