TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Antikvarinė Žagarė velkasi naują suknią

2015 05 07 6:00
Dvaro žirgyne - 1870 metais Londone "Iron Works" gamykloje gamintos gardų grotelės ir iki šiol nesusidėvėjusios klinkerio plytų grindys. Jūratės Mičiulienės nuotraukos

Žagarėje praleista diena gerokai pranoko lūkesčius. Už Rygą ir Vilnių senesnio miestelio centras - sustingusio laiko, urbanistikos paminklas, tikras atradimas antikvarinių vaizdų mėgėjams. O tai, jog šiemet Žagarė paskelbta Lietuvos kultūros sostine, rodo, kad jau susiformavo naujas kultūrinis sluoksnis, išsiskiriantis iš kitų šalies provincijos miestelių.

Pasidairyti po miestelį vos užteks ilgos dienos. Žvalgytis galima ir savarankiškai, daug kur įrengti informaciniai stendai, tačiau ekskursija bus spalvingesnė, jei pavedžios gidas iš Žagarės regioninio parko direkcijos (valanda grupei - 12 eurų). LŽ miestelį aprodžiusi Žagarės regioninio parko direkcijos vyr. specialistė, kraštotvarkininkė, kaip pati prisistato, Žagarės anūkė (nes močiutė iš Žagarės) Giedrė Rakštienė pasakojo taip, kad čia norisi dar sugrįžti. Miestelis turi nenusakomą aurą. Vien tai, kad čia yra net penkiolika kapinių (kelios katalikų, kelios žydų, evangelikų, laisvanamių, genocido vieta), byloja apie išskirtinę istoriją.

Visais laikais Žagarės gyvenimas labiau siejosi ne su Vilniumi, o su Ryga, nes iki jos - mažiau nei 100 kilometrų. Vietiniai viską veždavo į Rygos turgų. Giedrės močiutė vis prisimindavo linksmą nutikimą: kartą pakelės karčemose alaus išgėrę vyrai vežime sumigo, o paskui paryčiais vos prasikrapštę akis išsigando, kad "boba juos nuvežė į Dubliną". Pasirodo, važiavo pro Duobelę (latv. Dobele).

Didžiausia dvaro sodyba

Latvijos pasienyje esanti ir nuo didesnių miestų atitolusi Žagarė atrodo kaip atskira, į nieką nepanaši sala. Net sunku patikėti, kad akmenimis grįstos siauros XVI amžiaus gatvelės, išlikę šimtamečiai pastatai - autentika, o ne istorinio filmo dekoracijos. Neliksite abejingi dvaro sodybos architektūroje dominuojančioms angliškoms Tiudorų stiliaus gotikos formoms. Čia net arklidės puošnumu nenusileidžia rūmams, o arklių prižiūrėtojų, jaučių šėriko, pienininko, sodininko nameliai - lyg iš animacinės pasakos.

Prieš kelis mėnesius baigus restauravimo darbus visuomenei atverti rusų grafo Dmitrijaus Naryškino 1858 metais iš Platono Zubovo perimti ir pertvarkyti klasicizmo stiliaus rūmai. P. Zubovui, paskutiniam Rusijos imperatorės Jekaterinos II favoritui, Žagarės dvarą (kaip ir netoliese esančius Rundalės rūmus) buvo padovanojusi pati Jekaterina. Dabar čia įsikūręs Žagarės regioninio parko lankytojų centras. Smalsaujantiems turistams dvarą savanoriai aprodo net savaitgaliais. Lankytojų netrūksta. Teko matyti, kaip viena senolė rodė į antro aukšto langą, kur kažkada buvusi jos klasė.

Dvaro sodyba su visais pagalbiniais pastatais - didžiausia išlikusi Lietuvoje. Senąją pieninę ir arklių prižiūrėtojo namelį nusipirkęs anglas ketina čia atidaryti jaukius viešbutukus.

Aplink plyti Rygos sodų ir parkų architekto Georgo Kuphaldto išpuoselėtas 70 ha parkas, augalų įvairove nusileidžiantis tik Palangos parkui. Niekur kitur Lietuvoje neišvysite bukų giraitės. Čia jie puikiai auga. Iš kažkada pasodintų 200 rūšių augalų dabar dar priskaičiuojama daugiau kaip 100. Regioninio parko darbuotojų iniciatyva žagariečiai užveisė ir naują - žagarvyšnių - sodą. Kol kas šios žemaūgės vyšnaitės dar mažos, tačiau pastebėta, kad dėl dolomitų dirvožemyje sirpina dideles uogas. Dolomitų atodangomis baltuojanti Švėtė skiria senąją ir naująją Žagarę. Įdomus gamtos paminklas pačiame miestelyje - Švėtėje atsivėręs pusapvalis krioklys, vietinių vadinamas "bliūdu".

