TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Zigmantas Sierakauskas: kapitonas ir sukilėlis

2013 05 10 7:39
Z.Sierakauskas, viena iškiliausių ir ryžtingiausių 1863 metų sukilimo asmenybių. Apie 1862 metus. Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondų nuotrauka

1863 metų gegužės 8 dieną ties Gudiškių vienkiemiu (dabar Biržų rajonas) Z.Sierakausko ir Boleslovo Kolyškos vadovaujami sukilėliai neatsilaikė prieš gerai ginkluotą ir kur kas didesnę generolo Ivano Ganeckio vadovaujamą rusų kariuomenę. Gegužės 10-ąją sukanka 150 metų, kai buvo suimtas sukilimo vadas Z.Sierakauskas. 

Jis buvo įkalintas Vilniuje, Šv. Jokūbo ligoninės kariniame skyriuje (dabar Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetas, M.K.Čiurlionio g. 21). Šiems įvykiams atminti Z.Sierakausko vardu pavadinta gatvelė tarp M.K.Čiurlionio ir V.Kudirkos gatvių.

Šiame straipsnyje nenagrinėsime 1863 metų sukilimo vertinimo aspektų, kurie ne kartą keitėsi, nekelsime klausimo, ar šis sukilimas savas (lietuviškas), ar svetimas (lenkiškas), o prisiminsime vieną iškiliausių ir ryžtingiausių asmenybių, tuo metu iš tikrųjų balansavusią tarp "savo" ir "svetimo". Bet svetimas jam buvo Generalinis štabas, kuriame tarnavo ir galėjo aukštai kilti karjeros laiptais, o savi - sukilėliai, su kuriais siejo savo asmeninę laimę ir Tėvynės laisvę.

Epochos kūdikis

Z.Sierakauskas gimė 1826 metų gegužės 30 dieną Voluinės srities Lucko apskrities Lisovojės kaime (Ukraina). Jo tėvas Ignacas buvo kilęs iš garsios grafų Sierakauskų giminės, tačiau jokių valdų neturėjo. Motina Fortunata Moravska - taip pat. Tėvas dalyvavo 1831 metų sukilime ir žuvo kovoje. Liko du sūnūs ir dukra. Pradinį išsilavinimą įgijęs namie, Z.Sierakauskas 1838-1843 metais mokėsi Žitomiro gimnazijoje, ją baigė sidabro medaliu. 1848-aisiais Peterburgo universitete pradėjo studijuoti matematiką.

Tų metų kovo pabaigoje buvo iškviestas motinos dėl tolimo giminaičio mirties ir galimo paveldėjimo. Pasiprašė atostogų ir išvyko, tačiau nuo Žitomiro pasuko ne namų, o Rusijos ir Austrijos sienos link. Čia buvo suimtas ir apkaltintas ketinimu pabėgti į užsienį. Nors įrodymų trūko, tų pačių metų gegužę jis su žandaro palyda buvo išsiųstas eiliniu į Uralsko, vėliau - į Orenburgo korpusą, paliekant teisę išsitarnauti karinį laipsnį. Tuo metu Orenburge buvo daug tremtinių - 1830-1831 metų sukilimo dalyvių, sudariusių visą lenkų koloniją.

Žinoma, sunku analizuoti tremtinio pasaulėžiūrą - rašydami laiškus arba ką nors veikdami jie turėjo būti atsargūs. Orenburge Z.Sierakauskas perėjo visą karinę rikiuotę, čia susiformavo jo politinės pažiūros ir siekis įgyti karinį išsilavinimą, kad galėtų būti naudingas šaliai. 1853 metų sausio 17 dienos laiške bičiuliui A.Vengžinovskiui jis rašo: "Tavo gyvenimas turi būti mums atrama ir viltis, o pasauliui - pavyzdys." Tai jis taikė ir sau, tą vėliau patvirtino ir gyvenimas.

Tik po devynerių metų, 1857-aisiais, jam buvo leista grįžti į Peterburgą, laikyti egzaminus ir įstoti į Generalinio štabo karo akademiją. Kito pasirinkimo nebuvo. 1859 metais karininko laipsniu baigė akademiją. Nuo 1861-ųjų gegužės jis - aukštas pareigūnas, Generalinio štabo kapitonas.

