TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Žemaitijos partizanai: kovos ir netektys

2011 09 09 0:00
Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadas A.Milaševičius-Ruonis.
Genocido aukų muziejaus nuotrauka

Šiandien sukanka 62 metai, kai Kaltinėnų apylinkėse žuvo Lietuvos partizanų Vakarų (Jūros) srities vadas Aleksandras Milaševičius-Ruonis. Ta proga prisiminkime beveik dešimt metų trukusias Žemaitijos ginkluoto pogrindžio kovas ir jų žymiausius vadus.

1949 metų rugsėjo 9 dieną Kaltinėnų valsčiaus Karoblio kaime esančią Juozo Martinkaus sodybą apsupo trys dešimtys saugumiečių - 5 MGB karininkai ir 25 iki dantų ginkluoti kareiviai. Visos šios pajėgos buvo mestos prieš vieną vienintelį žmogų - Lietuvos partizanų Jūros srities vadą A.Milaševičių-Ruonį. Tai, kad jis slepiasi būtent čia, nekėlė jokių abejonių. Ruonio bunkerio vieta buvo pažymėta Radzevičiaus slapyvardžiu vadinamo patikimo MGB agento nubraižytoje sodybos ir jos prieigų schemoje. Ši pasirodė esanti tiksli - netoli trobos stovinčioje daržinėje iš tiesų buvo įrengtas A.Milaševičiaus bunkeris.

Vargu ar patyręs kovotojas tikėjosi ištrūkti iš apsupties gniaužtų. Svarbiausia buvo nepatekti priešui į rankas gyvam. Šiam principui iki paskutinės gyvenimo akimirkos liko ištikimi daugelis Lietuvos partizanų. Tad patekę į beviltišką situaciją kovotojai dažniausiai užbaigdavo gyvenimą kulka arba granata. Ruonis nusprendė kitaip - išgirdęs raginimus pasiduoti, jis iššoko iš bunkerio, paleido į priešą ilgą seriją šūvių iš automato ir čia pat, suvarpytas kulkų, krito ant žemės. Taip baigėsi Žemaitijos partizanų vado majoro A.Milaševičiaus kovos kelias.

Nuo karininko iki partizano

"Karys iš Dievo malonės", - taip apie A.Milaševičių kalbėjo jį pažinoję žmonės. Iš tiesų Lietuvos partizaniniame sąjūdyje jis buvo vienas labiausiai patyrusių ir profesionaliausių kovotojų. A.Milaševičiaus kaip kario kelias prasidėjo dar 1924 metais Lietuvos kariuomenėje. Baigęs Kauno karo mokyklą jaunas karininkas buvo paskirtas į 2-ąjį Kunigaikštienės Birutės ulonų pulką. 1937-aisiais, sulaukęs 31 metų, A.Milaševičius gavo kapitono laipsnį, tačiau tolesnę jo karjerą nutraukė sovietiniai okupantai, ėmęsi nuo pirmų dienų naikinti Lietuvos kariuomenę.

1940-aisiais nesunaikinta Lietuvos kariuomenės dalis buvo reorganizuota į Raudonosios armijos 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. 1941 metų gegužę nutarta likviduoti ir šį junginį, tačiau tam sutrukdė prasidėjęs Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas. Pirmomis jo savaitėmis daugelį korpuso karininkų ištiko tragiška lemtis. Tarp tokių buvo ir A.Milaševičiaus brolis Otonas. 1941 metų birželio mėnesį 29-ajam korpusui buvo įsakyta pridengti nuo vokiečių puolimo Vilnių ir kovojant trauktis į SSRS gilumą. Tačiau dauguma jo karių nė neketino palikti gimtojo krašto. Todėl korpusas, artėjant prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos, tiesiog tirpte tirpo: kas pasidavė vokiečiams, kas tyliai pasitraukė. Būta ir atvejų, kai sukilę kariai nuginkluodavo ar iššaudydavo sovietinius komisarus bei vadus.

