TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Žvėryno akmuo, ant kurio Gediminaičiai sėdėjo žvejodami

Beveik sostinės centre prie Neries guli akmuo su išraižytais Gediminaičių stulpais. Istorikai išsiaiškino, kad jis taip paženklintas prieš maždaug penkis šimtus metų. Neabejotina istorinė vertybė. Tačiau kol kas jokios apie tai informuojančios lentelės nėra.

Nors akmuo tik už bene 0,4 km nuo Žvėryno tilto per Nerį, netoli nuo Seimo, kur sukiojasi turistai, ten jokios nuorodos apie gana svarbų objektą nerasite. Ant akmens iškaltas istorinis simbolis yra neabejotinai vienas ankstyviausių Gediminaičių stulpų. LŽ fotografas, norėdamas jį nufotografuoti, turėjo tiesiog šukuoti paupį, nuo kiekvieno apsnigto akmens valyti sniegą, kol atrado šį istorine simbolika paženklintąjį.

Už kelių kilometrų upe aukštyn kadaise taip pat buvo panašus. Jį 1857 metais per ekspediciją Nerimi pastebėjo ir savo knygoje "Neris ir jos krantai" aprašė Konstantinas Tiškevičius. Deja, netoli kelio į Verkius tysojęs akmuo buvo susprogdintas. Ar nekyla pavojaus ir šiam vieninteliam išlikusiam?

Aiškinantis Žvėryno akmens istoriją kyla klausimas, kodėl K.Tiškevičius, aprašydamas Neries apylinkių įdomybes, šio akmens nemini. "Jis tikrai stovėjo ne toje vietoje, kur dabar, - tvirtino aktyvus Žvėryno bendruomenės narys, Vilniaus rotušės ceremonmeisteris Saulius Pilinkus. - Akmuo buvo prie pat upės. Pats atsimenu, pavasariais būdavo ir vandens apsemtas, ir po ledu. Senoji akmens vieta, galbūt net pati prigimtinė, yra ties ta vieta, kur baigiasi krantinė, matosi duobė ir šiek tiek akmenų šalia." Tad galima spėti, kad tuo metu, kai K.Tiškevičius Nerimi plaukė, akmuo arba po vandeniu, arba apaugęs pakrantės augmenija buvo.

Kas pernešė akmenį?

Kaip akmuo atsidūrė dabartinėje vietoje - visiškai ant kranto, apie 20 metrų nuo vandens? "1988 metais teko dalyvauti jaunimo paminklosaugos klubo veikloje. Tada buvo surengta ekologinė akcija "Apjuoskime Baltiją" dėl naftos gręžinio pavojaus, apjuosta Ignalinos atominė elektrinė. Tada siekėme, kad būtų sustabdyta gelžbetoninė Neries krantinės statyba, kėlusi pavojų ir istoriniam akmeniui. Statybos buvo nutrauktos, nuo tos vietos upė išliko natūrali, - pasakojo S.Pilinkus. - Manėme, kad akmuo saugus. Tačiau vėliau (apie 1997-1999 metus) slapčia, pažeidžiant įstatymus, nors gal ir pačių geriausių ketinimų vedami naujieji pagonys akmenį patraukė toliau ant kranto. Matyt, ir techniką galingą buvo atsivarę. Dar ir aukurėlį iš mažesnių akmenų susirentė. Ir Gediminaičių stulpai stovėjo kuorais į viršų. Kai pakėlėme triukšmą, jog pažeisti įstatymai, kad neteisėtai akmuo išjudintas iš vietos, aukurėlis buvo išardytas. Akmuo pavirto ant šono. Dabar nieks atsakomybės neprisiima ir nuo to laiko akmuo niekam neįdomus."

Liko vienintelis

Heraldikos žinovas istorikas Edmundas Rimša LŽ pasakojo, kad tokių didžiojo kunigaikščio žemių ribas ženklinusių akmenų Vilniuje buvo keturi - be šių dviejų minėtų, dar prie Trijų Kryžių kalno ir Vilkpėdėje. Jų likimas nežinomas, tačiau šiuo metu istoriniuose šaltiniuose minėtų akmenų, naršydami tas vietoves, jau nė su žiburiu nerasite.

Gediminaičių stulpai nuo 1397 metų naudoti kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto herbas. Apskritai, be Lietuvos valstybės herbo, nuo XIV a. pabaigos iki mūsų dienų viešajame gyvenime plačiai naudojami dar du istoriniai simboliai - tai Gediminaičių stulpai ir dvigubas kryžius. Kaip E.Rimša teigia savo knygoje "Heraldika. Iš praeities į dabartį", po Vytauto mirties stulpų simbolį perėmė brolis Žygimantas Kęstutaitis. Iš pradžių šis herbas reprezentavo Kęstutaičius, o nuo XVI a., kai jį Lietuvoje ėmė naudoti ir Jogailos įpėdiniai, tapo visos Gediminaičių dinastijos simboliu. "Būtina pažymėti, kad Lietuvoje ir Lenkijoje valdančioji dinastija buvo suprantama šiek tiek kitaip. Lenkams ji reiškė Jogailaičius, kuriuos ženklino dvigubas kryžius, lietuviams - Gediminaičius, kuriuos reprezentavo stulpai", - teigė E.Rimša.

