TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Žmogus, jautęs tėvo žudikų alsavimą

2008 08 29 0:00
Šiauliečiai A.Sėjūnas ir J.Staišiūnienė padėjo L.Žemaičiui (nuotrauka apačioje) gyventi sergant sunkia liga.
LŽ archyvo nuotraukaos

Prieš porą savaičių po sunkios ligos užgeso garsiausio Lietuvos partizanų vado generolo Jono Žemaičio sūnus Laimutis. Su šia netektimi nutrūko ir gyvasis istorijos siūlas, priminęs mums apie ketvirtuoju prezidentu vadinamo J.Žemaičio kovas už laisvę. Tėvas kovojo iki galo, o sūnus jautė jo žudikų alsavimą į nugarą beveik visą gyvenimą.

Pastaruosius šešiolika metų J.Žemaičio sūnus Laimutis Žemaitis pragyveno kamuojamas vis labiau progresuojančios Parkinsono ligos. Gydytojai tvirtina, jog tik geležinė valia padėjo jam tiek ilgai kovoti su šia liga.

Paskutinius metus generolo sūnus daugiausia bendravo su žmonėmis, kurie jį prižiūrėjo. Šiaulietis, buvęs Seimo narys Algimantas Sėjūnas kasdien užsukdavo pas L.Žemaitį. "Susikalbėti jau buvo sunku, tačiau akivaizdu, kad jo protas išliko šviesus iki pat paskutinių gyvenimo minučių. Laimutis buvo labai panašus į savo tėvą išvaizda. Rankų jėgą greičiausiai taip pat paveldėjo iš tėvo - net prastai besijautusio Laimučio rankos buvo geležinės."

Šviesiausios dienos

A.Sėjūnas prisimena, kad šviesiausios su L.Žemaičiu praleistos dienos buvo tos, kai abu kalbėdavosi apie generolą J.Žemaitį. "Tada jo akys nušvisdavo. Tik po žmogaus mirties galiausiai supranti, koks jis buvo stiprus. Visą gyvenimą pragyveno svetima pavarde, nuolat prižiūrimas saugumo darbuotojų. Tėvo pavardę Laimutis susigrąžino prieš nepriklausomybės atkūrimą", - kalbėjo jis.

L.Žemaitį taip pat prižiūrėjusi šiaulietė Janina Staišiūnienė prisipažino, kad apie Jono Žemaičio veiklą anksčiau nieko nežinojo. Ja pradėjo domėtis tik tada, kai susidūrė su Parkinsono ligos kamuojamu Laimučiu. "Per jo laidotuves susirinkę žmonės labai daug pripasakojo. Supratau, kad man teko prižiūrėti didžio žmogaus sūnų - atžalą, kurią NKVD visomis išgalėmis bandė sutrypti, nustumti į nežinią", - pažymėjo moteris.

NKVD numanė, kad sūnus buvo generolo J.Žemaičio silpnoji vieta - dėl to Laimutį reikėjo saugoti ir slėpti. Tai meistriškai padarė ryšininkė ir mokytoja Ona Liubinavičienė. Ji suteikė vaikui savo pavardę. Manoma, jog NKVD nesusekė generolo sūnaus iki pat jo karinės tarnybos. Tačiau tuomet padėtis jau buvo šiek tiek pasikeitusi. Generolo palikuonis išvengė tremties, tačiau buvo akylai stebimas saugumo.

Nužudė nenugalėtą

Generolas J.Žemaitis išėjo į miškus kovoti už Lietuvos laisvę 1945-aisiais. Po metų mirė Laimučio mama. Sūnų, kuriam tuo metu buvo ketveri, teko slėpti. Partizanų ryšininkė O.Liubinavičienė veikė labai profesionaliai. Suteikusi Laimučiui savo pavardę apie jo kilmę ji niekam neprasitarė nė žodžiu - net pačiam generolo sūnui.

Teigiama, kad O.Liubinavičienė ne kartą bandė parodyti Laimutį jo tėvui, tačiau kaskart suprasdavo, kad ją seka. NKVD visais įmanomais būdais mėgino susekti J.Žemaitį, nes jo vadovaujama kova buvo vienintelė tikra kova už laisvę. Nemažai miškuose pasislėpusių ginkluotų žmonių buvo tiesiog banditai. A.Sėjūnas įtaria, kad tokių naktimis plėšikaujančių partizanų atsiradimas galėjo būti viena NKVD provokacijų, kuria siekta, kad žmonės nepalaikytų J.Žemaičio kovotojų už laisvę.

Generolas J.Žemaitis ne veltui vadinamas ketvirtuoju prezidentu - tai jis suvienijo visos Lietuvos partizanų pajėgas. Tik milžiniškomis pastangomis NKVD pavyko užgniaužti šį laisvės judėjimą.

