TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Astana - nežabotų užmojų miestas

2015 07 09 6:00
Miesto panorama. Vaido Mikaičio nuotrauka

Būtent taip galima pavadinti 1824 metais kaip tvirtovę įkurtą niekam nežinomą Akmolinsko miestelį centrinio Kazachstano stepėse. Tuo metu jį žinojo tik keliautojai ir prekeiviai, nes Akmolinskas buvo tranzitinė vieta ir poilsio bei susirinkimų stotelė prekeiviams, gabenantiems prekes iš Centrinės Azijos į Rusiją.

Sovietmečiu apie dešimt kilometrų nuo miesto veikė Akmolinsko lageris, kurį pastatė represuotų Raudonosios armijos kariškių žmonos. Nikitos Chruščiovo valdymo laikais miestas nusimetė savo laukinius ir klajokliškus apdarus, užsivilko modernesnį agrarinį pramoninį rūbą, tapo kiek svarbesnis ir net buvo pervadintas Celinogradu. Tačiau tuokart progresas sustojo ir sustingo.

Almata nepatiko prezidentui

Celinogrado reikalai pradėjo keistis Kazachstanui paskelbus nepriklausomybę. Per keletą metų apšilęs kojas sostinėje Almatoje tuometis ir dabartinis Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas nusprendė: „Užtenka.“ Esą šalis nusipelnė geresnės, gražesnės ir naujesnės sostinės. Ji turi būti statoma kone nuo nulio ir taptų centrinės Azijos galybės simboliu. Ir čia miesteliui herojui Akmolinskui – Celinogradui iškrito laiminga korta.

1997 metais sostinė oficialiai iš Almatos perkelta į Celinogradą. Pastatytam miestui sumanytas naujas, kazachiškas, nelabai originalus pavadinimas Astana, reiškiantis sostinę. Nuo tada ir prasidėjo nežabotas šio miesto augimas bei plėtra. Vieni sako, kad N. Nazarbajevui nepatiko nors ir didelė, tačiau toli nuo kitų miestų, pasienyje ir seisminėje zonoje esanti Almata. Kiti teigia, kad prezidentas taip norėjo užtikrinti šalies stabilumą, įvesdamas didesnę kontrolę rusiškai kalbančioje Kazachstano šiaurėje. Kad ir koks buvo motyvas, kazachai nuoširdžiai tiki savo prezidentu. Jei jau jis taip nusprendė, vadinasi, sprendimas teisingas.

Teko girdėti Almatos gyventojus bambant, kad neva N. Nazarbajevas dabar visus išteklius kiša į savo miestą, o į Almatą žvelgia kaip į podukrą, tačiau jie tai daro tyliai, be ypatingo entuziazmo. Garsiai kritikuoti prezidentą Kazachstane nėra labai išmintinga.

Kol almatiečiai bamba, astaniečiai pučiasi. „Pamirškite kas buvo Kazachstane, čia yra Astana“, - aiškino mums rusakalbis taksistas, siūlantis savo paslaugas prie Astanos geležinkelio stoties. Išties Astanoje brangesnės ne tik taksi paslaugos. Čia daug kas brangiau ir kitaip nei kitur šalyje.

Kol Astana tapo sostine, dauguma gyventojų buvo rusai ir rusakalbiai kazachai. Dabar jų sumažėjo bent perpus, tačiau rusų kalbą čia moka visi, ji iki šiol vartojama gerokai dažniau nei kazachų. Užrašai gatvėse ir vitrinose dažniausiai yra abiem kalbomis, tačiau jei yra viena, ji bus rusų. Net ir patys kazachai neretai šnekasi rusiškai.

Norinčiųjų bendrauti netrūko

Į Astaną važiavome lėtuoju traukiniu iš Almatos. Atstumas tarp šių miestų yra apie tūkstantis kilometrų, tad kelionė buvo ilga. Tačiau neprailgo. 21 valanda paprastame miegamajame vagone buvo puikus nuotykis ir visos kelionės paįvairinimas. Internetas traukinyje neveikia, skubėti niekur nereikia, tad lieka daug laiko skaityti, mąstyti arba bendrauti su pakeleiviais. Norinčių bendrauti netrūko. Tokia šitaip keliaujančiųjų kultūra. Ir ne tik bendrauti, bet ir užkąsti, išgerti, pažaisti kortomis ar pagliaudyti saulėgrąžų.

