TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Afrika: visai kitokia nei per televiziją

2014 10 17 6:00
Namibijoje, Namibo Nauklufto nacionaliniame parke, stulbina Sosusflėjaus dykumų peizažai ir didžiausios pasaulyje smėlio kopos. Bene labiausiai turistų numindžiota 45-oji kopa. Danutės Jokubėnienės nuotraukos

Žurnalistė Danutė Jokubėnienė su trimis bendraamžėmis draugėmis per tris savaites apkeliavusi keturias Afrikos šalis (nuo Keiptauno iki Viktorijos krioklių), įveikusi 5614 km, nakvojusi vidury dykumos aplink palapinę ūkaujant laukiniams žvėrims džiaugėsi: "Pamačiau tikrą Afriką."

Nors jau ir Lietuvoje yra kelionių organizatorių, kurie nuveš į tą žemyną ir viskuo už jus pasirūpins, patyrusi keliautoja D. Jokubėnienė nebe pirmą kartą į tolimas šalis leidžiasi iš anksto viską suplanavusi. "Pirmiausia dairomės pigių skrydžio bilietų, o tada jau dėliojamės maršrutą. Taip buvo ir dėl Afrikos, bilietus įsigijome bene prieš metus per Jungtinius Arabų Emyratus, tad turėjome laiko pasvarstyti, ką norime pamatyti, - dėstė pašnekovė. - Turą po Afriką nusipirkome tiesiai iš Afrikos kelionių organizatorių internete. Susirašinėjome su keliais, lyginome jų siūlomus maršrutus, išsirinkome pigiausią."

Keliautoja juokėsi, kad afrikiečiai, pamatę, kiek į turą per dykumas išsiruošusioms europietėms metų (visoms daugiau kaip 60), paprašė gydytojų pažymėjimų, kad yra pajėgios tokiai kelionei. "Tokius pažymėjimus gavome, nusiuntėme", - teigė ji.

Į Keiptauną (Pietų Afrikos Respublika), nuo kurio turėjo prasidėti trijų savaičių turas, keliauninkės atskrido trimis dienomis anksčiau, nes norėjo apžiūrėti miestą. "Internete jau buvome susiradusios olandą gidą, jis aprodė nepaprastai žavų miestą. Labiausiai buvome priblokštos žydų muziejuje, - prisipažino D. Jokubėnienė. - Kai pasakėme, kad esame iš Lietuvos, gavome didelę nuolaidą bilietams ir ilgai vedžiojo, pasakojo. Pasirodo, Keiptaune labai daug litvakų. Muziejuje net eksponuojamos Lietuvos sinagogų kopijos. Kabo Lietuvos žemėlapis su žydiškai pavadintais miesteliais. Daug dabartinių šalies pramonininkų, politikų žydų kilę iš Lietuvos." Keiptaune moterims pasisekė pamatyti ir Stalo kalną, dažnai skendintį iš vandenyno kylančiame rūke, tad ne visiems pavyksta jį išvysti.

Bostvanos Čobės nacionaliniame parke gausu dramblių. Jų šalyje priskaičiuojama apie 120 tūkstančių.

Trys savaitės sunkvežimiu

Keiptaune lietuves kelionės organizatoriai įtraukė į 25 žmonių grupę turistų iš viso pasaulio, ir tris savaites visi keliavo kartu. "Šis turas (be skrydžio bilietų) su maitinimu, nakvynėmis, transportu, gidais per keturias šalis kainavo apie tris tūkstančius litų. Tai tikrai nėra daug. Pasidairiau internete, dabar jau ir Lietuvos kelionių organizatoriai parduoda tuos pačius turus už tokią pačią kainą, - sakė D. Jokubėnienė. - Brangios tik vizos. Liūdna, kad mes, lietuviai, negalime vizų nusipirkti atvykę į Afriką. Į vienas šalis vizas gavome Londone, į Pietų Afrikos Respubliką teko parsisiųsti iš Danijos."

Ketvertukas iš Lietuvos kartu su smagiais bendrakeleiviais iš Australijos, Norvegijos, Pietų Korėjos, Vokietijos ir Škotijos buvo susodintas į keleivinį sunkvežimį. "Mus lydėjo trys afrikiečiai, vienas jų - virėjas. Sustojus kad ir vidury dykumos, iš sunkvežimio ištraukdavo stalus, kėdes, prie kelioninės viryklės prijungdavo dujų balioną ir gamindavo valgį. Virėjas iškepdavo blynų, kepsnių, žuvų. Padėdavome jam ir mes. Tas bendrumas visus suvienijo, susidraugavome. Sėdi, užkandžiauji ir grožiesi spalvingais peizažais. Nuostabu, - tikino pašnekovė. - Paskui viską susipakavę važiuodavome toliau. Vakare visi gavome dvivietes palapines. Manėme, kad neišmoksime jų pasistatyti, tačiau labai greitai įgudome, pakakdavo dešimties minučių. Iš pradžių viskas buvo neįprasta. Pamenu, naktį nubudome nuo kažkokio barbenimo į palapinės stogą. Manėme, lietus, o pasirodo, bezdžionės šėlioja."