Oresto Gurevičiaus nuotraukos/Buvusio Šv. Jokūbo ligoninės karinio skyriaus pastatas Vilniuje (dabar Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetas), kuriame buvo įkalintas Z.Sierakauskas ir kiti sužeisti 1863-1864 metų sukilimo dalyviai.

Karo tarnyboje

Z.Sierakausko bute Peterburge lankydavosi Rusijos revoliuciniai demokratai, universiteto profesoriai, studentai, karininkai, tarnautojai. Jis pradėjo bendradarbiauti žurnale "Sovremennik", susipažino su Nikolajumi Černyševskiu ir kitais asmenimis, propaguojančiais pavergtų tautų išsivadavimo iš carinės priespaudos idėjas. Generalinio štabo akademijoje įsteigė Karininkų būrelį ir su J.Dombrovskiu jam vadovavo. Vėliau to būrelio pagrindu buvo įsteigta bendra Peterburgo revoliucinė organizacija, palaikanti ryšius su panašiomis organizacijomis Rusijoje ir Lenkijoje.

Tarnyboje Z.Sierakauskas nagrinėjo baudžiamojo proceso teisės problemas ir rengė įstatymus. Vyko į komandiruotes Londone, Paryžiuje, Berlyne, Varšuvoje, Alžyre. Buvo vertinamas dėl kalbų (prancūzų, vokiečių, anglų, totorių) mokėjimo ir analitinio proto. Dalyvavo rengiant karo baudžiamųjų teismų reformų projektus. Jo nuomonę vertino karo ministras D.Miliutinas. Vėliau Z.Sierakausko žmona Apolonija Dalevskytė atsiminimuose cituos 1863 metų sausio 7 dieną vyro rašytą laišką: "Mano brangioji! Šiandien buvau pas ministrą ir visus savo viršininkus. Buvau dosniai apdovanotas labai maloniu, draugišku ir nuoširdžiu priėmimu." O žandarų šefas P.Šuvalovas, pasak A.Dalevskytės, džiaugdamasis jo sugrįžimu iš užsienio komandiruočių ir neįsitraukimu į "legionus" (turimi omenyje garsieji lenkų išsivaduojamieji legionai Napoleono armijoje ir vėliau), lyg ką nujausdamas pasakęs: "Caro malonė ir mūsų draugystė jus nuo to sulaikys."

Tarp Peterburgo ir Vilniaus

Į Vilnių Z.Sierakauską traukė ne tik sukilimo idėjos bendraminčiai, bet ir likimas - didžioji ir vienintelė meilė. Vienoje pačių revoliucingiausių to meto šeimų Vilniuje - pas Dalevskius - jis buvo visada laukiamas. Pasak istoriko Vytauto Merkio, su vyriausiais broliais Aleksandru ir Pranciškumi Dalevskiais jis susipažino dar prieš tremtį - 1847 metais. Tuomet broliai buvo sukūrę slaptą organizaciją "Brolybės sąjunga", siekiančią organizuoti sukilimą prieš carą. Tačiau lemtingiausias apsilankymas įvyko 1861 metų liepos 21 dieną, kai būdamas komandiruotėje Z.Sierakauskas užsuko pas Dalevskius pasitarti sukilimo organizacijų reikalais. Apolonija prisimena savo sugrįžimą namo iš manifestacijos ant kalnelio prie Žaliojo tilto (ten anuomet stovėjo koplytėlė): "...sunerimusi sustojau tamsiame prieškambaryje, nes greta brolio pamačiau viduryje kambario stovintį kažkokį kariškį. (...) Susidomėjusi žiūrėjau ir galvojau - nuostabus veidas, šį veidą išskirčiau iš tūkstančio inteligentiškiausių žmonių."

Po šio susitikimo jų gyvenimai susipynė. Pažintį vainikavo vestuvės (1862 metų rugpjūčio 11 dieną) Kėdainiuose, jose dalyvavo Kostas Kalinauskas ir Antanas Mackevičiaus. Apie žmoną Z.Sierakauskas savo motinai rašys: "(...) kiekvieną momentą pasiruošusi viską paaukoti tėvynei - ji man padės tinkamai, be išsišokimo, bet ir be svyravimo įvykdyti didžiausią pareigą."

