TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Aplink Vilnių – žemės gelmių metraštis

2015 11 26 6:00
Ne visi drįsta lįsti į Čiobiškio urvą. Vietos apsisukti ten beveik nėra, išropoti tenka atbulomis. Jūratės Mičiulienės nuotraukos

Su geologais ir be laiko mašinos galima nukeliauti iki pat žemės gelmių. Įspūdingose Neries slėnio atodangose, gręžinių kerno uolienose jie mato tai, kas buvo prieš milijardus metų. Vaizdingos vietos netoli Vilniaus dar įdomesnės tampa pažvelgus geologų žvilgsniu.

Daugeliui atrodo, kad Lietuvoje, kur nėra nei ugnikalnių, nei kalnų, geologams nelabai yra ką veikti. Tačiau tai netiesa. Iki žemės gelmių sugebantys prasiskverbti specialistai gali ir pakeleiviams surengti įdomią kelionę.

Tirdami uolienas geologai studijuoja žemę, jos susidarymą, sandarą. Jų tyrimo objektai saugomi Vievyje. Nelabai išpopuliarinta 1980 metais čia pastatyta kerno saugykla tuo metu buvo pati moderniausia Rytų Europoje. Ji dabar vadinama Žemės gelmių informacijos centru arba Geologijos muziejumi. Čia atvyksta ne tik užsienio geologai, saugykla atvira ir paprastiems lankytojams.

Šalia kerno saugyklos Žemės gelmių informacijos centro - daugiau kaip 500 riedulių, kurie į Lietuvą prieš maždaug 20 tūkst. metų ledyno buvo atvilkti iš Skandinavijos bei Baltijos jūros dugno.

Iki kristalinio Žemės pamato

Kernas – cilindrinis uolienos stulpelis, gaunamas gręžiant koloniniu būdu (nuo vokiško žodžio kern – šerdis). Čia sukaupta daugiau kaip tūkstantis nuo 1953 metų Lietuvoje išgręžtų kerno pavyzdžių. Tarp jų – kernas iš 386 gręžinių, pasiekusių planetos kristalinį pamatą. Uolienų stulpeliai kerno saugykloje sudėti į 23 tūkst. dėžių, kuriomis patalpa užkrauta iki lubų.

„Kerno stulpeliuose galime pamatyti žemės gelmes, tyrinėti tai, kas darėsi prieš milijardus metų, – pasakojo Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorius Jonas Satkūnas. – Panašią kerno saugyklą turi ir estai. Įdomiai net kelias saugyklas visuomenei pristato lenkai. Šalia jie įrengę svečių namus, visa informacija suskaitmeninta: kiekvienas kerno pavyzdys turi brūkšninį kodą, pagal jį lankytojas iškart gali gauti informaciją apie rankoje laikomą uolienos pavyzdį. Tokia tvarka yra ir mūsų siekiamybė.“ Tie, kurie domisi žemės gelmių sandara, čia tikrai ras ką pamatyti. Tik įpratusiems prie modernių, šiuolaikiškai įrengtų muziejų ši vieta atrodys gerokai senstelėjusi. Geologijos tarnybai priklausantis Žemės gelmių informacijos centras laukia investicijų ir tikisi atnaujinti, modernizuoti savo patalpas. Latviai kol kas kerno saugyklos neturi, tačiau jau buvo atvykę į Vievį semtis patirties. Ketina ją įkurti Duobelėje, buvusiame tankų angare.

Rudeniška Bražuolė. Šioje vietoje ji gana rami, nors apskritai jos nuolydis kas kilometrą sudaro apie 7 metrus.

Suinteresuotieji žemės gelmių tyrimais, naudingųjų iškasenų paieškomis daro gręžinius ir visą informaciją pagal Žemės gelmių įstatymą vėliau privalo pristatyti valstybinei geologinės informacijos sistemai. Kernas – dalis šios informacijos, tad kerno saugykla kaskart pasipildo naujais pavyzdžiais.

Ne tik pilki akmenėliai

„Mes kerno saugyklą vadiname žemės gelmių metraščiu, archyvu, bylojančiu apie Žemės raidą, – sakė Žemės gelmių informacijos centro vadovas Vytautas Puronas. – Jei visą turimą akmeninę „dešrą“ išdėliotume į vieną liniją, ji nusidriektų 140 kilometrų.“ J. Satkūnas apskaičiavo, kad jis iš šios „dešros“ plaktuku ir lupa yra ištyrinėjęs 20 kilometrų kerno.

