TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Žuvę, bet nepralaimėję

2010 07 16 0:00
S.Darius ir S.Girėnas prie lėktuvo "Belanka". JAV, 1932 m.

Lygiai prieš 77 metus, 1933-iųjų liepos 16-osios vakarą, visa Lietuva laukė Atlantą įveikti pasiryžusių savo didvyrių - lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno. Laukė, bet taip ir nesulaukė. Kitos dienos vidudienį visuomenę sukrėtė žinia, kad pilotų, įveikusių sunkiausią kelio dalį, žygis ir jų gyvybės nutrūko vos už 650 kilometrų nuo Kauno. Šiandien, pasitelkę kai kuriuos to meto dokumentus, pamėginkime atkurti legendinio "Lituanicos" skrydžio detales.

1933 metų liepos 16-osios vakaras. Ant Kauno jau leidžiasi trumpa vasaros naktis, tačiau miestas gyvas lyg vidudienį. Į Aleksoto kalną iš visų laikinosios sostinės pakraščių traukia nesuskaitoma minia. Kauno oro uoste - gal 25 tūkst. žmonių. Visų žvilgsniai nukreipti į vakarus, į dar saulės gaisais rausvuojantį horizontą. Plieskia užžiebti Kauno radijo stoties žiburiai, virš miesto suka ratus karo lėktuvas. Dar pusvalandis, valanda, kita - ir Lietuva pasitiks Atlantą įveikusius savo didvyrius S.Darių ir S.Girėną.

Minioje, ieškodami geriausios vietos įamžinti šį unikalų įvykį, zuja dešimtys fotografų ir kino operatorių. Ant specialios pakylos pilotų laukia ir valdžios vyrai, tarp jų - pats ministras pirmininkas Juozas Tūbelis. Laukimas ištempia minutes į valandas, tačiau oranžinės "Belankos" kaip nėra, taip nėra... "Atskrend sakalėlis per žalią girelę..." - traukia minia, tačiau tirpstant nakties valandoms daina skamba vis nedrąsiau. Brėkšta. Nuo vakaro tvenkęsi žemi debesys pagaliau praplyšta smulkiu įkyriu lietumi. Galiausiai, apimta slogios nuojautos, minia ima skirstytis.

Tą akimirką dar niekas nežino, kad "Lituanicos" nuolaužos jau ilsisi tarp Soldino pušų. Tik vėliau, jau praaušus, jas ir žuvusių lakūnų kūnus atras ankstyvos kaimo grybautojos. Tik kitą dieną į Kauną iš Vokietijos atskries vilties nepaliekanti telegrama ir tik liepos 17-osios vidudienį bus paskelbtas tokio turinio pranešimas: "Kapitonas Stepas Darius ir Stasys Girėnas, perskridę vandenyną, atlikę tą didingą žygį mūsų tautos garbei, šiandien apie 1 valandą tragingai žuvo Lietuvos prieangy, Vokietijoj, arti miesto Soldin. Skelbiame šią skaudžią žinią Lietuvos visuomenei ir kviečiame visuotiniu gedulu pagerbti žuvusius didvyrius. Lietuvos transatlantiniams lakūnams priimti komitetas ir Lietuvos aeroklubas."

Paskui Lietuvos Vyriausybė dėl S.Dariaus ir S.Girėno žūties paskelbs kelių dienų gedulą, o per tą laiką jų lėktuvo katastrofa apaugs įvairiausiais gandais ir versijomis, kurios niekada nebus patvirtintos. Tačiau apie visa tai - kiek vėliau. O dabar prisiminkime, kaip dviem lietuvių imigrantų vaikams kilo sumanymas perskristi Atlantą ir kokias kliūtis jiems teko nugalėti iki tol, kol "Lituanica" pakilo iš Niujorko į savo neužmirštamą skrydį.

Nuo svajonės - prie tikslo

Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad tai, ką sumanė du Amerikoje gyvenę lietuvių emigrantų sūnūs, nebuvo labai originalu. Vos pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui šioje šalyje atsirado daug vyrų ir net moterų, pasiryžusių tuomet dar netobulais orlaiviais įveikti atstumą tarp Senojo ir Naujojo pasaulio. Nuo 1919 iki 1932 metų tokių mėginimų buvo net 84. Iš jų 26 baigėsi tragiškai. Vien 1932-aisiais nesėkmė ištiko net šešias iš aštuonių vandenynui iššūkį metusių įgulų.