Dramatiškiausiai įvykiai klostėsi 179-ojoje divizijoje, kuri iš Pabradės Baltarusijos link traukėsi apsupta kitų sovietinės kariuomenės dalinių. Dalis lietuvių sukilo, kai tik divizija paliko miestelį, dar maždaug šešiasdešimt ištrūko prie Švenčionių. Pasitraukti nepastebėtiems nebuvo jokių galimybių, tad veržtis iš sovietų gniaužtų teko su ginklu rankoje. Kai kurie kariai, matydami, kad ištrūkti nepavyks, verčiau rinkosi mirtį. "Brangūs Lietuvos kariai! Čia paskutinis Lietuvos miestelis, toliau mums nėra kur trauktis!" - tokie buvo paskutiniai kariams ištarti divizijos pulkininko leitenanto O.Milaševičiaus žodžiai. Matydamas, kad atitrūkti nuo sovietų nepavyks, karininkas nusišovė.

Tai buvo pirma skaudi asmeninė netektis, kurią išgyveno būsimas Vakarų srities partizanų vadas prasidėjus karui. Po metų nuo džiovos mirė jo sesuo, o 1945-aisiais, jau pasitraukęs į Vokietiją, A.Milaševičius neteko ir kitų šeimos narių - tų metų vasarį Drezdene nuo britų ir amerikiečių numestų bombų žuvo jo tėvai, žmona Stasė ir du vaikai. Tuo pat metu prie rytinės Vokietijos dalies artėjo Raudonoji armija. A.Milaševičius, įsiliejęs į daugiatūkstantinį pabėgėlių srautą, pėsčiomis traukė į Vakarus. Tačiau frontas buvo greitesnis. A.Milaševičius pateko į pabėgėlių stovyklą, o vėliau buvo pervežtas į Minską. Čia buvęs Lietuvos karininkas suprato: jo laukia tik Sibiras arba mirtis. Turint galvoje, kad karo metais A.Milaševičius buvo mobilizuotas į vokiečių statybos batalioną, antrasis variantas atrodė labiau tikėtinas, tad nebuvo ko prarasti - reikėjo mėginti bėgti. Keista, bet šis sumanymas pavyko nesunkiai. Apsimetęs darbininku ir papirkęs prižiūrėtojus, buvęs karininkas ištrūko iš stovyklos ir 1945 metų spalį sugrįžo į Kauną. Suprasdamas, kad legaliai gyventi šiame mieste neturi jokių galimybių, A.Milaševičius netrukus pasitraukė į Žemaitiją ir įsiliejo į partizanų būrius.

Sunki pradžia

Prie A.Milaševičiaus istorijos dar sugrįšime. Tačiau tam, kad geriau įsivaizduotume jo ir kitų Vakarų Lietuvos partizanų vadų vaidmenį per laisvės kovas, visų pirma turėtume apžvelgti Vakarų srities kūrimosi ištakas.

Žemaitijoje ginkluota rezistencija formavosi šiek tiek kitaip nei likusioje Lietuvos dalyje. Jau esame pasakoję, kad pirmieji į Lietuvą sugrįžtančią Raudonąją armiją sutiko Aukštaitijos partizanai, bet frontas gana greitai persirito per šį regioną. Panaši padėtis buvo ir pietinėje Lietuvos dalyje. Sovietai liepos viduryje užėmė Vilnių ir sparčiai stūmėsi Rytprūsių link. Tačiau Žemaitijoje kovos užtruko vos ne iki metų pabaigos - Raudonoji armija, sukoncentravusi galingas pajėgas Kuršo kryptimi, vakarinėje Lietuvos dalyje ilgokai negalėjo pralaužti atkaklios Vermachto gynybos. Taigi nuo sovietų invazijos traukęsi įvairių pogrindžio organizacijų aktyvistai visų pirma koncentravosi vis dar vokiečių kontroliuojamoje Žemaitijoje. Skirtingos organizacijos ne vienodai įsivaizdavo tolesnę kovą su naujais Lietuvos okupantais. Pirmiausia tai pasakytina apie "Lietuvių frontą", kurio branduolį sudarė 1941 metų Birželio sukilimą organizavusio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) nariai, ir Lietuvos laisvės armiją (LLA).

