TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Ant Lenino šlaitų

2013 10 21 6:00
Viršūnę pasiekusios Elvyros Jarašienės nuotraukos

2013-ųjų rugpjūtį septynių Lietuvos alpinistų grupė kopė į Lenino viršūnę (7134 m) Pamyre, Kirgizstane. Pasiekti tikslą pavyko trims. Šį kartą apie kelionę - viršūnės nepalietusio keliautojo akimis.

Anot Vitalijaus, nors kalnuose jam teko būti ne kartą, pirma mintis išvydus Lenino kontūrus buvusi vienareikšmė: „Brač, koks didelis kalnas...“. Pradinį įspūdį sustiprino pasąmonėje kirbėjęs nerimas, jog septynių kilometrų aukštis kopiant aukštyn dar nebuvo pažįstamas.

„Kopimas į Leniną laikomas aukštuminiu alpinizmu. Tokiais dalykais anksčiau neužsiiminėjau. Į kalnus vaikščiojau nemažai, tačiau virš 5000 metrų būti neteko. Baisoka, nes nežinai, kaip reaguos organizmas. Tai labai individualu ir nenuspėjama. Jei vieną kartą viskas gerai, kitą - gali jaustis prasčiau. Aišku, dažnai būnant dideliame aukštyje, prie tokių sąlygų priprantama. Vietiniai ten jaučiasi puikiai. Mums, lygumų gyventojams, pratusiems prie 100 metrų virš jūros lygio, yra nelengva“, - sako Vitalijus.

Pirmieji du

Ošą lėktuvu pasiekusius alpinistus pasitiko pervežimą kalnų link organizuojančios firmos atstovai. Pastarieji atvykėlius nugabeno į bazinę stovyklą (3700 m aukštyje), įkurtą prie nedidelio ežero. Jau čia, anot Vitalijaus, jautėsi deguonies trūkumas. Tiek statant palapinę, tiek einant pasivaikščioti, nuovargis pasibelsdavo greičiau, nei įprasta. Siekiant apsiprasti, dvi dienas lipta į gretimas viršūnes – 4400, 4730 m (Petrovskio), - nakvoti grįžtant į „bazę“. Pamyro vaizdai ir spalvų gama negalėjo nežavėti. Akys grožėjosi ir žaliuojančiais slėniais, ir dangų siekiančiais sniegynais. Žinoma, žvilgsnį labiausiai traukė tolumoje stūksantis Lenino milžinas.

Virš 5000 m „alpinis“ kopimo stilius (nuolatinis kilimas) nėra tinkamas. Kilti aukštyn būtina palaipsniui, retkarčiais nusileidžiant žemiau, organizmui leidžiant atsigauti, prisitaikyti. Todėl pirmąją stovyklą (4200 m) pasiekusi grupė vėl niekur neskubėjo, apsistodama ten porai naktų ir aklimatizacinių lipimų metu tikrindama įrangą.

Kalno šlaituose nišą randa ir verslas. Einant į pirmąją stovyklą, nemažai alpinistų naudojasi galimybe dalį mantos perduoti samdomiems pagalbininkams, kurie ją už mokestį gabena arkliais ar asilais. Iš pirmos į antrąją stovyklą krovinį nešikai siūlosi pernešti jau ant savo pečių. Tai pakankamai brangiai kainuojantis „malonumas“. Pernešamo svorio kilogramas kainuoja 12-14 eurų. Paprašei pergabenti 10 kg nešulį – klok 140 Europos valiutos vienetų. Taupydama jėgas, šių paslaugų neatsisakė ir grupė iš Lietuvos.

„Nakvojant antrojoje stovykloje (5300 m), aukščio poveikį pajutau stipriai“, - pasakoja pašnekovas. – „Niekada nebuvau taip jautęsis: pabudau nuo galvos skausmo, teko griebtis medikamentų“. Rytą bendražygiai dar palypėjo iki 5800 m ir tuomet grįžo į pirmąją stovyklą, kur ilsėtasi tą pačią bei kitą dieną. Vėliau alpinistai vėl nusigavo iki antrosios, o po nakties pasiekė trečiąją stovyklą (6100 m). Esant tokiame aukštyje, net miegant organizmas nesiilsi, neturi galimybės normaliai atsigauti. Galima nieko neveikiant gulėti palapinėje, tačiau vis tiek prarandama energija, pavargstama, nesinori valgyti. Anot žygeivio, čia galvą maudė dar labiau, naktį vėl teko „draugauti“ su vaistais. Rytą dauguma grupės narių nusileido ilsėtis į pirmąją stovyklavietę (4200 m), nors patariama dviem-trim dienom parsirasti net iki bazinės (3700 m).

