TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Žemaičiai krikštijosi laisva valia

2012 11 12 7:48
Romo Jurgaičio nuotraukos/Telšių vyskupas Jonas Boruta sako, kad žemaičiai iki šiol neužmiršo, kad buvo ne kartą lietuvių parduoti.

Į kitais metais vyksiančias Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus iškilmes popiežius Benediktas XVI neatvyks, nes tuo metu lankysis Brazilijoje. Tačiau Telšių vyskupas Jonas Boruta beveik neabejoja, kad iki 2017 metų, kai bus minimos Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600-osios metinės, popiežius Žemaitiją tikrai aplankys.

"Su filologais kartais ginčijamės, kai jie sako "Žemaitijos krikštas", bet juk krikštyti galima tik žmones jų laisva valia. Nes prievarta priimtas krikštas negalioja ir religiniu požiūriu jokių rezultatų neduotų", - interviu "Lietuvos žinioms" kalbėjo Telšių vyskupas Jonas Boruta. Nors žemaičiai buvo paskutiniai Europos pagonys, jie, anot vyskupo, unikalūs tuo, kad krikštijosi tikrai laisva valia ir patys pasirinko savo valdovus.

Žemaičių vyskupystė Senajame žemyne yra vienintelė, įsteigta ne popiežiaus, o visuotinio Bažnyčios susirinkimo. Žemaičių krikštas Vytauto ir Jogailos buvo pradėtas 1413 metais, o baigtas 1417-aisiais Medininkuose (dabar Varniuose) įsteigiant Žemaičių vyskupystę.

Varnių Šv. Aleksandro bažnyčia, pirmoji statyta krikšto laikotarpiu apie 1413 metus Vytauto ir skirta jo globėjo kankinio Aleksandro garbei. Dabartinė, statyta 1770 metais.

Europoje kėlė tautų teisių klausimą

- Mūsų kaimynai lenkai ir rusai dar praėjusio amžiaus pabaigoje šventė savo krikšto tūkstantmečius. Palyginti su jais, Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejus lyg ir kuklus. Tačiau krikščioniška tapusi paskutinė Europoje pagoniška valstybė užbaigė Senojo žemyno christianizaciją. Gal vis dėlto yra kuo didžiuotis?

- Sudėtinga kalbėti apie valstybę, nes Vakarų feodalinėms valstybėms būdingi institutai Lietuvoje susiformavo tik su aukštaičių krikštu 1387 metais ir žemaičių - 1413-1417 metais. Šiuo požiūriu krikštas labai svarbus ir valstybingumo raidai mūsų krašte. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pirmą kartą išplaukė į plačius tarptautinius vandenis. Turiu omenyje tuo metu Pietų Vokietijos mieste Konstance vykusį visuotinį Bažnyčios susirinkimą, kuriame dalyvavo visų Europos valstybių civilinės ir bažnytinės valdžių atstovai. Jame iškeltas ir paskutinės iki tol nepakrikštytos Europos tautos krikšto klausimas.

Žemaičių krikštas svarbus ir visuomeniniu, socialiniu lygmeniu. Juk kai garsusis žemaičių skundas atsidūrė Konstanco susirinkimo programoje ir dėl jo diskutuota, pirmą kartą buvo iškeltas ne tik pavienių žmonių, socialinių grupių teisių, bet ir atskirų tautų teisių klausimas. Kad tautos turi teisę egzistuoti ir spręsti, su kuo jungtis ir su kuo nesijungti.

Kai jau 1995 metais buvo švenčiamas Jungtinių Tautų (JT) organizacijos įkūrimo 50-mečio jubiliejus, popiežius Jonas Paulius II JT būstinėje Niujorke priminė XV amžiuje Konstanco susirinkime vykusią diskusiją dėl žemaičių krikšto bei Krokuvos universiteto rektorių Pawelą Wladkowicių, "kurio vadovaujami Krokuvos akademijos nariai narsiai gynė kai kurių Europos tautų teisę egzistuoti ir būti autonomiškoms". Tai - apie žemaičius.

