TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Žmogus, kuris apgavo A.Hitlerį

2011 10 15 20:20

Kuklus ispanas savo beribe fantazija padėjo sąjungininkams 1944 metais sėkmingai išsilaipinti Normandijoje. Jo talentas išsaugojo tūkstančių kareivių gyvybes.

Vokietijos vadovai absoliučiai pasitikėjo juo. Jo pranešimai, analizės ir nuomonės beveik per visą Antrąjį pasaulinį karą buvo pagrindinė šnipinėjimo medžiaga, kurią abveras (Abwehr - fašistinės Vokietijos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos organas) gaudavo iš Didžiosios Britanijos teritorijos. Šalies strateginiuose punktuose jis surinko armiją "slaptų agentų" dirbti Trečiojo reicho naudai. Arabelis (toks buvo jo slapyvardis) buvo apdovanotas Geležiniu kryžiumi, gavo tūkstančius dolerių finansinės paramos. Reichas buvo dosnus vienam geriausių savo agentų, mat jis išvogdavo ir persiųsdavo karines paslaptis, tarp jų ir pačią svarbiausią: apie sąjungininkų kariuomenės išsilaipinimo vietą Prancūzijos krante. Vokiečiai galėjo sutelkti galingas pajėgas Kalė apylinkėse, kur sąjungininkai ketino smogti pagrindinį smūgį.

Tačiau išsilaipinimas prasidėjo visai kitoje vietoje - daugiau kaip už pusantro šimto kilometrų į pietvakarius nuo Kalė, o Arabelis buvo sąjungininkų dezinformavimo plano ramstis. Jo dėka Norvegijos paplūdimiuose 1944-ųjų birželio 6 dieną neįvyko sąjungininkų kariuomenės skerdynės, o "D diena" tapo Hitlerio žlugimo pradžia.

Agentas Arabelis Lisabonos bibliotekoje

Kas buvo tas žmogus, kuris taip sėkmingai apgavo Vokietijos žvalgybą? Kaip galėjo atsitikti, kad praėjus mėnesiui po Normandijos paplūdimių atakos vermachto generolai tebelaikė savo divizijas prie Kalė, laukdami "tikrojo" puolimo? Kai pagaliau jie suvokė išsilaipinimo Normandijoje tikrąjį mastą, Arabelis įtikino juos, kad planai buvo staiga pakeisti.

Jo vardas Juanas Pujolis Garcia, jis gimė Barselonoje, ten prabėgo jo vaikystė ir paauglystė. Per Ispanijos pilietinį karą nedalyvavo politikoje, bet nuo tada ėmė nuoširdžiai nekęsti ir fašizmo, ir komunizmo. Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir Hitleris skynė pergalę po pergalės, jis parašė dienoraštyje: "Privalau padaryti ką nors gero žmonijai, privalau veikti."

Pirmiausia 1941 metų sausį Didžiosios Britanijos ambasadoje Madride pasisiūlė bendradarbiauti su M15 rezidentu. Šis nepalaikė jo pasiūlymo vertu dėmesio. Tada nusprendė tą patį pasiūlyti Vokietijos ambasadai. Ten, šiek tiek laiko dvejoję, patikėjo jo pasakojimais apie fanatišką ištikimybę nacistiniams idealams, pažintis frankistinėje žvalgyboje ir planais išvykti į Angliją. 1941-ųjų balandį po trumpo apmokymo gavo Arabelio slapyvardį ir užduotį Londone organizuoti patikimų informatorių tinklą. J.Pujolis energingai ėmėsi darbo; netrukus abvero agentams Madride pradėjo plaukti Arabelio ir vis naujų jo bendradarbių pranešimai.