Tačiau žemyn patraukė ne visi. Du svarią alpinizmo patirtį turintys grupės nariai – Elvyra ir Ričardas – pasitikėdami savo jėgomis nutarė neatidėliojant kopti kelionės tikslo link. Pasinaudoję palankiomis oro sąlygomis, jie apie 4 val. ryto paliko trečiąją stovyklą. Įveikę 1000 metrų aukščio skirtumą ir apie 10 kilometrų ilgio kelią, alpinistai sėkmingai pasiekė viršūnę ir „sukorę“ tą patį atstumą, apie 20 val. grįžo į starto vietą. Pasak Vitalijaus, apačioje buvę grupės nariai radijo ryšio pagalba palaikė kontaktą su išėjusiais į viršūnę, džiaugėsi ir draugiškai pavydėjo, kad jiems pavyko. „Būdamas tokiame žygyje pirmą kartą, negalėjau sekti jų pėdomis. Pritrūkus jėgų, galėjau tapti našta bendražygiams“, - sako jis.

Tragedijų pažymėtas

Ant Kirgizstano valstybinės sienos su Tadžikistanu stūksantis kalnas nuo 1871-ųjų nešiojo Kaufmano (Rusijos Turkestano pirmojo generalgubernatoriaus Konstantino Kaufmano) vardą. 1928-siais pervadintas sovietų lyderio Lenino "garbei". Tadžikistane nuo 2006-ųjų vadinamas senovės filosofo ir mokslininko Abu Ali Ibn Sina (Avicena) vardu. Tai antras pagal aukštį Pamyro kalnas, nusileidžiantis tik 7495 metrų Izmailo Somoni (buv. Komunizmo) viršūnei. 1928-siais pirmieji į jį įkopė vokiečiai. 1965-ųjų rugpjūtį tai padarė ir Lietuvos alpinistai, vadovaujami Kazio Monstvilo.

Kalnas alpinistus traukia ir tuo, kad iki jo nesudėtinga nukakti, - į bazinę stovyklą Kirgizstane įmanoma atvykti autotransportu. Pavyzdžiui, į „bazę“ prie Izmailo Somoni šlaitų reikia skristi malūnsparniu, dėl ko ženkliai išauga kelionės biudžetas. Tačiau, įspūdžiais pasidalinusio keliautojo įsitikinimu, lengvas pasiekiamumas turi ir minusų. Vienas jų – didesnis atvykstančiųjų skaičius. Per du mėnesius trunkantį kopimo sezoną kalną aplanko apie tūkstantis alpinistų.

Deja, populiari viršukalnė mena ir siaubingas tragedijas. 1990-ųjų liepos 13-ąją dėl žemės drebėjimo kalno šlaitu nudundėjusi didžiulė lavina pražudė antrosios stovyklos vietoje buvusius 43 alpinistus. Daugiadienių paieškų metu pavyko rasti tik vienos alpinistės kūną. Kiti, tarp jų – klaipėdietis Sergejus Moisenko, liko palaidoti po storu sniego sluoksniu. „Bendražygiai iš Klaipėdos Julius ir Audrius sakė, kad viena jų kelionės misijų – pagerbti žuvusįjį, kaip buvusį mokytoją, aplankyti jo žūties vietą“, - pasakojo Vitalijus. Keliautojo žodžiais, praėjus beveik 20 metų po nelaimės, tirpstantis ledynas pradėjo „atiduoti“ stichijos aukas. Ir dabar čia matyti žuvusiųjų kaulai, daiktai. „Kol pats nepamačiau, netikėjau, kad taip gali būti. Sankt Peterburgo alpinistai buvo organizavę ekspediciją, tvarkė vietovę, laidojo palaikus. Dabar, nebent pavieniai žmonės beaprenka. Ten fotografuoti nesinorėjo...“ – į detales nesileido alpinistas.

1974-siais nelaimė ištiko Sovietų sąjungos moterų alpinizmo rinktinę. Jau po to, kai pasiekė viršūnę, 7000 m aukštyje alpinistės pateko į siaubingą audrą. Į jų pasiųstą SOS signalą sureagavę kolegos padėti neįstengė. Žuvo visos aštuonios žygyje dalyvavusios rinktinės narės. Kiek anksčiau, 1968-siais, ant viršūnės bandyta „numesti“ parašiutininkų desantą. Sumanymas baigėsi liūdnai: stiprus vėjas kai kuriuos parašiutininkus tėškė į uolas, keturi žmonės neteko gyvybės.