Kryžius ir paminklinė plokštė Z.Sierakauskui bei K.Kalinauskui atminti Vilniuje, Lukiškių aikštėje.

Įvykiai Lietuvoje

1861 metais Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjusios politinės manifestacijos caro valdžiai kėlė nerimą. Rugsėjo 3 dieną Vilniaus ir Kauno gubernijose buvo įvesta karo padėtis. Varšuvos rūsiuose sukilimo organizatoriai sukūrė pogrindinę valstybę, vieną pirmųjų pasaulyje. Ten buvo sukurtas Centrinis tautinis komitetas. Pagrindinis tikslas - išsivaduoti iš rusų priespaudos ir atkurti Lietuvos ir Lenkijos valstybę, egzistavusią iki 1772 metų. Lietuvoje susikūręs Judėjimo komitetas, 1862 metų rudenį pavadintas Lietuvos provincijos komitetu, palaikė ryšius su Varšuvos patriotais. Z.Sierakauskas, kaip ir K.Kalinauskas bei A.Mackevičius, atstovavo vadinamiesiems raudoniesiems, išsivadavimą suprantantiems tik kaip ginkluotą kovą.

1863 metų sausio 22 dieną Centrinis tautinis komitetas, pasivadinęs Laikinąja tautine vyriausybe, manifestu paskelbė sukilimo pradžią. Vasario 1-ąją sukilimo manifestą paskelbė ir Lietuvos provincijos komitetas: "Broliai, karalystė sukilo. Kraujas, kuris liejasi už Nemuno, šaukia mus prie ginklo." Buvo skubiai organizuojami sukilėlių būriai, prasidėjo kovos. Kovo 22 dieną Lietuvos krantų link išplaukė Anglijoje suorganizuota tarptautinė ekspedicija su ginklais. Birželio 11 dieną ties Juodkrante ją užklupo audra, tad ekspedicija pasuko Gotlando salos link, kur buvo internuota Švedijos vyriausybės. Tuo metu Anglija, Prancūzija ir Austrija (prie jų prisidėjo Ispanija, Portugalija, Italija, Švedija ir kitos šalys, net Romos popiežius) balandžio 17 dieną įteikė Rusijai notą "lenkų klausimu". Laukta karo. Visur sutelktos didžiulės karinės pajėgos. Notos buvo pakartotos ir vėliau - Vakarų Europos valstybės siekė neleisti atsigauti Krymo karą pralaimėjusiai Rusijai, bet konkrečių veiksmų nesiėmė.

Šių įvykių sūkuryje balandžio 7 dieną Z.Sierakauskas kaip oficialus pareigūnas - Generalinio štabo kapitonas - atvyksta į Vilnių. Jis ketina ne tik vadovauti sukilimui Lietuvoje, bet ir surinkti didelę liaudies armiją, pradėti karo veiksmus Kuršo srityje, sutelkti latvius ir estus, vėliau patraukti į Mogiliovo, Vitebsko ir kitas centrinės Rusijos gubernijas. Jo kovos tikslas - bendra tautų kova su patvaldyste. Valstybės ateities, tautų savarankiškumo klausimas tuo metu nebuvo esminis. Lietuvoje dar nebuvo subrendusi nepriklausomos valstybės koncepcija. Planuota sukurti trilypę Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos federaciją, kurioje Lietuvą kaip lygiateisę narę matė A.Mackevičius, kaip atskirą valstybę - K.Kalinauskas. Buvo ir kitų nuomonių, bet suvokta viena - pirmiausia reikia išsivaduoti iš Rusijos imperijos gniaužtų.

Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų nuotraukos/Vilnius, Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia, apie 1866 metus. Netoli jos Z.Sierakauskui įvykdytas mirties nuosprendis.