Generolo vadovaujami kariai vilkėjo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės uniformas. Pats J.Žemaitis nuolat keliavo iš vieno pulko į kitą, konspiraciniais tikslais buvo pasivadinęs Dariaus slapyvardžiu. Bunkerius ar kitokias apsistojimo vietas partizanai keisdavo kone kas tris dienas, mat kasdien į NKVD nelaisvę pakliūdavo nemažai kovotojų. J.Žemaitis puikiai žinojo, kad slaptosios buveinės gali būti atskleistos, nes NKVD kankinimus galėjo ištverti vienetai.

1949 metų vasario 16 dieną Radviliškio rajono Minaičių kaime buvo priimta politinė deklaracija. Joje teigiama, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iki susirenkant Seimui, Lietuvos Respublikos prezidento pareigas eina J.Žemaitis. Galima teigti, kad jis - ketvirtasis Lietuvos prezidentas. Ši deklaracija kaip teisėtas aktas buvo patvirtinta Seimo 1999 metų sausio 12-ąją priimtu įstatymu. Žinių apie sūnų J.Žemaitis išgirsdavo iš ryšininkės Ninos Nausėdaitės. Jis džiaugėsi, kad Laimutis pateko į patikimas rankas. Tuo metu NKVD nėrėsi iš kailio siekdama sučiupti generolą gyvą.

1953 metų gegužę bunkeryje slapstęsis J.Žemaitis buvo apsvaigintas migdančiosiomis dujomis ir suimtas. Jo buvimo vietą išdavė parsidavėlis. NKVD ne tiek troško nužudyti J.Žemaitį, kiek palaužti jo dvasią. Dėl to partizanų vadas buvo įsodintas į lėktuvą ir pristatytas į Maskvą - pačiam Sovietų Sąjungos saugumo vadovui Lavrentijui Berijai.

Po išsamaus tardymo, kurį atliko L.Berija, ir spaudimo J.Žemaitis neatsisakė savo įsitikinimų ir buvo nuteistas myriop. Prieš mirtį generolas išreiškė paskutinį savo norą - pamatyti sūnų. L.Berija atsakė, jog Laimučio į Maskvą neatskraidins, tačiau nuotrauką parodys. Garsiausiam kovotojui už Lietuvos laisvę prieš akis buvo padėta nuotrauka, iš kurios žvelgė pionierišką kaklaraištį pasirišęs dvylikametis.

Šiandien tegalima numanyti, kad toje nuotraukoje buvo ne Laimutis, o koks nors kitas berniukas - juk Laimučio tuo metu dar niekas nebuvo susekęs. NKVD svarbiausia buvo palaužti J.Žemaičio dvasią. 1954 metų lapkričio 26 dieną jis drauge su kitais suimtais partizanais sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.

Gyvenimas svetima pavarde

Istorikai spėlioja, kada L.Žemaitis sužinojo tikrąją savo kilmę. Vieni teigia, jog tik prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, kiti - prieš atliekant karinę tarnybą. Tačiau į šį klausimą galėtų atsakyti tik ryšininkė O.Liubinavičienė. Šiandien jau niekas nežino, ar ji kiek paaugusiam Laimučiui visko nepapasakojo. Gal moteris išmokė Laimutį laikyti liežuvį už dantų, apsimesti kvaileliu prieš tardytojus?

NKVD, o vėliau KGB nuo L.Žemaičio nenuleido akių per visą sovietmetį. Karinę tarnybą atlikęs jaunuolis gavo puikų inžinierinį išsilavinimą, dirbo Šiauliuose. KBG būstinėje jis buvo dažnas svečias - kviestas pokalbiams. Niekas dorai nežino, ar Laimutis buvo gąsdinamas niekam nieko apie tėvą nepasakoti. Galbūt generolas sūnui buvo pristatomas kaip didžiausias Lietuvos banditų vadas? Gal jį kviesdavo vis tikėdamiesi patikrinti, ar jaunuolis neketina sekti tėvo pėdomis?

Akivaizdu, kad KGB buvo pasimetę. L.Liubinavičius greičiausiai buvo savo globėjos išmokytas konspiracijos. Sibire kalinčioms J.Žemaičio seserims ne kartą keliavo laiškai esą nuo sūnėno Laimučio.

Įtardamos klastą moterys į laiškus neatsakinėjo. Kadangi jos šiuo jauku nesusigundė, generolo seserims į patį Sibirą buvo atvežtas esą jo sūnus - KGB karininkams išmonės netrūko. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo niekuo dėtas jaunuolis iš vaikų namų, kurį KGB veikiausiai pasiuntė ką nors sužinoti apie tikrąjį J.Žemaičio sūnų Laimutį arba ištraukti iš seserų informacijos apie kovotojus už laisvę. Nepavyko.

L.Liubinavičius dar iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo susigrąžino savo tikrąją pavardę ir uoliai domėjosi tėvo veikla. Laimutis neabejotinai sužinojo visą tiesą apie tėvą. Jis artimai bendravo su istorike Nijole Gaškaite, kurią beveik po dešimties metų bendravimo vedė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"