Traukinyje yra restorano vagonas. Nežinau, ar dėl brangumo, ar dėl nemandagių padavėjų, tačiau jis nuolat pustuštis. Greičiausiai dėl abiejų priežasčių, nes kainos nemažos, o sovietinės padavėjos elgiasi taip, tarsi jos darytų paslaugą, o ne tu joms. Visai kitokia atmosfera tvyrojo paprastuose miegamuosiuose vagonuose. Čia virė gyvenimas. Traukiniui įsivažiavus pakvipo rūkyta višta, keleiviai tarsi susitarę pradėjo laupyti kietai virtus kiaušinius, draugiškai lakstyti prie vagono katilo karšto vandens ir plikyti "greitus" makaronus. O įvakarojus vis garsesnis darėsi saulėgrąžų gliaudymas ir keliaujančiųjų diskusijos. Gražu, jauku, šeimyniška. Lyg tikruose namuose. Išlipantieji Astanoje su vagono kaimynais atsisveikino tarsi su artimais draugais.

Sovietinė miesto dalis nyksta

Išlipęs iš traukinio patenki į šiek tiek kitokį Kazachstaną. Astanoje viskas moderniau, naujau, gaiviau ir akivaizdžiai brangiau. Mažiau chaoso nei Almatoje, naujesni automobiliai, modernesni autobusai, plačios ir sutvarkytos gatvės, spalvingi atnaujinti ar neseniai statyti pastatai, gaivesnis oras. Senoji sovietinė miesto dalis nyksta, traukiasi arba yra sparčiai atnaujinama, o naujoji tviska, auga, kyla ir plečiasi.

Į Astaną galima skristi ir lėktuvu. Kiek pigesnių skrydžių perkant bilietus iš anksto siūlo Ukrainos oro linijos, tereikia persėsti Kijeve. Mes jomis ir naudojomės tiek skrisdami į Almatą, tiek grįždami iš Astanos. Aptarnavo puikiai, skrydžiai nevėlavo, todėl jokių pastabų šioms oro linijoms negaliu reikšti. Oro uostas yra už keliolikos kilometrų nuo miesto, naujai sutvarkytas, o į centrą veda nutiesta magistralė.

Pasiekti oro uostą patogu ir pigu, nes važiuoja miesto autobusai. Skrydžiai iš Europos dažnai būna naktiniai, tad tenka naudotis taksi. Jo kainos nedidelės, lietuviui visai priimtinos.

Susisiekimas mieste taip pat ganėtinai patogus ir nebrangus. Vienkartinis autobuso bilietas kainuoja apie pusę euro ir tai yra gal dvigubai brangiau nei Almatoje. Vėl prisimenu taksisto siūlymą pamiršti likusį Kazachstaną. Autobusai apynaujai ir patogūs. Viskas gražu, tačiau pastebėjau, kad jie važiuoja daugiausia į tviskančius dangoraižių rajonus. Senesnieji suka į sovietmečiu pastatytas miesto dalis. Tad ir kilo pirmoji abejonė: gal tviskėjimas yra tik paviršinis, gal ne viskas auksas, kas auksu žiba?

Vasara užgriūva staiga

Astanoje geriausia lankytis vėlyvą pavasarį. Miestas įkurdintas stepėse, todėl vasarą čia būna karšta ir oras užterštas stepių smėlio, o žiemą dėl vėjo temperatūra nukrinta iki 30 laipsnių ir dar žemiau. Atšilimo paprastai nebūna, tad viskas užšąla iki pavasario. Vasara užgriūva staiga, beveik be pereinamojo laikotarpio. Mes lankėmės balandžio viduryje ir orų pasikeitimas vyko kone mūsų akivaizdoje. Atėjo staigi vasara, žmonės be perstojo kimšo ledus, saulė kepino, o upe dar plaukė ižas. Aišku, toks epizodas ilgai netrunka, bet jis realus.

Pasirinkti nakvynę Astanoje nesunku, tačiau brangoka. Kaip ir Almatoje, vadinamieji hosteliai čia įsikūrę privačiuose butuose ir turi tik po tris ar keturis kambarius svečiams. Bet juose daugiausia gyvena ne keliautojai, o iš visų šalies regionų ieškoti laimės suvažiavę į Astaną kazachai. Jie čia įsikuria gyventi nuolat, todėl čia atvykęs pasijunti, tarsi būtum įsibrovęs į šeimos ar bendruomenės namus. Paprastai vienas tų gyventojų neoficialiai atlieka ir administratoriaus pareigas.

Dėl vienų mūsų rezervuotų nakvynės namų nelabai pasisekė, nes atvažiavus apsišaukėlis administratorius pareiškė, kad vietų nėra, nors ir buvome per "Booking" rezervavę. Vaikinas elgėsi nemandagiai, provokavo konfliktuoti ir mums tegalėjo pasiūlyti patiems skambinti "Booking" ir aiškintis arba palikti patalpas. Paprašius pasakyti savo pavardę, jis ūmai susinervino, liepė tučtuojau nešdintis, antraip iškviesiąs policiją. Pasirinkome išbandyti antrąjį pasiūlytą variantą, bet jis iškart persigalvojo, policijos nebekvietė. Žinoma, tolesnis malonus bendravimas tapo sunkiai tikėtinas, todėl ėjome ieškoti nakvynės kitur.