Sukilimo vadas

1863 metų balandžio 15 dieną Z.Sierakauskas Dolengos slapyvardžiu kaip sukilimo vadas išvyko į Andrioniškio miškus Šėtos - Krekenavos apylinkėse telkti sukilėlių. Prie Knebių (Teresboro) palivarko jis įrengė didelę sukilėlių stovyklą, kurioje susirinko per 2 tūkst. kovotojų. Dešimt dienų jie buvo mokomi ginkluotės, kovos taktikos ir partizaninio karo veiksmų. Čia pat stovykloje ištiesintas ir į medį įtvirtintas dalgis su trumpu kotu tapdavo peiliu-kardu. Caro pareigūnai rašė, kad pelkėse įklimpusiai kariuomenei nėra išsigelbėjimo nuo ginklo, kuris perrėžia kūną pusiau. Lenkų istorikas Agatonas Gileris savo atsiminimuose pažymi, jog Z.Sierakausko dalgininkai buvo "(...) išimtinai valstiečiai, apsirengę pilkomis sermėgomis, su juodomis kepurėmis ir odiniais diržais, ir tuo būdu sudarė uniformuotos kariuomenės vaizdą..."

Z.Sierakausko, A.Mackevičiaus ir B.Kolyškos vadovaujamos sukilėlių kolonos patraukė per gražias Rytų Lietuvos apylinkes. Z.Sierakausko vadovaujama vidurinė kolona ėjo per Salas, Skapiškį, Pandėlį, Panemunį ir Papilį. Visi turėjo susijungti už Biržų ir kartu žygiuoti į Vakarų Lietuvą, kur ir turėjo atvykti minėtas 200 kovotojų tarptautinis ginkluotų savanorių būrys. Z.Sierakausko ir B.Kolyškos vadovaujami būriai Biržų apylinkėse, Genėtinių miškuose, prie Medeikių ir Latvelių kaimų bei kitur pelnė puikių pergalių, tačiau gegužės 8 dieną ties Gudiškių vienkiemiu juos užpuolė gerokai gausesnis ir geriau ginkluotas generolo I.Ganeckio vadovaujamas gvardiečių dalinys. Mūšis trūko net 4 valandas. Priešo kulka į nugarą sužeidė Z.Sierakauską, bet jis toliau vadovavo kautynėms. Tačiau vadas silpo ir savo pozicijas turėjo perleisti I.Leskauskiui. Z.Sierakauskas buvo paslėptas Skrebiškio palivarke. Gegužės 10 dieną jis buvo vienos įbaugintos dvarininkės išduotas. A.Mackevičius į tą mūšį nespėjo atvykti. Vėliau jis, tapęs faktiniu sukilimo vadu, gerokai pakoregavo Z.Sierakausko planus.

Suimtieji buvo tuoj pat greituoju traukiniu atvežti į Vilnių. Sunkiai sužeistas, karščiuojantis Z.Sierakauskas įkalintas Šv. Jokūbo ligoninės kariniame skyriuje. Po sukilimo, 1864 metų spalio 29 dieną, šiame pastate įsteigta Vilniaus pėstininkų junkerių mokykla. Dabar šis pastatas priklauso Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetui (M.K.Čiurlionio g. 21). Lentelės, kad čia kalintas Z.Sierakauskas ir kiti sužeisti sukilimo dalyviai, ant šio pastato nėra.

Michailo Muravjovo nurodymu Z.Sierakauskui padaryta operacija - iš kryžkaulio išimtos skeveldros. Nors jis karščiavo, kliedėjo, kraujavo, buvo nuolat klausinėjamas ir tardomas. Z.Sierakauskas reikalavo viešo teismo proceso ir galimybės pasakyti savo nuomonę. Tardymo komisijai atsakinėjo į klausimus tik apie save ir tarnybą. Buvo ketinimų organizuoti Z.Sierakausko pabėgimą. Sužinojęs apie tai M.Muravjovas jį perkėlė į viršutinį aukštą, o palatoje ir laiptinėje pastatė po 6 kareivius.

Birželio 22 dieną Z.Sierakauskui buvo atlikta antra sunki operacija. Nepaisydamas to, kitą dieną prie jo lovos susirinko Karo lauko teismas. M.Muravjovas neleido sušaukti medikų komisijos, kuri būtų galėjusi konstatuoti sunkią ligonio būklę ir atidėti tardymą. Teismas nusprendė sušaudyti Z.Sierakauską. M.Muravjovas nuosprendį skubiai patvirtino dar prirašydamas: "Užuot sušaudžius - pakarti." Paskelbus nuosprendį kūdikio besilaukiančiai Apolonijai duotas ketvirtis valandos atsisveikinti su vyru.