D. Jokubėnienė prisipažino ne taip įsivaizdavusi Afriką, nes televizija nuolat rodo jos skurdą. "Afrika, ypač pietinė, labai civilizuota. Pakeliui važiuojant į dykumas netrūksta prekybos centrų, apsirūpindavome vandeniu, maistu", - aiškino pašnekovė.

Namibijoje, Namibo dykumoje, stulbinami vaizdai atsiveria priėjus druska nuklotą išdžiūvusį Dedvlėjaus ežerą. Nuo karščio užsikonservavusioms akacijoms - apie devyni šimtai metų.

Nepaleido iš akių

Turistus lydintys afrikiečiai ne tik rūpinosi maistu, kelione, bet ir buvo savotiški apsaugininkai. "Jie tiesiog nepaleido mūsų iš akių, stebėjo, kad nieko nenutiktų, vos ne iki krūmų palydėdavo, - prisiminė D. Jokubėnienė. - Kartą, kai labai norėjome išsimaudyti, jie nužvelgė upę ir pasakė, kad ji nusekusi, tad dideli krokodilai neatplauks. O nuo mažesniųjų saugojo patys subridę į upę, kol mes pliuškenomės."

Grupę lydintys afrikiečiai nebuvo ginkluoti, tačiau puikiai išmanė gamtą. "Kai mes eidavome plepėdami, atsipalaidavę, grožėdamiesi gamta, jie visada buvo įtempę klausą, ar koks žvėris nesiartina. O žvėrių daug matėme, visą Afrikos penketuką - liūtą, dramblį, buivolą, leopardą, raganosį. Pavyzdžiui, ilgai stebėjome gulintį liūtą. Matyt, jis buvo sotus, nes net nesijudino iš vietos ir nepuolė vandens link pro šalį einančių zebrų", - teigė Danutė.

Keliautojai buvo išsigandę, kai vidury dykumos, svilinant 40 laipsnių karščiui, sugedo transportas. Tačiau lydintys vyrai nesutriko, per pusvalandį pakeitė ratą.

Prisiminusi visus nuotykius, žurnalistė teigė, kad tai buvusi ir išbandymų kelionė. "Įsivaizduokit, miegame palapinėje, o kur nors netoliese staugia liūtai. O kartą radome skorpioną. Ne juokais sunerimome kilus liūčiai, baiminomės, kad palapinių neapsemtų, - dalijosi prisiminimais ji. - Beje, nežinau, ką kelionės pradžioje po įvadinio instruktažo apie mus, gerokai vyresnes, manė jaunimėlis. Tačiau mes ištvėrėme, o penki jaunesni dalyviai nebaigę kelionės išvyko namo. Tarkim, viena jauna korėjietė buvo išlepinta, jai pasidarė per sunku, tad su motina nuo grupės atsiskyrė privažiavus didesnį miestą."

Lietuvėms tokia kelionė nepasirodė per sunki. "Nacionaliniuose parkuose yra kempingų, o kempinguose - dušai. Čia išsiskalbdavome ir drabužius. Afrika visai civilizuota. Jei nori nakvoti patogiau, jei palapinėje įskausta šonai, gali kelias naktis už papildomą 40 dolerių mokestį nakvoti kempingų nameliuose", - teigė D. Jokubėnienė.

Himba genties moteris Namibijoje lengva atpažinti iš unikalių molio šukuosenų.

Rytas su tekančia saule

Išvarginti dienos įspūdžių ir kaitrios saulės keliautojai miegoti krisdavo vos sutemus septintą valandą. "Prieš tai dar pasėdėdavome prie laužo. O kokie nuostabūs dykumų saulėlydžiai, - mėgavosi pašnekovė. - Keldavomės kartu su paukščiais ir tekančia saule - penktą ryto."

Kaip prisiminė keliautoja, buvo ir labai šaltų naktų dykumoje, buvo ir tokio karščio, kad be vėduoklės neužmigdavo. Ypač saulė svilino važiuojant per Namibio dykumą Namibijoje, Kalahario dykumą, plytinčią beveik per visą Botsvaną ir įsiterpiančią į kaimynes šalis. "Vienintelis išsigelbėjimas - šlapias rankšluostis ant galvos. Kol išdžiūsta, spėji atsigaivinti", - sakė moteris.

Visas dienas keliautojai nakvojo palapinėse, tik tris naktis pasilepino civilizuočiau, kai buvo stabtelėję Svakopmunde. Tai antras pagal dydį Namibijos miestas, buvusi vokiečių kolonija. Pasak D. Jokubėnienės, miestas atrodo labiau vokiškas nei dabar Vokietija. "Šalia art nouveau stiliaus pastatų pasijunti tarsi Europoje. Septyni tų pastatų net paskelbti nacionaliniais paminklais. O visai čia pat, už šios netikėtos "Europos" - viena didžiausių pasaulyje Namibo dykuma. Įspūdingi kontrastai. Beje, Namibija tais pačiais metais kaip ir Lietuva, tik dešimčia dienų vėliau atgavo nepriklausomybę (po vokiečių priklausė dar ir Pietų Afrikai)", - priminė keliautoja.