„Kai kerno saugykla čia buvo kuriama 1980 metais, daug kas nesuprato, kas tas kernas. Tuomet rusiškai spausdindamos įvairius dokumentus mašininkės manydavo, kad tai rašybos klaida: susidūrusios su terminu „kerno chranilišče“ („kerno saugykla“), pataisydavo ir rašydavo „zerno chranilišče“ („grūdų saugykla“)“, – pasakojo V. Puronas. – Lietuvoje gelmių uolienos pačių įvairiausių spalvų, pamatytumėte tikrą vaivorykštę: galima rasti sodriai žalių, mėlynų ir kitokių spalvų. Pilki akmenėliai – tik liaudies dainose.“

Vievyje, Žemės gelmių informacijos centre, saugomas ir Lietuvos geologijos pradininko Juozo Dalinkevičiaus rašomasis stalas bei kiti jo memorialiniai eksponatai.

Geologas parodė ir lietuviško marmuro pavyzdžių – anhidrito. Prie Garliavos, Pagirių kaime, ruošiamasi statyti šachtą ir išgauti anhidritą. Jis naudojamas labai geros kokybės cementui gaminti. Taip pat tinka ir vidaus apdailai. „Tačiau Lietuvoje yra ir tikro gryno žalsvo marmuro, – teigė V. Puronas. – Jis glūdi 400 m gylyje ties Varėna.“

Kaip pasakojo geologai, Lietuvos kerno saugyklos turtai yra labai vertingi, nes mūsų gelmių sandara įdomi savo geologine istorija. „Po mūsų kojomis yra užfiksuota visa Žemės susidarymo istorija, todėl tai ir domina pasaulio mokslininkus“, – pabrėžė V. Puronas. Tai nuoseklus, uolienose užrašytas visos Žemės istorijos archyvas. „Mes turime išsamų nuosėdų pjūvį. Pavyzdžiui, Skandinavijoje visiškai nėra nuosėdinių uolienų. Jie turi tik senas uolienas, neturi vėliau susidariusių“, – tikslino J. Satkūnas.

Vievyje prie kerno saugyklos - įspūdingi įvairių žemės formavimosi periodų rieduliai.

Prie kerno saugyklos į 35 grupes pagal jų cheminę sudėtį ir kilmę sugrupuoti rieduliai iš Lietuvos žemės paviršiaus.

...

Ne brangakmeniai, bet brangūs

Nors saugomas kernas nėra brangakmeniai, kainavo jis nemažai. Buvo apskaičiuota, kad iš giluminių gręžinių išgautas 1 m kerno prieš ketverius metus vidutiniškai kainavo maždaug 4550 litų. Žinant, kad saugykloje yra 140 000 m kerno, nesunku suskaičiuoti visą žemės gelmių metraščio kainą. Kernas iš kvartero periodo, kuris yra arčiau paviršiaus, kainuoja pigiau, o gręžiant iki 2 km gylio gręžinį, žymiai brangiau. Giliausiai į kristalinį pamatą Lietuvoje buvo įsigręžta Vydmantuose (Kretingos r.), du vienas šalia kito išgręžti gręžiniai siekė 2,5 kilometro. Jie buvo skirti geoterminei šilumai panaudoti (tokiame gylyje temperatūra siekia 100 laipsnių karščio). Kaip pasakojo J. Satkūnas, ten rastos nuosėdinės uolienos yra susiformavusios prieš 500 mln. metų. „Iš tokių uolienų yra susidarę kalnai. Varėnos rajone jos plyti arčiausiai žemės paviršiaus – 200 metrų gylyje, ties Klaipėda – 2,5 km gylyje, o kitapus Baltijos išlenda į žemės paviršių, įplaukus į Stokholmą jau matyti pakrantėje“, – aiškino jis.

Įėjimas į Čiobiškio urvą gana erdvus, aukštis siekia 1,5 metro, vėliau urvas pažemėja iki 20 cm aukščio.

Kerno pavyzdžiai atskleidė daug įdomybių. „Pavyzdžiui, Marcinkonių granitinio masyvo uolienose aptikta retųjų žemės elementų. Tie elementai – Mendelejevo lentelės apačioje, jie naudojami šiuolaikinėse nanotechnologijose, mobiliuosiuose telefonuose, kompiuteriuose, – pasakojo V. Puronas. – Daugiausia retųjų elementų susitelkę Kinijoje – apie 95 proc. visų Žemėje esamų.

Varėnos rajone maždaug 300 metrų gylyje plyti ir dideli geležies rūdos sluoksniai. Tačiau ją išgauti nebūtų paprasta: reikėtų prasiskverbti per septynis vandeningus sluoksnius, o paskui nežinia kur dėti tą druskingą vandenį. „Dzūkijos nacionaliniame parke geležies rūdos sodrinimo fabrikas nebūtų geras objektas. Kasti rūdą čia ir ekonomiškai nelabai apsimoka, o ką jau kalbėti apie galimas ekologines pasekmes. Buvo apskaičiuota, kad 1 tona dzūkiškos rūdos Roterdamo rinkoje kainuotų 15 dolerių. Brazilijos rūda kainuoja 10 dolerių“, – teigė J. Satkūnas.