Ji buvo brangesnė, tačiau gyventojų bendruomenė malonesnė ir draugiškesnė. Kalbų apie politiką ir Ukrainą visiškai išvengti nepavyko, bet jos buvo korektiškos, be provokacijų. Mūsų kambarys buvo vieno Astanos dangoraižių 22-ame aukšte. Pro langus galėjai matyti tolumoje stovinčius ir švytinčius prezidento N. Nazarbajevo rūmus. Galėjome grožėtis ne tik jais, bet ir visu nuostabiu miesto vaizdu iš viršaus.

O grožėtis tikrai buvo kuo. Naujieji miesto statiniai yra vienas už kitą blizgesni, įspūdingesni, išradingesni ir spalvingesni. Astana - tarsi dangoraižių muziejus. Ne veltui ji dažnai pavadinama Vidurinės Azijos Dubajumi. Miestas įspūdingai atrodo naktį, kai įsižiebia įvairiaspalviai gatvių ir namų žibintai. Ir šiaip širdis džiaugiasi naujumu ir švara, palyginti su Kirgizija ar kitais Kazachstano regionais.

Dubajui Astana prilyginama ne tik dėl stiklinių dangoraižių. Dėl į miestą investuojamų už Kazachstano naftą ir kitus gamtos išteklius gaunamų pinigų čia nuolat reikalinga darbo jėga. Ji plūsta ne tik iš Kazachstano, bet ir iš Uzbekistano, Kirgizstano, Tadžikistano, Ukrainos, Rusijos. Į Astaną atvykėliai žvelgia kaip į vietą, kurioje ne tik galima rasti gerai mokamą darbą, bet ir galbūt įsitvirtinti čia ilgam. Skamba gražiai, tačiau kiek pabendravus su vietiniais darbininkais, viskas taip puikiai neatrodo. Kalbama, kad imigrantai, ypač iš šalių kaimynių, gyvena ir dirba sunkiomis sąlygomis, neretai yra išnaudojami. Sako, kad gal tik apie pusė naujų pastatų yra apgyventi, o šviesos naktimis yra specialiai įjungiamos imituojant apgyvendintą miestą. Kalbama, kad miestas yra tik parodomasis, gražaus fasado, o iš tikrųjų gera vieta pinigams plauti. Šių faktų patikrinti negaliu, todėl perpasakoju, ką teko išgirsti iš žmonių, turėjusių darbo patirties Astanoje. Tiesa, lietuviai Astanoje yra gerbiami.

Nepabandysi - nesužinosi

Tačiau tai keliautojui nelabai rūpintys niuansai. Turisto neįgudusi akis nemato statybinio broko ar netvirtų konstrukcijų, tiesiog malonu grožėtis spalvotais stiklo kūriniais. Astana yra viena geriausių vietų pasaulyje architektų fantazijoms įgyvendinti. Stiklo šedevrų daug, tačiau vieni išskirtinesnių yra prezidento N. Nazarbajevo rūmai. Prie jų arti prieiti neleidžiama, bet nusiminti neverta, nes rūmų vaizdas iš toli yra netgi geresnis. Prezidentas saugo savo privatumą, o kazachai jį gerbia. Kazachstane dažnai cituojamos prezidento mintys, nauji pastatai pavadinami jo vardu. Prezidentas pasiduoda karštam piliečių troškimui būti įamžintas, juk per rinkimus už jį balsus atiduoda daugiau nei 90 proc. žmonių. Tačiau, skirtingai nei kitose diktatūros valstybėse, Kazachstane ant kiekvieno kampo nėra prezidentą šlovinančių portretų ir šūkių.

Žinomiausias Astanos objektas ir jos simbolis yra Baitereko bokštas. Pagal kazachų senovės legendą, mitinio gyvybės medžio topolio viršūnėje paukštis samrukas kartą per metus deda kiaušinį - Saulę. Šis kiaušinis simbolizuoja gyvenimą ir gimimą, dienos ir nakties, žiemos ir vasaros nuolatinę kaitą bei gėrio ir blogio kovą. Medis apima požeminį, žemišką ir dangišką gyvenimą. Bokštas, be abejo, buvo sugalvotas prezidento N. Nazarbajevo, sostinės perkėlimo į Astaną proga.

Šis bokštas tikrai gražus pasižiūrėti, bet geriausia tai, kad jis yra ir apžvalgos bokštas. Liftu galima pasikelti į 97 metrų aukštyje esančią apžvalgos aikštelę ir pasidairyti į miestą. Apatiniame aukšte įrengtas muziejus, kuriame nuolat veikia žymios tarptautinės parodos. Viršutiniame aukšte yra prezidento N. Nazarbajevo delno atspaudas. Sako, pridėjus ten savo delną, išsipildo sumanytas noras. Nežinau, ar tai tiesa, bet nepabandysi – nesužinosi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"