Tačiau būta ir sėkmingų skrydžių. 1919-ųjų liepą pirmieji, nenutūpdami tarpiniuose aerodromuose, Atlantą įveikė du britai - Johnas Alcocas ir Arthuras Whitlenas Brownas. Jie per 16 valandų ir 12 minučių nuskrido 6360 kilometrų kelią nuo Kanadai priklausančios Niufaunlendo salos iki Airijos. 1927 metų gegužę Atlantą nenutūpdamas pirmąkart įveikė vienas žmogus. Per 33 valandas 30 minučių amerikietis Charlesas Lindbergas, startavęs Niujorke ir nuskridęs 6667 kilometrus, laimingai nusileido Paryžiuje. Galiausiai, likus šiek tiek daugiau kaip metams iki S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio, vandenynas pakluso ir pirmajai moteriai - amerikietei Amelijai Wright. Ji viena per 15 valandų ir 18 minučių iš Niufaunlendo nuskrido į Airiją.

Iš viso iki lietuvių pilotų skrydžio tiek Šiaurės, tiek Pietų Atlantas jau sėkmingai buvo įveiktas bent dvidešimt kartų. Tad iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad S.Darius ir S.Girėnas sumanymas - visiškai ne išskirtinis. Tačiau ir tiesų jų žygis buvo ypatingas. Visų pirma, nė vienas iš anksčiau minėtų aviacijos pionierių nebuvo įveikęs tokio didelio atstumo. Nuskristi vienmotore ir panašiai kelionei iš esmės nepritaikyta "Belanka" 7188 kilometrus, skiriančius Niujorką nuo Kauno, ir dar neturint nei radijo ryšio, nei gerų navigacijos prietaisų, jau savaime beprotiškai rizikingas sumanymas. Antra, dauguma ligi tol Atlantą perskridusių lakūnų buvo amerikiečiai arba britai. O šįsyk į žygį per vandenyną išsiruošė mažos ir nedaug kam žinomos Lietuvos sūnūs. Vien to turėjo pakakti, kad Lietuva būtų visiems laikams įrašyta ne vien į aviacijos istoriją. Sprendžiant iš S.Dariaus ir S.Girėno testamento, paskelbto prieš skrydį, kaip tik išgarsinti savo kraštą, o ne pelnyti padangių asų šlovę, ir siekė šie du narsūs vyrai.

Lakūnų kelias nuo svajonės iki tikslo buvo ilgas ir nelengvas. Prieš susigrumiant su Atlanto vėjais jiems teko įveikti daugybę finansinių, techninių ir biurokratinių kliūčių, o neretai ir tirpdyti tautiečių nepasitikėjimo bei įtarumo ledus. Nuo sumanymo iki jo įgyvendinimo praėjo penkeri metai. Atrodo, skrydžio iniciatorius buvo S.Darius, o trečiojo dešimtmečio pabaigoje užsimezgusi draugystė su S.Girėnu šį ryžtą tik dar labiau sustiprino. Tačiau visų pirma tam reikėjo nemažų pinigų. Juos kaupti S.Darius pradėjo jau 1928 metais. Įsigijęs nedidelį lėktuvėlį jis keliavo po Amerikos miestelius, rengė aviacijos šventes, skraidino žmones. Vis dėlto skrydžiui per Atlantą reikėjo kitokio orlaivio.

Pagaliau 1932 metais S.Darius ir S.Girėnas, susimetę uždirbtus pinigus, už 3200 dolerių įsigijo nenaują šešiavietę "Belanką". Tačiau maksimalus jos skrydžio nuotolis - vos 1500 kilometrų. (Norėdami įsivaizduoti šio orlaivio dydį ir galimybes galėtume palyginti jį su šiuolaikine "Cessna 152" ir paklausti savęs, ar tokiu, nors ir aprūpintu dabartiniais prietaisais, lėktuvu kas nors ryžtųsi panašiam žygiui?) Bet lietuvių pilotai kito pasirinkimo neturėjo: buvo būtina perdirbti "Belanką" taip, kad jos skrydžio nuotolis padidėtų kelis kartus. Tačiau tam reikėjo dar mažiausiai 3000 dolerių. Taigi S.Darius ir S.Girėnas nutarė prašyti paramos iš JAV lietuvių.