Įspūdį keliautojams Namibijoje padarė Tveifelfonteino uolų piešinių muziejus po atviru dangumi. Piešiniams daugiau kaip 6 tūkst. metų, jie įtraukti į UNESCO pasaulio paveldą. Norėdami pamatyti šį stebuklą turistai turėjo stoti nakvoti tiesiog dykumoje, nebuvo nei dušų, nei jokių patogumų, o karštis tvoskė tikrai afrikietiškas. "Tačiau visur švaru, jokių krūvų šiukšlių, palydovai stebi, kad viskas išvykstant būtų palikta idealiai tvarkinga. Jie tikrai rūpinasi gamta", - teigė pašnekovė.

Bostvanoje keliaudami po Čobės nacionalinį parką turistai nesibaimino žvėrių.

Izraelietės suvaldė paniką

Čobės nacionaliniame parke Botsvanoje taip pat teko nakvoti visiškai laukinėje gamtoje. Net ne kempinge, kuris būna aptvertas, ir dėl to gali jaustis saugiau. "Mums paaiškino, kad jei naktį eisime į ką tik už krūmų iškastus tualetus ir pasišviesdami išvysime žibančias žvėries akis, jokiu būdu negalima bėgti atgal, - pasakojo D. Jokubėnienė. - Reikia jam šviesti žibintuvėliu į akis ir atbulomis trauktis iki saugesnės vietos, o tada šauktis pagalbos."

Okavango delta Botsvanoje yra didžiausia sausumos delta pasaulyje. Ji kadaise buvo Makgadikgadžio ežero, pradėjusio džiūti prieš 10 tūkst. metų, dalis. "Paprastai upės teka į jūrą, o Okavango upė tiesiog išsilieja į Kalahario dykumą ir drėkina jos 15 tūkst. kvadratinių metrų teritorijos, - sakė D. Jokubėnienė. - Po deltą, kurioje galima aptikti visokios gyvūnijos, pasiirstyti laiveliais iškeliavome su visu kaimu. Vakare, kai dar norėjome pasigrožėti saulėlydžiu, iš svetingo kaimelio taip pat yrėmės tarp meldų. Tik staiga vedlys įspėjo, kad pastebėjo begemotą. O jis, pasirodo, labai pavojingas, neprognozuojamas. Visiems liepė šokti iš laivelių ir slėptis tarp augmenijos, nes nežinojome, kaip elgsis begemotas. Jaunos vengrės pradėjo verkti. Tačiau tarp mūsų buvo dvi merginos izraelietės, tarnavusios kariuomenėje, tad situaciją iškart suvaldė, visus nuramino."

Nuotykis neužgožė įspūdžių, turistai grožėjosi tūkstančiais čia gyvenančių paukščių, tik čia besiveisiančiais melsvai pilkais garniais, vakare prie laužo kaimelio žmonių surengtu šokių vakaru. "Tikrai nereikia pagailėti trijų dienų ir būtinai nuvykti į šią deltą, - patarė keliautoja. - Stebino ir tai, kaip jie moka šioje nuostabioje gamtoje tvarkytis. Galiu pasakyti, jie tikri žalieji."

D. Jokubėnienė, apkeliavusi Indiją, Aziją, prisipažino nesitikėjusi, kad jai tokį įspūdį padarys Afrika. "Ji visai kitokia, nei buvau susidariusi nuomonę iš televizijos reportažų. Jei kas norėtų trumpesnės kelionės, galėtų pasirinkti tik Namibiją ir Keiptauną. Namibijos gamta turbūt yra pati gražiausia iš Afrikos šalių", - teigė pašnekovė.

Keliauninkių maršrutas nuo Keiptauno Pietų Afrikoje iki Viktorijos krioklių Zimbabvėje nusidriekė 5614 kilometrų.

.

Dieną - ant ratų, naktį - palapinėse.
Danutę Jokubėnienę Zimbabvėje apspito vaikai.
Keiptaune keliautojos pamojavo piečiausiam Gerosios Vilties kyšuliui, skiriančiam Atlanto ir Indijos vandenynus.

.

Namibijoje keliautojas žavėjo labai tvarkingi moksleiviai.
Botsvanos Okavango deltoje vietiniai pairsto laiveliais.

.

Botsvanos gražuolė.
Antras pagal dydį Namibijos miestas Svakopmundas, buvusi vokiečių kolonija, žavi restauruotais art nouveau stiliaus namais.
Šilto vandens Afrikoje netrūko.

.

Namibijoje egzotiški paukščiai tupia prieš pat fotoaparatus.
Kuo senesnė kopa, tuo ryškesnė jos spalva.
Afrika nepaprastai spalvinga.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"