TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Ak, tas Paryžius!

2007 07 31 0:00

Dar jaunystėje buvau prisiskaičiusi apie Paryžių, prisižiūrėjusi paveikslų apie Monmartrą. Mulen Ružas, Eifelio bokštas, Eliziejaus laukai, paslaptingoji Notrdamo katedra.

Vis dar neužmirštos Salomėjos Nėries poezijos eilutės: "...anemonos jau žydi prie Senos, / anemonos Paryžiaus laukuos, / anemonų baltų mėnesienos / ir Paryžiaus mergaičių plaukuos"... "Sena - paniekinamai pamaniau, - mūsų Neris platesnė!" Bet mes nemokame pritraukti turistų, o Sena plaukioja keturiolikos laivų flotilė, pilna užsienio turistų.

Šitiek žydinčių gėlių

Ir štai aš Paryžiuje! Esu tikra kaimietė, dzūkė, man tik duok pagulėti pievutėje, basai pavaikščioti, pasiklausyti lakštingalų... O dabar - Paryžius! Taip nenorėjau važiuoti! Mane apvogs, apgaus. Nė žodžio nemoku prancūziškai... Išlipau oro uoste ir nežinau, ką toliau daryti. Atsistoju į eilutę prie taksi ir vos neverkiu.

Ir staiga pamatau juodaodį, laikantį lapą, ant kurio didelėmis raidėmis užrašyta: "Liegute." Kaip puoliau prie jo, apkabinau. Kai mane nuvežė į UNESCO užsakytą viešbutį, dingo visa baimė. O kiek žydinčių gėlių aplink! Gretimų namų balkonai, laiptai, verandos, net stogai mirgėte mirga gėlėmis.

Apskritai per visas vienuolika dienų nemačiau nė vieno "bomžo" ar šiaip girto žmogaus. Tik nusivyliau susikurtomis elegantiškomis moterimis: eina, skuba gatve - negražios, tempia žeme besivelkantį krepšį. Na ir tegul sau! Manęs laukia susitikimas su dailininke Olga Dziomkina, mano knygos iliustratore.

Knyga ir jos likimas

Knyga - kaip žmogus, ji turi savo likimą. 1972-aisiais "Vagos" išleistą pasakų knygą "Užmigęs miestas" tuometiniame "Nemuno" žurnale buvo į miltus sumalęs vienas vaikų literatūros kritikas. Ir dabar prisimenu, kaip verkiau... "Kodėl paršiukas negali filosofuoti? - maniau. - Juk pasaka!"

Tačiau knyga tuoj pat buvo išleista azerbaidžaniečių, baltarusių kalbomis. O dabar, suradusi ją tarp senų knygų, baltarusė O.Dziomkina susižavėjo pasakų lyrika, švelnumu, prasmingo gyvenimo idėja, tuoj pat sukūrė iliustracijas ir drauge su Jacques'u Dekkalu išleido (DDEditions, 2006 m.). Knyga prabilo trimis kalbomis: prancūzų, anglų ir baltarusių, ant labai gero popieriaus, didelė, graži, kitaip pavadinta - "Kelionė aplink savo planetą". Į naują gyvenimą pradėjusios knygos sutiktuves ir atvykau.

Laiminga garsindama Lietuvą

Renginys vyko Baltarusijos ambasados Prancūzijoje salėje. Olga iš anksto man šnibžtelėjo: "Nupirkau tau kostiumėlį, gal apsivilksi?" Nudiegė širdį... Visi žino, kokie mes, Lietuvos menininkai, skurdžiai. Tačiau puikaus kostiumėlio nesirengiau, apsiėjau su savo kukliais drabužėliais.

Buvau laiminga, kad tokioje iškilmingoje aplinkoje ir tiek daug garbingų žmonių atėjo pasidžiaugti mano knyga: visų pirma Baltarusijos ambasados Prancūzijoje šeimininkas Viktoras Šychas su žmona Liliana bei sūnumi Kastusiu ir visais ambasados darbuotojais, lietuvių ambasadorė prie UNESCO Ina Marčiulionytė su savo bendradarbiais, Kazachstano, Uzbekistano, Ukrainos, Albanijos, Gruzijos ambasadoriai, kurie yra ir tarptautinės UNESCO organizacijos nariai. Taip pat dalyvavo Prancūzijoje gyvenantys lietuviai ir baltarusiai, spaudos atstovai. Knyga visiems patiko, žmonės ja džiaugėsi, pirko... Kėlėme šampano taures už Lietuvą ir Baltarusiją, apskritai už meną ir menininkus. Džiaugiausi, kad galiu prisidėti prie Lietuvos vardo garsinimo.

"Prisidarėm" juokų

"Esi visai tokia pat, kokią įsivaizdavau, tik gal kiek aukštėlesnė", - pasakiau Paryžiuje pirmą kartą susitikusi su savo knygos "Kelionė apie svajonių planetą" iliustratore ir leidėja O.Dziomkina.

"Ir aš tave tokią įsivaizdavau - skrendančią lyg paukštis ištiestomis rankomis", - prisipažino bičiulė.