Ordinui žemaičių krikščionių nereikėjo

- Istoriniai šaltiniai liudija, kad žemaičius krikštijo didysis kunigaikštis Vytautas ir karalius Jogaila, tačiau Vytauto vaidmuo, regis, buvo ryškesnis?

- Kad Vytauto vaidmuo buvo ryškesnis, tikrai galima suprasti, nes kai Algirdas ir Kęstutis, nuvertę Jaunutį, dalijosi jų tėvo Gedimino paveldą, Žemaitija teko Kęstučiui, Vytauto tėvui, o rytinė valstybės dalis, daugiausia su slaviškomis žemėmis, - Algirdui. Žemaičiai priėmė Kęstutį kaip savo teisėtą valdovą, taip pat jo sūnų labiau rėmė. Pagrindinis dokumentas, liudijantis to meto peripetijas, yra garsusis į Konstancą Vytauto pasiųstų jau pakrikštytų 60 žemaičių didikų delegacijos įteiktas skundas, kuriame iškeliama daugybė žemaičių iš kryžiuočių patirtų skriaudų ir kliudymų priimti krikštą. Šis skundas yra išlikęs, taip pat ir Vatikano archyve, publikuota daug jo nuorašų.

Žemaičiai aiškiai pasako, kad Vokiečių ordinas nėra suinteresuotas, kad žemaičiai priimtų krikštą. Nes tokiu atveju paties ordino egzistencijai iškiltų pavojus. Jeigu ši Europos dalis taptų krikščioniška, ordiną reikėtų iškelti į kitus kraštus kovoti su pagonimis ir skleisti Evangelijos. Jie to nenorėjo, todėl darė viską, kad žemaičiai liktų pagonys ir jų niekas iš šių žemių nekrapštytų.

Žemaičių skunde ir sakoma, kad ordinas nepastatė nė vienos bažnyčios, į žemaičių žemę neatsiuntė nė vieno kunigo, nors žemaičius valdė apie 10 metų. Vokiečiai norėjo įrodyti, kad žemaičiais negalima pasitikėti, kad jie "vieną dieną - taip, kitą - kitaip", kad "išsprūsta kaip ungurys iš rankų". Žemaičių krikšto klausimas iš esmės sprendėsi tik po Žalgirio mūšio 1410 metais, nes iki tol jų žemės Vytauto ir Jogailos buvo užrašytos Vokiečių ordinui.

Buvusios Varnių kunigų seminarijos pastatas, dabar - Žemaičių vyskupystės muziejus. Šioje vietoje buvo pastatyta pirmoji katedra.

Krikštijo Vytautas ir Jogaila

- Kuriuo metų laiku ir kaip vyko žemaičių krikštas?

- 1413 metų rudenį (spalio-lapkričio mėn.) kunigaikštis Vytautas pasikvietė karalių Jogailą, abu Kaune sėdo į mažą laivelį ir plaukdami Nemunu, o po to Dubysa pasiekė Žemaitijos glūdumą.

Valdovai patys žemaičių kalba aiškino krikščioniškas tiesas ir ragino pasiruošusius žmones krikštytis. Buvo pakrikštyta keletas tūkstančių žmonių. Prieš tai nuo 1411 metų buvo siunčiamos kunigų grupės, kurios dirbo tarp žemaičių ir rengė juos krikštui.

Vytautas ir Jogaila skubėjo, nes 1414 metais Konstance buvo atidarytas Bažnyčios susirinkimas, į kurį kryžiuočių ordinas ir Lenkijos-Lietuvos valdovai perkėlė tarpusavio ginčus. Šiame tarptautiniame forume, be kitų, buvo nagrinėjamos ir tokios problemos kaip kryžiuočių ordino misija, ordino santykiai su neseniai pakrikštytais lietuviais ir su ką tik Vytauto ir Jogailos pradėtais krikštyti žemaičiais. Vytautas įžvelgė, kad reikia būtinai bent dalį žemaičių pakrikštyti ir iš pakrikštytų krikščionių žemaičių pasiųsti delegaciją į Konstanco susirinkimą.