Fotografuoti Čiobiškio urve gana sudėtinga.

Prie kerno saugyklos, 4,2 ha kieme atsirado dar ir riedulių ekspozicijos. Iš viso jų čia daugiau kaip 500. Tai kontinentinio apledėjimo palikuonys, prieš 20–12 tūkst. metų ledynų atvilkti iš Skandinavijos, Baltijos jūros dugno, Alandų salų bei kitų vietų. Rieduliai sugrupuoti į 35 grupes pagal jų cheminę sudėtį ir kilmę (petrografinę klasifikaciją). Tai magminės, nuosėdinės, metamorfinės, metasomatinės ir ultrametageninės kilmės uolienų rieduliai, surinkti gamtoje, karjeruose.

Geologijos pradininkas

Šalia Žemės gelmių informacijos centro – ir Lietuvos geologijos pradininkui Juozui Dalinkevičiui (1893–1980) skirtas kambarys. 1912 metais Peterburge baigęs Kalnų institutą, vėliau Austrijoje apgynęs daktaro disertaciją, nuo 1940 metų Kauno universitete tapo Inžinerinės geografijos katedros vedėju. Nuo tų metų Lietuvoje ruošiami geologai. Lietuvos geologai šiemet šventė savo 75-metį.

Įspūdingas Neries vingis ties Asiutiškio atodanga.

J. Dalinkevičius savo sekėjų buvo vadinamas Lietuvos gelmių žvaigžde. Todėl tarptautinis žvaigždžių registras 1990 metais prof. J. Dalinkevičiaus vardu Sekstanto žvaigždyne pavadino vieną žvaigždę. „Jo vardu pavadinta gatvė Naujojoje Akmenėje, nes jis laikomas ir Lietuvos cemento pramonės tėvu. Šiame rajone J. Dalinkevičius išgręžė pirmuosius gręžinius, gautą informaciją Kauno universiteto laboratorijoje įvertino dar 1940 metais. Tačiau karas sutrukdė iškart tada ir pradėti plėtoti cemento pramonę, – aiškino V. Puronas. – Mes J. Dalinkevičių vadiname moderniosios geologijos pradininku. Apskritai geologija Lietuvoje turi gilias šaknis. Dar jėzuitų įkurtoje mokykloje buvo dėstoma mineralogija. Viename dvare sukaupta mineralų ir uolienų kolekcija buvo net didžiausia Europoje. Kadangi tie dvarininkai įsivėlė į sukilimą, dvarą konfiskavo, kolekcija išsimėtė.“

Čiobiškio urvas

Geologai išmatavo Bražuolės akmenį. Anksčiau manyta, kad jis siekia 2 metrus aukščio. Patikslinus paaiškėjo, kad 2,6 metro.

Keliaujant po Vilniaus apylinkes J. Satkūnas siūlo pasižvalgyti atidžiau, nes čia gamtoje daug Žemės formavimosi istorijos pėdsakų. „Vilniaus reljefą sukūrė paskutinio ledyno pakraštys. Neturėdamas jėgų slinkti tolyn, ledynas sustojo. Į rytus nuo Vilniaus plyti buvusio amžinojo įšalo teritorija, kurią paskui performavo įvairūs procesai. Tirpstantis įšalas išskobė Vilniaus kalvas. Ledyno tirpsmo vanduo sunešė smėlynus, juos perskrodė upės. Jų slėniuose, vingiuose, atodangose matyti įvairūs šios praeities procesai, – teigė jis. – Neries šlaituose gausu konglomeratų, po kuriais susidarę urvai. Konglomeratai – susicementavęs žvyras. Nuo ko susicementavo? Matyt, kadaise buvusiu šiltesniu periodu, kai tokiomis sąlygomis gruntiniame vandenyje padidėja ištirpusių karbonatų ir kai toks vanduo prateka pro žvyrą, smėlį, šis oksiduojasi, smėlis pavirsta „plyta“, smiltainiu, susicementuoja.“

Taip susiformavo įspūdingas Čiobiškio urvas. Čiobiškio miestelyje į jį jokių nuorodų nėra, nes landžioti ten nėra labai saugu. Tad geologai jį tyrinėja labai to neviešindami. Miestelio gyventojai žino, kur jis yra. Beje, jį ir atrado miestelio moksleiviai. Urvas atsivėręs į Nerį tekančio Rynos upelio šlaite, maždaug 5 metrų aukštyje virš upelio vagos. Urvas iš pradžių siekia 1,5 m aukščio, paskui pažemėja iki 20 cm, tad vietomis tenka šliaužti, kai kur galima atsisėsti, tačiau atsistoti niekur nepavyks. Tiems, kurie turi uždarų patalpų baimę, šis urvas – ne pati maloniausia vieta pasivaikščioti.