Mudvi stipriai apsikabinome ir paskui jau nebepaleidome viena kitos rankos, akimis ganėme, širdimi jutome. Mudviejų draugystė priklausė tik mums. Na ir prisijuokėm! Kaip prieš keturis dešimtmečius, kai sūnus Gintaras sakydavo: "Mama, pasidarykim juokų!" O dabar nė "daryti" nereikėjo. Juokėmės pirmiausia iš savęs, iš kiekvienos smulkmenos, net tada, kai reikėjo verkti... Taip, reikėjo, nes po Černobylio tragedijos žuvo Olgos sesuo su vyru, o per stebuklą išlikę jų vaikai pypsėjo ant tetos, temokančios vien teptuką laikyti, rankų. Būtent ant Olgos rankų - toks buvo mirštančiosios noras.

Ji užaugino sesers vaikus, išmokslino, pati baigė muzikos mokyklą ir Dailės akademiją, apgynė disertaciją, vadovavo Minsko dailės akademijos Tekstilės katedrai, o dabar gyvena Prancūzijoje, Lione, yra Prancūzijos dailės sąjungos narė. 2003 metais už tapybą ant medžio skritulių Olga laimėjo tarptautinį dailės ir literatūros LUTEC aukso medalį, 2005-aisiais buvo apdovanota Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos medaliu, yra daugelio tarptautinių parodų laureatė. Nemažai menininkės gobelenų ir tapybos darbų įsigiję Europos ir Amerikos muziejai, apie ją rašoma Baltarusijos, Vokietijos enciklopedijose, žiniasklaidoje.

Smurtas vejamas iš knygų

"Man didelė garbė, kad tokia garsi dailininkė iliustravo mano knygą, - pasakiau Olgai. - Ir dar vaikams."

"Blogai, kai vaikai iš mažens nepratinami skaityti - knygos turi būti spalvingos, gražios, - kalbėjo ji. - Prancūzijoje vaikams skiriama daug dėmesio. Pasižiūrėk, vakarais visų gatvių pakraščiais stovi automobiliai. Kiemeliai čia labai maži, o jeigu kur yra, tai tik vaikams bėgioti. Be to, keičiasi ir požiūris į vaikų literatūrą - vulgarumas, smurtas iš jos jau vejamas. Todėl tavo knyga pataikė kaip tik "ant bangos". Švelnumas, prasmingos mintys - dabar tai, ko Prancūzijoje reikia."

Dailininkės žodžių tiesa įsitikinau, kai apsilankėme Jacque'o Prevert'o pradinės mokyklos dviejose klasėse. Mokytojas atsisėdo nuošalyje ir leido laisvai reikštis vaikų vaizduotei. Jie kėlė rankas ir kėlė, klausė mūsų ir klausė (mano žodžius Olga vertė į prancūzų kalbą). O kai Olgos vyras J.Dekkalas ėmė rodyti iliustracijų skaidres, vis buvo girdėti vieningas: "Ooo..."

Notrdamo stebuklas

Jeigu norėčiau Paryžiuje dar kur nors apsilankyti, tai būtent šioje katedroje. Ir ne vien dėl jos gotikinio grožio, didybės, harmonijos, užburiančio vitražų spindesio, bet ir dėl nenusakomos auros. Atsigulčiau, kaip kartą Olga, ant suolo ir gulėčiau - mane apspistų žmonės, klausinėtų, kas yra, temptų pas gydytoją, bet niekur neičiau, nes jausčiausi bendraujanti su pačiu Dievu...

Notrdamas pastatytas XII-XIII amžiais Siti saloje, o aplink jį buvo kuriamas, plečiamas miestas. Vyskupas de Siuli - tas žmogus, kuris, padedamas bendramokslio karaliaus Liudviko VII, rūpinosi meistrais, architektais, dailininkais, skulptoriais... Buvo suręstos pašiūrės, darbas nenutrūko net žiemą. Bažnyčią statė visi, kas bent kiek pajėgė. Pirmas pamatų akmuo buvo padėtas 1163 metais - statybos aikštelė virto tokia vieta, kurioje žmonės jautėsi laimingi, todėl ir Rytų architektai, gyvenantys Ispanijoje, ir paprasti žmoneliai veržėsi ten, kur Dievas iš tikrųjų šaukė.

Pro Luvrą, pro Pompidou modernaus meno muziejų, net pro Eifelio bokšto didybę kaip paukštis skrisčiau ten, kur Dievas šaukia - į Notrdamo katedrą. Ir tegul niekas nelenda į akis, tegul nešnekina, tegul leidžia kalbėtis su pačiu aukščiausiuoju Protu.

Architektūros šedevrų kraštas

Ką vien reiškia trečio pagal dydį Liono miesto architektūra - seniausia visoje Prancūzijoje! Gražumas jo fontanų, iš vietinio akmens XVI amžiuje statytų namų, kurių net nišos (taip vadinami balkonai) tuščios, be gėlių, kad tik nepakenktų pastatui. Lioną supančios upės ties bazilika tarsi į saują suima miestą, susilieja ir jau iki pat Viduržemio jūros teka viena Rono upė.

