TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Alba: atšiauri, paslaptinga ir gundanti

Pilies Loch Lomondo nacionaliniame parke vartininko namelis. / Felikso Žemulio nuotraukos

Išvertus iš senovės škotų gėlų kalbos Alba - tai Škotija. Žiemą čia dažniau lietus drengia, negu saulė glosto, o pajūryje vėjai tokie, kad sunku paeiti. Tačiau škotai kantriai laukia šiltesnių dienų, nors žino, jog nedaug jų tebus.

Net vidurvasarį oro temperatūra Škotijoje 15-18 laipsnių šilumos, o ir kiti metų laikai čia primena amžiną rudenį. Net lietingiausiomis dienomis nepamatysi škotų su skėčiais, galbūt todėl, kad vėjas juos kaipmat išplėštų. Jei praeivis nuo galvos iki pėdų apsitūlojęs - visiems aišku: užsienietis. Visai nestebina net viduržiemį pamatyti škotų trumpomis marškinių rankovėmis ir tradiciniais sijonais kiltais, o įraudę veidai byloja, kad šiems nuo amžių užsigrūdinusiems žmonėms nešalta.  

Tiesa, vyrai sijonais dabar pasipuošia tik per šventes ar, tarkime, vykdami į škotų futbolininkų varžybas užsienyje.

Neretai smalsaujama: dėvi jie po savo sijonais apatinius ar ne? Patys vyrai tai išgirdę paslaptingai šypsosi. Tiesa yra tokia: šiais laikais nedraudžiami abu būdai, tačiau vadinamieji tikrieji škotai laikosi tradicijos apatinių po sijonu nedėvėti. Kadaise škotų kariuomenėje karininkai specialiais veidrodžiais tikrindavo, ar mūvi kareiviai trumpikes. Jei mūvi, tekdavo čia pat ištaisyti savo klaidą.

Piterhedas garsus savo žvejų uostu.

Senovėje pagal kiltinio audeklo, iš kurio audžiami škotų sijonai, spalvas ir raštą būdavo galima nustatyti, kuriai kilmingai giminei ar armijos daliniui jo savininkas priklauso. Škotijoje - turtingųjų klanai. Tarkime, šešių spalvų kiltu turėjo teisę pasipuošti tik Škotijos karalius.

Kaip sutramdyti rėksnę

Dalis pasakojimų apie škotus ir Škotiją galbūt persūdyti. Neva škotai yra šykštūs kaip mūsų suvalkiečiai ir nemėgstantys būti po žmonos padu. Istorinės kronikos tvirtina, esą plepioms, valdingoms žmonoms bei raganoms (kai kurie vyrai sakys, jog tai vienas ir tas pats) škotai uždėdavo geležines kaukes, kurios prispausdavo liežuvį.

Daugelyje kraštų nepatikliai žvelgiama į juodas kates, bet tik ne Škotijoje: čia juoda katė - sėkmės simbolis. Sutikęs ją gatvėje škotas nusišypso ir lukteli, kad ji pereitų jam kelią. Seni namai, kuriuose veisiasi šikšnosparniai, brangesni už tuos, kur šių įnamių nėra. Brangiau vertinamos ir senos pilys, kuriose esą vaidenasi, o pilių Škotijoje daug. Tačiau neseniai skaičiau, jog viena kino žvaigždė, brangiai nusipirkusi tokią pilį ir išvydusi šmėklą, klykdama išdūmė iš savo nuosavybės.

Yra Škotijoje ir smagesnių vietų. Antai šios šalies pietuose stūksantis Gretna Green miestelis dar XVIII amžiuje išgarsėjo kaip nepilnamečių meilės vieta. Čia atvykdavo šimtai 12-14 metų paauglių iš gretimų Anglijos ir Velso. Savo kraštuose jie galėdavo susituokti tik nuo 21 metų ir tik tėvams leidus, o Škotijoje pakakdavo liudininko akivaizdoje pavadinti vienam kitą sutuoktiniu - ir santuoka įregistruota. Kadangi Gretna Green yra prie pat Anglijos sienos su Škotija, įsimylėjėliai toliau ir nevažiuodavo.

