TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

"Misija Sibiras": kilnu ir prasminga

2013 10 25 6:00
"Misija Sibiras 2013" archyvo nuotraukos

Tiumenė. Turtinga ir šiuolaikiška Rusijos Federacijos sritis, kur tebėra dalelė mūsų praeities ir dabarties. Smėlio kauburėliai, kuriuos bet kada gali išsklaidyti vėjas. Jaunimo pilietiškumą ir patriotiškumą ugdantis projektas „Misija Sibiras 2013” Pasaulio lietuvių vienybės dieną į tautos tragedijos ir tvirtybės atspindžiu tapusį Sibirą palydėjo dvyliktąją ekspediciją.

Į lietuvių tremties ir kalinimo vietas Tiumenės link pajudėjo traukinys su 16 jaunų žmonių komanda. Jie ten niekada nėra buvę, nei matę tų vietų. Jie neabejingi Lietuvos istorinei atminčiai, kurią laikas gali pasiglemžti bet kurią akimirką. Dvi savaitės lankant tuos, kurie nesulaukė progos sugrįžti ir užgeso už tūkstančių kilometrų nuo gimtųjų namų. Tai - visų mūsų misija.

Atvežti be nieko nepalūžo

Vakarų Sibiro lygumomis nusidriekusi Tiumenės sritis – nepaprastai derlingas, klodus naudingųjų iškasenų po žeme slepiantis ir retai apgyvendintas kraštas. Ir nors Rusijos imperijos valdovai lietuvius čia prievarta trėmė dar nuo XVIII amžiaus – Tado Kosciuškos, taip pat 1863 metų sukilimo dalyvius, taip masiškai, kaip sovietų valdžia, to nedarė niekas.

Kraują stingdantis šaltis, badas, dangų temdantys mašalų debesys, sąmyšis ir išgąstis – štai tokią Tiumenę sustojus ešelonams 1948-1949 metais sutiko tremtiniai. Šimtai šeimų iš buvusių Pagėgių, Šilutės, Klaipėdos, Šiaulių, Telšių, Marijampolės, Vilkaviškio ir Kauno apskričių – be teisės sugrįžti.

Tačiau ilgus metus rusenusi lietuvybė, savitarpio pagalba ir visus vienijusi viltis čia sukūrė naująją Lietuvą. Per keletą metų tankiausiai lietuvių apgyvendintoje Lebediovkos gyvenvietėje išdygo „banditų gatvė“. Kur ji – vietiniai nė nemirktelėję pirštu parodys ir šiandien. Lietuvių kultūros centras ir net organizuotas pogrindis, persekiotas ir gniaužtas represinių institucijų. Aktyviausieji sušaudyti už „Naujosios Lietuvos“ kūrimą.

Tradicinis kaimo vaizdas.

Dar gyvi tų dienų liudininkai, vietos gyventojai, sutartinai tvirtina: atvežti be nieko, paleisti dykynėse lietuviai ne tik nepalūžo. Nagingi meistrai susirentė namelius, prie jų užveisė daržą, be galo daug dirbo, o iš darbų visada traukdavo su dainomis. Kai išdygo biblioteka – jie skaitė medicinos, matematikos, gamtos mokslų knygas. Tai buvo šviesiausi protai, mišką kertantys inteligentai. Jiems išlikti ir sugrįžti padėjo tikėjimas vieno kitu.