Liono bazilika! Šviečia aukštai ant kalno visa romaniško stiliaus ažūriniu grožiu. Ji turi savo proistorę: po galų-romanų karo visą Prancūziją apėmė cholera. Žmonės nutarė statyti Šv. Marijos bažnyčią, kad Marija išgelbėtų nuo tos baisios ligos. 1872 metais buvo padėtas pirmas pamatų akmuo, o 1873 m. bažnyčia baigta. Ant grakščių kolonų tupintys paukščiai išnešė cholerą. Ir dabar rugpjūčio 12 dieną į Lioną suvažiuoja visas regionas ir uždega ant palangių padėkos žvakutes.

Visos bažnyčios grindys - nuostabi gėlių mozaika. Sienose - freskos, daugelis jų paauksuotos. Viena siena skirta Žanos d'Ark gyvenimui - nuo mažos piemenaitės iki mirties laužo liepsnose. Prie jos visada žydi puokštė baltų lelijų - tai Žanos d'Ark simbolis. Štai Notrdamo katedroje šviečia vitražai, o Liono bazilikos pats marmuras šviesus: žalsvas, rusvas.

Monmartras - laisvų žmonių vieta

"Kas kaip moka, tas taip šoka", - sakoma. Tai labai tinka Monmartrui. Jo siauros gatvelės išsidėsčiusios ratu aplink kalną, čia irgi yra bažnyčia. Daugybė smulkių krautuvėlių prekiauja įvairiais suvenyrais, pigia pica, bandelėmis. Dailininkai tiesiog gatvėje piešia portretus. Gausu turistų, žioplinėjančių kaip aš. Niekam nesvarbu, esi basas ar apsiavęs, kiekvienam rūpi ką nors parduoti ar nusipirkti. Ši marga minia teikia laisvės pojūtį. Čia smagu, linksma.

Tačiau yra gatvių, kuriose tvyro tyla, rimtis. Tai garsiųjų dizainerių valdos - už vieną suknelę sumokėsi 2 tūkst. eurų! Juodaodžio koja čia niekada neįžengs. Bet yra ir vadinamųjų tati rajonų - afrikiečių, kinų, lenkų, apskritai neturtingųjų. Į juos turistai taip pat neina.

Vestuvės XVI amžiaus pilyje

Prancūzijoje - per 60 senų XV-XVI amžių pilių, kurios, beje, nestovi apleistos. Jos tapusios muziejais, galerijomis, restoranais arba rimtų pobūvių vietomis.

Olgos ir Jacques'o vestuvės irgi vyko pilyje. Po ceremonijos Liono merijoje automobiliai 60 kilometrų kilo vis aukštyn ir aukštyn. Pakeliui žydėjo visokie medžiai, krūmai, sviro žydros galcinijų žiedų kekės ir visai lietuviškai ulbėjo balandžiai bei suokė lakštingalos.

Pilies menės buvo išlaikiusios visą XVI amžiaus akmeninių sienų grožį. Žibintai, didžiulis apskritas stalas, kėdės - viskas pritaikyta iškilmėms: tostai, vaišės, tiesiog pasisėdėjimas iki išnaktų tarp artimų draugų. Tai ne dzūkiškos vestuvės, kuriose šokių, muzikos, triukšmo - keletą dienų per akis!

Namo, namo...

Kaštonų žvakės ėmė gesti - vienuolika dienų švystelėjo kaip nebuvusios. Tačiau su Olga dar sykį iš širdies pasijuokėm. Sakau: "Prairo rankovė, duok man siūlo." Atnešė siūlo, adatą ir dar tokį daikčiuką siūlui įverti. Vėriau vėriau, praėjo pusvalandis, o aš vis veriu. Atėjo Olga: "Duok man, įversiu." Vėrė vėrė - neįveria! Tada sako: "Aklas tarė kurčiajam: "Girdi, kaip garsiai gegutė kukuoja." O tas atsikirto: "Regi, koks gražus saulėlydis!"

Tiek ir tereikėjo. Kritom ant plačios japoniškos lovos ir kvatojom iki ašarų. Net Jacgues'as atėjo pažiūrėti, kas čia darosi.

O paskui - tiesiog oru švilpiantis greitasis traukinys iš Liono į Paryžių, ta pati vaišinga ir draugiška baltarusių ambasada, suteikusi nakvynę dar vieną naktį.

Rytą tas pats malonus vairuotojas, UNESCO paprašytas palydovas Valdas Papievis, kurio balsą iš Paryžiaus dažnai girdime per radiją, ir - lik sveikas, Paryžiau! "Už viską ačiū ir atleisk, jei kas ne taip", - mes, dzūkai, taip sakome atsisveikindami.

Norėčiau dar pabūti su O.Dziomkina-Dekkal, paverkti ir pasijuokti drauge. Pasigrožėti jos dinamiškais, spalvingais tapybos darbais, gobelenais... Gyvenkite laimingai abu su Jacques'u!

Knygą "Kelionės apie svajonių planetą" ketinama išleisti Japonijoje. Kažin, ar lėktuvas skrenda per Paryžių?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"