Aukščio ir vėjo barjeras

Sulaukę po sėkmingo kopimo į viršūnę nusileidusių draugų, taip pat pakankamai pailsėję pirmoje stovykloje, žygiui aukštyn išsiruošė ir Vitalijus, Arvydas bei Stanislovas. Kopimui buvo pasirengta: skirta pakankamai laiko aklimatizacijai, buvusių apsilankymų antroje ir trečioje stovyklose metu paliktos palapinės su maistu. Oro sąlygos taip pat buvo palankios.

Pirmąją stovyklą trijulė paliko 4 val. ryto. Naktį ledynu eiti lengviau ir ne taip pavojinga: nemažai plyšių būna užšalę, be to, netenka klampoti per aptirpusio sniego košę, atsirandančią pašildžius saulei.

„Keptuvėje“ ("Skovorodka" - rus.) esančią antrąją stovyklą (5300 m) komanda pasiekė po penkių valandų kelio. Pastaroji vietovė yra tarp sniegu ir ledu padengtų kalno šlaitų, todėl įsidienojus nuo jų atsispindintys saulės spinduliai priverčia gerokai šoktelti termometro stulpelį. Jeigu naktį temperatūra krenta žemiau -15C, dieną palapinė tapo šiltnamiu su „kaulų nelaužančiais“ +25C. „Pakelti karštį buvo nelengva“, - prisimena Vitalijus. – „Stebėdami aplink sruvenančius upelius, kone visą dieną sėdėjome palapinėje vien su apatiniais rūbais ir laukėme galimybės išeiti į trečiąją stovyklą“.

Vieniems „Skovorodka“ tik laikina stotelė, kitiems – antrieji namai. Alpinistus pralinksmino du mėnesius trunkančiam kopimo sezonui ten apsistojęs gidas. Su alpinistiniais batais atpūškavusius klajūnus jis pasitinka užsimaukšlinęs šlepetes. 30-35 metų vyras taip pat dirba nešiku, į stovyklą tempdamas ne tik svetimus nešulius, bet ir maisto produktus. Pavyzdžiui, čionai užneštą litrą Coca-Colos jis parduoda už 10 eurų. Nenori – nepirk. Maža to, žmogus labai mėgsta slidinėti „laukinėm trasom“. Nuo pat viršūnės...

Tuo, kad kalnuose oras gali pasikeisti labai greitai, nenustebinsi nė vieno, bent kartą ten buvusio. Tačiau tąkart, iš antros stovyklos viršūnės link besidairančius bendražygius tokie pokyčiai privertė sunerimti. Netapo ramiau ir rytojaus dieną, kadangi apsistojus trečiojoje stovykloje, klimato sąlygos vis nekrypo į gerąją pusę. Nepaisant to, tądien nemažai alpinistų dar sulaipiojo į viršūnę, kurios „šturmą“ komanda iš Lietuvos buvo suplanavusi rytdienai.

Rytą alpinistus pasitiko pūga. Tokiomis sąlygomis kopti nepaprastai pavojinga tiek dėl stipraus vėjo, tiek dėl prasto matomumo: tikimybė nueiti pražūtingais klystkeliais labai didelė. Ketinimus eiti aukštyn teko atidėti. Tačiau net pralaukus pusdienį, pūga nesiliovė. „Jutau, kad jėgos vis labiau senka, kūnas neatsigauna“, - prisimena Vitalijus. – „Toliau laukti darėsi beprasmiška, geruoju galėjo nesibaigti“. Sužinoję prognozę, kad oras greitai nepagerės, Vitalijus su Arvydu priėmė sprendimą grįžti žemyn į pirmąją stovyklą.

Savo ruožtu, ištvermingesnis Stanislovas virš 6 kilometrų aukštyje esančioje stovyklavietėje nutarė praleisti dar vieną naktį. Nors sekančią dieną oro sąlygos taip pat nelepino, jis, prisijungęs prie kitų alpinistų, užkopė į viršūnę. Kiek vėliau tą pačią dieną link viršūnės kopusius Julių ir Audrių įsišėlęs vėjas privertė apsisukti pusiaukelėje.