LLA, iš esmės davusi pagrindą visam ginkluotam antisovietiniam pasipriešinimui, tik įsteigta kėlė sau tikslą kovoti su Raudonąją armiją iš Lietuvos išmušusiais naciais. "LLA neturi nė mažiausio pasitikėjimo kuria nors kaimynine valstybe, Lietuvos likimą sieja ne su kitų didžiųjų valstybių likimu, bet su didžiausiomis savo ir kitų lietuvių pastangomis", - skelbiama viename iš šios organizacijos dokumentų. Tuo LLA pozicija skyrėsi nuo LAF mėginimų sukurti Laikinąją vyriausybę ir, atėjus vokiečiams, išsaugoti bent jau Lietuvos nepriklausomybės regimybę. Vėliau LLA daug vilčių dėjo į tiesioginę Vakarų paramą. Taigi steigiant pirmąsias Žemaitijos kovotojų apygardas buvo neišvengta diskusijų, bet jas pamažu nuslopino tolesnės kovos ir patirtis.

Žemaičių partizanų nuolat gausėjo, daugėjo jų būrių. Tarkime, vien Raseinių apskrityje, sovietų saugumo duomenimis, 1944 metų rudenį jau veikė 19 būrių, kuriuos sudarė apie 2000 kovotojų. Jų vienijimasis buvo nelengvas ir ilgas, užtrukęs gerus dvejus metus, o pirmieji bandymai sukurti bendrą vadovybę - nesėkmingi. Minėtoje Raseinių apskrityje tik 1946-ųjų rudenį pavyko įkurti Jungtinę Kęstučio apygardą. Ji apėmė pietinę Žemaitijos dalį.

Šiek tiek anksčiau, 1946 metų pavasarį, atsirado Vakarų Žemaitiją apimanti Žemaičių apygarda. Jos branduoliu tapo prieš metus įkurtas Žemaičių legiono štabas, iš esmės įsteigtas šiame regione ypatingą įtaką turėjusios LLA pagrindu. Šios apygardos formavimas buvo itin sunkus ir net skausmingas. Pirmasis jos štabas gyvavo tik apie pusmetį - 1946 metais buvo likviduotas čekistų. Po šio itin skaudaus smūgio pavyko atsigauti tik per pusantrų metų - tiek prireikė laiko naujai apygardos vadovybei suformuoti. Tuo metu būta visko: ir tarpusavio nepasitikėjimo, ir konfliktų, ir net susišaudymų tarp atskirų partizanų grupių.

Būtent šiuo nelengvu laikotarpiu į apygardos veiklą įsitraukė A.Milaševičius-Ruonis. Nuo 1947 metų buvęs karininkas aktyviai prisidėjo prie jos karinės struktūros reorganizavimo ir atskirų rinktinių tarpusavio ryšių atkūrimo. Tačiau net ir po metų, kai apygardos štabas jau daugmaž normaliai veikė, ryšiai ir veiklos koordinavimas vis dar buvo silpni. Reikalai ėmė taisytis, kai gretimos Kęstučio apygardos iniciatyva Žemaičių apygardos vadu buvo paskirtas Vladas Montvydas-Žemaitis. Reikia pridurti, kad būtent Kęstučio apygardos vadovybei nuo to laiko teko svarbiausias vaidmuo vienijant visus Žemaitijoje veikusius partizanus ir kuriant Vakarų Lietuvos sritį, dar žinomą kaip Jūros sritį. Tai turėjo būti paskutinis žingsnis kuriant bendrą visos Lietuvos laisvės kovotojų vadovybę, nes Pietų ir Rytų Lietuvos apygardas vienijančios partizanų sritys tuo metu jau buvo suformuotos.

