TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Žymiąsias praeities šeimas mena ir medžiai

2009 11 11 0:00
Parkotyrininkas K.Labanauskas neabejingas ir Lietuvos medžių, ir žmonių likimams.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Per pastarąjį Lietuvos istorijos tūkstantmetį pasikeitė maždaug 35 kartos. Pirmosios, pasak dr. Kęstučio Labanausko, buvo dar gana anonimiškos, vėlesniais laikais vis labiau ryškėja istorinės šeimos ir jų reikšmė.

"Medžiai gyvena daug ilgiau negu žmonės ir yra mūsų tėvų, senelių, prosenelių gyvenimo liudytojai, gyva praeitis. Tyrinėdamas parkus, buvau priverstas nagrinėti ir istorinius laikotarpius, žmonių likimus, - aiškino parkotyrininkas K.Labanauskas, kodėl susidomėjo Lietuvos istorinių šeimų istorijomis. - Nors sovietmečiu apie dvarų savininkus nebuvo galima net kalbėti, žmonės vis tiek pasakodavo, o man buvo įdomu ir viską užsirašydavau. Likdavo juodraščiuose, nes į ataskaitas daug ko negalėjau dėti."

Dabar tyrinėtojas po truputį publikuoja sukauptą medžiagą. Plačiausia apžvalga sudarytų apie tūkstantį puslapių: nuo žmonių biografijų iki medynų, kurie buvo sodinti, ir jų likimo. Pavyzdžiui, Dubingiuose, didikų Radvilų giminės tėvonijoje, viskas buvo nušluota, liko tik griuvėsiai po žeme, apaugę krūmais, nematomi, bet šlaituose tebeauga milžiniški ąžuolai, vieninteliai gyvi kelių šimtų metų liudytojai.

Nuo anonimiškos pradžios

Iš pačios pirmosios per pastarąjį tūkstantmetį Lietuvos kartos istorija mini tik kunigaikštį Netimerą. Labiau išryškėja, kaip pasakojo K.Labanauskas, septinta karta, kuriai priklauso karalius Mindaugas. O ryškiausios būtų Vytauto Didžiojo vadovautos XIV amžiaus pabaigos ir XV amžiaus pradžios kartos. Su dvyliktąja jis buvo atsidūręs prie pražūties ribos, kai pralaimėjo totorių ordoms Vorsklos mūšyje 1399 metais. Tryliktoji apvainikuota Žalgirio mūšio pergale 1410 metais.

"Būtent tos kartos, vaizdžiai tariant, pasiekė Juodąją jūrą, daugiausia nuveikė dėl Lietuvos valstybės. Nuo jų prasidėjo daug kas: pilių ir bažnyčių statymas, vienuolynų kūrimas, apskritai Europos kultūros stiprėjimas, kai Lietuva susigyveno su krikščionybe ir rado savo modus vivendi. Gal ir ne visais atžvilgiais vykusį, nes nesėkmių ir konfliktų visą laiką buvo, - kalbėjo tyrinėtojas. - Ir istorinių šeimų veiksnys visada buvo svarbus. Pavyzdžiui, Gediminaičių dinastija, lenkų pagal Jogailą pavadinta Jogailaičiais, atskleidžia labai daug prieštaravimų ir galų gale - pasirinkimą, kuris vedė į tolesnį gyvavimą."

Vis dėlto istorinės šeimos, kaip pabrėžė K.Labanauskas, - ne tik kunigaikščiai, žymūs bajorai. Jie yra ryškūs pavyzdžiai, dokumentuoti, įrašyti į istoriją, tačiau, suprantama, kad nei Radvila, nei Sapiega vienas pats visų mūšių nelaimėjo, bažnyčių nepastatė, Lietuvos Statuto, kitų veikalų neparašė. Reikėjo labai daug juos lydinčių ir remiančių žmonių, kurie buvo jiems ištikimi ir per didžiausius sunkumus.

