TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Žodis, priartinęs laisvę

2016 03 10 6:00
Mažame Simno klebonijos kambarėlyje šviesą išvydusi „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ buvo unikalus atvejis visoje lietuviškoje pogrindžio spaudoje – jos leidybos kagėbistams taip niekada ir nepavyko užgniaužti. LŽ archyvo nuotraukos

Į Kovo 11-ąją per visus okupacijos metus mus lydėjo pogrindžio spaudos žodis. Ir pokario partizanų, ir vėlesnių laikų disidentų leidiniai nuolat primindavo – buvome laisvi ir savo laisvę susigrąžinsime.

„Dabar pats patogiausias laikas – būti knygnešiu, tautos žadintoju, kovotoju už jos laisvę (...). Sakote, dabar nėra prasmės, tik beprasmis pasiaukojimas (...), reikia palaukti momento. Taip, bet vilties laimėti knygnešių laikais negi buvo daugiau (...). Galbūt dabartinių knygnešių kelias pavojingesnis, bet kartu jis kilnesnis.“ Tokiais žodžiais 1945-ųjų kovą į skaitytoją kreipėsi Žemaitijos partizanų laikraščio „Laisvės karžygys“ leidėjai. Tai, galima sakyti buvo pirmasis ginkluoto pogrindžio mėginimas kruviniausios kovos ir represijų metais nešti visuomenei tiesos žodį, o tuo pačiu – ir viltį, kad sugrįžusių sovietinių okupantų batai nesutrypė mūsų laisvės troškimo.

„Laisvės karžygis“ buvo tik pirmoji kregždė. Per visą partizaninio karo dešimtmet, kovotojai nepamiršo, kad žodis dažnai stipresnis už ginklą: iki 1953-iųjų lietuvių dvasią stiprino mažiausiai keturios dešimtys miškų bunkeriuose ir ryšininkų sodybose leistų laikraštėlių ar žurnalų, raginusių nenusiminti, nepasiduoti, neprarasti vilties. Kiek jų būta iš tikrųjų – sunku net pasakyti, nes toli gražu ne visi šie leidiniai pasiekė mūsų dienas.

Silpstant jėgoms, žūstant kovotojams, priešui vieną po kito naikinant partizanų štabus, ginkluoto pogrindžio spauda pamažu nyko. Tačiau miškuose kritusiųjų neštas tiesos žiburys neužgeso: jo šviesą apgaubė kiti delnai. Tą šviesą nuo užmaršties vėjų saugojo jaunos rankos. Ji pražysdavo Trispalvėmis per naikintą, bet nesunaikintą visiems mums brangią Vasario 16-ąją, ji nušvisdavo Vėlinių ugnelėmis prie žuvusių Lietuvos savanorių kapų, ji virsdavo žodžiais ant medžių ir tvorų išklijuotuose lapeliuose, kurių kiekvienas kartojo tai, ką nešė ir knygnešiai, ir partizanai: mes nepamiršome, kad buvome laisvi ir niekada neatsisakysime laisvės. O po nepilno dešimtmečio, šie žodžiai vėl išsiliejo į naują upę, kurios okupantams taip ir nepavyko užtvenkti iki pat sovietinės imperijos griūties.

„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ archyvas.

Legendinė „LKB kronika“

Taigi, „brandaus socializmo“ laikų pogrindžio spauda neatsirado tuščioje vietoje. Patys sovietai visoje didžiulėje imperijoje ir jos valdomose Rytų Europos šalyse padarė viską, kad į šipulius sudaužytų trapias chruščiovinio atlydžio viltis. Kraujuje paskandintas Budapeštas, tankais sutraiškytas 1968-ųjų Prahos pavasaris, griežtėjanti ideologinė cenzūra, stiprėjanti rusifikacija, pagaliau – nesibaigiantis katalikų persekiojimas tiek visame tautų kalėjime, tiek ir Lietuvoje skatino kurtis pačias įvairiausias nelegalias organizacijas, vienijusias įvairiausius žmones – nuo naivių svajotojų apie „socializmą su žmogišku veidu“ iki nesutaikomų to paties socializmo priešininkų ar tikinčiųjų teisių gynėjų. Visa ši idėjų ir siekų įvairovė netruko rasti atgarsių pogrindžio spaudoje, kurios leidiniai vienas po kito ėmė dygti 8-ojo dešimtmečio pradžioje.

