TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Akmenės kraštas: lygumų peizažai rudenį

Akmenės motyvas.
Kazio Kęstučio Šiaulyčio iliustracija

Rudenėjant kiekviena diena tapytojo požiūriu vis šiltesnė - šaltus, žalius iki mėlynumo kraštovaizdžius nuskaidrina gelsvų, rausvų, oranžinių pustonių tėkmė.

Rudens virsmas ypač keičia Lietuvos lygumų peizažus. Atrodę vienodai neišraiškingi, nuobodžiai ramūs, netikėtai suskamba kaleidoskopine įvairove, atgyja, prisipildo išryškėjusių tūrių, atspalvių, linijų.

Važiuojant Panevėžio, Šiaulių, Gruzdžių, Akmenės kryptimi, lygumos, regis, vis platėja, horizontai tolsta, dingojasi, už siauros miško juostos - jau pasaulio pakraštys. Netikėtai suvoki, lygumų peizažai turi savo paslaptį, jų mistiškai tylai negali prilygti taip išpopuliarinti "fotogeniški" kalvelių ir melsvų ežerėlių vaizdeliai.

Lygiausias tarp lygių, matyt, yra Akmenės rajonas, ypač šiaurinė su Latvija besiribojanti dalis, žemė tarp dviejų Ventos intakų, Dabikinės ir Vadaksties upių. Šiame tarpupyje kemso dvi bene žymiausios Lietuvos - Kamanų ir Karpėnų pelkės. Kamanose įkurtas valstybinis gamtinis rezervatas, o Karpėnuose nei kerpių, nei kemsų nebėra, pelkė prasmego. Štai jau šešiasdešimt metų ekskavatoriai graužia čia žemės gelmes, kasa kalkakmenį, žaliavą Naujosios Akmenės cemento gamyklai. Teisybės dėlei reikia pripažinti - šiame krašte vis dėlto yra ir vienas nedidelis piliakalnis, Vėlaičių kaime kūpsantis Luokavos kalnas. Nuo jo, jei netrukdytų medžiai, galėtumei po Akmenės rajoną lyg po žemėlapį žvalgytis.

Už Vadaksties - jau Latvija. Kairiajame upės krante, Lietuvos pusėje, išsirikiavę trys kaimai - Kivyliai, Klykoliai, Vegeriai kažkada pretendavo tapti miesteliais. Iš kur tokie lietuvio ausiai keisti jų vardai, gal žiemgaliai taip praminė? Spėju, tais tolimais laikais, kai kaimai gaudavo vardus, čia gyvenę šmaikštūs lygumų artojai savo laukų erdves pavadino nuo ankstyvo pavasario virš galvų skraidančių paukščių - pempių garbei. Kivyliai atkartoja šio pabalių sklandytojo šūksnį: "Kiyvi - kiyvi - kiyvi", o Klykoliai - nusako pempės "muzikavimo" būdą. Trečiasis vardažodis - Vegeriai, manau, įamžino kitą pelkių, raistų sparnuotį - gervę, jame užšifruotas visas sakinys: "Veizėk, gerve lek!"

Abipus Dabikinės upės (jos ilgis 36 km) įsikūrusios kelios žymesnės gyvenvietės - Menčiai, Alkiškiai, Dabikinės dvaras, Akmenės miestas, Padvarėliai. Upės vardas neabejotinai kilęs iš žodžio "dabinti" (puošti), o jį, matyt, suteikė senieji akmeniškiai, nes prie Akmenės Dabikinė - tikra gražuolė. Kaip reta šiame krašte, upės slėnio šlaitai, smėlėtos pakilumėlės, gūbriukai, lomelės apaugę pušynėliais. Čia pušys nėra tokios aukštos, lieknos kaip Dzūkijoje, gal kad rečiau augdamos linkusios šakotis, veši raizgiomis, kupliomis viršūnėmis. Pati upė, tarsi žalčiukas sukasi, raivosi kloniuose, slapstosi tarp aukštų nendrynų, meldynų, gluosnių kupetų.

