TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Argonautų pėdsakais po senąją Kolchidę

2015 01 23 6:00
XII amžiaus karalienės Tamaros Didžiosios tiltas, menantis Sakartvelos aukso amžių ir karus su turkais. Deniso Nikitenkos (LŽ) nuotraukos

Lietuviams nedidelė Azijos valstybė Gruzija, išsidėsčiusi rytinėje Juodosios jūros pakrantėje, pirmiausia siejasi su Kaukazo kalnais, vynu ir tostais, tačiau šis kraštas gali priblokšti legendinėmis vietovėmis.

Graikų mitologijoje apdainuotas didvyrių argonautų ir jų vado Jasono žygis veda būtent į Gruziją, į senąją priešistorės Kolchidės karalystę ir jos sostinę Kutaisį. Tai – aukso vilnos miestas.

Mitologinės vietos ir pasaulio metraščiuose ryškiausiomis raidėmis įrašyti istoriniai paminklai atveria akis į karo su Rusija nustekentą valstybę pažvelgti visai kitaip. Juoba kai dauguma turistiniais perlais galinčių tapti objektų yra autentiški ir nenupudruoti vakarietiškais skaistalais.

Vien dėl įspūdingų ir įvairialypių, kelių tūkstančių metų senumo kultūros paminklų verta keliauti į nuostabią kolchų žemę, dėl kurios kariavo turkai, romėnai, graikai, persai.

Pamirškite Gruzijos vardą

Iš Lietuvos pasiekti kalnuotąją Gruziją paprasta: tereikia kelias valandas trunkančio tiesioginio skrydžio iš Vilniaus oro uosto į pietvakarinio Adžarijos regiono miestą Kutaisį. Žiemą klimatas čia palyginti švelnus, apie 10 laipsnių šilumos, protarpiais molingą žemę pašlaksto lietutis.

Visa Gruzija yra istoriškai padalyta į vakarinę ir rytinę dalis, jos nesiskiria pagal ekonominę raidą, tačiau alsuoja skirtingomis istorijomis. Juodosios jūros pusėje esanti Gruzija – tai Kolchidė, rytinė ir sostinė Tbilisis – Iberija. Kiekvienas gruzinas pirmiausia suskubs paaiškinti, kad Gruzija nėra Gruzija. Niekas jos taip nevadina šalyje, tai – sovietinis valstybės vardas. Antikos graikai ją vadino Georgija.

Sakartvela – štai tikrasis pavadinimas, o gruzinai jų kalba - „kartvelebi“. Tautai šie terminai yra gyvybiškai svarbūs. Mat dabartinės Gruzijos teritorijoje gyveno kartvelų gentys, jau įėjusios į žmonijos istoriją. Kartvelai pirmieji Eurazijos žemyne išmoko išgauti geležį: jie tai darė lydydami magnetinį Juodosios jūros smėlį, kurio ir dabar galima rasti Batumio miesto apylinkėse. Kai smėlio atsargos išseko, kartvelai išmoko lydyti geležį iš rūdos, ir ši technologija buvo naudojama jau prieš 3,5 tūkst. metų.

Gruzija, arba Sakartvela, susikūrė panašiu laikotarpiu kaip ir Lietuva – XI amžiuje suvienijus skirtingas gentis. Dar galima pridurti, jog ir krikščionybė į kartvelų žemes atkeliavo apie IV amžių po Kristaus, taip pat labai anksti.

Šio paprasto Gruzijos istorijos pradžiamokslio pakanka, kad sušildytum ne vieno gruzino širdį, ir jis į turistą žvelgtų pagarbiai, net nustebusiomis akimis.

Koks tai kraštas, puikiai iliustruoja ir archeologų palyginti neseniai rasti seniausio (1,8 mln. metų senumo) Eurazijoje žmogaus griaučiai. Homo georgicus, taip vadinasi šie tolimi šiuolaikinių žmonių protėviai. Archeologai Gruziją laiko Europos žmonių lopšiu.

Skirtingos etninės grupės

Norint bent trumpai pakeliauti laiku ir pajusti senosios Sakartvelos dvasią puikiausiai tinka jau minėtos archajiškos Kolchidės karalystės žemė. Dabar tai – dalis įžymiojo Adžarijos regiono prie Juodosios jūros su svarbiausiais miestais Kutaisiu ir Batumiu.