Forma išduoda amžių

Istorikas Edvardas Gudavičius, 1982 metais paskelbęs darbą "Nikronių (Trakų raj.) ir Žvėryno (Vilniaus m.) akmenų paskirtis ir jų panaudojimo laikas", įrodė, kad akmenį galima datuoti XV a. pabaiga - XVI a. pradžia. Kodėl ne ankstesniais laikais? "XII-XIV a. didžiajam kunigaikščiui vargu ar reikėjo žymėti žemės ribas. Be to, Gediminaičių stulpai į Vilniaus apylinkes galėjo atkeliauti tik Vytauto laikais. Vadinasi, datavimas XIV a. savaime atkrinta", - rašė E.Gudavičius. Profesorius sutinka su dar anksčiau (1966 metais) vieno žymiausių Lietuvos archeologų Adolfo Tautavičiaus nurodyta akmens paskirtimi - jis žymėjo didžiojo kunigaikščio žemių ribas Vilniaus apylinkėse.

E.Gudavičius, remdamasis istorine ikonografija ir Gediminaičių stulpų raida, įrodo jų amžių. Profesoriaus teigimu, apskritimu apibrėžti būtent tokios formos Gediminaičių stulpai (kai vidurinė dalis beveik vienodo aukščio su šoninėmis kraštinėmis) yra vėlesni nei Vytauto pinigėliuose piešti ženklai ir ankstesni už XVI a. pinigus.

Jeigu akmuo su dinastijos simboliu prie Neries gulėjęs jau nuo XV a. pabaigos, jeigu kitados, kaip mini metraščiai, upėje žuvys tirštai vartėsi, XVI a. čia jau tikrai turėjęs lankytis ir Vilniuje gyvenęs Gediminaitis Žygimantas Augustas. O gal ir su Barbora Radvilaite ant šio akmens sėdėję? Pasitelkę vaizduotę gidai turistams galėtų daug legendų papasakoti.

Simbolika buvo nutylėta

Nors sovietmečiu Gediminaičių stulpai, kaip ir visa lietuviška simbolika, buvo draudžiami, akmuo į respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą vis dėlto buvo įtrauktas. Tik nedetalizuota, kokie ant jo išbraižyti ženklai, užrašyta tik taip: "Akmuo su ženklais yra dešiniajame Neries krante, apie 0,4 km į pietvakarius nuo Žvėryno tilto."

Į jau nepriklausomos Lietuvos kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos sudaromą Kultūros vertybių registrą akmuo įrašytas 1992 metais. Ir pažymėta, kad jo pirminė istoriškai susiklosčiusi paskirtis buvo žymėti didžiojo kunigaikščio žemių ribas.

Aktyvi Žvėryno bendruomenė savo internetiniame tinklalapyje publikuoja Aleksandro Stabrausko straipsnį apie šį akmenį. Autorius remiasi 1958 metais šį riedulį paupyje aptikusio kraštotyrininko Vlado Šaulio aprašymais. Nuotrauką V.Šaulys tada nusiuntė žymiam archeologui Petrui Tarasenkai, šis atsakė, kad akmuo galėjo žymėti didžiojo kunigaikščio žuvavimo Neryje ribą (tarp feodalinių vandens valdų).

Tad vieta ir akmuo tikrai išskirtiniai. Keista, kad šiuo metu visuomenė jokia, bent minimalia lentele neinformuojama apie tai.

Žvėryno bendruomenės valdybos pirmininkė Danutė Jokubėnienė pasakojo, kad žvėryniečiai šią vietą seniai žino. "Labai norime ateinančią vasarą per Kultūros naktį šią vietovę aktualizuoti, surengti šventinį budėjimą su tautiniais drabužiais, dainomis, ugnimi. Tačiau iki tol aplinką reikia sutvarkyti. Dabar kiek tekdavo vasarą nueiti, akmuo būdavo apžėlęs žole. Keletą kartų pavyko išsireikalauti, kad bent aplinkui nušienautų", - sakė ji.

Visų nesuspėja

Pasiteiravus, ar į Kultūros vertybių registrą įtrauktus objektus reikia pažymėti, Kultūros paveldo departamento Paveldotvarkos skyriaus vyriausioji specialistė Aušrelė Racevičienė LŽ sakė, kad tokie objektai yra ženklinami, tik visų nesuspėjama. Ir nežinia, kada bus paženklintas.

Formaliai žvelgiant, pažeidimų nėra, tik šiek tiek keistoka, kad akmuo, esantis ne kur nors atokiame provincijos užkampyje, ne pelkėse ar miškų glūdumoje, o, galima sakyti, pačiame sostinės centre, vis dar nepažymėtas. Vilniaus savivaldybė, kurios teritorijoje guli šis akmuo, neišnaudoja jo turizmui.

Pavojaus nėra?