Vytautas ėjo tokiu keliu kaip Romos imperatorius Konstantina, kuris 313 metais įteisino krikščionių religiją, ir pagonių šventyklas vertė krikščionių bažnyčiomis. Turbūt nuo Vytauto laikų gyva tradicija, kurios kituose kraštuose nėra, kad prie medžių kamieno po šakomis pritvirtinamos nedidelės koplytėlės. Tai liudytų, kaip šventi medžiai ąžuolai ir liepos "padaromi" krikščioniški. Kad šventos vietos liktų šventos ir priėmus krikštą.

Užtruko kelis šimtmečius

- Iki kada Žemaitijoje dar galima aptikti pagonybės apraiškų?

- Galima ir dabar rasti. (Juokiasi.) Žemaičių Kalvarijoje yra seniausia žemaičių krikštykla iš XVII amžiaus. Ją iki jubiliejaus restauruosime ir apdengsime stiklo gaubtu.

Žemaičių Kalvarijoje yra tokia bėda. Žmonės nuo senų laikų įpratę atsilupti medžio skulptūros skiedrelę. Žinote kam? (Šypsosi.) Liaudis aiškina, kad tokią skiedrelę, kai skauda dantį, reikia įsidėti į burną ir sukąsti. Ir drožia... Ten bažnyčioje yra gera iš Šiaurės Vokietijos atvežta kryžių nešančio Kristaus skulptūra. Jie ją irgi drožia... ir nieko nepadarysi. Reikia, matyt, ir ją apdengti. Nes, jeigu skulptūra medinė, ją drožia, ir negali išsaugoti. (Juokiasi.)

Tai toks pagoniškas prietaras. Nenutrūkstama pagonybės tradicija, matyt, dar gyvavo iki baroko epochos. Liaudis normaliai nebuvo katechizuojama iki Merkelio Giedraičio (Žemaičių vyskupas 1575-1609 metais - red.) laikų. Iki tol buvo toks modelis: kaip ponas lieps, taip valstiečiai ir darys; kokio ponas tikėjimo - tokio ir valstiečiai. O nuo kontrreformacijos visa pastoracija buvo atgręžta į paprastą liaudį. Tai buvo pats didžiausias lūžis.

Nors ir nebuvo geros katechizacijos, liaudžiai, matyt, katalikiškos apeigos patiko. Dar iki M.Giedraičio laikų išlikęs Martyno Mažvydo liudijimas - laiškas savo globėjui Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui, kuriame jis skundžiasi, kad jo Ragainės parapijiečiai į pamaldas neina, keliasi per Nemuną į Lietuvą ir traukia per miškus į atlaidus Jurbarke, Švėkšnoje ir kitur, nukeliauja net iki Šiluvos. Bandydavo juos gaudyti, bet jie vis tiek keliaudavo. Vadinasi, šiapus Nemuno buvo traukos židiniai. Po visų karų su Rusija ir Švedija vyskupo M.Giedraičio, kanauninko Mikalojaus Daukšos programą pratęsė žemaičių vyskupas Motiejus Valančius.

Varnių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia, 1417-1864 metais buvusi Žemaičių vyskupystės katedra. Jos kriptoje palaidoti daugelis garsių žemaičių vyskupų.

Žemaičiai - kietas riešutas

- XIX a. pabaigoje žemaičiai jau mūru stojo už savo tikėjimą. Štai, pavyzdžiui, Kražiuose gindami savo bažnyčią nuo kazokų smurto žuvo 9 žmonės, apie 50 sužeista. Ar esama daugiau žemaičių herojiškumo pavyzdžių?

- Tai M.Valančiaus veiklos pasekmės. Pirmas toks kaip Kražių buvo Tytuvėnų bažnyčios gynimas po 1863 metų sukilimo. Ją irgi norėjo paversti stačiatikių bažnyčia, jau buvo ir caro nutarimas, bet M.Valančius savo knygelėse buvo aprašęs, kaip reikėtų tokiais atvejais elgtis. M.Valančiaus inspiruoti žemaičiai daugiau kaip du mėnesius bažnyčioje budėjo, giedojo. Taip Tytuvėnų bažnyčia (dabar kitaip išgarsėjusi) ir išliko. Caras leido ją palikti katalikams, o šalia pastatė cerkvę.