Vynuogynai Gruzijoje net sausio mėnesį žaliuoja. Šioje valstybėje auga 500 iš pasaulyje žinomų 2 tūkst. vynuogių veislių.

Adžarijoje gyvena senųjų kolchų palikuonys, kurie turistus stebina geromis akimis ir pavydėtinu sąžiningumu. „Taip, mes esame tokie: diplomatiški, sąžiningi, geraširdžiai, vaišingi. Adžarijoje nesutiksi turistą apgauti pasiryžusio gruzino. Kai prezidentu buvo Michailas Saakašvilis, turizmas ėmė klestėti, plūdo investicijos, buvo statomi nauji kurortai, viešbučiai. Iki tol turistas būtų nureketuotas pirmiausia policijos, o paskui – ir mafijos. Dabar už nepagarbą turistui gali grėsti net belangė“, - tikino mikliai kalnų serpantinais vairą sukiojantis gruzinas Kakha. Įsijautęs jis aiškino, jog beveik visi kartvelai kalba viena kalba, tačiau jie įvairiuose regionuose tokie skirtingi, kad kartais net abejoji, ar tai – ta pati valstybė.

„Kalnuose, Gruzijos šiaurėje, gyvenantys svanai yra tiesmuki, karštakošiai. Mes, adžarai, niekada tiesiai šviesiai nepasakysime, kad nusišnekate, o štai svanai rėš į akis", - pasakojo gruzinas. Jo teigimu, yra ypatinga etninė grupė chevsurai, jų išskirtinis bruožas – gilios, mėlynos akys. O megrelai kalba savita kalba, juos sunku suprasti kaip ir svanus. Yra etninė grupė, kurios žmonės - lėtapėdžiai, net supyksta po kokių trijų dienų nuo konflikto. "Labai labai skirtingos mūsų etninės grupės, tačiau mus vienija bendra kalba ir viena valstybė", - pabrėžė Kakha.

Legendos pėdsakais

Aplankyti legendines Adžarijos vietas galima savarankiškai važiuojant autobusais arba taksi. Tarkime, gero pusdienio kelionė mikroautobusu 60 km spinduliu nuo Batumio po nesunkių derybų kainuoja apie 100 larių (44 eurus). Degalai Gruzijoje pigūs.

Nusileidus Kutaisio oro uoste ir nuvykus į antrą pagal dydį Gruzijoje Kutaisio miestą pirmiausia reikia suvokti, kad tai – ne šiaip kalnų didmiestis. Kutaisis – 3,5 tūkst. metų senumo miestas, istorinė Kolchidės karalystės sostinė.

Būtent į Kutaisį plaukė legendiniai argonautai, kurių kelionė turi ir rimtą istorinį pagrindą. Kaip Homero apdainuota Troja dabartinėje Turkijoje, taip ir argonautai gali būti visai ne fantazijos vaisius.

Pirmiausia, antikos laikais kolchai garsėjo metalurgija ir neįtikimais kalvystės, juvelyrikos įgūdžiais. Bronzos amžiaus kolchų kirviai buvo garsūs visame anuometiniame pasaulyje, bet labiausiai graikus, romėnus, persus, turkus užbūrė aukso dirbiniai. Net dabartiniuose piniginiuose vienetuose yra vaizduojamas kelių tūkstančių metų senumo auksinio liūto artefaktas. Žvėries karčiai padaryti taip preciziškai, įmantriai, kad iki šiol stebimasi.

Žinant šias aplinkybes kitaip atrodo ir Tesalijos karaliaus pavedimas karžygiui Jasonui su bendražygiais plaukti „Argo“ laivu į Kolchidę aukso vilnos vogti. Teigiama, kad odisėja vyko prieš Trojos karą, daugiau nei tūkstantmetį iki Kristaus.

Legendoje argonautai pasiekia Kolchidės sostinę, kur kolchų karalius Ajetas turėjo dievų dovaną – aukso vilną, pakabintą karo dievo Arėjo giraitėje ir saugomą drakono. Jasonas sugebėjo vilną pavogti padedamas Medėjos, nes ši stebuklingomis žolelėmis užmigdė drakoną. Vagys, persekiojami kolchų, vis dėlto paspruko ir grįžo į Graikiją.