Tarkim, Vytautas Didysis Vorsklos mūšyje būtų taip pat žuvęs, jei ne atsidavę bendražygiai, kurie padėjo pasitraukti iš apsupto kovos lauko pralaimėjus. Istorijai tokie žmonės mažai žinomi, bet jų buvo. Netoli Kauno įkurtame parke Žalgirio mūšiui atminti paminklais įamžinti vienuolika iš istorijos nuotrupų žinomų svarbiausių Vytauto karžygių, padėjusių pasiekti pergalę toje kovoje.

Arba kitas pavyzdys. Prikeliant iš užmaršties protėvius labai kruopščiai yra padirbėjęs kraštotyrininkas Rimvydas Butautas-Kudirka, išleidęs genealogijų studiją "Po Žemaitijos dangum. Butautai".

Apie išlikusiuosius

Pasak parkotyrininko, dabartinėje Lietuvos teritorijoje Abiejų Tautų Respublikų padalijimų laikotarpiu XVIII amžiaus pabaigoje galėjo būti apie 5 tūkst. dvarų. K.Labanauskas per 40 veiklos metų reitingavo apie tūkstantį parkų, o dar daugybė neaplankytų, neįvertintų, galbūt išnykusių, bet vienur ar kitur paminėtų. Bent pusė Lietuvos dvarų turėjo didesnius ar mažesnius parkus. Jų reitingavimas ir yra mėginimas radus istorinių duomenų identifikuoti, kur parkas buvo, kiek išlikęs, kokia dabartinė jo vertė.

Tyrinėtojas prisiminė gražų pavyzdį Pasvalio rajone - buvusiame dvarelyje įsikūrusi Grikpėdžių pagrindinė mokykla. Ji išliko ir mažinant mokyklų tinklą tik todėl, kad palaiko JAV gyvenantis mecenatas Bronius Nainys, kurio giminei dvarelis priklausė. Neatsiima jo, tenkina tai, kad pastatas reikalingas, jame įsikūrusi mokykla, o parke žaidžia vaikai.

Vis dėlto daugiau tokių, kurie dvarus susigrąžino, bet nepajėgia sutelkti užtektinai investicijų, kad juos prikeltų iš apgailėtinos būklės. Tik kai kurie sugebėjo. Turbūt gražiausias Šešuolėlių dvaro atkūrėjo, JAV gyvenančio Raimundo Petrausko pavyzdys. Kaip sakė K.Labanauskas, tėvynei nieko neskolingas ir tokį dalyką dovanojo.

Universiteto mecenatai

Parkų tyrinėjimuose susikryžiuoja nepaprastai plačios sritys: botanika, istorija, architektūra, kraštotyra, net šiek tiek teisė, nes įeina nemažai teisinių kategorijų, pavyzdžiui, kaip turtas buvo naudojamas ar įkeičiamas. Dabartinės sąvokos dažnai nebetinka, nes buvo aibė tarpinių aplinkybių, sakysim, dovanojimas su sąlygomis, terminuotas įkeitimas, užstatas ir t. t. Būdavo sudaromos sutartys, kuriose įvardijama daugybė dalykų. Praeities gyvenimas, kaip ironizavo tyrinėtojas, nesivadovavo dabartinių mūsų advokatų ar notarų kategorijomis, kurias jie kartais mėgina įpiršti kalbėdami apie praeitį.