Įtempto laukimo dienos

Lėšas sekėsi rinkti nelengvai. Derėtų prisiminti, kad paprasti žmonės 1932 metų Amerikoje gyveno ne ką lengviau nei dabartinėje Lietuvoje. 1929-aisiais šalies ekonomiką paklupdžiusi Didžioji depresija dar buvo nepasibaigusi, daugybė gyventojų nebeturėjo darbo ir šiaip taip vertėsi iš skurdžių pašalpų. Vis dėlto, paakinti lietuviškos spaudos ir vedami patriotizmo, nemažai imigrantų ryžosi paaukoti po vieną kitą dolerį. Tačiau taip buvo ne visur ir ne visada. Kai kada lakūnai sulaukdavo ir pašaipų, ir nepasitikėjimo, ir pagiežos. "Daleiskime, kad jiedu Atlantiką ir perskris, tai tuomet išgarsins ne Lietuvą, bet patys save ir iš to pasidarys gražaus kapitalo. Gi Am. lietuviams, kurie rėmė tų karjeristų sumanymą, teks didelė špyga", - taip tomis dienomis apie pinigų rinkimo vajų rašė socialistų laikraštis "Keleivis"

Vis dėlto pinigų lėktuvui pertvarkyti buvo surinkta ir viename Čikagos angare prasidėjo darbai. Jie užtruko daugiau kaip tris mėnesius. Per tą laiką orlaivio variklis buvo pakeistas galingesniu, sparnai pailginti iki 15,4 metro, į fiuzeliažą įmontuoti du papildomi degalų bakai, kuriuose telpa 3040 litrų benzino, po pilotų sėdynėmis įtaisytas 133 kilogramų tepalo bakas, atlikta daug kitų pakeitimų. Galiausiai - fiuzeliažas aptrauktas nauju audiniu ir nudažytas oranžine spalva.

Ir štai ateina diena, kai transatlantiniam skrydžiui parengtą lėktuvą dalima pademonstruoti publikai. Iškilmės vyksta gegužės 7 dieną Čikagoje. Kai nuo orlaivio nuimamas uždangalas, visi ant oranžinio jo šono pamato naują lėktuvo pavadinimą "Lituanica". Vardą, kuriam bus lemta tapti istorijos dalimi. Orlaivį pašventina kunigas, į jo propelerį dūžta butelis šampano. Lakūnai apkabina savo artimuosius ir netrukus "Lituanica", apsukusi ratą virš Čikagos, pasuka link Niujorko, iš kurio jai bus skirta pakilti skrydžiui į šlovę.

Dabar belieka baigti paskutines biurokratines procedūras. Apsigyvenę netoli aerodromo esančiame "Half Moon" viešbutyje, pilotai imasi "popierinio" darbo. Nors vyrai tvirtai nusiteikę išskristi gegužės 30-ąją, kasdien darosi vis aiškiau, kad to padaryti nepavyks: susirašinėjimas su įvairiomis institucijomis atima kur kas daugiau laiko, nei galima buvo tikėtis. Pilotai laukia, kol JAV komercijos departamentas suteiks leidimą skristi. Be to, reikia gauti visų pakeliui esančių valstybių sutikimą kirsti jų oro erdvę ir sutarti dėl galimybės ypatingu atveju leistis jų aerodromuose. Laukimo dienos virsta savaitėmis. Vyrai taip nusivylę, kad net svarsto galimybę kilti ir skristi be jokių leidimų. Tačiau lietuvių lakūnams iškyla dar viena kliūtis - virš Atlanto ir Europoje pablogėja orai. Tampa aišku, kad skrydį teks atidėti ne vienai savaitei.

Galiausiai, įveikę visus biurokratinius barjerus, S.Darius ir S.Girėnas ankstų liepos 15-osios rytą atvyksta į Niujorko aerodromą. Mechanikai jau pripylę į bakus benzino ir tepalų. Pilotai krauna į kabiną talpyklas geriamojo vandens, kavos, šiek tiek šokolado, užkandžių, būtiniausius instrumentus. Tai ir visa neįmantri manta, jei neskaičiuosime maišo su beveik devyniais šimtais laiškų. Ši detalė itin svarbi - būtent dėl tų laiškų "Lituanicos" skrydis įeis į aviacijos istoriją kaip pirmasis reisas, kuriuo per Atlantą pergabenta oro pašto siunta.