Loch Lomondo ežero pakrantėse daug įspūdingų medžių.

O Glazgo priemiestyje prie Klaido upės esantis Overtono krioklys žinomas kaip populiari šunų savižudybės vieta. Bent kartą per mėnesį kuris nors šunėkas strykteli nuo krioklio žemyn. Jei lieka gyvas, kartoja šį šuolį. Kodėl jie tai daro ir kodėl būtent čia, dar niekam nepavyko suprasti. Gamta slepia daugiau neįmintų paslapčių, negu mes manome.

Škotiškas mandagumas

Škotijos krantus skalaujanti Šiaurės jūra vasario viduryje atginė tokią vėtrą, kad net šiukšlių konteineriai skraidė Piterhedo miestelio, kuriame mes įsikūrėme, gatvėmis. Termometras rodė 3 laipsnius šilumos, švilpiantis vėjas čaižė ledo kruopomis, tačiau jos greitai ištirpdavo - čia, pajūryje, sniego beveik niekada nebūna.

Net jūrinės žuvėdros, stambūs balti paukščiai pilkais sparnais ir geltonais snapais, skardžiai klykaujantys ištisą parą virš miesto, tąsyk slapstėsi užuovėjose. Girdėdamas jas dieną ir naktį ne kartą svarsčiau - kada gi jos miega? Auštant jų klyksmai pavirsta nuolatiniu kleketavimu.

Škotai didžiuojasi tautiniais drabužiais.

Iš pradžių tai atrodo romantiška, o paskui įkyri. Tačiau čionykščiai žmonės prie tų nuožmių klyksmų pripratę, kaip ir prie to, jog šie plėšrūs paukščiai, tingintys patys susižvejoti žuvų jūroje, sklandydami virš miesto atidžiai seka, kas kur numesta. Prakapoja  šiukšlių maišus, tąso atliekas. Jų išmatomis paženklinti namai, gatvės, automobiliai. Tai viena priežasčių, kodėl škotų mašinos tokios švarios - kone kasdien tenka nuo jų plauti žuvėdrų paliktus pėdsakus.

Piterhedas, išvertus iš anglų kalbos, - Petro galva. Ne veltui vietos žmonės taip pavadino šį labiausiai į Škotijos rytus nutolusį sausumos kyšulį - jį iš trijų pusių skalauja Šiaurės jūra. Šiame kyšulyje yra keletas uostų, žuvų perdirbimo gamyklų ir juos aptarnaujantis miestas, kuriame gyvena apie 17 tūkst. žmonių. Tarp jų yra ir lietuvių emigrantų.

Senovėje Piterhedo žvejus vadino mėlynkojiniais, mat jie mėgo nešioti mėlynas vilnones kojines ligi kelių. Dabar mėlynų kojinių nematyti, tačiau dėmesį atkreipia daug bažnyčių: šiame nedideliame mieste jų per 15 ir visos veikiančios.

Škotijoje avys ganomos ir žiemą.

Daugiau kaip pusė škotų yra presbiterijonai (evangelikų atšaka), maždaug trečdalis - ateistai, o katalikų čia tik apie 15 proc., tad katalikiška bažnytėlė Piterhede tik viena ir mažuliukė. Užėjau į ją. Pamaldos panašios į mūsiškes, tik išpažinčių klausyklų nėra, vietoj jų - vaikų žaidimų kambarys, kur tėvai per mišias palieka savo mažylius.

Erdvioje zakristijoje stovi stalai, prie kurių tikintieji po pamaldų vaišinami arbata, kava ir sausainiais. Ir prie kitų bažnyčių kabantys skelbimai kviečia praeivius vaišintis. Dėl lankytojų čia kovojama išradingai. Po pamaldų katalikų kunigas nuskuba laukan prie bažnyčios durų ir kiekvienam išeinančiajam paspaudžia ranką bei pakviečia ateiti ir kitą kartą.