Sovietmečiu K.Labanauskui teko patirti ekonomistų neišprusimą, kai kalbant apie dvarus, kurie išlaikė Vilniaus universitetą, svarstyta, kaip konkrečiai jis buvo finansuojamas, nors jokių abejonių neturėtų kelti, kad tik natūriniu būdu. Vienas pirmųjų mecenatų buvo garsusis Valerijonas Protasevičius, Vilniaus vyskupas, faktiškasis Vilniaus universiteto steigėjas. Jam, kaip pasakojo tyrinėtojas, nepavyko iš Žygimanto Augusto išprašyti, kad pasirašytų privilegiją, kuria 1570 metais Vilniuje įsteigta jėzuitų (beje, pasikviestų V.Protasevičiaus) kolegija būtų pertvarkoma į universitetą. Žygimantas Augustas buvo spaudžiamas lenkų didikų, kurie manė, kad unijinėje valstybėje užtenka vieno Krokuvos universiteto. Privilegiją 1579 metais pasirašė Steponas Batoras, laisvas nuo lenkų įtakos ir supratęs universiteto reikšmę, tačiau jis dar tik keletą mėnesių valdė, o visas įdirbis, parengti statutai ir sąlygos, buvo V.Protasevičiaus. Net penki dovanoti dvarai buvo iš jo asmeninių turtų, užrašytų universitetui išlaikyti.

Vėliau prisidėjo ir kiti didikai. Tarp universiteto išlaikytojų buvo, pavyzdžiui, Žemaitkiemio dvaras dabartiniame Ukmergės rajone ir Maišiagalos dvaras prie Vilniaus. Iš viso keliolika dvarų išlaikė universitetą natūriniu būdu. Rudenį pagal sutartis iš jų veždavo malkas, kopūstus, sviestą, medų ir viską, ko reikėjo profesūrai ir personalui pragyventi.

Istorijos pažaibavimai

Žymiausi didikai Radvilos turėjo daugiausia valdų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) iki pat Juodosios jūros. Šiaurėje, 180 kilometrų nuo Pskovo, labai įdomus buvo Sebežo dvaras. Kai K.Labanauskas lankėsi ten prieš 20 metų, išlikusiuose katalikų bažnyčios griuvėsiuose buvo degtinės sandėlis. Matyt, per karą numušti bažnyčios bokštai, uždengtas laikinas stogelis. Išlikęs milžiniškas tvirtovės piliakalnis.

Sebežas buvo šiauriausia Lietuvos tvirtovė nuo XIV amžiaus pradžios iki 1772 metų, pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. XVII amžiuje Radvilos buvo tos pilies laikytojai, nors rezidavo, aišku, kitur. Laikytojai nebuvo savininkai, jiems pilis valdovai užrašydavo tarp kitų pareigų.

Radvilų giminė be galo šakota ir jos istorija labai sudėtinga, marga.

Istorijos pažaibavimais K.Labanauskas vadina tokius konfliktus, koks buvo tarp LDK didikų Radvilų ir Chodkevičių, patekęs ir į B.Sruogos dramą "Radvila Perkūnas". Jie konkuravo dėl Olelkaičių giminės, kildinusios save dar iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo, didelių turtų paveldėtojos.

Žinoma, svarbiausia tuo metu buvo nuolatinė Maskvos grėsmė ir Radvilos, kaip pasakojo tyrinėtojas, laimėjo nemažai kovų. Tarp jų - garsųjį Oršos mūšį, kai sumušė kelis kartus didesnę Maskvos kariuomenę. Kitas svarbus klausimas - santykiai su Lenkija. Radvilos priešinosi labai glaudžiai unijai, kai ir nemažai kitų giminių.

Įtakingi ir romantiški

"Antri reikšmingiausi po Radvilų būtų turbūt Sapiegos, - pasakojo K.Labanauskas. - Milžiniška giminė ir dideli nuopelnai. Taip pat per visus šimtmečius gyvavo, tik anksčiau iš Lietuvos pasitraukė, nes po 1831 metų sukilimo už labai aktyvų dalyvavimą jame iš Sapiegų buvo atimti visi turtai. Paskutiniai Sapiegos tada persikraustė į tas žemes, kurios nepriklausė Rusijai. Galicijos krašte, buvusios unijinės valstybės dalyje, kuri po padalijimo atiteko Austrijai, turėjo savo valdų. Jų palikuonys ir vėliau buvo žymūs. Pavyzdžiui, popiežiaus Jono Pauliaus II vienas pirmųjų mokytojų buvo kardinolas Adamas Sapieha."

