TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Apdainuotasis Neapolis – ir mėgstamas, ir nekenčiamas

2016 06 16 6:00
Miesto vaizdas nuo Neapolio pilies. Vaido Mikaičio nuotraukos

Neapolis – trečias pagal dydį Italijos miestas nepalieka turistų abejingų. Jų teigimu, miestas arba dievinamas, arba nekenčiamas. Mano nuomone, šie abu teiginiai yra kiek perdėti ir pernelyg literatūriniai, tačiau tokios frazės vis tiek kelia susidomėjimą, žadina mintį nuvykti ten ir stoti į vieną barikadų pusę.

Skirtingai nei daugelis, niekada per daug nesimpatizavau Italijai. Niekaip nesugebėjau pagauti to Italijos žavesio, dėl kurio milijonai turistų kasmet plūsta į šią Pietų Europos šalį. Todėl po keletos kelionių į Italiją nusprendžiau, kad jos ir mano biolaukai tiesiog nesutampa.

Paskutinis koziris

Bet taip jau būna, kas atrodė aišku ir stabilu vakar, rytoj gali pasikeisti. Sykį akys užkliuvo už straipsnio apie Neapolį. Jame teigta, kad šis Italijos miestas yra visai kitoks. Jis baisesnis, šiurpesnis, valdomas mafijos, čia siaučia kišenvagiai, o gatvėse – besišaudantys „Camorros“ mafiozai, prostitutės ir kalnai šiukšlių. Buvo gąsdinama, kad pavieniam keliautojui ten pavojinga kišti nosį. Susidomėjau ir pradėjau brandinti mintį aplankyti šį „Santa Liučijos“ miestą.

Nepraėjo nė poros mėnesių nuo sumanymo ir jau turėjau lėktuvo į Italiją bilietus, kartu ir dar vieną galimybę paneigti savo nuomonę apie šalį. Šį kartą Italija metė man paskutinį kozirį – ne tik šiukšlėmis ir mafija, bet ir pica bei neapolietiškomis dainelėmis garsėjantį Neapolį.

Geriausia skristi į Romą

Iš Lietuvos nuvykti į Neapolį galima skrendant į Neapolio oro uostą. Reikėtų daryti persėdimą, nes tiesioginių skrydžių nėra. Oro uostas įsikūręs netoli miesto, tad į centrą galima patogiai ir nebrangiai nuvykti miesto autobusu.

Tačiau patogiausia skristi į Romą ir iš jos į Neapolį vykti traukiniu (į Romą iš Vilniaus nebrangiai skraidina pigių skrydžių bendrovės – aut.). Greitieji traukiniai į Neapolį daugiau nei du šimtus kilometrų įveikia vos daugiau nei per valandą. Važiuoja ir lėtesnieji, tačiau įspūdis nepalyginamas. Didžiausias mano užfiksuotas greitis – 311 kilometrų per valandą. Traukinio bilietus rekomenduoju pirkti iš anksto, nes artėjant kelionės datai jie linkę brangti.

Automobiliu vykti į Neapolį nerekomenduojama. Esu girdėjęs, kad jei sugebi vairuoti Neapolyje, sugebėsi ir visuose pasaulio miestuose. Gal tai kiek ir persūdyta, tačiau prie vairo Neapolyje iš tiesų yra sunku, sudėtinga ir nepatartina. Jei vis dėlto be to negalima apsieiti, nuomojantis automobilį kituose miestuose geriau nesakyti, kad važiuosite į Neapolį. Jums gali tiesiog jo nebeduoti, pakelti kainą iki neprotingo lygio ar gerokai padidinti draudimo įmoką. Niekas nenori vairuoti Neapolyje. Dėl chaotiško eismo Neapolis man labiau priminė ne Europos, o Artimųjų Rytų miestus.

Kažkas tikrai kitaip

Taigi po valandos kelio greituoju traukiniu pagaliau išlipome garsiojoje, plačiai apdainuotoje Kampanijos regiono sostinėje. Ir tik iš stoties pastato išėjęs į miestą intuityviai pajutau – čia tikrai kažkas kitaip.

Gal dėl to, kad viskas paprasčiau. Nėra minios turistų ir specialiai jiems skirtų paslaugų ir prekių. Prieš tave atsiveria miestas be apsimetinėjimo ir pastangų parodyti kitokį save. Įspūdis toks, kad tu kaip garbus svečias miestui visiškai nerūpi. Jis tarsi pabrėžia tau, jei nori susidraugauti ir pažinti mane – priimk tokį, koks esu, ir nesistenk pakeisti. Jei tai sugebi – mėgaukis, naudą pasiimk pats, jauskis kaip namie, o aš pasistengsiu atsiverti gražiausiomis spalvomis. Jei ne – gali baisėtis manimi, man tai tiesiog nerūpi...