To meto pogrindžio spaudą nagrinėjantys istorikai pastebi jos tris svarbiausias kryptis – katalikiškąją, tautinę ir liberaliąją. Netrukus įsitikinsime, kad net ir siekdami to paties svarbiausio tikslo – laisvos ir nepriklausomos Lietuvos, šių įvairių pakraipų disidentai pogrindžio spaudoje netgi polemizuodavo vieni su kitais – visai kaip sveikoje, normalioje visuomenėje.

Po minėtų Čekoslovakijos įvykių ir beveik iš karto prasidėjusių represijų prieš sovietų disidentus Rusijoje jau ėjo nelegalūs leidiniai, iš kurių garsiausias buvo „Dabarties įvykių kronika“. Lietuvoje nieko panašaus dar nebuvo. Tad labai greitai kunigo Sigito Tamkevičiaus bei pasauliečio disidento Petro Plumpos galvoje subrendo mintis įkurti savą, lietuvišką pogrindžio žurnalą.

Pogrindžio spaustuvės įranga.

Taip 1972 metų 19 dieną mažame Simno klebonijos kambarėlyje šviesą išvydo rašomąja mašinėle išspausdintas pirmasis „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numeris, kuriuo pirmuoju redaktoriumi ir leidėju tapo kunigas S. Tamkevičius.

„LKB kronika“ buvo unikalus atvejis visoje lietuviškoje pogrindžio spaudoje. Pirma, jos leidybos kagėbistams taip niekada ir nepavyko užgniaužti. Antra – tai buvo kone vienintelis grynai katalikiško pobūdžio leidinys. Dėl kitų pogrindžio laikraščių ir žurnalų tyrinėtojai sutaria ne visada – nors daugelį jų vis dėlto leido kunigai, tikinčiųjų teisės, tikėjimo laisvė ir Bažnyčios padėtis vis dėlto nebuvo svarbiausios šių leidinių temos. Labiau orientuodamiesi į žmogaus teises apskritai ir akcentuodami tautinę lietuvių kultūrą bei identitetą, daugelis 8-ajame dešimtmetyje pasirodžiusių spaudos leidinių turėtų būti priskiriami ne prie katalikiškojo, o prie tautinio pogrindžio idėjų reiškėjų.

Užtemdyta „Aušra“, nutildytas „Šauklys“

Ryškiu tokios spaudos pavyzdžiu galima laikyti 1975-ųjų lapkritį pasirodžiusį leidinį „Aušra“, kurio leidėjai skelbėsi tęsią XIX amžiaus pabaigoje leistos „Aušros“ tradicijas. Ir nors leidinio sumanytojai bei redaktoriai buvo kunigai Pranas Račiūnas, S. Tamkevičius ir Lionginas Kunevičius, o jis pats dažnai platintas kartu su „LKB kronika“, Aušros“ uždaviniai ir akcentai gerokai skyrėsi nuo to, ką pabrėždavo legendinio katalikiško sąjūdžio leidinio kūrėjai.

Kitaip nei „LKB kronikoje“, „Aušroje“ beveik nerasime rašinių apie sąžinės laisvės suvaržymus. Svarbiausia šiam leidiniui buvo tautiniai ir politiniai klausimai, pirmiausias – krašto rusinimas. Itin didelį dėmesį „Aušra“ skyrė sovietmečiu nutylimai ar falsifikuojamai Lietuvos istorijai, ypač tarpukario tarptautiniams santykiams. Jos numeriuose rasime bent dvi dešimtis rašinių, kuriuose išsamiai ir kvalifikuotai analizuojamas Molotovo-Ribentropo paktas ir jo pasekmė Baltijos valstybėms, detaliai pasakojama apie Lietuvos okupaciją ir aneksiją lemtingaisiais 1940 metais.