"Geologija Lietuvoje turi gilias šaknis. Viename dvare sukaupta mineralų ir uolienų kolekcija buvo net didžiausia Europoje", - pasakojo Vytautas Puronas.

Čiobiškio urvas unikalus, nes jis yra vienintelis Lietuvoje kvartero dariniuose. Kvarteras – viršutinė Žemės plutos dalis, vėliausias geologinis periodas. Lapkričio mėnesį urvą išmatavę geologai įsitikino, kad jis siekia 15 metrų ilgio. „Skliautas gana kietas, o šonai išbyrėję. Tai vidutiniškai pavojingas urvas. Byrėti jis gali tik nuo neatsargių lankytojų. Pats veikiausiai neužvirs“, – sakė urvą išmatavęs Lietuvos geologijos tarnybos inžinerinių, geologinių tyrimų poskyrio vadovas Vidas Mikulėnas.

Bražuolės akmuo

Nuo Čiobiškio pasukus Vievio, vėliau Vilniaus link, kairėje automagistralės pusėje, netoli Joteliūnų kaimo Bražuolės upėje pūpso įdomus akmuo, sudarytas iš rausvo granito su lauko špatų kristalais, biofitu ir pavieniais granatais. Tai turistams dar nelabai žinomas objektas. „Bražuolės akmuo gana stambus (patenka į žinomų didžiausių riedulių šimtuką), savo pirmykštėje aplinkoje gulintis akmuo. Turi saugomo gamtos paveldo objekto statusą. Jis, galima sakyti, saugosi pats. Tokio niekas nepakeltų ir neišvežtų. Be to, guli Neries regioninio parko užkampyje. Norint jį pamatyti, reiktų eiti kairiojo Neries kranto pažintiniu taku, už tilto per Bražuolės upelį sukti į kairę, paskui dar kartą į kairę, – aiškino V. Mikulėnas. – Jo ilgis ir plotis viršija 3 m, aukštis – 2,6 metro.“

Pasak geologo V. Mikulėno, Bražuolės upelis Lietuvos reljefe – tarsi kalnų upė. Jo nuolydis kas kilometrą sudaro 7–8 metrus. Tai srauni, daug slenksčių turinti upė. Pavaikščiojus jos pakrantėmis galima užfiksuoti įspūdingų vaizdų.

Konglomeratų atodanga

Iš kerno gręžinių ištrauktas lietuviškas marmuras - anhidritas.

Žvalgantis po Vilniaus apylinkes net ir tokio skvarbaus kaip geologai žvilgsnio neturintiems keliautojams įdomu stabtelti ties Asiutiškių atodanga Sudervės seniūnijoje. „Aukštas skardis yra pati tikriausia regykla – atsiveria nuostabus Neries vingis, – sakė V. Mikulėnas. – O po kojomis – konglomeratai. Skardis gana aukštas – apie 50 metrų, šlaituose esame atradę geologinių reiškinių. Kitame krante – Šiurmonių kaimas, prieš Antrąjį pasaulinį karą nukentėjęs nuo didelio potvynio, ledų sangrūdų, nemažai kranto tada buvo nuplauta net su namais.“ Akivaizdu, kad ties tokia upės kilpa pavasarį pakilęs vanduo plūsta į savotišką kilpoje esantį pusiasalį.

Apžiūrėti susidariusius konglomeratus nėra lengva, nes jie slūgso šlaite, maždaug 12–15 m aukštyje virš upės vandens lygio. Konglomeratai (nuosėdinės uolienos) geologams labai vertingi savo teikiama informacija. Konglomeratų klodai Lietuvoje beveik netyrinėti, todėl jų susidarymo sąlygos ir laikas tebėra paslaptis. Žinoma, kad jie susiformavo požemyje vykstant sudėtingiems hidrocheminiams procesams, kai žvyro sluoksnyje išsikristalizuoja kalcitas. Kaip teigia geologai, konglomeratų klodai Neries slėnyje dažniausiai slūgso aukštesnių terasų šlaituose, maždaug 10–20 m aukštyje virš vandens lygio. Tai reiškia, kad kitados tokiame aukštyje šlaituose buvo požeminio vandens šaltinių išsikrovimo vietos. Kuriuo geologinės praeities metu tekėjo šie šaltiniai, gali atsakyti tik detalesni tyrimai. Geologai spėja, kad šaltiniai čia tekėjo Merkinės tarpledynmečio ar kitu vėlesniu šiltuoju laikotarpiu. Merkinės tarpledynmetis – šilto klimato laikotarpis, skyręs Medininkų ir Nemuno tarpledynmečius, prasidėjęs prieš 130 tūkst. metų, pasibaigęs prieš 90 tūkst. metų. Sunku ir įsivaizduoti tokius metų klodus. Tačiau jie – prieš mūsų akis Neries atodangose.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"