Neapolis suteikia galimybę patirti tikrąją, neišpuoselėtą turisto skoniui ir nepataikaujančią jam Italiją. Šiame mieste iškart pasijutau savas. Nors miestas ir ypač jo apylinkės, tokios kaip Kaprio sala, Pompėjai ar Vezuvijaus kalnas, gausiai lankomos turistų, tačiau Neapolyje jie arba susilieja su vietiniais, arba sėdi viešbučiuose akies kampeliu žvelgdami į gatvę. Po to greitai suguža į autobusus ir stebi miestą pro jų langus. Neapolyje turistai neišsiskiria iš kitų ir man tai yra dar vienas šio miesto žavesio požymių.

Pamenu, dar vaikas kartu su tėvais žiūrėjau kultinį italų serialą „Aštuonkojis“. Kaip bebaimis policijos komisaras Koradas Katanis vaikėsi Neapolio mafiozus, matė visi moderniais save laikę sovietinės Lietuvos piliečiai. Serialo paveiktas ir susidariau įspūdį apie nežaboto nusikalstamumo miestą, valdomą mafijos.

Tačiau realiai miesto svečiui visus knygose aprašomus pavojus patirti vargiai įmanoma. Didžiausią pavojų Neapolyje turbūt kelia kišenvagiai arba klientus apgaudinėjantys taksistai. Rimtesni vietos nusikaltėliai turbūt užsiėmę solidesne veikla, nei vargšų turistų gąsdinimas. Teko ir sutemus paklaidžioti stoties rajone, kur vakarais į gatves išlenda vadinamosios naktinės plaštakės, nuolat pravažiuoja klykiantys greitosios pagalbos automobiliai, tačiau nei fizinio pavojaus, nei grėsmės nepatyriau. Žinoma, jei žioplas turistas pavojingesniuose rajonuose akivaizdžiai demonstruos naujausio modelio išmanųjį telefoną, visko gali atsitikti. Neapolyje reikia būti atsargiam, kaip ir visur kitur.

Ekonomika stiebiasi

Daug kalbama apie užverstą šiukšlėmis Neapolį. Tai kartais būna tiesa, nes mieste didžiausi šiukšlių išvežimo mokesčiai šalyje, ir kai miestiečiai, politikai, mafiozai ir šiukšlių vežėjai pradeda konfliktuoti, miestas kaskart paskęsta šiukšlėse. Kai problemos išsprendžiamos, viskas grįžta į senas vėžes. Per mūsų viešnagę šiukšlių buvo tiek pat, kiek bet kuriame kitame pietinės Italijos mieste. Bet, kaip jau esu minėjęs, Neapolis nėra nei tvarkingas, nei pataikaujantis turisto skoniui miestas. Jei norite tvarkos, švaros ir estetikos – Neapolis ne jums. Keliaukite į Ženevą, Liucerna, Ciurichą ir mėgaukitės prabanga ten, Neapolis yra visiškai kitos kategorijos miestas.

Kai kas pyksta, kad Neapolis atrodo apleistas ir skurdus. Iš tiesų skurdas, korupcija, nedarbas ir nusikalstamumas yra Neapolio rykštė nuo amžių amžinųjų. Kitaip turbūt jau vargu ar bus, toks miestiečių mentalitetas. Kad ir kaip būtų, Neapolio ekonomika pastaraisiais metais gana stipriai stiebiasi į viršų. Prie to prisideda augantis Neapolio uostas, kuris yra vienas didžiausių Viduržemio jūros regione.

Didelę dalį miesto biudžeto pajamų gaunama iš turizmo, nors mieste turistai nekrinta į akis, yra tarsi nepastebimi. Pasisekė, kad netoliese stovintis Vezuvijus anais laikais nusprendė sprogti ir palaidoti antikinį Pompėjų miestą. Jis dabar telkia milijonines pajamas iš turistų, kaip ir legendinė Kaprio sala.

Picerija – irgi pramoga

Neapoliečiai kalba ne standartine italų kalba, o savąja – neapolietiška tarme. Žinoma, ji yra italų kalbos dialektas ir neturi jokio oficialaus statuso, bet pabandyk tu tą įteigti vietiniams. Miestiečiai mūru stoja už savo kalbą, kuriai didelę įtaką padariusios ispanų ir prancūzų kalbos.

Neapolis yra itališkos picos gimtinė. Ne per seniausiai neapolietiška pica buvo įtraukta į Europos Sąjungos saugomų patiekalų paveldo sąrašą. Apsilankyti vienoje iš senamiesčio picerijų yra puiki pramoga. Picerijos ne tokios prašmatnios kaip Lietuvoje, nes neapoliečiai nevargina savęs įrenginėdami niekam nereikalingą interjerą. Tačiau picos dėl to ne prastesnės. Neapolietiškos picos Vilniuje gal dvigubai brangesnės nei jų seserys Italijoje. Pridėkime Neapolyje laisvai besiliejančio naminio vyno butelį, kainuojantį tris eurus, ir pietus čia gausi gerokai pigesnius nei Lietuvoje.