Išdavystės ir netektys

Taigi 1948 metų gegužės 5-ąją Kęstučio, Žemaičių ir Prisikėlimo apygardų vadai po kelias dienas trukusio susitikimo pasirašė deklaraciją, skelbiančią, kad įkuriama tris apygardas vienijanti Vakarų Lietuvos (Jūros) sritis. Vadovauti jai tuomet buvo paskirtas legendinis partizanas Jonas Žemaitis-Vytautas, kuris vėliau tapo viso Lietuvos ginkluotojo pogrindžio vadu. Tačiau srities vado pareigų J.Žemaitis faktiškai nėjo, nes turėjo kitą misiją - organizuoti vyriausiąją pogrindžio vadovybę. Tad jau po mėnesio šios pareigos atiteko J.Žemaičio pavaduotojui A.Milaševičiui-Ruoniui. Tai buvo itin atsakingas darbas. A.Milaševičius turėjo ne tik koordinuoti trijose apygardose veikiančių partizanų veiksmus, rengti bendras direktyvas, kitus kovotojų veiklą reglamentuojančius dokumentus, bet ir organizuoti vyriausiosios vadovybės ryšius su Pietų Lietuvos srities vadais. Taigi srities štabo sunaikinimas galėjo ilgam paralyžiuoti visos Lietuvos ginkluotąjį pogrindį. Kad išvengtų tokios situacijos, štabo vadovybė nuolat kaitaliojo buvimo vietą. 1948 metais ji dirbo Varnių ir Kelmės valsčių sandūroje, vėliau - Skaudvilės, Nemakščių ir Viduklės valsčiuose.

Po 1949 metų vasario, kai Jūros srities teritorijoje buvo surengtas visos Lietuvos partizanų suvažiavimas ir pagaliau įkurta bendra ginkluotojo pasipriešinimo organizacija - Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), niekam nekėlė abejonių, kad MGB suaktyvins pastangas likviduoti partizanų vadovybę. Didelės netektys Žemaitijos partizanų laukė jau vasaros pradžioje. Birželio 7-ąją saugumiečiams pavyko sunaikinti visą Kęstučio apygardos vadovybę. Tuo pat metu priešas nusitaikė ir į visos Jūros srities štabo vadus. Planuojamam šios vadovybės likvidavimui buvo pasitelkti MGB agentai. Iš jų svarbiausią vaidmenį suvaidino Jūros srities štabo nario brolis Valius Orlingis, agentūrine pravarde Radzevičius. Būtent jis perdavė priešui informaciją, kad Ruonis ir kiti partizanai ketina aplankyti Skaudvilės valsčiuje besigydantį sužeistą srities štabo viršininką Vytautą Gužą-Kardą. Birželio 11-ąją saugumiečiai nustatė V.Gužo buvimo vietą. Štabo viršininkas atsisakė pasiduoti ir žuvo nelygiame mūšyje. Tas pats agentas rugsėjo 9 dieną pražudė ir srities vadą A.Milaševičių. Apie čekistų operacijas rašoma tiek Jūros srities štabo pranešime, tiek MGB ataskaitose. Šiose tik nutylima, kad spalio mėnesį partizanų karo lauko teismas pripažino išdaviką Radzevičių kaltu ir nuteisė jį sušaudyti.

Dėl šių įvykių srities štabą teko formuoti iš naujo. Jo vadu buvo paskirtas 26 metų Vaclovas Ivanauskas-Gintautas - buvęs LLA narys ir pasipriešinimo naciams dalyvis, atėjus vokiečiams dirbęs vertėju Tauragės geležinkelio stotyje. 1944 metais artėjant frontui V.Ivanauskas gerai suprato, kad vien dėl šių pareigų beveik garantuotai atsidurs Sibire, bet vis dėlto apsisprendė nebėgti iš Lietuvos. Jis susisiekė su partizanais ir įstojo į būrį, kuris veikė netoli Eržvilko ir priklausė vienai stipriausių Pietų Žemaitijoje Lydžio rinktinei, o po kurio laiko tapo Jungtinės Kęstučio apygardos štabo apsaugos būrio vadu.

1949-ųjų rudenį partizanų jėgos jau buvo gerokai sumenkusios, tad į atviras kautynes su priešu laisvės kovotojai stodavo tik užklupti pasaloje ar kitais būtiniausiais atvejais. Apie tai, kad reikia pereiti prie pasyvesnių kovos formų, užuot rizikavus partizanų gyvybėmis, kalbėta dar 1948 metais Baden Badene vykusiame Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) ir rezistencijos atstovų pasitarime - tokios nuostatos laikėsi tiek VLIK vadovai Stasys Lozoraitis ir Mykolas Krupavičius, tiek LLKS prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis.