Materialinis perversmas

Tiumenės srities tuo pačiu vardu pavadinta sostinė – Rusijos Federacijos naftos centras. Nuo tada, kai 5-ajame dešimtmetyje geologai čia aptiko įspūdingus „juodojo aukso“ telkinius, šio regiono gyvenimas ėmė sparčiai keistis. Dabar išorė blizga prabanga. Čia pat įsikūrę galingiausi naftos ir dujų koncernai, o prekybos centrai pasitinka vakarietiškomis kainomis. Tiesa, beribė materialinė bazė gali ne viską. Tiumenėje nestinga laikui nepavaldžių reliktų. Aikštėse grėsmingą veido mimiką ištaisęs Sovietų Sąjungos krikštatėvis Vladimiras Leninas tebetiesia ranką Vakarų kryptimi, o prieš daugiau nei dvidešimtmetį subyrėjusios imperijos palikimo ilgai dairytis nereikia. Kad ir viena pagrindinių sostinės gatvių, pavadinta tautos „didvyrės“ Marytės Melninkaitės vardu. O palikus miestą, užnugary pasilieka ir marmuriniai šaligatvių borteliai, nemokamas bevielis internetas bei prabangūs automobiliai.

Vertesni už šimtus kitų

Aštuntus metus vykstančio projekto „Misija Sibiras“ 2013 metų jaunimo ekspedicijos tikslu Tiumenė tapo neatsitiktinai. Pastarąjį kartą lietuviai čia lankėsi prieš daugiau nei dešimtmetį. Niekas nebuvo tikras, ar sparčiai nykstančias, sunykusias buvusias tremtinių gyvenvietes tebežyminčias lietuvių amžinojo poilsio vietas pavyks rasti. Buvo aišku viena – laukinių žvėrių ir miško kirtimo technikos kartkartėmis aplankomas kapinaites, kuriose tebesiilsi šimtai lietuvių, gamta gali pasiglemžti bet kurią akimirką. Tad, dar nesuformavus ekspedicijos komandos, jai buvo iškelti ypač atsakingi tikslai.

Lebediovkos kapinėse vaikinai kelia kryžių su Gedimino stulpais.

Įveikusiems du atrankos etapus, šimtus juose dalyvavusių Lietuvos jaunuolių, 16 galutinės ekspedicijos komandos dalyvių patikėta išsaugoti, įamžinti atminimą tų, kuriems grįžti nepavyko, ir pasidalyti savo patirtimi Lietuvoje. Perduoti itin svarbią žinutę jaunajai kartai – pražuvus ženklams, liudijantiems mūsų tautos vienybę, pražus dalis mūsų visų. Į atsakingą misiją jie išlydėti Pasaulio lietuvių vienybės dieną, liepos 17-ąją.

Kulimesovas – nieko nebeliko

Įveikusi tris tūkstančius kilometrų, palikusi liūties, žaibų ir stipraus vėjo talžomą Tiumenės miestą, ekspedicijos komanda, vedama daugiau nei dvidešimtmetį Sibiro platybes lankančio Gintauto Aleknos, sustojo pirmojoje stotelėje – Kulimesove.

„Dauguma atvykusiųjų nesitikėjo to, ką išvydo: nebuvo jokių antkapių, jokių kryžių, o apie kapus bylojo tik nedideli iškilę kupsteliai arba viena kita duobė, likusi kam nors išsivežus artimųjų palaikus į Lietuvą. Vietiniai pasakojo, jog čia kadaise buvo gausu gražiai raižytų kryžių ir kapus ženklinančių tvorelių, tačiau kapai sunyko, o galiausiai viską sunaikino miško gaisras", - prisiminė ekspedicijos dalyvis Matas Kasperavičius.

Dar prieš keliasdešimt metų buvusios kapinės virto mišku. Toje vietoje, kur anuomet stovėjo lietuvių amžinojo poilsio vietas žymintys, į Lietuvą atgręžti kryžiai, praskleidus samanų paklotą išliko kauburėliai. Tai viskas, kas išliko.

Trys dienos darbo, ir kalnelis tapo šviesesnis. Stojo tvorele aptvertas kryžius su lentele lietuvių ir rusų kalbomis: „Čia ilsisi lietuvių tremtiniai“. „Užlieja malonus jausmas – atvykome į raistą, išvykstame iš dailiai sutvarkytų kapinaičių su gražiu lietuvišku kryžiumi“, - akimirką stabtelėjusi susimąstė kita ekspedicijos dalyvė Laura Žūsinaitė. Dabar čia saugiau.