Sostinės savivaldybės Kultūros paveldo apsaugos skyriaus vedėjas Darius Daunoras LŽ sakė, kad tai kol kas ne svarbiausias objektas, kurį reikėtų ženklinti informacine lentele. "Kiek mums neša patvirtinti informacinių nuorodų projektus, visi jie iš miesto centro. Gal ateis eilė ir Žvėrynui. Dabar miesto ūkio ir transporto departamentas yra įpareigotas vasarą aplink šį akmenį nupjauti žolę, kad būtų galima prie jo prieiti ir apžiūrėti", - sakė jis. Nuogąstaujant, ar nėra pavojaus, kad nepažymėto kaip valstybės saugomo akmens kas nors nesugalvotų į sodybą išsivežti, D.Daunoras buvo įsitikinęs, jog taip nenutiks. "Pabandykit jį pajudinti. Ne vieną toną, ko gero, sveria. Jo tikrai niekas neįsimes į džipuko bagažinę. Kaip gulėjo čia kelis šimtus metų, taip dar ilgai gulės", - teigė paveldosaugininkas.

Gal ne kartą judintas

Nors akmuo ir nemažas (2 m ilgio, 1,9 pločio, iki 0,8 m aukščio nuo dabartinio žemės paviršiaus), vis dėlto kažkieno slapčia buvo nuo vandens perkeltas apie 1997-1999 metus. Ar jo pirminė vieta yra būtent ta, kurią atsimena dabartiniai sostinės Žvėryno gyventojai ir kurią LŽ nurodė S.Pilinkus, irgi neaišku. Gal dar anksčiau, apie 1931-37 metus, jis irgi buvo išjudintas iš vietos.

1977-aisiais miręs kraštotyrininkas V.Šaulys yra pažymėjęs, kad šalia paženklinto akmens būta dar kelių. "Dabar Neryje pakilęs vanduo, kuris teka pro akmenis srauniau negu vasarą", - rašė V.Šaulys. Jo nuomone, ta pakrantės vieta, kurioje jis aptiko akmenis, kadaise buvo upės vagoje, tiksliau - jos seklumoje. 1965 metais jo daryta nuotrauka liudija, kad akmuo stovėjo upės seklumoje. Jis ypač gerai buvo matomas sausringomis vasaromis.

Širdelės - ne kultinės

Ant šalia esančių akmenų iškaltos skylės, pasak kadaise kraštotyrininkų užrašytų vietinių žmonių pasakojimų, nėra kultinės. Jos buvo padarytos specialiai, bandant akmenis patraukti. Kadangi 1931 metais potvynis padarė daug žalos, miesto valdžia nusprendė sutvirtinti Neries krantus ir pašalinti iš upės akmenis. Norėta pravalyti net iki Kernavės, kad garlaiviai galėtų perplaukti. Akmenyse buvo iškalamos skylės, pritvirtinami lynai ir baržomis tempiami į krantą.

S.Pilinkus nelabai tiki šia versija. "Garlaiviams pakrantės akmenys tikrai netrukdė, - tikino jis. - Dar reikėtų gerai pasiaiškinti, kur prigimtinė akmens vieta."

Kad ant šalia gulinčių akmenų esančios duobės, skylės yra ne seni kultiniai ženklai, o tikrai XX amžiaus "simbolika", A.Stabrauskas daro išvadą iš piešinėlio. Ant vieno akmens iškalta strėle perverta širdelė, o šalia - dvi poros inicialų. Tai akivaizdus XX a. darbininko sumanymas, nes tokia simbolika buvo paplitusi tarpukariu bei keletą pokario dešimtmečių.

Ar daug tokių

Kadangi dabartinė riedulio buvimo vieta nėra pirminė, archeologiniai tyrimai aplink jį būtų beprasmiai. Ir nors tikėtina, kad ant jo po žvejybos ilsėjęsis net pats didysis kunigaikštis, tačiau žemės kultūrinio sluoksnio tyrimai aplink jau nenustatys, ar sėdėdamas, tarkim, kokio nors daikčiuko nepametė, ar suplyšusio tinklo nepaliko. Nerasime ir jo pėdsakų ženklo.

Tačiau kad akmuo žymėjo kunigaikščio žemių ribas, mokslui yra žinoma. Raštui ant akmens - penki šimtai metų. Ar to mums dar nepakanka? Ar daug tokių paupiuose mėtosi, kad šio neįstengiame pagarbiai paženklinti? Takelio iki jo baltu smėliu gal niekas ir nenubarstys, bet jau bent minimali rodyklė galėtų būti. Gedimino prospekte, pavyzdžiui, ant vieno stulpo puikuojasi rodyklė "Seimas", o šalia - "WC". Įdomus lankytinų objektų sugretinimas. Šiek tiek keistoka, kad ant to paties stulpo neatsiranda vietos rodyklei "Akmuo su Gediminaičių stulpais".

"Su Lietuvos archeologų sąjunga sieksime, kad akmuo būtų grąžintas į jo pirminę vietą. O tada jau jį ir deramai paženklinti reikės", - sakė S.Pilinkus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"