Prometėjo urvai

Norint nors kiek pajusti argonautišką dvasią tenka vykti į keliolika kilometrų nuo Kutaisio nutolusį įspūdingą geologinį Imeretijos kalnų draustinį. Vietiniai gidai parodys, kur yra stebuklinga uola, menanti aukso vilnos legendą.

„Leidžiantis saulei visa uola ima tviskėti it auksas. Niekas nesupranta, kodėl ji taip blizga, nes visos kitos uolos per saulėlydį tiesiog nušvinta, o toji auksu spindi, ir jos pasiekti beveik neįmanoma. Kalbama, kad ten švyti legendiniai kalne paslėpti kolchų turtai“, - teigė gidė.

Ji pakvietė aplankyti įspūdingo grožio urvus, pavadintus Prometėjo vardu. Ar jis čia buvo prikaltas? Gruzinų sąžiningumas net šioje srityje žavi: ne, tai vilionė turistamsi. Kaip ir tariamai senovinis argonautų piešinys sienoje vos įlindus į urvus. Esą graikai plaukę po kalnu šniokščiančia požemine upe, kuri išties egzistuoja.

Kolchidė garsėjo ginkladirbyste, nes kraštas ištisus šimtmečius nuolat kariavo su kaimynais.

Prometėjo urvai iš tiesų verti keliautojų dėmesio, tai – toks pasakų pasaulis, kokį galima nebent susapnuoti.

Ištisos 80 metrų po žeme glūdinčios galerijos atsitiktinai aptiktos dar 1984 metais. Anuomet, šaltojo karo laikais, urvai buvo įslaptinti kaip slėptuvė sovietinei Gruzijos valdžiai, jei prasidėtų branduolinis karas.

Dabar tai - žadą atimantis 1,5 km ilgio požeminis turistinis maršrutas po 17 stalaktitais, stalagmitais žėrinčių urvų galerijų. Visos jos labai gudriai apšviestos akyse spalvas keičiančiomis lemputėmis žemėje. Žalios, gelsvos, rausvos, melsvos šviesos apšviečia akmeninius varveklius, sustingusius uolienų krioklius, ir galerijos atrodo nežemiškos kilmės.

„Sveiki atvykę į pasakų pasaulį“, - šie taiklūs gido žodžiai pasako viską. Norintieji gali nediduke kanoja praplaukti net požemine upe, besibaigiančia požeminiu ežeru. O ateityje gruzinai planuoja rengti ir nesudėtingas speleologines ekskursijas, kai bus galima lįsti į paprastiems turistams uždraustas vietas.

Gonis ir mirusieji

Iš Kutaisio patraukus į Batumį, dar antikos laikais įkurtą uostamiestį prie Juodosios jūros, patenkama į slėpiningą archeologijos paminklų pasaulį.

Išpuoselėtas, šokančiais, spalvotais fontanais nusagstytas kurortinis perliukas Batumis dabar yra vadinamas Gruzijos Las Vegasu, tačiau antikos laikais tai buvusi graikų kolonija ir strategiškai itin svarbus uostas. Net pavadinimą II amžiuje po Kr. miestas gavo nuo graikiško žodžio bathys, reiškiančio "gilų uostą".

Keliolika kilometrų į pietus, greta Gruzijos ir Turkijos sienos, yra seniausia Sakartveloje Gonijo pilis. Tai II amžiuje po Kr. įkurta romėnų tvirtovė, kurioje nuolat rezidavo dvi karių kohortos (apie 1200 romėnų). Pilis su 18 (buvo 22) bokštų išliko nepakitusi iki mūsų dienų, o tai ir yra didžiausia įdomybė lietuviams, nes mūsų krašte pilys yra atkurtos.

4,5 ha pilies vidinis kiemas ir Romos imperijos liekanos: senojo drenažo likučiai, hipodromo, amfiteatro fragmentai. II amžiuje Gonijo pilis buvo Rytų Romos imperijos kultūrinis ir ekonominis centras. O graikiškuoju periodu ir vėl aptinkame tą patį argonautų legendos šleifą: net archeologai tvirtina, kad Jasono nukautas Kolchidės karaliaus Eoto sūnus Absyrtus palaidotas Gonijo pilies aplinkoje. Sklinda legendos apie po žeme slypinčias kriptas, virš kurių vėliau buvo pastatyta šventykla. Absyrtaus kapavietė dar nerasta…

Pasigrožėjus romėnų tvirtove galima susidurti ir su gruzinišku požiūriu į paveldą: visiškai šalia pilies mūrų įrengtos šiuolaikinės kapinės. Duobkasiai rausiasi tiesiog romėniškojo periodo kultūriniame sluoksnyje.