O iš tikrųjų J.Pujolis sėdėjo Lisabonoje, o medžiagą pranešimams rinko bibliotekoje. Šaltiniais tapo Didžiosios Britanijos žemėlapiai, verslo ir jūreivystės publikacijos bei karinių terminų žodynai. J.Pujolis atskleidė savo pasakų sekėjo talentą. Iš vaizdingų jo pranešimų vokiečiai sužinodavo apie eilines sėkmes ir surastus fašizmo simpatikus. Tarp Arabelio kontaktų atsirado venesuelietis, nuolatos gyvenantis Glazge, kuoktelėjęs jo brolis, studijuojantis Anglijoje, plepys amerikietis seržantas, gibraltarietis kelneris, velsietis nacionalistas ir dar daug kitų spalvingų figūrų.

Tomasas Harrisas, vėlesnis Arabelio globėjas M15, aiškino: "Jis sukūrė tariamų agentų tinklą, kaip galimų klaidų priedangą. Juanas nemokėjo anglų kalbos, nebuvo lankęsis Anglijoje, o visos jo žinios rėmėsi spaudos šaltiniais. Suklydęs galėdavo pasiteisinti "savo agento" klaida. Laimei, vokiečiai pražiopsojo tokius "perlus", kaip pranešimą iš Glazgo, kad darbininkai škotai nepaprastai pamėgę raudonąjį vyną."

Britų žvalgyba galutinai patikėjo J.Pujoliu tik 1942 metų balandį. Korespondencijos srautas abverui buvo per daug imponuojantis, kad anglai galėtų jį ignoruoti. Nedelsdami slaptai nugabeno jį į Londoną ir ten - jau kaip agentas Garbo - J.Pujolis buvo paskirtas dirbti su ispaniškai kalbančiu Tomasu Harrisu. Per dvejus metus šis talentingas duetas sukūrė 27 fiktyvių agentų tinklą; jie radiju perduodavo įvairią informaciją iš Škotijos, Šiaurės Airijos ir Anglijos. Jų pranešimus papildomai koordinuodavo trys anglų žvalgybos darbuotojai.

Jie siuntė abverui šimtus pranešimų, genialiai apdorotą klaidingos informacijos ir pusiau tiesos mišinį. Labai svarbūs pranešimai, kurie būtų galėję pakeisti įvykių eigą, paprastai pasiekdavo vokiečius keliomis valandomis pavėlavę - visada pasisekdavo tai paaiškinti sutapusiais atsitiktinumais, ryšio problemomis arba kurio nors agento liga.

Kai sąjungininkai pradėjo rengtis šuoliui į Normandiją, Garbo ir jo tinklas tapo pagrindine priemone tai nuslėpti. Vokiečiai jokiu būdu neturėjo sužinoti nei operacijos - žaibiško 170 tūkst. kareivių perkėlimo per Lamanšą - laiko, nei vietos, nei masto. Britų žvalgyba privalėjo įtikinti Hitlerį, kad sąjungininkai ketina pulti Kalė uostą, ten, kur Lamanšo kanalas susiaurėja iki 40 kilometrų.

Per pusmetį nuo 1944-ųjų sausio iki birželio J.Pujolis išsiuntė apie penkis šimtus pranešimų, daugybę kupinų nerimo žinučių apie vis gausiau telkiamą kariuomenę kitoje kanalo pusėje. Pietryčių Anglijoje neva laukianti įsakymo 150 tūkst. armija, vadovaujama Amerikos generolo George'o Pattono, jo strateginius sugebėjimus vokiečiai jau buvo pajutę savo kailiu kovodami Europos pietuose. Fiurerio aplinka taip ir nesužinojo, kad "G.Pattono armiją" sudaro kartoniniai maketai, guminiai tankai ir tuščios kariškos palapinės. Vokiečių pilotai, grįžtantys iš žvalgybinių skrydžių, patvirtindavo "šnipų" pranešimus, informuodami apie tankų vikšrų pėdsakus.

