TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

„Drum bun“ į Rumuniją

2014 07 11 6:00
Pakeliui per kalnuotąjį Rumunijos regioną Transilvaniją. Aistės Masionytės (LŽ) nuotraukos

Rumuniškai „Drum bun“  – „Gero kelio“. Tokių užrašų lydimi apvažiavome nemažą šalies dalį, pradėdami pajūriu ir Dunojaus delta šalies rytuose, baigdami Vakarų Karpatais Transilvanijoje. Tad Rumunija mums – toli gražu ne vien tik Drakulos šalis.

Kadangi į kelionę susiruošėme vasarą, norėjosi pamatyti Rumunijos pajūrį. Apžvalginis turas palei Juodosios jūros kurortus užtrukti juose ilgiau nesuviliojo, tad pernakvoję Mamajoje, kuri tituluojama populiariausiu Rumunijos kurortu, pasukome į šiaurę.

Abipus kelio besidriekiančiose lygumose sukosi daugybės vėjo jėgainių sparnai. Vėliau matėme ir saulės, hidroelektrinių, taip pat vienintelę Rumunijos atominę elektrinę, kur veikia kanadiečių reaktoriai, tad jos nesirengiama uždaryti.

Pro šalį lėkdavo nemažai rumuniškų automobilių “Dacia”. Mašinų sraute neretai matydavome ir arklių traukiamą kaimišką vežimą. Beje, šią transporto priemonę rumunai išmaniai pritaikė turizmui. Vėliau teko ją išbandyti – smagu, nors, regis, dar taip neseniai mums Lietuvoje tai nebuvo jokia pramoga.

Vakarinės šalies dalies kaimuose stebino mečetės (dauguma rumunų – stačiatikiai). Jos čia ne šiaip sau – anksčiau šią krašto dalį šimtmečius valdė Osmanų imperija. Net 90 mečečių yra dešiniajame Dunojaus krante, ir tik viena, įsikūrusi Bukarešte, – kairiajame.

Vandens keliu

Tulčos mieste iš mikroautobuso persėdome į laivą, plukdysiantį mus po Dunojaus deltą, didžiausią Europoje upės deltą, įtrauktą į UNESCO pasaulinį natūralaus paveldo sąrašą.

Dunojaus delta – puiki vieta ramiai, neskubriai poilsiauti, žvejoti, stebėti paukščius. Jų čia gyvena daugiau nei 300 rūšių. Plaukiant gluosnių ir nendrynų apsupta senąja Dunojaus vaga labiausiai stebino pelikanų gausa. Jiems šiuose vandens plotuose, regis, išties gera.

Į kelionės tikslą – savitą Dunojaus deltos kaimelį Mila 23 (jis taip pavadintas pagal senosios Dunojaus vagos 23-iąją mylią) mūsų laivas nuplukdė per penkias valandas. Sako, kateriu šis kaimelis pasiekiamas per valandą. Apsistojome jaukiame pensione “Mila 23” ant upės kranto, skanavome savininko gurmaniškai pagamintų iš upės ką tik ištrauktų žuvų. Jaukiame kaimelyje pensionų yra ne vienas, palei upę įsikūrę visi trys barai. Daugelio namelių stogai dengti nendrėmis, iš jų padarytos ir aukštos tvoros, ribojančios siaurutes gatveles. Virš nedidelio kanalo plaikstosi užrašas “Mila 23 – čempionų kaimas”, mat iš čia kilęs olimpinis kanojų sporto čempionas.

Kaimelyje gyvena vadinamųjų lipovanų – XVIII amžiuje iš Rusijos nuo religinio persekiojimo pabėgusių asmenų palikuonių. Todėl su vietiniais galima susikalbėti rusiškai, Mila 23 yra daug mėlynai dažytų namukų, tokia ir čionykštė cerkvė.

Ramet tarpeklis – įdomus išbandymas turistams.

Kitądien išplaukėme į Latios kaimelį. Čia, sėdę į arkliukais kinkytus vežimus, nukeliavome į tamsų mišką, kuris, pasirodo, yra seniausias natūralus rezervatas Rumunijoje. Dėl jame aptinkamų atogrąžų augalijos rūšių šis miškas dar vadinamu subtropiniu. Buvo įdomu važiuoti (gal greičiau – plaukti) gruntiniu vandeniu užlietais miško keliukais, o ištrūkus į šviesą pasitiko smėlingas kopas primenantys laukai.

Įžymiausios pilys

Grįžę į Tulčą, pasukome sostinės Bukarešto link. Bukareštas, taip pat kiti seni miestai – Brašovas, Sigišoara, Sibiu, Alba Julija verti atskirų pasakojimų, todėl šįkart tik paminėsime, jog šiuose miestuose reikėtų užtrukti ilgėliau, ne tik aplankyti įžymybes, bet ir neskubant pasivaikščioti savo malonumui.