Dar įdomiau škotų liuteronų bažnyčioje. Žmonių, ypač jaunimo, čia susirinko gerokai daugiau negu katalikų maldos namuose, ir greitai supratau kodėl: į sceną išėjo keletas muzikantų su gitaromis, būgnais, klavišiniais instrumentais ir - trenkė popmuzika. Ant sienų pakabintuose ekranuose mirgėjo psalmių žodžiai, o susirinkusieji juos dainavo ir šoko. "I am free" ("Aš esu laisvas") - įsiminiau tik vieną tos karaokės eilutę. Nesu tikras, kad Biblijoje ji yra, bet buvo matyti, kad susirinkusiam jaunimui šitaip garbinti Dievą patinka.

Edinburgo botanikos sode veši daug egzotiškų augalų.

Po keleto dienų toje bažnyčioje buvo surengtas hagio vakaras, skirtas škotų poetui Robertui Burnsui atminti. Hagis - tradicinis škotų valgis iš sumaltų avies kepenų, širdies ir skrandžio. R.Burnsas eilėmis išgarbino šį populiarų patiekalą, todėl jau daugiau kaip 200 metų kasmet R.Burnso gimimo dieną Škotijoje rengiama nacionalinė hagio šventė.

Užgrojo dūdmaišiai, į sceną ant išpuošto padėklo buvo atneštas didžiulis duonos kepalą primenantis hagis. Bažnyčios pastorius, pasipuošęs škotišku sijonu ir kardu prie šono, deklamuodamas R.Burnso odę apie hagį, aukštai iškėlė didžiulį peilį ir staigiu kirčiu perrėžė tą bumbulą. Pasklido garo debesis ir skanus kvapas.

Hagio padalyta visiems. Jo esu ragavęs ne kartą, šįsyk buvo skaniausias, gal dėl to, kad su tradiciniais priedais - bulvių ir ropių koše. Paskui vyko šokiai ir žaidimai - merginos rodė škotų kalnų šokius, vyrai traukė dainas. Vienoje buvo minima ir Lietuva - tikriausiai iš mandagumo mūsų emigrantams, - o ekrane tuo metu plevėsavo lietuviška Trispalvė.

Nemažai Piterhedo gatvių driekiasi jūros link. 

Ir dar apie mandagumą. Užvakar eidamas per Piterhedą išgirdau: "Blia..., ku..., kokie čia visi mandagūs!" Atsisukau - taip stebėjosi pora lietuvių vaikinų, matyt, neseniai atvykusių. Iš tiesų žmonės čia bendrauja kitaip negu Lietuvoje: sveikinasi kone visi su visais, butų ir namų duryse tik po vieną spyną ir jos nešarvuotos kaip Lietuvoje, o kol parduotuvėse pardavėjos tauškia su pirkėjais, kiti kantriai laukia eilutėje ir nesierzina.

Miškinės škotų katės

Po vėtros stojo ramios saulėtos dienos. Ugio upės, kuri prie Piterhedo įsilieja į jūrą, pakrantėse kaipmat subaltavo snieguolės, geltonais žiedais sutvisko europiniai dygliakrūmiai. Škotijoje šių krūmų, kurie pretenduoja į dygliuočiausio Europos augalo titulą, labai daug - jais apaugę paupiai ir pajūris, pakelės ir kalnų šlaitai.

Šios naminės škotų katės protėviai - vilpišiai.

Ir apskritai atrodo, kad dygliuoti augalai ir škotai vieni kitus mėgsta. Antai nacionalinis Škotijos augalas - dagys. Jų yra ir Lietuvoje, tačiau nedaug, o čia - pilna. Legenda byloja, jog kadaise vikingai, išsilaipinę naktį iš jūros Škotijos pakrantėje, sėlino užpulti miegančių škotų, tačiau užlipę ant dagių suklykė iš skausmo. Pabudę škotai apsigynė nuo užpuolikų ir pradėjo labai gerbti dagius.