Kita vertus, lėktuve nėra daugelio tokiai rizikingai kelionei būtinų dalykų. Taupant pinigus jame neįrengta radijo stoties, tad visas planuojamas 40 skrydžio valandų pilotai bus vienui vieni tarp dangaus ir žemės. Dėl tos pačios priežasties ir navigacijos prietaisai, kuriais apsirūpinusi "Lituanicos" įgula, patys primityviausi - kompasas, sekstantas, pora specialių laikrodžių, žemėlapiai. Vengdami papildomo svorio vyrai nepasiima nei parašiutų, nei gelbėjimosi liemenių - skrydžiui parengta "Lituanica" ir taip jau sveria beveik 3,8 tonos. Būdami patyrę pilotai S.Darius ir S.Girėnas puikiai supranta, kad jau vien dėl šios priežasties jų kelionė gali baigtis nė neprasidėjusi. Riedant pakilimo taku nuo tokio svorio gali perkaisti ir sprogti važiuoklės padangos, pagaliau net ir 388 arklio galių variklis gali neatplėšti lėktuvo nuo žemės. Lakūnai žino: abiem atvejais tai baigtųsi katastrofa - nuriedėjusi nuo pakilimo tako, apvirtusi ar susidūrusi su kokia nors kliūtimi tiek degalų skraidinanti "Lituanica" akimirksniu virstų fakelu.

Vieni prieš Atlantą

Tačiau sprendimas jau priimtas. Svajota, rengtasi, laukta ištisus penkerius metus. Aerodrome susirinkusi didžiulė reporterių ir fotografų minia. Vyrai nutaria nebelaukti ir nebenori girdėti vis prastėjančių orų prognozių. O šios tikrai neguodžia. Iš Paryžiaus pranešama, jog Pietų Europoje siaučia smarki audra, kurią vėjai neša šiaurės kryptimi. Niujorko aerodromo meteorologai įspėja, kad skrisdami 160-180 kilometrų per valandą greičiu lietuvių lakūnai neišvengiamai pateks į audros spąstus dar nepasiekę Kauno.

Tačiau patarimo atidėti skrydį vyrai nepaklausė. Kodėl jie vis dėlto nutarė kilti, dabar jau niekas nebepasakys. Galimas dalykas, kad pilotai tikėjosi, jog vėjas nuneš audrą kur nors kitur ir orai virš Europos pagerės. O gal taip ilgai laukus S.Dariui ir S.Girėnui tiesiog trūko kantrybė. Šiaip ar taip, vėlesni įvykiai parodys, kad patyręs meteorologas buvo teisus.

Ir štai 6 valandą 24 minutės "Lituanicos" variklis užkaukia visa jėga. Orlaivis vis greitėdamas rieda pakilimo taku. Bet kas tai? Kodėl jis nekyla? Nuščiuvusi minia stebi, kaip lėktuvo važiuoklės ratai metras po metro ryja tako betoną. Nejau nepakils? Ir tik likus paskutiniams trims metrams aerodrome susirinkusi minia atsidūsta - sunkiai atsiplėšęs nuo žemės orlaivis metras po metro ima kopti aukštyn. Dar niekas šiame aerodrome nebuvo atsidūręs taip arti katastrofos.

Kas ankštoje "Lituanicoje" vyko nuo pakilimo iki lemtingos akimirkos Soldino miške? Apie tai galima spręsti tik iš to meto orų suvestinių ir pilotų rankomis darytų žymų žemėlapyje: kursas, aukštis, greitis. Vėliau visas jas pedantiškai suregistruos prie sudužusio lėktuvo atvykę vokiečių pareigūnai. Atrodo, Atlantas mūsų lakūnams nebuvo itin priešiškas. Tai liudija šalia vienos iš žymų paliktas įrašas: "Ramus, tykus oras." Kada "Lituanica" pasiekė Europos krantus, pažymą rašę vokiečiai nesiėmė spręsti, mat toje žemėlapio dalyje pilotai nepaliko jokių žymų. Tiesa, rastuose S.Dariaus užrašuose paminėta, kad "Lituanica" perskrido šiaurinę Škotiją ir pasuko Šiaurės Vokietijos miesto Kylio kryptimi. Tuomet lėktuvo kelias turėjo eiti virš Londono ir Amsterdamo, tačiau žemėlapyje nubrėžta tokio kurso linija taip pat neprimarginta žymių.

Šiaip ar taip, paskutinį kartą "Lituanica" buvo pastebėta vėlų penktadienio vakarą virš Šiaurės Vokietijos. Tuo metu netoli Lenkijos sienos telkėsi dar Niujorke pranašauta audra, todėl pilotams, matyt, teko keisti kursą. Galiausiai šiek tiek po vidurnakčio oranžinis lėktuvas dar buvo matytas maždaug už 200 kilometrų nuo Berlyno, netoli nacių koncentracijos stovyklos. Būtent dėl šio fakto vėliau kils įvairiausių gandų ir versijų.