Kertant Transilvaniją būtina pamatyti gražiąją Pelešo pilį, esančią netoli Sinajos, saksoniškos architektūros kalnų kurorto. Jau visai netoli tikslo sustojus ilgokoje mašinų eilėje priėjęs berniukas pasiūlė krepšelyje meniškai sudėliotų aviečių. Panašu į tai, kad šiose kalnuotose vietovėse aviečiauja ne tik vietos gyventojai, bet ir meškos. Gidas pasakojo, jog lokė su lokiuku neseniai buvo užsukusi ir į pačią Sinają. Pasirodo, Rumunijoje susitelkę net 60 proc. Europos meškų. Netoli Pelešo pilies pastatytas paminklas šiai miškų gyventojai, apylinkėse rengiami meškų stebėjimo turai.

Pelešo pilį pirmasis Rumunijos karalius Karolis I įkūrė kaip savo vasaros rezidenciją. Grakštaus silueto 1873-1914 metais statyta pilis, o greičiau – rūmai, žavi savitu, gausiai medžiu puoštu interjeru. Beje, tai buvo pirmoji pasaulyje pilis, turėjusi mums dabar įprastus komunalinius patogumus, šildymą, elektrą ir net liftą. Pelešo pilis, taip pat Bukarešte esantys šalies parlamento rūmai yra du Rumunijos objektai, įtraukti į kartą per metus riedančio Rytų ekspreso "Paryžius-Stambulas" maršrutą.

Po apsilankymo Pelešo pilyje kita karališka nuosavybė – XIV amžiuje statyta Brano pilis atrodo gan kukli. Ši sena tvirtovė, matoma jau iš toli, per amžius buvo gynybinis postas, saugantis kelią į Transilvaniją. Dabar ji garsėja kaip Drakulos pilis, mat airių rašytojas Bramas Stokeris pasinaudojo jos vaizdais kurdamas siaubo romaną apie grafą Drakulą.

Beje, tikrojo Drakulos, o tiksliau - Valakijos valdytojo Vlado Tepeso, tikroji rezidencija buvo visai kitur. Drakulos legenda išplito apie 1970-uosius, kai pilyje apsilankė amerikiečių turistai.

Po pilį vedžiojęs gidas daugiausia pasakojo apie Rumunijos karališkąją porą – karalių Ferdinandą ir karalienę Mariją, kuriai šią pilį 1920-aisiais padovanojo Brašovo miestas. Karališkoji šeima, regis, vengė didelio puošnumo ir prabangos. Beje, autentiškų baldų čia nėra – juos pasiėmė vienas muziejus, pilies interjeras apstatytas baldais, dovanotais karalienės Marijos anūko, dabartinio Brano pilies savininko.

Į tvirtoves panašios bažnyčios

Saksonų apgyvendintiems Transilvanijos kaimams senais laikais nuolat grėsė Osmanų imperijos ir totorių antpuoliai. Apsaugai nuo jų tarnavo ir bažnyčios, apsuptos aukštų mūro sienų su gynybiniais bokštais, iš pažiūros panašios į pilis. Transilvanijos miesteliuose ir kaimuose (Biertran, Cisnadie, Cisnadioara) tokių bažnyčių aplankėme ne vieną. Įdomu pasivaikščioti mūrinėmis jų galerijomis, apžiūrėti medinius interjerus, pakilti į bokštų viršūnes, iš aukštai pasigrožėti apylinkių panorama. Ypatingą įspūdį padarė įtvirtinta Calnic bažnyčia, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (iš viso į šį sąrašą įtrauktos 7 tokios Transilvanijos bažnyčios). Aukštų mūrų apsuptame kieme žaliuoja veja, žydi rožės, o iš kuklios bažnytėlės laukan liejasi pianino garsai.

Viena įdomiausių saksonų įtvirtintų bažnyčių yra nuošaliame, ramybe dvelkiančiame Viskri kaime. Bažnyčioje įkurtas ir etnografinio paveldo muziejus. Pats kaimelis su pastatais yra taip pat tarsi eksponatas. Čia namą yra įsigijęs ir Anglijos sosto įpėdinis princas Charlesas.

Sarmizegetusa Regia. Senovės dakų šventyklų liekanos.

Kai Viskri gyvenę saksai išvyko Vokietijon, į jų namus atsikėlė čigonai. Tamsaus gymio vadeliotojai su arkliais ir vežimais kaip tik būriavosi kaimo centre, laukdami pasivažinėti norinčių turistų grupių.

Viskri gyventojai dalyvauja specialioje užimtumo programoje, pagal kurią iš avių vilnos veliamos šlepetės. Mums pasisekė pamatyti šį procesą. Pagamintas šlepetes galima įsigyti čia pat, gražioje kaimo sodyboje su kavinuke, o dalis šių dirbinių išsiunčiama į Vokietiją.

Transilvanijos kaimų ir miestelių namams būdinga tai, jog jie, išsirikiavę išilgai gatvės, prilipę vienas prie kito, o durų nepamatysi – įeinama pro vartus aukštose aklinose tvorose, slepančiose kiemus nuo prašalaičių žvilgsnių. Užtat galima pasigrožėti sutvarkytomis pakelėmis, apsodintomis aukštais rožių krūmais.