Žvalgybos operacija "Fortitude" ("Dvasios tvirtybė") buvo tokia sėkminga, kad 1944 metų birželio 5 dieną, invazijos išvakarėse, didžiulė dalis vokiečių kariuomenės, skirtos Vakarų frontui, buvo sukoncentruota prie Pa de Kalė. Daugelis vadų paliko savo postus, o pats feldmaršalas Erwinas Rommelis grįžo į Vokietiją švęsti žmonos gimtadienio. Invazijos išvakarėse ryšininkas Vokietijoje gavo Arabelio pranešimą, kad trečią valandą nakties perduos itin svarbią informaciją. Bet vokietis nebudėjo nurodytu laiku ir žinia pasiekė abverą jau išsilaipinimui vykstant, daug valandų pavėlavusi. Vėlesni Arabelio pranešimai tik sustiprino vokiečių įsitikinimą, kad tai, kas vyksta Normandijoje, tik priedanga rengiamam išsilaipinimui prie Kalė.

Britų žvalgybos istorikas Markas Seamanas teigia, jog lemiamą poveikį padarė birželio 8 dieną išsiųstas pranešimas, "pasitarus su visais agentais". Jeigu A.Hitleris nebūtų patikėjęs šiais paistalais, tikriausiai būtų leidęs feldmaršalui E.Rommeliui pergrupuoti kariuomenę ir tolesni veiksmai galėjo klostytis sąjungininkams katastrofiškai. Tuo metu gausios vokiečių pajėgos lūkuriavo prie Kalė iki 1944-ųjų rugsėjo pabaigos, o sąjungininkai išlošė svarbaus laiko išplėsti frontą. Antrojo pasaulinio karo baigtis buvo nulemta.

Po šitos operacijos abveras gavo pranešimą, kad Arabelis suimtas. Baiminantis dekonspiracijos, J.Pujolis buvo nušalintas nuo aktyvios veiklos, bet "jo agentų" tinklas aktyviai veikė iki karo pabaigos.

Afrikoje miręs, Venesueloje atgijęs

Kaip paaiškinti faktą, kad hitlerininkai taip ilgai nesusivokė apgaudinėjami?

Visų pirma, J.Pujolis turėjo įgimtą talentą, buvo fenomenalus. M15 agentai šitą suprato. Vienas jų rašė raporte dar prieš jam pradedant bendradarbiauti su M15: "Nieko keista, kad vokiečiams nekilo mintis, jog tie pranešimai nuo pat pradžios išgalvoti. Mums irgi... iki tol, kol negavome tvirtų įrodymų."

Antra, vokiečiai netikrindavo Arabelio duomenų. M.Seamanas pabrėžia, kad jie "pripažino Juaną Pujolį vertingiausiu savo agentu Britų salose. Buvo tokie patenkinti tuo keliu gaunama informacija, kad nebedarė mėginimų infiltruoti ką nors Didžiojoje Britanijoje".

Neesminių smulkmenų, teisėtų ir suklastotų, jūroje vokiečiai nesusigaudė, kad tai, ką laikė sėkmingai veikiančiu šnipų tinklu, tėra tikslaus plano realizavimas, kai pramanyti faktai patvirtina vieni kitus. J.Pujolio ir T.Harriso duetas buvo toks sėkmingas, kad kai abverą pasiekė žinia apie vieno fiktyvaus agento mirtį (nekrologas buvo išspausdintas Liverpulio laikraštyje), reichas pasirūpino jo našle ir paskyrė jai pensiją.

M15 dokumentuose pavyko rasti informaciją, kad baigus bendradarbiavimą su J.Pujoliu, jo tapatybė buvo stropiai saugoma. Oficiali versija po karo skelbė, kad Garbo išvyko į Afriką ir ten mirė nuo maliarijos.

Devintajame dešimtmetyje britas žurnalistas Nigelis Westas aptiko jį Venesueloje. Buvęs žvalgybos asas ramiai leido pensininko dienas su nauja šeima, nieko nežinančia apie jo praeitį. Prieš mirtį Garbo dar kartą atvyko į Londoną ir buvo iškilmingai pagerbtas minint keturiasdešimtąsias išsilaipinimo Normandijoje metines. Po keturių metų mirė Karakase.

Jo partneris T.Harrisas taip pat paliko žvalgybos tarnybą ir po karo persikėlė į Ispaniją. 1964 metais žuvo per autokatastrofą Maljorkoje. Bent taip skamba oficiali versija...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"