Jūros srities vadas strategijos ir taktikos klausimais buvo kitokios nuomonės. Prasidėjus prievartinei kolektyvizacijai jis ėmėsi aktyvesnių kovos formų - įsakė partizanams nuginkluoti kuriamus kolūkių apsaugos būrius, o besipriešinančius aktyvius kolektyvizacijos vykdytojus perduoti karo lauko teismui.

Jūros srities štabas ir toliau buvo vienintelis kanalas, užtikrinantis Vyriausiosios pasipriešinimo vadovybės ryšį su Pietų Lietuvos kovotojais. Ryšius su Aukštaitija garantavo šios srities Prisikėlimo apygarda. Taigi MGB darė viską, kad Žemaitijos partizanų vadovybė būtų kuo greičiau sunaikinta. Nustatyti, kaip atrodo Vakarų srities vadas Gintautas ir štabo viršininkas Antanas Liesis-Tonis, buvo nesunku. Saugumo agentai pranešė, jog šie vyrai truputį panašūs - abu aukšti, abu nešioja akinius. Sunkiau sekėsi susekti tik jų buvimo vietą - paieška užtruko iki 1951 metų pradžios. Galiausiai saugumiečiai, remdamiesi savo agentės Birutės pateikta informacija, nusprendė ieškoti srities vadų Rietavo rajono Vaitkaičių kaimo gyventojo Gedmino sodyboje arba kolūkio daržinėje, netoli Čepaičių kaimo mokyklos.

1951 metų vasario 10-osios popietę į abi numanomas vietas buvo pasiųsti čekistų būriai. Informacija pasitvirtino: partizanų slėptuvė aptikta kolūkio daržinėje. Išgirdę reikalavimus pasiduoti, kovotojai nutarė ištrūkti iš apsupties. Žemaičiai padegė daržinę ir mėgino pasinaudoti dūmų uždanga, tačiau jiems nepasisekė. Per susišaudymą žuvo beveik visi štabo nariai, o sunkiai sužeistas V.Ivanauskas mirė po 10 valandų - čekistams nepavyko apklausti sąmonės taip ir neatgavusio partizano.

Paskutinio vado žūtis

Po šio smūgio srities vadovybei atkurti prireikė gerų trijų mėnesių. Paskutiniu jos vadu 1951 metų gegužę buvo paskirtas Antanas Bakšys-Klajūnas - ypatingo likimo žmogus, jau spėjęs padirbėti Tulos anglių kasyklose. Ten buvo išvežtas be jokio teismo 1945-ųjų pavasarį. Po metų jam su grupe tautiečių pavyko pabėgti, sugrįžti į Lietuvą, užmegzti ryšius su pogrindžiu, gauti dokumentus ir net kuriam laikui įsidarbinti mokytoju kaimo mokykloje. Jausdamas, jog yra sekamas, 1947 metais A.Bakšys nutarė pasitraukti iš legalaus gyvenimo ir prisidėti prie Kęstučio apygardos partizanų.

Kaip atsitiko, kad 1947-aisiais saugumiečių vėl suimtas žemaitis, turintis nežinia iš kur gautą pasą ir karinį bilietą, netrukus buvo paleistas ir galėjo ramiai, niekieno netrukdomas eiti į miškus? Žinant tolesnį srities vado likimą, versija, kad jis galbūt sutiko bendradarbiauti su MGB, atkrenta. Galima nebent spėti, jog saugumiečiai A.Bakšiu, jam pačiam to nežinant, pasinaudojo kaip jauku. Tai, kad srities vadu paskirto Klajūno MGB neišleido iš akių, patvirtina jos agentų pranešimai, kuriuose fiksuojama ne tik A.Bakšio buvimo vieta, bet ir sveikatos būklė.