Minėti leidiniai turėjo skirtumų, bet jų likimas buvo gana panašus – tiek vieno, tiek kito, čekistams taip ir nepavyko sunaikinti. Nors 1980-aisiais už „Aušros“ platinimą buvo suimti ir nuteisti pogrindininkai Anastazijus Janulis ir Povilas Buzas, pati „Aušra“ ėjo toliau ir nustojo egzistuoti tik 1988-aisiais – pačiame Atgimimo apyaušryje.

Gintautas Iešmantas privertė čekistus ieškoti juodoskatės tamsiame kambaryje.

Visai kitoks likimas ištiko kitą, tautinės pakraipos leidinį „Laisvės šauklys“. Leisti jį ėmėsi atvirai su sovietine valdžia konfrontavę Lietuvos laisvės lygos (LLL) aktyvistai Kęstutis Jakubynas, Julius Sasnauskas, Stasys Stungurys ir Antanas Terleckas. Šį leidinį verta prisiminti mažų mažiausiai todėl, kad būtent jis suformavo LLL programą. Palyginus su jau minėta „Aušra“, „Laisvės šauklį“ būtų galima pavadinti radikaliu, netgi revoliuciniu leidiniu. Jo puslapiuose jau be jokių užuolankų raginama kovoti prieš sovietinę sistemą, siekti visiškos Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės taip, kaip dėl jos kadaise pasiaukojo Romas Kalanta.

Deja, „Laisvės šauklys“ buvo greitai nutildytas. To ir reikėjo tikėtis, nes jo leidėjai, veikdami kaip atviri disidentai nuolat buvo KGB taikiklyje. Taigi, maždaug po metų, pasirodžius šešiems leidinio numeriams, jis nustojo ėjęs ir tik Atgimimo pradžioje atgimė kaip LLL informacinis biuletenis.

Neką ilgiau ėjo ir 1979-aisiais pasirodęs LLL aktyvistų leistas „Vytis“, pasižymėjęs dar radikalesnėmis nuostatomis nei jo pirmtakas. Pagrindinis šio leidinio leitmotyvas buvo nepasitikėjimas nei rusų disidentais, nei lietuvių išeiviais, nei Vakarų politiniais sluoksniais, leidinio autorių nuomone, einančiais keliu, kadaise atvedusiu Europą į gėdingą Miuncheno sąmokslą. Reikia pridurti, kad aiškiai sekuliari „Vyčio“ kryptis skatino ir tam tikrą LLL konfrontaciją su kita pogrindžio opozicijos dalimi, pirmiausia – su antisovietiškai nusiteikusiais dvasininkais.

Per dvejus „Vyčio“ leidimo metus pasirodė 7 numeriai, tačiau ketvirtasis jau buvo leidžiamas be pagrindinių jo redaktorių A. Terlecko ir J. Sasnausko, šie buvo suimti. O paskutiniojo, 7-ojo numerio, niekas, išskyrus kagėbistus, taip ir neišvydo – visas jo tiražas buvo konfiskuotas. Netrukus po to, kai čekistai nutildė LLL leistą „Laisvės šauklį“ ir dar nepasirodė tų pačių aktyvistų sumanytas „Vytis“, pogrindžio spaudos padangėje atsirado dar vienas leidinys, kurį drąsiai galima laikyti unikaliu lietuviškos savilaidos reiškiniu. Unikaliu todėl, kad jo negalima priskirti nei prie katalikiškojo, nei prie tautinio pobūdžio leidinių. Maža to, šio leidinio puslapiuose vietos atsirasdavo kartais net diametraliai priešingoms idėjoms ir net tokiai utopijai kaip „socializmas su žmogišku veidu“.

Kalbame apie 1978 metų rugpjūtį pasirodžiusį žurnalą „Perspektyvos“, kurių pagrindiniai leidėjai buvo Vytautas Skuodis, Povilas Pečeliūnas ir Gintautas Iešmantas.

„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktoriusir leidėjas Sigitas Tamkevičius.