Kražių skerdynės įvyko 1893 metais. Panašūs įvykiai 1886 metais dėjosi Kęstaičiuose, kur vienuoliai rokitai globojo kunigų invalidų namus. Caro valdžia vienuolyną uždarė ir nutarė bažnyčią nugriauti. Žemaičiai priešinosi, jų kraujas liejosi. Žmonės dieną naktį bažnyčioje budėjo nuo rugsėjo pabaigos iki lapkričio pabaigos. Paskui atjojo kazokai, po vieną ištampė, nuplakė ir bažnyčią nugriovė. Dabar toje vietoje išaugęs kryžių miškelis.

Įdomu, kad Kražių bažnyčią kartu su liaudimi gynė žemaičių bajorai. Paskui jau jų keliai pradėjo skirtis. Bajorai linko į lenkų kultūrą, liaudžiai skirti M.Valančiaus raštai jiems buvo "per žemo" lygio.

- Ką šie nesmurtinio pasipriešinimo faktai liudija: žemaitišką užsispyrimą, stiprų tikėjimą?

- Taip. Žemaičiai ir dabar nėra užmiršę, kad buvo lietuvių parduoti kryžiuočiams. Jie tam priešinosi ir kryžiuočiams nepasidavė, patys ieškojo, kaip tapti krikščionimis. Jie taip ir rašė savo skunde Konstanco susirinkimui: krikštytis mes norime, bet kad mus krikštytų mūsų pasirinkti valdovai, ir mes renkamės Vytautą ir Jogailą. Tegul jie vadovauja, o jūs paveskite jiems įsteigti Žemaičių vyskupiją. Jų pačių sprendimas buvo.

1925 metais Varniuose pastatytas paminklas vyskupui Motiejui Valančiui, už jo - namas, kuriame 1850-1864 metais gyveno didysis žemaičių vyskupas. Šiuo metu pastatas tuščias ir apleistas.

Emigracija - skaudi rykštė

- Palyginti su daugeliu Europos tautų, žemaičiai - gana jauni krikščionys. Ar dėl to jie uolesni katalikai ir jų tikėjimas nuoširdesnis? Ar ir jie neatsispiria šiuolaikiniam religiniam skepticizmui?

- Yra to. Bet žemaičiai dar laikosi. Susilpnėjusį entuziazmą lemia emigracija. Nebėra tokio tvirto nusistatymo: mes perduosime tikėjimą vaikams, vaikaičiams. Jeigu kokie kiti procesai neprasidės, ateitį sunku nuspėti.

- Jūsų Ekscelencija, gimėte Kaune, daugiausia darbavotės Vilniuje, Dzūkijoje. Ar tapęs Telšių vyskupu patyrėte kultūrinių, kalbos, problemų? Ar lengvai pritapote Žemaitijoje?

- Žemaitija man nėra svetima, mano mama - žemaitė iš Plungės. Kol tėvelis (nuo Marijampolės) buvo suimtas, kalėjo lageriuose, mes, trys broliai, mama ir močiutė, namie žemaitiškai kalbėjome. Mamos tėvų šeimoje buvo 14 vaikų, turėjau labai daug dėdžių, tetų žemaičių.

Krikščionys ar musulmonai?

- Kaip apibūdintumėte Žemaičių krikšto politinę ir kultūrinę reikšmę Lietuvos valstybei?

- Žemaitija turėtų didžiuotis, kad jau 600 metų yra krikščioniška, žmonės iš kartos į kartą krikščionišką tikėjimą išsaugojo ir tradicijos gyvos. Aišku, vien tradicijų neužtenka, reikia tradicijas puoselėti naujų laikų šviesoje. Negalime tikėtis, kad pasaulis ateityje liks visai be religijos. Jeigu mes atsisakysime krikščionybės Europoje, labai greitai čia bus musulmoniškos šalys. Ar taip būtų geriau? Gal turėtume stengtis išlaikyti krikščioniškas tradicijas ir su islamu vesti tarpreliginį dialogą.

Tokie jubiliejai kaip Žemaičių krikšto galėtų mus paskatinti ne nutylėti problemas, bet jas spręsti. Jeigu jų nepaisysime, brutaliai veršis islamas, šariatas. Jeigu mūsų jauni žmonės išvažiuos, mūsų kraštai, kur daug derlingos žemės, be žmonių neliks. Ją supirks kiti, ir darbo jėgos iš kitur atsiveš.