„Tarsi kažkas nepadaryta“

„Norėčiau galvoti, kad jokios nesėkmės neįvyko, kad tai tik viena iš daugelio kelionių“, - nepavykus prisiliesti prie Lenino viršūnės, kalba Vitalijus. – „Paprastame žygyje į kalnus, kuomet eini per perėjas, į vieną jų neužlipus nenusimeni – bus kitų. Kopimas į viršūnę – visai kas kita. Turėjau pagrindinį tikslą, kuris šį kartą liko neįgyvendintas. Kelionė tarsi liko nebaigta...“

Kalbėdamas apie priežastis, neleidusias pasiekti kelionės tikslo, alpinistas jų įvardino keletą. Pirmiausia, žinoma, suprastėjusias oro sąlygas. Trūko ir tokio lygio kopimų patirties, nors buvo gerai pasirengta fiziškai, kruopščiai įvykdytas aklimatizacijos planas. „Viską lyg darėme teisingai, laikėmės rekomendacijų neskubėti. Girdėjome, kad lenkų grupė neskyrė pakankamai dėmesio apsipratimui – jie buvo evakuoti. Kopiant aukštyn jaučiausi puikiai, kojos nešė. Sukliudė tik oras. Plius, kaip vėliau patvirtino instruktoriai, yra didelė psichologinė įtampa, kurios aiškiai nejunti. Aukštis, išgirstos įvairios negatyvios istorijos, regėti žuvusių alpinistų daiktai – pasąmonėje viskas kaupiasi. Tai neigiamai veikia psichologinę būseną, nors to nesuvoki. Gal ir buvo galima labiau rizikuoti, tačiau kaipmat apnikdavo abejonės, ar verta: ...štai vaikas eina į pirmą klasę...“

Prie psichologinės įtampos, anot pašnekovo, prisideda ir tai, kad tenka nuolat būti budriam. Štai du čekai, apniukusiu oru be akinių vaikščiojo antroje stovykloje (5300 m). Kitą dieną juos transportavo žemyn, kadangi nelaimėliai nieko nebematė. Nors buvo debesuota, juos apakino nuo sniego atsispindinti šviesa. O paliekant trečiąją stovyklą, primygtinai rekomenduojama „kates“ ant batų užsidėti palapinėje. Padarius tai lauke be pirštinių, ypač pučiant stipriam vėjui, rizikuojama nušalti rankas. Jos nebeatšils net ir užsimovus pirštines. Buvo, kam nepasisekė..

Pasak keliautojo, su gamtos siurprizais ant kalno lemiamu momentu susidūrė toli gražu ne jis vienas. Kelios dienos prieš „koją pakišusią“ pūgą, į viršūnę traukė puikiai pasirengusi šveicarų alpinistų komanda. Ankstyvą ir giedrą „šturmo“ dienos rytą išėję iš trečiosios stovyklos, susidūrę su -35 C temperatūra ir stipriu vėju, maždaug po valandos jie turėjo grįžti atgal. Esant tokioms ekstremalioms sąlygoms, nepadėjo net "naujausios kartos" įranga ir apranga.

Būnant virš 5000 m aukštyje, alpinistui į atmintį įstrigo jį apėmęs keistas jausmas, kad ten yra „netinkamas klimatas gyventi“. Įsipjovus, dėl retesnio deguonies ilgiau negyja žaizda. Visiškai nejuntama jokių kvapų. „Kad jų trūko, suvokiau tik nusileidęs į apačią, - sako jis. – Nors, jeigu aplink vien ledas, kas gali kvepėti? Pabuvus ten aukštai, leidžiantis žemyn net arklio šūdo kvapas atrodo įdomus. Žolė – išvis kito pasaulio elementas“. Prisiminęs antrojoje stovykloje nuolat gyvenusį vyrą, keliautojas mąsliai atsidūsta: „Bet tas žmogus – kažkoks kitoks...“

Paklaustas, ar dar bandys pasiekti Lenino kalno viršūnę, Vitalijus netiesiogiai atsako neigiamai. „Daug žmonių grįžta kopti dar kartą. Aš stengiuosi nekartoti kelionių. Pasaulyje yra daug gražių neaplankytų vietų. Be to, užlipęs virš 6000 metrų, dabartinius asmeninius „rekordus“ viršijau“, - šypsosi nenuilstantis horizontų tyrinėtojas.

***

Video apie ekspediciją į 1990 07 13 tragedijos vietą (rusų k.):

TV laida apie 1968-siais atliktą parašiutininkų šuolį ant viršūnės:

Filmas 1974-siais žuvusias alpinistes prisimenant:

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"