"Jis sakė, kad labai blogai su širdimi, negali miegoti, nors labai pavargsta. Bet tai esą nesvarbu, nes vis tiek mirtis laukia. Nuotaika jo buvo baisi, niekuo netikėjo", - savo viršininkus informavo agentas Perkūnas. Jis dar pridūrė, kad visa tai srities vadas sakė 1952 metų vasario 16 dieną Gudžiūnų kaime. Kaip teigiama kito agento pranešime, "Klajūnas labai išgyvena, daug dirba, po 2-3 dienas neišeina iš bunkerio. Kai ateina inspektuodamas, negeria degtinės, stengiasi būti disciplinuotas, vengia lankytis pas ryšininkus, kurie pažįsta jį iš veido".

Tokios nuotaikos tuomet tikriausiai buvo apėmusios daugelį partizanų vadų. Iliuzijos, kad padėtį pataisys netrukus prasidėsiantis Vakarų ir Sovietų Sąjungos karas, jau seniai buvo išblėsusios. Fizinės ginkluotojo pogrindžio jėgos diena iš dienos menko. Į partizanų būrius prasismelkusi šnipų ir provokatorių armija griovė tarpusavio pasitikėjimą, žlugdė ryšius.

Suprasdamas, kad ginkluota kova neduos reikiamų rezultatų, A.Bakšys ieškojo kitų pasipriešinimo formų. Klajūnas ėmėsi iniciatyvos kurti pogrindinę organizaciją, turėjusią priešintis okupantams ne fizinėmis, o dvasinėmis pajėgomis. Vyčių sąjunga pavadintoje organizacijoje būtų veikę ne tiek partizanai, kiek legaliai gyvenantys asmenys. Partizanų spaudoje paskelbtoje Vyčių sąjungos programoje buvo sakoma: "Tolimesnės kovos tikslas - tai apgynimas tautos teisės pačiai spręsti savo ateities likimą, pasirenkant naują santvarką bei valdžios aparato sąstatą ir užtikrinant sąlygas greitai demokratinei kultūrinei pažangai." Įsakymą steigti organizacijos skyrius gavo kiekvienas partizanų būrys, tačiau sumanymas taip ir liko neįgyvendintas - pritrūko jėgų.

Paskutinis srities vadas žuvo 1953 metų sausio 17-ąją. Tądien čekistai, eidami ryšininko pėdomis, aptiko sodybą, kurioje buvo įrengtas štabo bunkeris. Klajūnas ir du jo bendražygiai gyvi priešui nepasidavė. Štai kaip šią dieną vėliau prisiminė sodybos šeimininkų sūnus Stasys Rukas: "...aš buvau nuvarytas į įvykio vietą ir jėga įgrūstas į slėptuvės žiotis. Tenai pamačiau neaprašomą vaizdą. Partizanus glaudusioje patalpoje degė akumuliatoriaus maitinama 6 vatų elektros lemputė. Dvelkė parako kvapas, buvo kapų tyla. Aplink mėtėsi popiergalių draiskalai, sumaišyti su žeme, išbarstytas spaustuvės šriftas, sulankstyti ilgavamzdžiai šaunamieji ginklai, sudaužyta rašomoji mašinėlė, radijas, laikrodžiai, - žodžiu, viskas, kas galėtų tenkinti materialines stribų užgaidas. Kairėje pusėje ant gulto, ant krauju įmirkusios pagalvės užlaužta galva aukštielninkas gulėjo Senis. Panašus, bet dar slogesnis vaizdas - dešinėje pusėje, kur ant gulto amžinu miegu užmigusi pusiau šonu gulėjo Balanda. Apačioje ant grindų kniūbsčias tysojo Valero lavonas su didžiule plėštine žaizda pakaušyje. Vien kraujas, žmogaus kraujo kvapas..."

Tai buvo pabaiga. Po čekistų operacijos naujos srities vadovybės nebebuvo sudaryta ir šis darinys faktiškai liovėsi egzistavęs. Nors atskiri srities apygardos partizanų būriai ar jų kovotojai laikėsi dar maždaug porą metų, žuvus paskutiniam vadui ir štabo nariams organizuotas žemaičių pasipriešinimas okupantui buvo palaužtas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"