Laisvės perspektyvos

Pastarąjį disidentą vertėtų paminėti atskirai, nes G. Iešmantas, vedžiodamas kagėbistus už nosies, daugelį žurnalo tekstų skelbė kelių realiai neegzistuojančių pogrindžio organizacijų vardu. Maža to, šios „organizacijos“ čia pat skelbė ir savo struktūrą, ir net stojimo į jas tvarką, tad čekistams ilgokai teko ieškoti juodos katės tamsiame kambaryje nė nenumanant, kad jokios katės ten nėra.

Tuo metu neegzistuojanti Lietuvos komunistų sąjunga (LKS), prisidengdama klasikine kairiąja ideologija, ir netgi pripažindama, kad „socializmas ir komunizmas yra žmonijos vystymosi būtinybė“, vis dėlto pasisakė už „aukštesnę esamo socializmo pakopą“, kuri neįmanoma be laisvės ir demokratijos, kurių Sovietų Sąjungoje nėra. Mistinė LKS savo programiniuose dokumentuose ėjo dar toliau: primindama paties bolševikų vado Vladimiro Lenino deklaruotą tautų apsisprendimo teisę, ji kritikavo prievartinę tautų asimiliaciją, didžiavalstybinį rusiškąjį šovinizmą, o vienoje deklaracijoje visiškai atvirai pareiškė: „siekdami sukurti tikrąjį socializmą, […] esame už Lietuvos išstojimą iš Tarybų Sąjungos.“

Siekdamas šio tikslo, žurnalas „Perspektyvos“ ragino išnaudoti tiek legalias, tiek nelegalias veikimo formas. Tarkime, dalyvauti sovietiniuose „rinkimuose“, tačiau išbraukti iš balsavimo lapelių visas „kandidatų“ pavardes ir įrašyti žodžius: „Balsuoju už Lietuvos atsiskyrimą nuo TSRS.“ Šiuose straipsniuose pakėsinta į šventą SSRS Konstitucijos 6-ąjį strapsinį, teigiantį, kad vadovaujanti ir vairuojanti valstybės jėga yra vienintelė Komunistų partija – juose teigta, kad atgavusioje laisvę Lietuvoje gyvybiškai būtina daugpartinė sistema.

Tokį pseudokomunistinį „Perspektyvų“ kamufliažą suprasti visai nesunku: žurnalo leidėjai tikėjosi, kadį klasikinio marksizmo ideologų nubrėžtų rėmų jie nepaliks kagėbistams galimybės „pripaišyti“ jiems antisovietinės propagandos ir agitacijos, už kurią grėsė ilgi metai lagerių. Tai buvo naivios viltys – po 1968-ųjų Prahos vien „socializmo su žmogišku veidu“ propaganda buvo traktuojama kaip baisiausia erezija ir nusikaltimas. Tad kelių neegzistuojančių pogrindžio organizacijų vardu prisidengdavęs „žmogus orkestras“ G. Iešmantas grotų neišvengė. Vėliau, kai saugumiečiai susekė „Perspektyvų“ leidėjus, paaiškėjo, jog šitai sąjungai savo rašiniais „Perspektyvose“ atstovavo G. Iešmantas

Kita vertus, tokia „tautinio komunizmo“ propaganda supriešino „Perspektyvas“ su kitais disidentais bei jų leidiniais. Štai LLL aktyvistai viename straipsnyje apie neegzistuojančią LKS rašė: „Vien komunisto vardas šiandien mums viską pasako. Nesvarbu, ar tai oficialiosios kompartijos narys, ar elkaesininkas„.

Nors ir būta ideologinių susikirtimų, visų pogrindžio spaudos leidėjų laukė vienodas likimas – lageriai ir tremtis. Tačiau jų pasėtas laisvės, tiesos, drąsos ir pasipriešinimo žodis davė ir daigų, ir vaisių. 1988-aisiais jų neštą kibirkštį perėmė Sąjūdžio leidiniai, o vėliau – ir iš komunistų kontrolės ištrūkusi legali spauda. Jos žodis vedė mus į Baltijos kelią, į šimtatūkstantinius mitingus, kuriuose vienu balsu pareiškėme, kad mūsų tauta išeis iš nelaisvės namų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"