Novyj Tap ir Lesnaja

Toliausiai į Rytus nutolusi Tiumenės srities gyvenvietė – Novyj Tap. „Labas vakaras! Kaime mus pasitiko Vladimiras. Visus nustebino pasisveikinęs lietuviškai. Karo metais jis kurį laiką kalėjo Alytaus lageryje. Prisimena daugybę kadaise čia gyvenusių lietuvių. Labiausiai mena jų darbštumą ir didžiausią keistenybę... po ilgos darbo dienos jie visada grįždavo traukdami dainas“, - atsiminė Laura.

Kai buvo leista grįžti, nė vieno lietuvio čia nebeliko. Jie išskubėjo į Lietuvą. Tačiau vietos gyventojai rodo į dabar jau neveikiančią sporto salę, pirmąją mokyklą – visa tai pastatė lietuviai. Gyvenvietės kapinėse vos du apleisti lietuviškai kapai. Ant pasvirusių kryželių neišliko jokio užrašo.

Tuo metu didžiulėse Lesnajos gyvenvietės kapinėse lietuviško kapo neišliko nė vieno - išnyko visam laikui.

Lentelė, tikimasi, apsaugos kapinaites nuo piktų žmogaus kėslų.

Išgelbėtos paskutinę akimirką

Verch Kamenka - nuo žemės paviršiaus be pėdsako dingusi gyvenvietė. Iki jos kelią žino vos vienas kitas, o be specialios technikos jos pasiekti neįmanoma. G.Aleknos tvirtinimu, tokios prastos būklės kapinių jis neregėjęs. Čia tebesiilsi keliasdešimt lietuvių tremtinių.

„Vaizdas sukrečia. Didžiulės kapinės viduryje taigos. Vos už kelių metrų miško nebėra. Čia kasamas smėlis. Smėlio karjeras prarijo senąją Verch Kamenkos gyvenvietę. Atrodo, kad toks pat likimas turėjo ištikti ir kapines. Tiesa, žodis „kapinės" čia reiškia kelias dešimtis kapų kauburėlių. Atsiradęs smėlio karjeras pakeitė šios vietos mikroklimatą. Visa kapinių teritorija priversta didžiulių pušų“, - pasakojo Justinas Marcinka.

Kapinės – tai vienintelė žalia sala, aplink kurią nusidriekę smėlio ruožai. Jos išliko tik dėl smėlio karjero darbininkų prietaringumo. Šioje vietoje ekspedicijos dalyviai turėjo atrasti darbininkams suręstus barakus. Tačiau dėl besimuistančių gyventojų nuspręsta kol kas šios vietos neliesti.

Trys atkaklaus darbo dienos. Tik traktoriumi ir vietos gyventojams padedant pavyko kapines išlaisvinti iš miško gniaužtų. 160 metrų siekiantis kapinių perimetras apjuostas čia pat suręsta tvirta tvorele, o kadaise dangų rėmusių atminties ženklų vietoje iškilo 4 metrų aukščio kryžius. Ant jo taip pat prikalta lentelė, žyminti, kad čia ne paprasčiausias miško paklotas.

Ekspedicijos dalyvė kalbina čiabuvę B.Kamarauskienę. Greta prisėdo "Misija Sibiras" vedlys ir siela G.Alekna.

„Išvykstant į Lebediovką paskutinįsyk atsisuku į kapines. Vienišas kryžius dar porą dešimčių metų saugos šią vietą. Fotoaparato neturiu, todėl stengiuosi vaizdą išsaugoti atmintyje. Jaučiu, kad atlikome darbą iš širdies, kaip dera. Šitas jausmas taip pat keliaus į Lietuvą. Kapinės lieka už posūkio“, - tuomet savo dienoraštyje rašė Justinas.