Egzekucija įvykdyta viešai birželio 27 dieną, šeštadienį, 10 valandą ryto Lukiškių priemiesčio turgaus aikštėje. Amžininkų liudijimu, skaitant mirties nuosprendį Z.Sierakauskas protestavo, o pasibaigus skaitymui sušuko gausiai susirinkusiai miniai: "Ponai, viso pasaulio ir Europos akivaizdoje protestuoju!" Per būgnų dūžius ir ragų garsus tolesnių jo žodžių niekas nebesuprato. Z.Sierakauskas protestavo ir kai jį rengė pasmerktojo mirčiai marškiniais, ir kai rišo rankas. Kaip teigia mačiusieji, jam sudavė per neužgijusią žaizdą ir užtempė ant ešafoto. Tai buvo šeštoji M.Muravjovo egzekucijos auka Lukiškių aikštėje (iš viso jų buvo 21).

Z.Sierakausko žmona A.Dalevskytė.

Vado kūnas nuimtas naktį ir palaidotas Vilniaus citadelės (Gedimino kalno) teritorijoje, kuri buvo gerai įtvirtinta ir gyventojams neprieinama. A.Škleniko liudijimu, egzekucijos aukos laidotos Gedimino kalno viršūnėje. Šios nuomonės šalininkų lenkų istorikų V.Studnickio, V.Zagorskio, J.Kloso, J.Ordos iniciatyva Pirmojo pasaulinio karo metais, vokiečiams užėmus Vilnių, Gedimino kalno viršūnėje vykdyti kasinėjimai. Dviejų sargų nurodytoje vietoje, beveik pačiame aikštelės viduryje, tarp dviejų topolių, rasta kalkių apgadintų kaulų, apavo ir drabužių. Kaulai buvo suvynioti į šilką ir nunešti į Šv. Mykolo bažnyčią. Buvo išmūrytas nemažas plytų kryžius, prie jo gyventojai dėjo gėles ir vainikus. 1917 metų rugpjūčio 17 dieną toje vietoje pagal architekto Antano Vivulskio projektą pastatytas gražus aukštas ąžuolinių rąstų kryžius. Deja, tos pačios dienos vakarą vokiečių okupacinė valdžia jį nugriovė, mat buvo leidusi statyti "paprastą" kryžių, o ne paminklą. Už tai šios idėjos iniciatorius V.Studnickis su žmona įkalinti Lukiškėse. 1921 metais ant kalno, toje pačioje vietoje, vėl buvo pastatytas kryžius su plokšte, joje įrašytos 21 egzekucijos aukos pavardės. Kai Vilnius atiteko Lietuvai, šio paminklo nebeliko.

Nėra žinoma, kur stovėjo kartuvės. Istorikų nuomone, egzekucijos buvo vykdomos dviejose vietose: dabartinėje Aukų gatvėje stovėjo kartuvės, o šaudyta kitoje vietoje, galbūt prie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios šventoriaus tvoros, kad kulkos, kurios nepataikydavo, turėtų kur atsimušti.

Lukiškių aikštės šiaurinėje dalyje dar 1920 metais pastatytas paminklinis akmuo su užrašu "1863". Atliekant aikštės rekonstrukciją jis perkeltas į šiaurinį pakraštį. Statant paminklą V.Leninui rengta kita paminklinė lenta, kurioje lietuvių ir rusų kalbomis nurodytos Z.Sierakausko ir K.Kalinausko, "kovotojų dėl lietuvių tautos laisvės", pavardės. Pasak istoriko Dariaus Staliūno, 1963 metais šis įrašas pakeistas - sukilimo vadai įvardyti "revoliuciniais demokratais". Dabar jų atminimas įamžintas Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis pastatytu atminimo kryžiumi (skulptorius Remigijus Rudokas) su įrašu "Žuvusiems už Tėvynę, kovojusiems dėl jos ir dvasiškai atgimstantiems".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"