LDK didikai Sapiegos turėjo didelę įtaką. Daugiausia dėl Lietuvos nuveikė tikriausiai Leonas Sapiega, paskutinės redakcijos Lietuvos Statuto sudarytojas, ir Kazimieras Sapiega, Vilniaus vaivada, įamžintas Balio Sruogos dramoje "Kazimieras Sapiega". Romantiškai sensacingiausiu tyrinėtojas vadino Leipalingio savininką Joną Sapiegą. Abiejų Tautų Respublikos bei Rusijos karvedys, Lietuvos didysis etmonas, Rusijos generolas feldmaršalas J.Sapiega buvo labai karingas, beveik visą gyvenimą praleido karo žygiuose, mažai ką ir veikė savo tėviškėje, o baigė gyvenimą Maskvoje, nuėjęs į talką apsišaukėliui carui Lžedimitrijui. Tuo laiku buvo faktiškai Maskvos komendantas. Kai kilo garsusis Minino ir Požarskio maištas, J.Sapiega jau buvo miręs per siautusią epidemiją Maskvoje.

Kartų tragedija

Labai įtakinga buvusi Goštautų giminė išnyko. Už paskutinio jų palikuonio Naugarduko ir Trakų vaivados Stanislovo Goštauto (jo tėvas Albertas Goštautas buvo Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis kancleris ir pirmojo Lietuvos Statuto autorius) buvo ištekėjusi Barbora Radvilaitė. Vaikų jiedu neturėjo. S.Goštautui mirus Barbora Radvilaitė ištekėjo už Žygimanto Augusto.

"Nemažai seniausių giminių yra išnykę, - pasakojo K.Labanauskas. - Pavyzdžiui, Astikai. Nors Radvilos laikomi jų palikuonimis, nes pirmasis Radvila buvo Astikaitis, lyg ir iš Astikų kilęs, vėliau aiškinta, kad kilmė kur kas gilesnė. Astikai turėjo daug dvarų Aukštaitijoje, tarp jų - ir Alantos dvarą. Giedraičių giminė, atskirais laikotarpiais daug Lietuvai padariusi, neteko vientisumo. Yra, galima sakyti, bendrapavardžiai, bet ne ta pati, karta po kartos tradicijas perimanti giminė. Istorinių Giedraičių tiesioginė šaka užgeso XIX amžiuje kartu su vyskupu Juozapu Arnulfu Giedraičiu. Kitos atšakos būtų politikas ir eseistas Jerzy Giedroycas, vienas iš nedaugelio šviesesnių žmonių, kurie bajorijos krizę išgyveno ne taip skaudžiai."

Du šimtmečius didelę įtaką Lietuvos politiniam, ekonominiam ir kultūriniam gyvenimui dariusią Oginskių giminę nuolat primena Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje organizuojami renginiai. Į juos atvyksta ir užsienyje gyvenantys palikuonys. Pasak tyrinėtojo, Rietavo dvare gyveno kelios kartos, giminės nuopelnai didžiuliai ir jai atminti turbūt nuosekliausias darbas atliktas. Surinkta daug medžiagos, susijusios su Rietavu ir garsiausiais Oginskių kūrybos aspektais. Oginskiai turėjo nemažų politinių ambicijų, tačiau kartu rėmė menus ir patys buvo kūrėjai.

"Polonezais ir mazurkomis išgarsėjęs kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis - gana tragiška asmenybė, - pasakojo K.Labanauskas, - nes didžiųjų norų, kaip jis tikėjosi, kad pavyks atkurti unijinę Lietuvos ir Lenkijos valstybę, buvo neįmanoma įgyvendinti. Caras Aleksandras tokiais pažadais, kad suteiks panašiai kaip Suomijai autonomijos statusą, tik patraukė jį, bet nė nemanė jų tesėti. Nusivylęs visomis politinėmis galimybės M.K.Oginskis galiausiai emigravo."