Pasirodo, ne veltui rumunai internete juokauja apie gatvėmis savarankiškai vaikštančias karves: esą tik Rumunijoje galima tai pamatyti. Mums buvo visai smagu sutikti tokią nepriklausomą karvę, atžingsniuojančią siauros miestelio gatvės viduriu. Vėliau matėme ir daugiau tokių ėjikių.

Šis tas skanaus

Netoli Sibiu miesto yra Sibiel kaimelis, kurio gyventojai užsiima kaimo turizmo verslu. Į vieną sodybų užsukome paragauti tradicinių šalies valgių. Šeimininkė Christina pateikė mums sarmale – rumuniškų balandėlių. Dažniausiai jie gaminami iš kopūstų, kartais – ir iš vynuogių lapų. Sako, kuo jie mažesni, tuo šeimininkė geresnė. Prie balandėlių pateikė mamaligos – kukurūzų košės. Ši košė gali būti valgoma ir vietoj duonos, ir su dešra ar mėsa, kiaušiniu bei brinza.

Brinzos, sūroko skonio sūrio, galima paragauti visur. Saldžiąja brinza vadinamas produktas atitiktų mūsų varškę. Valgėme ir mici – tradicinių mėsos dešrelių. Ne kartą skanavome ciorbos – parūgštintos sriubos iš mėsos ir daržovių. O kaipgi neparagavus rumuniško vyno. Gaila, kad jis per mažai žinomas, nors yra iš tiesų geras. Daugumą Rumunijos vynuogynų dabar supirkę užsieniečiai, tačiau nuo senų laikų garsėjančių "Cotnari" ir "Jidvej" vyno gamyba, regis, dar vietinių rankose.

Tautinis rumunų paveldas yra ir spiritinis gėrimas tujka, gaminamas iš slyvų, bei už jį gerokai stipresnė palinka, gaminama iš įvairių vaisių.

Svečiuose pas dakus

Mūsų kelionės planuose buvo ir Sarmizegetusa Regia – senovinės Dakijos karalystės sostinė sunkiai pasiekiamoje Karpatų kalnų vietoje. Nors bene 20 kilometrų iki šio istorijos paminklo, įtraukto į UNESCO paveldo sąrašą, lėtai dardėjome vingiuotu ir akmenuotu keliu, pasiekti šį tikslą vertėjo. Maršrutinių autobusų į Sarmizegetusa Regia nėra, tad pavieniams turistams dar sunkiau ten nusigauti.

Dakijos valstybė keletą šimtmečių klestėjo dabartinės Rumunijos teritorijoje, kol ją užkariavo Romos imperatoriaus Trajano vedami legionai, su žeme sulyginę ir dakų sostinę Sarmizegetusa Regia.

Dabar šioje vietoje galima pamatyti senovės dakų gynybinių įtvirtinimų bei šventyklų komplekso liekanų. Vaizdingoje, miškų apsuptoje laukymėje ant kalno viršūnės stūkso kalkakmenio ir andezito luitų eilės. Kadaise šie akmenys buvo pagrindu šventyklų kolonoms, naudoti kitoms reikmėms. Čia yra ir aukuras, manoma, atlikęs ir kalendoriaus funkciją. Sarmizegetusa Regia apipinta legendomis apie dakų auksą, kuris dar ir šiandien rūpi lobių ieškotojams.

Netoliese – Cotesti, dar viena vieta, susijusi su dakų paveldu. Čia esančios dakų tvirtovės liekanos irgi įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Mums pasisekė – sulindę po dakų mūrus dengiančiu stogu saugiai stebėjome kalnuose užklupusį lietų.

Tūkstantmetė praeitis įamžinta netoliese esančiame Devos mieste. Įdomu, kad čia stovi paminklai ir dakų valdovui Decebalui, ir jų užkariautojui Trajanui.

Ramet slėnio įžymybės

Pasižvalgymą po Rumuniją baigėmė Ramet slėnyje Traskėjaus kalnuose (Vakarų Karpatai). Čia, įspūdingo uolėto kalno papėdėje, įsikūręs Ramet moterų vienuolynas – viena seniausių ir garsiausių piligrimystės vietų šalyje. Galima dalyvauti Mišiose, stebėti vienuolių kasdienybę, grožėtis aplinka (čia ir rožynai, ir darželiai, kur auginamos daržovės, ir kapinaitės, ir bičių aviliai), o galiausiai – tiesiog ramiai ilsėtis.

Traskėjaus kalnų papėdėje gausu gražiai sutvarkytų ir šiuolaikiškai įrengtų sodybų. Bet galima išvysti ir tipiškų senų tvartelių aukštais šiaudų stogais, jie primena raganos trobeles.

Kadangi rūpėjo išbandyti šioje vietovėje siūlomas aktyvaus turizmo galimybes, pasirinkome vieną maršrutų – pasivaikščiojimą Ramet tarpekliu (Cheile Rametului). Ėjimas palei aukštų uolų įrėmintą upelę tapo vienu įsimintiniausių kelionės nuotykių.

Padėję šį, paskutinį pliusiuką, grįžome į Bukareštą. Kitam kartui liko šalies šiaurėje esantys garsieji Bukovinos vienuolynai, Sapantos miestelį išgarsinusios linksmosios kapinės, kiti paminklai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"