Lietuvio akiai vaizdas tose kapinėse gali kainuoti lengvą šoką. Antkapiuose – pilna preciziškai, realistiškai pavaizduotų mirusiųjų. Vyras, sėdintis krėsle ir rūkantis cigaretę, moteris, vedanti į darželį vaikus… Tačiau labiausiai įstringa antkapių vaizdai su automobiliais. Taksistas Šota paaiškino, kad tikrai gruzinai nelaidoja žmonių su automobiliais: “Tai – girti vairavę ir žuvę žmonės. Vaizduodami mirusiuosius su mašinomis primename gyviesiems, kad alkoholis ir vairas yra mirtina kombinacija.”

Karalienės tiltas

Iš Gonijo derėtų patraukti į šiaurę nuo Batumio, Kalnų Adžarijos regioną, garsėjantį vyndarystės tradicijomis ir ypatingu XII amžiaus karalienės Tamaros Didžiosios tiltu. Jis yra Makhuntseti kalnų kaimelyje, netoli 40 metrų aukščio krioklio. Tamaros tiltas tarsi simbolizuoja Sakartvelos aukso amžių, kai buvo pasiektas aukščiausias ginkladirbystės lygis, o valstybė buvo politiškai ir ekonomiškai stipriausia.

Per kalnų upę nutiestas vulkaninių uolienų arkinis tiltas pribloškia savo atsparumu: nenaudojant jokių mišinių, vien tinkamai sudėjus akmenis tiltas stovi iki šiol. Tai prilygsta stebuklui žinant, kad Gruzijoje nereti žemės drebėjimai.

Keliasdešimt kilometrų į šiaurę nuo Batumio dunkso ir paskutiniu romėnu vadinto Bizantijos imperijos valdovo Justiniano I VI amžiuje po Kr. statytos Petros tvirtovės griuvėsiai. Manoma, kad tai yra legendinė "Pragaro pilis", minima žymiojoje Šota Rustaveli poemoje "Karžygys tigro kailiu". Ši tvirtovė buvo laikoma neįveikiama, nes pastatyta ant aukšto Juodosios jūros skardžio.

Kramtomieji sakai

Norintieji įsigyti išskirtinių gruziniškų suvenyrų pirmiausia dėmesį atkreips į vadinamąsias čurčelas. Tai – unikalus gruzinų saldėsis, kuris puikiai papuoš lauktuvių kraitį. Čurčela yra savotiška dešrelė, pagaminta iš įvairių riešutų, aplietų vynuogių ar obuolių sirupu. Iš jo gaminamos ir vaikams itin patinkančios vadinamosios dramblio ausys – milimetro plonumo blynai.

Kalnų kaimeliuose galima rasti kankorėžių uogienės ir kramtomųjų sakų. Uogienė gaminama cukraus sirupe net 6 valandas verdant mažus pušų kanorėžius, kol suminkštėja. Juos reikia kramtyti ir praryti. Vartojami kaip vaistai nuo gerklės, kvėpavimo takų ligų.

O sakai yra kone netikėčiausios lauktuvės. Juos kalnuose kramto kas trečia senutė ar senukas. Tai – kedrinių pušų sakai, primenantys lazdyno riešuto dydžio gintaro gabaliukus. Ir juos reikia kramtyti kaip gumą, ypač jei pamiršote įsidėti dantų pastos. Mat iš sakų išsiskiriančios veikliosios medžiagos stiprina dantis ir dantenas, juos nuolat kramtantys žmonės esą pasižymi tvirtais dantimis.

Jei sumanėte parsivežti gero rūšinio vyno iš šeimos ūkio (butelis tokio kainuoja mažiausiai 20 eurų), siūlyčiau įsigyti ir išskirtinių, didelių geriamųjų ragų, pagamintų iš molio.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"