Kas iš tikrųjų nutiko tą vakarą? Pirmasis ir vienintelis žinomas katastrofos liudytojas, Kudhamo miestelio gyventojas Herbertas Griebenas, kitą rytą vokiečių pareigūnams pateiks tokius parodymus (oficialaus dokumento vertimo kalba netaisyta): "Liepos 17 dieną apie 0.30 val. stovėjau 50 m į šiaurę nuo viešbučio ir išgirdau iš šiaurės rytų krypties žemai skrendančio lėktuvo motoro ūžesį. Lėktuvas, kuris turėjo šviesą, skrido pirmiau iš šiaurės pro Kudhamm, paskiau pasukė į pietus maždaug link Rozentolio ir vėl pasukė į rytus ir turbūt bus perskridęs per Telling ežerą. Nuo ten daugiau lėktuvo šviesos aš nebemačiau, bet motorą dirbant dar ir toliau girdėjau. Per trumpą laiką, maždaug 1-2 min., o gal ir dar mažiau, išgirdau labai smarkų smūgį. Smūgio balsas išsiskleidė tarpe kalniukų ir miškų ir todėl buvo sunku nustatyti smūgio kryptį. Kadangi tuo metu ir motoras nutilo, aš nusprendžiau, kad lėktuvas nukrito."

Sprendžiant iš šių parodymų, "Lituanica" skrido puslankiu, tarsi pilotai būtų ieškoję tinkamos vietos nutūpti. Tam reikalui galėjo tikti netoli miško esanti lygi pievelė, tačiau jos lėktuvas nepasiekė. Ankstų rytą išsiruošusios grybauti moterys aptiko miške išsibarsčiusias jo nuolaužas. Šalia gulėjo S.Dariaus kūnas, o žuvęs S.Girėnas sėdėjo kabinoje. Joje dar švietė kišeninis žibintuvėlis. Sustojęs laikrodis rodė 36 minutes po vidurnakčio - taip užfiksuotas katastrofos laikas.

Po šios nelaimės dar ilgą laiką netilo įvairiausi gandai. Kalbėta, kad nuo kurso nukrypusią, netyčia virš nacių koncentracijos stovyklos atsidūrusią ir į radijo šaukinius neatsakančią "Lituanicą" pašovė vokiečių kareiviai. Dar fantastiškesnė versija buvo keliama Klaipėdos krašto komendantui adresuotame, o vėliau aviacijos viršininkui persiųstame anoniminiame laiške. Šiame penkių puslapių mašinėle rašytame dokumente įrodinėjama, kad "Lituanicos" sistemas sutrikdė vokiečių leidžiami elektromagnetiniai spinduliai.

Vis dėlto Lietuvos valdžios sudarytos katastrofos priežasčių tyrimo komisijos išvadose apie tai, jog lėktuvas galėjo būti pašautas, neskelbiama. Pilotų kūnus tyrę žymūs profesoriai Kazimieras Oželis ir Jurgis Žilinskas teigė neradę ant jų jokių šautinių žaizdų. Kulkų pėdsakų lėktuvo nuolaužose neaptiko ir aviacijos inžinieriai. Galiausiai komisija priėjo prie išvados, kad katastrofa įvyko dėl blogų oro sąlygų ir nedidelių variklio darbo sutrikimų. Taip skambėjo oficiali versija, ir niekas jos nepaneigė iki šiol. Beje, išvadose neužsimenama apie žmogiškąjį veiksnį ir apie tai, kad pilotai, 37 valandas praleidę ankštoje kabinoje, visąlaik girdėdami nepaliaujamą variklio gausmą, stengdamiesi nenukrypti nuo užsibrėžto kurso ir nuolat jausdami įtampą, galėjo mažų mažiausiai pervargti. Kita vertus, vokiečių pateiki duomenys kalba apie atmosferos slėgio skirtumą Niujorke ir katastrofos vietoje. Vadinasi, lėktuvo aukštimatis galėjo rodyti didesnį aukštį, ne tą, kuriuo iš tikrųjų skrido "Lituanica" prieš kliudydama Soldino pušų viršūnes.

Kad ir kaip būtų, dviejų Lietuvos lakūnų žūtis buvo ne pralaimėjimas, o pergalė. S.Dariaus ir S.Girėno žygis įkvėpė ne vieną lietuvių kartą, dar ir šiandien prisimenančią jų testamente parašytus žodžius: "Bet jei Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas ir mums bus rūstus - pastos mums kelią į Jaunąją Lietuvą ir pašauks LITUANICĄ pas save, - tada Tu, Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui, kad audringųjų vandenynų dievai būtų patenkinti Tavo pastangomis, pasiryžimu ir nekviestų Tavęs į Didįjį Teismą."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"