Pavaikščiokite klaidžiomis senamiesčio gatvelėmis. Pasikelkite Andrea Bocelli apdainuotu funikulieriumi („Funiculi funicula“) į Neapolio pilį. Jei pati pilis ir nepatiks, išvysite vaizdą į miestą ir jūrą, vertą dešimt balų iš dešimties. Pasiimkite vyno ir gerkite žvelgdami žemyn. Paniūniuokite „Santa Liučiją“ ar kokią kitą žinomesnę neapolietišką dainelę. Jų yra begalės. Bus smagu, nepasigailėsite, kad nepaisėte bauginimų ir atvykote į komisaro Katanio miestą.

Į Kaprį – už 20 eurų

Tačiau Neapolis dar ne viskas. Miesto apylinkėse galima aplankyti kur kas daugiau žymių vietų. Viena tokių yra Kaprio sala. Į ją iš Neapolio uosto plukdo greitaeigiai keltai, kurie per 45 minutes nuplaukia 40 kilometrų ir pristato jus į kartais rojumi žemėje vadinamą salą. Bilietai į vieną pusę kainuoja apie 20 eurų.

Skirtingai nei Neapolis, Kaprio sala yra visiškai orientuota į turistą ir skirta tik jam. Saloje yra du garsūs miesteliai – Kapris ir Anakapris. Nuo keltų prieplaukos į Kaprį už kelis eurus kelia funikulierius. Tarp miestelių kursuoja pigūs autobusai. Abu miestelius galima apeiti gana greitai ir aplankyti įdomiausias jų vietas. Kapris yra judresnis ir labiau skirtas turistams, Anakapris – kiek ramesnis.

Kapryje yra žymieji Augusto sodai, nuo kurių atsiveria nuostabūs vaizdai į jūros žydrynę ir salos pakrantes. Įėjimas į sodus kainuoja eurą.

Saloje yra daugybė gatvės parduotuvėlių ir kiekviena jų siūlo turistui geriausią kainą. Bet turbūt pati įdomiausia pramoga Kapryje yra paplaukiojimas valtele ir grožėjimas sala nuo vandens. Rekomenduoju įplaukti į Žydrąją grotą. Čia yra kur paganyti akis.

Galiausiai galima tiesiog gulėti viename iš salos paplūdimių, kurie čia visai neblogi, ir maudytis žydroje jūroje. Pati sala maža, todėl, mano nuomone, vienos dienos jai užtenka. Ryte atplaukus į Kaprį, vakare galima grįžti į Neapolį ir vakaroti jame.

Pompėjuose vasarą svilina karštis

Dar žinomesnė vieta šalia Neapolio yra legendiniai Pompėjai. Tai antikinės Romos miestas, kurį 79 mūsų eros metais storu karštų pelenų ir akmenų sluoksniu užklojo išsiveržęs Vezuvijaus ugnikalnis. Kelis šimtmečius šis istorinis miestas tūnojo palaidotas, tačiau vėliau jis buvo surastas ir pradėtas atkasinėti. Iki šiol darbai ten tebevyksta.

Skirtumas tarp Kaprio salos ir istorinių Pompėjų tas, kad saloje reikia paganyti akis, o Pompėjuose duoti valią vaizduotei. Čia stebint atkasto romėnų miesto griuvėsius galima tik įsivaizduoti, kaip prieš du tūkstančius metų žmonės čia gyveno, dirbo žemę, vaikščiojo akmenuotomis gatvėmis, maudėsi pirtyse ar ilsėdavosi savo namukų kiemuose.

Šiandien Pompėjai yra vienas labiausiai turistų lankomų objektų Italijoje. Rekomenduoju Pompėjų vengti vasarą, kai tvyro karščiai ir turistai eina milijoniniu srautu. Tuomet pastovėjus saulės atokaitoje ilgą eilę prie bilietų, įėjus į istorinio miesto vidų emocijos ir pojūčiai nuo karščio jau būna atbukę. Norisi tik prigulti pavėsyje, kurio Pompėjuose beveik nėra. Arba panirti į šaltą baseiną, kokį turi įsirengę namuose turtingesni pompėjiečiai. O čia dar reikia nuolat vaikščioti minioje ir minti kitiems ant kojų.

Į Pompėjus važiuoja patogus traukinys iš Neapolio, bilietas kainuoja apie 2 eurus. Stotis yra šalia įėjimo į istorinį miestą, todėl nemanau, kad protinga grūstis ten automobiliu ir ieškoti, kur jį pastatyti.

Iš Pompėjų siūlau nuvykti į bet kurį netoliese esantį pajūrio miestelį paragauti jūros gėrybių. Jos čia šviežutėlės ir nuostabaus skonio. Būtent ši pramoga ir buvo puikus mūsų besibaigiančios kelionės Neapolyje akordas. Kad ir kaip paradoksalu, bet daugelio taip kritikuojamas Neapolis man parodė geriausią ir šilčiausią Italiją – tokią, kokią giliai širdyje ir įsivaizdavau ir kokios nesugebėjo atskleisti jokia kita šios kontrastiškos šalies vietovė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"