Kita vertus, galime didžiuotis tuo, ką krikščionybė Lietuvai davė. Turime seniausią Rytų Europoje universitetą. Žemaičiai M.Valančius, S.Daukantas studijavo Vilniaus universitete. Vis tiek kažką turime bendro, negalime supriešinti lietuvių ir žemaičių, kad galėtume kartu naujų išbandymų laikotarpiu atsilaikyti. Sukurtume tokią Lietuvą, kad mūsų žmonės norėtų čia pasilikti ir džiaugtųsi žvelgdami į praeitį ir į ateitį.

- Lietuvos vyskupai per praeitas Kalėdas laišku pakvietė popiežių atvykti į Žemaičių krikšto jubiliejų. Kokia tikimybė, kad popiežius kvietimą priims?

- Į pagrindinį jubiliejaus renginį kitų metų rugpjūčio mėnesį popiežius negalės atvykti, nes tuo metu lankysis Brazilijoje. Bet iki 2017 metų beveik tikra, kad popiežius atvyks. Juolab kad 1993 metais Lietuvoje lankęsis popiežius Jonas Paulius II Žemaitijos nepasiekė.

Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejiniai renginiai

Jubiliejaus minėjimo iškilminga pradžia - 2013 metų sausio 6 diena. Pagrindiniai jubiliejiniai renginiai vyks Žemaičių Kalvarijoje, Varniuose ir Telšiuose nuo liepos 29 iki rugpjūčio 4 dienos.

Numatytos mokslo ir teologų konferencijos, Kryždirbystės mugė ir paroda, piligriminė jaunimo kelionė nuo Šatrijos kalno į Varnius, chorų šventė, moksleivių ateitininkų kongresas ir kiti.

Pagrindinis jubiliejaus minėjimas rugpjūčio 4 dieną vyks Telšių miesto stadione, kur 12 valandą bus aukojamos šv. Mišios, joms turėtų vadovauti popiežiaus Benedikto XVI legatas.

Nuo Velykų po Žemaitijos parapijas keliaus liaudies stebuklingu laikytas ir malonėmis garsėjantis paveikslas iš Varnių bažnyčios - Trakų Dievo motinos paveikslo kopija. (Iš Trakų nuo seno valdyta Žemaitija, o 1417 metais paskirtas pirmasis Žemaičių vyskupas lietuvis Motiejus, gerai mokantis žemaičių kalbą, prieš tai buvo Trakų klebonas.)

Juliejaus renginiuose laukiama apie 40 aukštų Bažnyčios hierarchų iš Krokuvos, Romos, Vokietijos, Vengrijos, Čekijos.

Šaltinis: Telšių vyskupijos kurija

Žemaičiai Konstanco susirinkime

"Didelį įspūdį bažnyčios susirinkimo tėvams padarė 1415 metų vėlyvą rudenį atvykusi žemaičių delegacija. Į susirinkimą ją įvedęs Andrzejus Laskarzas katedroje pasakė jaudinantį pamokslą. Be kita ko, jis dėstė: "Ateina į Bažnyčią ir lenkiasi jai Lietuvos ir Žemaitijos pagonys, atversti į krikščionių tikėjimą ne grasinimais ir prievarta, bet savo valia ir Lenkijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto nuopelnų dėka. Trisdešimt metų, nuo tada, kai patys priėmė tikėjimą, jie siekė visomis jėgomis, kad jo šviesa įsiviešpatautų visur plačiuose jiems priklausančių žemių plotuose... Argi galima bus teigti, kad po apaštalų kas nors buvo tiek nuveikęs krikščionybės labui kaip tie du kunigaikščiai?" O Žemaitijos pasiuntiniai patvirtino, kad visi gyventojai nori apsikrikštyti, bet "tik iš Lenkijos ir Lietuvos ir jų skirtų vyskupų rankų".

Šaltinis: Jadwiga Krzyzaniakowa, Jerzy Ochmanski "Jogaila"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"