Miškų, ežerų, upių, kalnų ir kitų gamtos turtų Škotijoje yra bene daugiausia Didžiojoje Britanijoje, nors Škotija tesudaro trečdalį šios galingos valstybės. Pavyzdžiui, Škotijos miškuose tebegyvena naminių kačių protėviai vilpišiai (miškinės katės), kurie Lietuvoje seniai išnyko, Šiaurės jūroje nardo ruoniai ir delfinai, upėse gausu lašišų, upėtakių.

Uolėtus Škotijos krantus mėgsta jūros paukščiai.

Žemės gelmėse daug naudingųjų iškasenų, tarp jų naftos ir dujų, o paviršiuje tiek daug granito, kad medinių namų čia nėra - jie iš granito, rodantys tvirtą ir ramų škotų būdą. Nei miestuose, nei kaimuose nepamatysi ir plastiko langų, kurie dabar tokie madingi mūsų krašte. Škotijoje visi langai - tik mediniai.

Didinga ežero ramybė

Kol oras geras, nusprendėme patraukti į Loch Lomondo ir Trosachso nacionalinį parką, o iš ten - prie Loch Neso. Ežerų šioje šalyje daug ir beveik visi vadinami "lochais". Prašom nepainioti su nevykėliais - Škotijos ežerai gražūs ir įdomūs jau vien todėl, kad dauguma jų slūgso kalnuose.

Loch Lomondas - didžiausias (71 kv. km ploto) Škotijos ežeras su keliasdešimčia salų, stebinantis savo didinga ramybe. Galbūt ji, o gal aplink stūksantys kalnai pakerėjo garsųjį škotų rašytoją Walterį Scottą nemažą savo gyvenimo dalį praleisti šiose vietose. Čia jis parašė ir novelę apie Rob Rojų - legendinį plėšiką, kadaise Lomondo ežero apylinkėse plėšdavusį turtuolius ir išdalydavusį jų turtus vargšams.

Šaltuoju metų laiku fermeriai gyvulius dengia gūniomis.

Ramų Loch Lomondo vandenį vagoja laivai, plukdantys po ežerą turistus, bet mano žvilgsnį labiau traukia įspūdingų formų ir rūšių medžiai pakrantėse. Pro juos vingiuoja pėsčiųjų takai, visada pilni žmonių.

Jeigu norite nuošalumo - jūsų paslaugoms netoliese plytintis karalienės Elžbietos miško parkas. Uolėtų kalnų skardžiuose stūksančios pušys ir eglės tokios galingos, kad daugelio jų kamienus sunkiai apkabintum. Pro jų šaknis virvena šaltiniai ir upeliai.

Loch Lomondas - didžiausias Škotijos ežeras su keliasdešimčia salų.

Kai kurie keliai žiemą Škotijos kalnuose uždaryti, bet rizikavome važiuoti ir pavyko, nors vietomis buvo baisoka kilti apledėjusiu asfaltu skardžiais.

Kitą savaitę trauksime į Invernesą - miestuką prie giliausio Škotijoje ežero - Loch Neso, kurio gelmėse neva gyvena paslaptinga pabaisa. Mes ten jau esame buvę, tačiau šių vietų unikalumas gundo aplankyti jas dar kartą, kol neatėjo turistinis sezonas ir čia dar neplūsta šimtai atvykėlių.  

Lietuvoje Loch Neso pabaisa tapusi pasišaipymų simboliu, tačiau ilgėliau pabuvęs prie Loch Neso, pastudijavęs šiai legendinei būtybei skirtame muziejuje surinktą gausią medžiagą tampi santūresnis. Pasakojimuose apie Nesę netrūksta pramanytų dalykų, tačiau stebina daugybė mokslinių tyrimų, kurių tikslas išsiaiškinti, buvo, o gal ir tebėra tame ežere paslaptingasis gyvūnas ar ne. Kol kas ne į visus klausimus mokslininkams pavyko atsakyti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"