Išlikusi grafienės dovanota lėlė

Kur tik pasisuksi - vien paminklai, įdomybės. Vežiodama po Žagarę G. Rakštienė nesustodama pasakojo: "Čia gyveno rabinas, čia - miestelio sinagoga, čia - viešoji pirtis, macų kepykla, o čia - grabdirbio namas. Va, ten gyveno vištų skerdikas, jam viso miestelio žydai nešdavo savo vištas nugalabyti, o jis išduodavo raštelius, kad tinkamos košeriniam maistui."

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą miestelyje buvo apie 14 tūkst. gyventojų, daugiau kaip 70 proc. - žydai. Dabar belikę apie 1700 gyventojų. Daug tuščių apleistų namų, kuriuos galima nusipirkti už 4 ar kiek daugiau tūkstančių eurų.

Miestelyje smagiai nuteikia vietinių menininkų rezidencijos - Puodų namas, Lėlių namai. Tautodailininkė Aušra Petrauskienė vaikams organizuoja edukacinius užsiėmimus, moko gaminti skudurines lėlytes. "Suaugusiesiems galiu organizuoti kitokias pamokėles, pavyzdžiui, "Pasigamink savo viršininką", - juokavo idėjų nestinganti menininkė. Jos iniciatyva žagariečiai per Vyšnių festivalį pamėgo namus puošti didelėmis lėlėmis - kaliausėmis.

Rašydama knygelę apie krašto lėles, tautodailininkė nufotografavo šimto metų senumo lėlę, kurią išsaugojo žagariečių Rakickų šeima. Kadaise Zuzai Rakickaitei ją padovanojo pati dvaro šeimininkė Naryškinienė. "Žagarėje vasarodavę grafai rengdavo įvairias šventes, varžybas, sukviesdavo ir miestelio vaikus. Skudurinę lėlę porceliano galva ir medinėmis kojomis Zuza gavo kaip prizą", - pasakojo A. Petrauskienė. Centrinėje miestelio aikštėje yra išlikęs pastatas, kuriame buvo žydo Braudės krautuvėlė, o joje, kaip daugelis mena, buvo galima nusipirkti ir porcelianinių lėlių galvų. Miestelis toks žavus senovinis, kad net prekybos centras buvo priverstas prie jo prisitaikyti. Savininkai susiprotėjo ir regioninio parko darbuotojų paraginti plytų dėžę apdailino medinėmis lentutėmis.

Žvelgaičio ir Raktuvės piliakalniai

Miestelio įdomybes galima vardyti ir vardyti. Kunigaikščio Žvelgaičio piliakalnis stovi tiesiog ant garsiojo Žagarės ozo, menančio ledynmetį. Pasakojama, kad su kitu - Raktuvės - piliakalniu šį kalną siejo tunelis. Dar XX amžiuje ant Žvelgaičio žiojėjusi skylė, kur įmetus akmenėlį toli nuaidėdavo garsas. Raktuvės piliakalnis - jau pačioje Žagarėje. Ant jo stovėjusi žiemgalių pilis Raktė, kuri vienuolika kartų bandyta paimti kryžiuočių. Jos paminėjimas 1198 metais Livonijos kronikoje siejamas su Žagarės pradžia.

Ir tik gidė ilgu senoviniu raktu jums atrakins ant šio piliakalnio 1711 metais statytą, o dabar kapinių apsuptą medinę neveikiančią koplyčią. "Vietiniai prisimena, kaip kadaise naktį čia įslinkusį paauglį išgąsdino tada ant altoriaus stovėjusioje kaukolėje apsigyvenęs šikšnosparnis. Gandas, kad koplyčioje vaidenasi, nuėjo per visą Žagarę", - pasakojo G. Rakštienė. Niekur kitur nepajusite tokios jokių "euroremontų" neužtinkuotos senovės, kaip čia. Koplyčioje saugomi senosios kryždirbystės eksponatai, kuriuos žagariečiai surinko iš kapinių patvorių. Mat naujoviškus paminklus statantieji senus kalvių kaldintus kryžius buvo išmetę. Koplyčioje pro senus langus krintant šviesai sužvilga aukso siūlais siuvinėti, dar augaliniais motyvais puošti (kol Vatikanas nesuvienodino) XVIII, XIX amžiaus kunigų arnotai.