Plačiausio Dabikinės vingio lenkiamoje kalvoje įsikūrusi Akmenė. Jos senosios trobelės ir nauji mūrai išsirikiavę gatvelėse tarsi amfiteatro terasose, o apačioje, dauboje, lyg scenoje, vis kitokia keičiantis metų laikams tviska akmeniškių Dabikė. Pavasarį ji neskuba išbėgti, plukdyti vandenų į Ventą, patvinsta, nebetelpa ir į gausybę senvagių, spindi ežerais. Vasarą šlapių klonių augmenija puola aukštyn stiebtis, žydėti, kvapais vabzdžius vilioti. Po tuos sąvašynus žvejai pasiklydę klampoja, upės ieško, o jų net kepurių nematyti, tik linguojantys meškerykočiai kyšo. Rudenėjant Dabikinės akipločiai tarsi žolynų marios - vos vėjeliui pūstelėjus šnara, linguoja, siūruoja milijonais žalsvai rusvų stiebų stiebelių, lapelių. Pagavau ir aš įstabų rugsėjo reginį - per vėjo sujudintas Dabikinės slėnio augmenijos keteras, per mano teptuku tyrinėjamą peizažą saulė, lyg norėdama mane pamokyti akvarelės meno, žvilgterėjusi iš už debesijų, atsisveikindama nuliejo vakaro žarų ir šešėlių ližes.

Akmenė netrukus galės minėti savo vardo jubiliejų - 1511 metais dokumentuose paminėtas Akmenės dvaras. 1792 metais Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas suteikė Akmenei laisvojo miesto teises ir herbą. Jame vaizduojama aukštyn skriejanti strėlė su įrašu "Pro Libertate" (Už Laisvę). Architektūrinis miesto simbolis - neogotikinė vienabokštė akmenų ir raudonų plytų mūro Šv. Onos bažnyčia, statyta 1907-1912 metais (projekto autorius - švedų architektas K.E.Strandmanas). Jos statytojams pavyko išreikšti subtiliausius neogotikos stiliaus siekius - bažnyčia grakšti, prakilni lyg nušvitusios tiesos regėjimas, atrodo, veržte veržiasi aukštyn, bet kartu primena masyvią viduramžių pilį su tvirta akmenine gynybine siena ir didingą romaninę šventovę, stūksančią ant iškilios uolos. Architektūros istorikai vis atvažiuoja į Akmenę tyrinėti miestelėnų palikimo, savitų XIX amžiaus pabaigos - XX amžiaus pradžios pastatų. Įdomus ir praėjusio amžiaus pirmos pusės urbanistinis paveldas. Akmeniškiai, pabrėždami pagarbą savo vietovardžiui, ant milžiniško akmens, kurį kažkaip atrideno į stoties aikštę, iškalė miesto herbą (dailininkas Stasys Adomaitis), gamtos ir kultūros parke (tai erdvus pušynas Dabikinės pakrantėje) surentė priešistorinius megalitus primenančią akmeninę estradą. Turistų ar šiaip keliauninkų laukia dar vienas kultūrinis nuotykis - Akmenės krašto muziejuje eksponuojamas Stanislovo Sungailos 2 tūkst. akmenų rinkinys, tarsi būtų sumanyta sukurti meninį kontrastą - dieninių drugių kolekcija. Joje 5 tūkst. drugių iš viso pasaulio, šią kolekciją per pusšimtį metų sudarė Borisas Izenbekas.

Tapydamas Akmenės kraštovaizdžius nuolat girdėjau karvelinių šeimos paukščių - pietinių purplelių tykų pokalbį: sutūpę senuose medžiuose ar žvalgydamiesi nuo stogų, antenų ramiai kukena, gal pasakoja apie savo tolimą protėvynę. Iki XX amžiaus vidurio pietiniai purpleliai buvo žinomi kaip šiltesnių kraštų gyventojai, paplitę Balkanuose, Palestinoje, Indijoje. Per pastaruosius pusšimtį metų jie įsikūrė visoje Europoje. Čia ir žiemoja. Akmenėje šiuos elegantiškus paukščius pamačiau prieš dvidešimt metų, manau, jų buvimas čia tarsi gamtos dovana, savotiškas vietovės įvertinimas, pripažinimas - purpleliai kuriasi jaukiose, rimties gaubiamose erdvėse.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"