Lebediovka – tai pati gyvenvietė, kur kadaise driekėsi ištisos lietuvių gatvės. Gyvenvietės kapinėse iš lietuvių amžinojo poilsio vietų teliko paprasčiausias šiukšlynas. Čia suverstos atliekos. O po pusdienio į viršų vėl pasistiebė suklypę kryžiai. Vienas jų – su Gedimino stulpais.

Likusios iš meilės

Taip apie save sakė paskutinės tremtinių gyvenvietėse sutiktos lietuvės - Danutė Černiauskaitė ir Birutė Kamarauskienė. Ši – partizano dukra, kilusi iš Marcinkonių (Varėnos r.). Jalutorovsko gyvenvietėje liko drauge su dabar jau mirusiu yru Jonu Kamarausku. G.Aleknos pasakojimu, tai vos trečia jam žinoma po tremties negrįžusi šeima, kurioje vyras ir žmona lietuviai. „Čia buvo ištremti, čia gyveno, galiausiai susituokė, susilaukė vaikų. Šie, sukūrę šeimas, susilaukė savų. Vėliau lyg ir svarstė grįžti, tačiau jų tėvų jėgos ėmė silpti, reikėjo juos prižiūrėti. Taip ir pasiliko. Nors dabar turi netoliese gyvenančią dukterį, žentą ir anūkų, moteris jaučiasi vieniša. Nė vienas iš jų lietuviškai nė žodelio pasakyti negali. O ji pati taip gražiai kalba nepakitusia dzūkų tarme. Net šiurpuliukai keliskart perbėgo kūnu tai išgirdus. Kai kalbėdama apie Lietuvą Birutė pravirko, gerklėje susidaręs kamuolys kvapą užgniaužė ne vienam mūsų. Kokie vis dėlto laimingi turėtų jaustis turėjusieji galimybę sugrįžti į Tėvynę ir grįžę“, - susitikimą prisiminė Silvija Guzelytė.

D.Černiauskaitė – jau gimė Sibire. Ji taip pateisina savo nenorą vykti į Lietuvą, kur šiuo metu gyvena vyresnioji sesuo. Su vyru ji įsikūrusi Tiumenės mieste. Lietuviškai kalba sunkiai, tačiau kuria apie Lietuvą eiles, o išvykstantiems dalyviams, be kitų lauktuvių, įteikė tris nuotraukas ir prašymą padėti. Prieš daugiau nei 50 metų nutrūko ryšiai su tuomet buvusiomis geriausiomis draugėmis, apie kurias ji pagalvojanti kasdien. Vieną jų, gyvenančią Varėnoje, pavyko rasti, kitos, naujausiomis žiniomis, gyvenančios apie Uteną, – deja, ne.

Kilni ir prasminga

Nuo 2006 metų į Sibirą vykstančios mūsų jaunimo ekspedicijos į kilnią misiją leidžiasi tik jai prijaučiančių, geranoriškų žmonių paaukotomis lėšomis. Šiemet liepos 17-ąją, Pasaulio lietuvių vienybės dieną, išvykusi jaunimo ekspedicija per dvi savaites aplankė ir sutvarkė penkerias lietuvių tremtinių kapines ir sutiko tris Sibire tebegyvenančius lietuvius. Ekspedicija baigėsi, o tikroji misija tik prasideda. Pagrindinis šio projekto tikslas – jaunimo pilietiškumo, patriotiškumo ir istorinės atminties puoselėjimas. Grįžę iš Sibiro dalyviai visus metus įgyta neįkainojama patirtimi dalijasi per susitikimus su mokyklų, universitetų, kitų ugdymo įstaigų, miestų ir miestelių bendruomenėmis, organizacijomis. Čia perteikiama iš ten parsivežta žinutė. „Didžiausias palikimas yra tinkamai išauklėta jaunoji karta, o ne cementas ir metalas kryžiui.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"