M.K.Oginskis buvo vienas svarbiausių 1794 metų sukilimo iniciatorių. Vadovavo vienam jo daliniui Lietuvoje. Savo lėšomis jį apginklavo ir parengė. Tačiau, pasak tyrinėtojo, trūko pasaulio paramos prieš karinę Rusijos imperijos jėgą ir tokia slegianti aplinkybė daugeliui Lietuvos didikų giminių buvo lemiama. Ne tik Oginskiams ir Sapiegoms. Jie išvengė didžiausių represijų, nes carinė Rusija su aristokratija šiek tiek žaidė, kad patrauktų į savo pusę, tačiau tų, kurie suprato savo šalies istorinį likimą, gyvensena per kelias kartas buvo tragiška: arba ankstyvos mirtys, arba emigracija. Šalis buvo nuolat alinama, nes netekdavo energingiausių, ryžtingiausių, veikliausių žmonių.

Jaučiant ryšį

"Oginskiai buvo giminė, kurioje jau nusvėrė kultūrinis, kūrybinis pradas, nes politiškai ne tik jie, bet ir daugelis istorinių šeimų, mažai ką galėjo padaryti, - kalbėjo K.Labanauskas. - Nebent pasiaukoti kaip Zigmo Sierakausko, 1863 metų sukilimo vado, šeima. Jis buvo pakartas, o kiti ištremti, išblaškyti."

Iš vėlesnių kartų bajorijos, kuri orientavosi į švietimą, mokslą, siekė naujų kelių ir nejautė paniekos žemesniesiems sluoksniams, bet stengėsi ir juos pakylėti į kultūros lygmenį, tyrinėtojas minėjo tris brolius profesorius Mykolą, Vaclovą ir Viktorą Biržiškas. Kilę ir vienos žinomiausių žemaičių bajorų giminės, jie paliko ryškų pėdsaką XX amžiaus pirmos pusės Lietuvos visuomenės, mokslo ir kultūros gyvenime. Panašiai ir profesorius Mykolas Romeris. Nors turėjo puikių galimybių įsikurti Lenkijoje, buvo kviečiamas Jozefo Pilsudskio atkurti mitoligizuotos unijinės valstybės, atsisakė ir liko Kaune. Tapo universiteto rektoriumi ir aktyviu visuomenės veikėju.

"Labai daug aktyviausių, veikliausių šeimų fiziškai nukentėjo, nušluotos ištisos kartos, nutrūko tarp jų ryšys, - apgailestavo tyrinėtojas. - Išlikę atskiri išbarstyti žmonės atitrūko nuo tradicijų ir šeimų, sunkiai besuranda giminės kelią: jos jauseną, meninį skonį, pagarbą tam tikroms vertybėms. Reguliariai susirenka Vileišių giminės palikuonys, gyvenantys Lietuvoje ir užsienyje. Biržiškų tragedija - iš trijų brolių Lietuvoje nėra nė vieno palikuonio. Nebesugrįžo po emigracijos."

K.Labanauskas prisiminė Radvilų giminės atstovo filosofo išsilavinimą turinčio Maciejaus Radziwillo žodžius, pasakytus Dubingiuose per senųjų Radvilų palaikų perlaidojimą. Jau trylikta karta skaičiuojant nuo anų Radvilų gyvena Lenkijoje ir save laiko labiau pasaulio piliečiais, tačiau atvažiavo į iškilmes ir jaučiasi susiję su šia žeme. Ji jiems brangi ir jei ne XX amžiaus sukrėtimai, paneigę žmonių teises į gyvybę ir turtą, būtų čia ir pasilikę.

"Tokių giminių, kurios jaučia ryšį, atkuria, jei jis prarastas, yra daug, - kalbėjo tyrinėtojas. - Pavyzdžiui, Oskaras Milašius susigrąžino lietuvišką pavardės skambesį, o Czeslawas Miloszas liko arčiau su lenkais, tačiau abu jautė tėvų žemės kalbą ir rašė apie Lietuvą, jos istorinius įvykius, kad ir kur gyveno."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"