Barbora Žagarietė dar negrįžta

Iš vietinių dolomitų statyta senosios Žagarės bažnyčia stovi ant Barboros vardu vadinamos kalvelės Švėtės pakrantėje. Iš kitos bažnyčios pusės rasite tik akmenėliu paremtas duris į rūsį, tad lankytis čia galima bet kada. Rūsyje stovi vietinių moterėlių puoselėjama Barboros Umiastauskaitės (1628-1648) kripta, kasmet tuščiam karsteliui pasiuvamas naujas baltas rūbelis. Barbora šelpdavo vargšus, padėdavo jiems, tačiau tai nepatiko dvarininkui tėvui ir pamotei. Kartą, bėgdama nuo įtūžusio tėvo, Barbora iškrito per antro aukšto langą ir žuvo.

Iš pradžių ji buvo palaidota, tačiau daugėjant pasakojimų apie su ja susijusius paslaptingus išgijimus, palaikai buvo perkelti į bažnyčios rūsį. Per gaisrus nesudegę žmonių šventąja laikytos Dievo tarnaitės palaikai 1963 metais buvo išvežti tirti. Medicina to niekaip paaiškinti negalėjo.

"Vatikanui pradėjus beatifikacijos bylą palaikai sovietmečiu į Žagarę taip ir nesugrįžo. Niekas iki šiol nežino, kur jie yra. Matyt, dar ne laikas. Kitaip Barbora pati ką nors atvestų", - svarstė G. Rakštienė. Nuo seno žmonės žino, kad pasimeldus prie šios kriptos daug kas stebuklingai išgyja.

Kultūros sostinė - neatsitiktinai

Kai šiemet Žagarės regioninio parko darbuotojų iniciatyva miestelis buvo paskelbtas Lietuvos kultūros sostine, tik čia nebuvojusiems turbūt iškilo klausimas - kodėl tokiam užkampiui geografine prasme (prie pat Latvijos sienos, Joniškio rajone) suteiktas toks statusas? Prieš keletą mėnesių atverti restauruoti rūmai tapo miestelio kultūros židiniu, čia nuolat organizuojami įvairūs renginiai. "Kaip kadaise įvairias šventes grafai rengdavo dvare, taip ir dabar viskas sukasi aplink dvarą. Turime net kelias renginių sales", - pažymėjo G. Rakštienė.

Dieną praleidus Žagarėje, čia pernakvojus, kitą rytą patogu važiuoti į bene garsiausią Latvijos dvarą Rundalėje. Kaimo turizmo sodybose ant Švėtės upės kranto pačioje Žagarėje nakvynė kainuoja 10 eurų. Tačiau per Vyšnių festivalį, kai svečių suvažiuoja tūkstančiai, ir tokių vietų pritrūksta, galima apsistoti palapinėse. Pernai čia buvo suvažiavę tūkstančiai latvių, nes koncertavo žymiausia jų grupė "Brainstorm". Šiemet ne mažiau klausytojų sutrauks senieji rokeriai iš Anglijos - legendinė grupė "Smokie".

Londoną iškeitė į Žagarę

Organizuoti Vyšnių festivalį, juo garsinti miestelį, muzikos koncertais į jį sukviesti klausytojų iš visos Lietuvos gimė Žagarę pamilusiai londonietei Sarah Mitrikei. Prieš dešimt metų čia pirmąkart apsilankiusi savanorė įsimylėjo Žagarės policininką Saulių, sukūrė šeimą. Sarah į Žagarę atvedė įvairūs Europos Sąjungos projektai. Paskui ji čia atvyko paskatinta vienos Londono viešosios įstaigos, kurią įkūrė kita londonietė, Žagarėje ieškojusi iš čia kilusios savo prosenelės pėdsakų. "Jai norėjosi kuo nors padėti Žagarei", - pasakojo Sarah.

Londoną į Žagarę iškeitusi moteris šiuo metu dirba internetu, atstovauja vienam Anglijos senovinių automobilių sporto klubui, derina jų varžybų, kurių šalyje kas savaitgalį vyksta po kelis, grafikus. "Žagarėje labai gera auginti vaikus, niekur net važiuoti su jais nereikia, čia visur - parkai", - sakė ji. Praleidus dieną šiame atokiame miestelyje jau neatrodė keista, kodėl Sarah į jį iškeitė Londoną.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"